fbpx
gražus sūnus; dfcitas;

Kino pavasario derlius: “Gražus sūnus” (2018)

Jei iki šiol svarstėt, kaip 22-ųjų metų aktorius, Timothée Chalamet, privertęs žiūrovus kilstelt vieną kitą antakį, pergalvojant iš pažiūros seksualiai nieko dėtų persikų funkcionalumą, turėtų pasauliui įrodyti, jog nepriekaištingai perteiktas Call Me by Your Name (2017) vaidybos talentas nebuvo viso labo sėkmingas atsitiktinumas – galite toliau nebesižvalgyti. Sprendžiant pagal paskutinį Timothée vaidmenį, atsakymas gan paprastas – tereikia žengti priešinga kryptimi.

Kaip tik šiuo metu, praėjusių (2018) metų Gegužę, pasirodžius pirmajai Felix Van Groeningeno Gražus Sūnus nuotraukai, plaukai ant mano rankų iš susijaudinimo pradėjo stotis piestu. Neslėpsiu, krykštavau kaip maža mergaitė… Nei 30-ies sekundžių TV reklama, kupina dailių vaizdų bei dramatiškos melodijos, nei pirmasis kadras, kuriame Timothée lyg intensyvioj teniso akistatoj atmušinėja Steve Carellio metamus klausimus, neparuošė mano apatinės lūpos bei krumplių nuo negailestingo kramsnojimo, sukelto stebint jaunojo aktoriaus širdį plėšiančią aferą su velnio neštu metamfetaminu bei kitais tėvų plaukus slinkti skatinančiais svaigalais.

gražus sūnus

Gražus Sūnus, sukurtas remiantis Deivido Sheff‘o bei jo sūnaus Nic‘o memuarais, leidžiančiais geriau suprasti ir vieną ir kitą barikadų pusę, yra milijono mylių atstumu nuo sodraus, gležno vasaros romano saulės numargintose Kremos verandose, dėl kurio, rodos, dar prieš metus taip visi seilėjomės. Filme Nic‘as, vaizduojamas geriausio savo amžiaus aktoriaus, sėkmingai apgynusio „sunkiasvorių“ divizijos titulą, Timothée Chalamet, yra priklausomas nuo heroino, kurio klastinguose gniaužtuose pamažu slysta savo padėti besistengiančiai šeimynai iš po kojų, klimpstant gilyn į alkoholio bei besišypsančių tablečių liūną. Jo tėtis (Steve Carell), tuo tarpu, jam geriausiai žinomu, žurnalistiniu, būdu nuoširdžiai bando suprasti, per kokį pragarą jam ir jo gražiajam berniukui teks perbristi, norint nusikratyti Nic‘ą persekiojančio „šešėlio“.

Trypčiojant aplinkui nuo realybės tolstantį sūnų, Ofiso gerbėjų numylėtinis, Steve Carellis, be paliovos stengiasi pastūmėti savo berniuką reabilitacijos link, nesugriaunant pavydėtino tėvo ir sūnaus ryšio lyg klibančio „Janga“ kaladėlių bokšto. Tačiau tai tik dar labiau pastūmėja greito pasitenkinimo ieškantį vaikiną nusigręžti nuo „per gerklę“ kišamos pagalbos, vietoj to – atsakymų toliau ieškant adatos smailėje ar butelio dugne.

Felix Van Groeningenas, filmo režisierius, sumaniai perteikia šį, viso filmo metu trunkantį, „katės ir pelės“ žaidimą tarp dviejų pagrindinių veikėjų vienoje iš įsimintiniausių filmo scenų: susitikus vaikystės vizitus menančioje kavinėje (Star Trek‘o fanai būsite maloniai nustebinti), Timothée trumpam nuleidžia savo paaštrėjusius gynybos mechanizmus, jog iškaulytų iš susirūpinusio bei išsiilgusio tėtušio ‘žaliųjų‘ galams sudurti. Tačiau, neilgai trukus, Deivido atkaklūs bandymai sugrąžinti sūnų į doros kelią priverčia išlįsti destruktyviai, trapiai Nic‘o pusei, nenusileidžiant sentimentaliai savo pirmtako manipuliacijai.

Tai nėra vienas iš tų Scooby-Doo momentų, kai sučiuptam blogiukui numaukšlinama tikrąją asmenybę slėpusi kaukė; visgi, po nuo ankstyvos vaikystės Nic‘ą persekiojančios priklausomybės svaigalams slepiasi aukšti tėčio reikalavimai bei lūkesčiai

Visos šios akistatos metu, po kurios įgyvendinimo
režisierius buvo maloniai apstulbęs abiejų aktorių gabumais, gauname geriau
suprasti vaikino audringą dvilypiškumą: Nic‘as supranta savo veiksmų keliamas pasekmes,
geriausiai atsispindinčias, visiems tėvams puikiai pažįstamame, supratingame,
bet nesmerkiančiame Deivido žvilgsnyje, ir akimirkai numetus šydą – atskleidžia
kiekvieno jauno žmogaus norą būti pasirūpintam mylimųjų.

Kol ant vieno peties tupintis angelėlis leidžia atsiduoti Nic‘o pažeidžiamajai pusei, įrodant tėčiui, jog berniukas, kurį jis be paliovos bando susigražinti, vis dar gyvas; metamfetaminais šeriamas šėtonas dešinėje tampo vaikino viduje susikaupusį susierzinimą už virvučių, kuris, kaip koks išspaustas spuogas, išsiveržia laukan nuožmių, tarytum bengališkas taifūnas, protrūkių metu.

Tuomet kyla klausimas – kuri sūnaus pusė plėšo tėvui širdį mažiau: ta, kuri sugeba šaltakraujiškai drėbtelti tiesiai į akis, jog gailisi nepasilikęs su motina Los Andžele; ar momentais užčiuopiama supratingoji, degi, kaip degtukas, Nic‘o pusė, kurios Carellis vaikosi nuo pat filmo pradžios, kaip kad vaikinas vaikosi sekančios dopamino dozės?

Laimingas atsitiktinumas ar ne, paskutinį kartą 40-ies metų skaistuolį kino ekrane mačiau Richard Linklater‘o dramoje The Last Flag Flying (2017), rolėje, kuri savo emocine našta/sunkumu prilygsta aktoriaus niūriausiam (gerąja prasme) pasirodymui iki šiol – Bennett Miller‘io Foxcatcher (2014), kur sunkiai atpažįstamas Amerikiečių numylėtinis nepriekaištingai perteikė imtynių fanatiko, filantropo John du Pont‘o vidines kovas bei pergales.

Nors Gražus Sūnus nepavadinčiau melodramatišku, lyginant su minėtaisiais egzemplioriais, aktoriaus vaizduojamam tėvo paveiksle nesunkiai galime užčiuopti panašumus su praeitomis rolėmis: The Last Flag Flying filme Carellis, su (tik) tėvams suprantamu intymumu, perteikia Vietnamo karo veterano širdgėlą, sukeltą vienintelio sūnaus žūties Irake. Foxcatcher juostoje, tuo tarpu, ne pirmą kartą savo atletiniais gabumais stebinantis, Channing Tatumas atvirauja po tona grimo slypinčioje Carellio rolėje suradęs tėvišką figūrą (kas “Old Spice” atsiduodančiose istorijose yra taip pat įprasta, kaip kad filme apie narkotikus matyti veną surandantį adatos galiuką).

Tėvo rolės šiam aktoriui nėra tik dar vienas naujas iššūkis, žinant, jog po savo sparnu realybėje jis dorojasi su dviem hormoningom atžalom (a.k.a. paaugliais); tad stebint, kaip šio įtempto pasakojimo metu Deividas bando sustabdyti ar bent sulėtinti savo berniuko neišvengiamą kaktomušą su saule, kaip kad sparnus nusvilo Graikų mitologijos vėjavaikis Ikaras, nesistebėjau išvydęs aktoriaus natūralias emocijas, susirūpinimą Nic‘o gerove lyg tai būtų jo slaptas nesantuokinis vaikas.

Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba. Filmui pasibaigus negalėjau atsistebėti, koks supratingas, atkaklus, netgi pavydėtinas yra Carellio vaizduojamas tėvo personažas. Gal net pernelyg tobulas. Mintyse atsukus keletą scenų ir prisiminus audringus ginčus su savo nerimastinga atžala bei jo (didžiąją dalį filmo) ant „suolelio“ sėdinčios motinos raudojimus, paramos prašymą, kalbant telefonu su buvusiu vyru, berniuko tėčiu – pradėjau įžvelgti istorijos spragas.

Kaip ir Queen‘ų šlovinga ekranizacija Bohemian Rhapsody (2018), taip ir Gražus Sūnus dalį faktų, „dėlionės“ dalių, nuslėpė/pakeitė dramatinės vertės labui. Šiek tiek pasikuitus Internete, žurnalistiškai išnagrinėjus tikrąjį pasakojimą bei tėvo ir sūnaus memuarus – kaip kad tą dažnai daro Rolling Stones bei kitoms žymiausioms publikacijoms rašantis „metų kino tėtis“, vienu metu šniojantis kokainą asmeninio tyrimo motyvu – išsiaiškinau, jog iš pažiūros niekuo dėtas Deividas nebuvo toks jau nekaltas.

Tai nėra vienas iš tų Scooby-Doo momentų, kai sučiuptam blogiukui numaukšlinama tikrąją asmenybę slėpusi kaukė; visgi, po nuo ankstyvos vaikystės Nic‘ą persekiojančios priklausomybės svaigalams slepiasi aukšti tėčio reikalavimai bei lūkesčiai (nepriekaištingi pažymiai, prestižinis universitetas, rašytojo karjera), kas ne vieną į ‘rėmus‘ įspaustą jauną žmogų verčia atsipalaidavimo ieškoti ne jogos pamokose, o lengva ranka pasiekiamose, ne itin legaliose, medžiagose.

Filmo ankstyvoje scenoje matome, kaip tėvas, įkalbintas nuotaikingo sūnaus, su savo gražiuoju berniuku dalinasi nekalta progine suktine ir pasakoja apie savo laiku išmėgintus narkotikus. Tačiau, žinant tikrąjį pasakojimą – tai tik ledkalnio viršūnė. Pasak Nic‘o istorijos pusę nupasakojančios knygos “Tweak”, tėtis jį vesdavosi į suaugusiųjų vakarėlius, kur su juo elgdavosi lyg su bičiuliu, o akivaizdus neleistinų medžiagų vartojimas prilygo Woodstock‘o geriausiems metams; berniukui taip pat buvo leidžiama žiūrėti filmus suaugusiems – kas, iš pažiūros, atrodo, negali padaryti didelės žalos vaiko, informaciją kaip kempinei sugeriančioms, besiformuojančioms, smegenims.

Nors Gražaus sūnaus pasakojimo struktūra yra gan „išklerus“ ir pasikartojanti – per dažnai naudojanti tuos pačius triukus, kurių efektyvumas palaipsniui nusidėvi, kaip ir Nic‘o vartojamo metamfetamino – džiaugiuosi, jog Van Groeningenas nusprendė viso žiūrovų dėmesio nesutelkti į pagundų/susilaikymo plėšomą vaikiną.

Vietoj to režisierius nutapė unikalų šeimos portretą, delikačiai perteikiant jų patiriamus džiaugsmus, nuopuolius, dvejones, kovojant su sūnaus asmeniniu demonu. Visgi, Gražus sūnus pats sau pakiša koją palikdamas Nic‘o šeimos „skeletus spintoje“, kurie ne tik leistų geriau suprasti vaikino priklausomybės pirmuosius ‘daigus‘ – bet ir pridėtų jo tuščiavidurių, idealizuojamų tėvelių veikėjams masės. Vietoj to, jog visi žiūrovo galvos kraipymai bei rūškanos minos būtų skirtos Hunter S. Thompson‘o pėdomis sekančiam vaikinui.

Gal pavyzdys ir ne tinkamiausias, tačiau Sean Penn‘o Into The Wild (2007) ekranizacija su šia (veikėjų analizės) problema susidoroja nuoširdžiau, per daug neužglostant nei tėvų, nei ‘gamtos berniuko‘ nuodėmių.

gražus sūnus; dfcitas;
Gyvas įrodymas, jog kartais be vargo nuotykių, apipeckiotų delnų, rizikos, neapsieinama vardan ilgai laukto filmo peržiūros

Pirmą kartą žiūrint Gražus berniukas “MK2 Bastille” kino teatre, besirandančiame ne taip jau toli nuo neperseniausiai liepsnojusios Notre Damo katedros, mėnesiui iki paskelbiant „Kino pavasario“ rodomų filmų sąrašą (iki tol apie filmo pasirodymą Lietuvoje – nė snipšt!), negalėjau atsigrožėti elektrišku Timothée pasirodymu – dėl ko aš, nepaisant išsikrovusio telefono bei tikimybės nespėti į paskutinį traukinį, infiltravausi į le baguette kramsnojančių, riestaūsių prancūzų gretas, jog visi kolektyviai pasidžiaugtume kaifo, kaip prieš nosį tabaluojančios morkos, besivaikančio vaikino išgyvenimais.

Po trijų filmo peržiūrų, kasdien tebeklausomo, kruopščiai atrinkto, garso takelio, vis dar negaliu suprasti – kuriems galams miniatiūrinės kino salės viduje reikalingas tualetas? Kaip prancūzai pasakytų: C’est quoi ces conneries?!

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
SUKURTA ĮRAŠŲ 23

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun