DFCitas

Jei turi dėmesio vertų istorijų, kuriomis norėtum pasidalinti, ar domina rašymas mūsų komandoje - parašyk info@dfcitas.lt Jei turi dėmesio vertų istorijų, kuriomis norėtum pasidalinti, ar domina rašymas mūsų komandoje - parašyk info@dfcitas.lt

Sakyti, jog filmai kosmoso tematika yra nykstanti rūšis, būtų šventvagystė. Nors teigti, jog kino magija užsiimantys režisieriai nesiliauja lepinti beribiais, žvaigždėmis-nulietais horizontais – taip pat nesąžininga. Visgi, kaip ir ilgai brandintam Cabernet Sauvignon, taip ir kraują stingdančioms kosmoso dramoms reikia laiko: Christopher Nolano metafiziniam galvosūkiui, Interstellar (2014), prireikė aštuonerių metų (ir keleto Merfio dėsnio vadovėlių); džiazą į pirmąjį žmogaus žingsnį Mėnulyje iškeitusio, Damien Chazelle, Pirmasis Žmogus (2018) buvo pradėtas pačio Clinto Eastwoodo dar 2003-ųjų pradžioj. Prancūzų režisierės/rašytojos, Claire Denis (Beau Travail, Trouble Every Day) pirmasis-anglakalbis filmas Gyvenimas Aukštybėse yra ne išimtis – scenarijus buvo pradėtas rašyti prieš 15 metų, turint nuostabųjį Philip Seymour Hoffmaną galvoje. Dabar yra 2019, jo vaidmenį atlieka iš netikusių filmų liūno pagaliau išbridęs, Robertas Pattinsonas, o rezultatas – keistas, ištvirkęs, brutalus, kartais netgi akinantis.

Prisipažinsiu, išėjus iš kino salės negalėjau supaisyti, ką iš tiesų manau apie šią, keliais žodžiais nenupasakojamą, ilgai lauktą kosmoso dramą lyg vis dar būčiau paveiktas nepaaiškinamos anomalios jėgos… Iki kol, dienos bėgyje, užplūdo nenumaldomas noras, galiausiai pavirtęs tikslu – peržiūrėti Gyvenimą Aukštybėse antrą kartą; leidžiant šviežiom, nuo kitų Kino Pavasario seansų nenuvargintoms, nepagiringoms smegenims „suvirškinti“ viską, kas įvyko šiame dviejų valandų egzistenciniame skrydyje pražūtingos (o gal išganingos?) nežinomybės link.

Per daug neatskleidžiant, Monte, vaizduojamas Indie filmų ‘berniuko-stebuklo‘, R. Pattinsono (Good Time, The Lost City of Z), kartu su kitais netradicinės įgulos nariais-nusikaltėliais, gavo progą rinktis tarp mirties Žemėje ir tapimo “jūros kiaulytėmis“ antgamtiškų eksperimentų labui. Į šį pastatymą įmaišom prancūzų dievaitę Juliette Binoche (Let the Sunshine In, Chocolat, Dan in Real Life), kuri, kaip bandos motina, rūpinasi/kankina – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – kitus kosmonautus vardan savo įnoringų humanitarinių tikslų, ir voilà! Turim kraują virinantį siužetą, kuriame grupelė, į smurtą linkusių nepritapėlių atsiduria nei galo, nei krašto neturinčioje erdvėje, kur visi pažaboti pirmykščiai impulsai bando ištrūkti laisvėn, o seksualinė įtampa, kaip kokia nematoma, bet juntama būtybė, slankioja paskui sveiką protą vos išlaikančius jauniklius ir manipuliuoja jų hormonais.

kino pavasaris; gyvenimas aukštybėse

Kalbant apie geismus, filme seksualumas persipina su smurtu alsuojančia įtampa – ir tai ne sodrus Peter Stricklando The Duke of Burgundy (2014) užliūliuojantis eroticizmas, sužadinantis lakią, ištvirkusią vaizduotę, kaip tą padaro laiku ir vietoj užuostas Coco Mademoiselle aromatas. Veikiau, tai Blue Velvet (1986) menanti erotika, persipinanti su prievarta bei dominacija. Kaip ir šiame, mėlyną paletę maksimaliai išnaudojančiame, ankstyvojo David Lynch kūrinyje, taip ir Claire Denis Gyvenimas Aukštybėse – seksas bei lytinis potraukis tarnauja kaip ginklas, filmo veikėjams užtikrinantis kontrolę.

Nepaisant gausos filme vaizduojamų kūno skysčių ir ‘sekso-būdelės‘, kuri, nesugadinant staigmenos – netgi Fifty Shades of Grey Christianą Grėjų priverstų raudonuoti – Gyvenimas Aukštybėse sėkmingai išlaikė atstumą nuo visų menkoje gravitacijoje dažnai išnaudojamų klišių. Kad ir kaip man patinka sąmojingi, Kevino Spacey (filme Moon) ar Scarlett Johansson (filme Her) įgarsinti dirbtiniai intelektai, Tiuringo testą naudojantys savo dvejetainiai subinei nusišluostyti, džiaugiausi, jog režisierė, vietoj to, savo kosminę viziją perteikė savu, lengvai (kitus jos filmus mačiusiems) atpažįstamu Claire Denis braižu.

Nors situacija toli gražu nepanaši, bet stebėti, kaip dviejų valandų bėgyje progresuoja kiekvienas veikėjas, jam savaip besidorojant su izoliacija, iš dalies priminė Williamo Goldingo magnum opus – knygą „Musių Valdovas” (1954): žvelgiame į savo neaiškią ateitį stovint ant stabilios žemės ar juodosios skylės krašto – mes, vis tik, taip pačiai suknistai vieniši bei išsigandę; siekiame žmogiškos sąveikos, empatijos iš kitų, ir nagais tvirtai įsikibę laikomės už visko, kas padeda apmažinti visas egzistencines krizes, viena koja siekiant „liepto“ galą.

Jei tikitės, jog pirmą kartą gimtąją prancūzų į angliakalbę (buvo svarstyta ir tarp русский/russkiy) iškeitęs Claire Denis kūrinys vien dėl to bus labiau orientuotas popsinei liaudžiai, pratusiai prie limitus laužančių, keliais šviesmečiais praeitus filmus lenkiančių, vizualių spektaklių (užuomina: Interstellar, Gravity) – galimai teks nusivilti.

Gyvenimas Aukštybėse, visgi, dėl to nei kiek nenukenčia, nes filmo genialumas slypi puikiai parašytuose bei išdirbtuose veikėjuose ir jų nesvarumo būsenoj kybančiose, pasimetusiose sielose. Kas mane, galiausiai, ir privertė sugrįžti į kino salę antram raundui. Kaip ir patys personažai bei jų dialogai, taip ir pats filmas yra savotiškai keistas – kartais „numetantis“ šiurpuliukus sukeliančią įžvalgą apie žmogaus bevertę egzistenciją vidury normalaus, draugiško pasišnekučiavimo arba atvirkščiai – vieną kitą pašaipią repliką ten, kur jos mažiausiai tikėtumeisi (kas dar kartą patvirtina idealią, laiko patvirtintą, kosmoso ir neperspausto humoro draugystę); retkarčiais išnaudojantis veikėjų silpnumo akimirką patiriamus impulsus su brutaliausiomis pasekmėmis, atrodo, vien dėl šoko faktoriaus.

Anaiptol, kad ir kiek filme pamatysite išpūsti akis priverčiančių scenų, Denis neturi tam jokio susidomėjimo. Vietoj to, šis melancholiškas filmas kruopščiai, savo netradiciniu tempu, pasirūpins, jog jam pasibaigus jaustumėtės ne ką saugesni, tuo labiau užtikrinti turimais atsakymais (į filmo bei gyvenimo užduotus klausimus) nei nežinomybėj plūduriuojantys Gyvenimo Aukštybėse tarpgalaktiniai pionieriai.

Nepraleiskit progos pamatyti šio išskirtinio filmo didžiajame ekrane, kol jis vis dar yra rodomas Vilniuje, tik šį savaitgalį. Visus seansų laikus galite rasti paspaudus čia.