Marijos Kavtaradzės debiutinis ilgametražis filmas „Summer Survivors“ (2018) yra jautrus ir asmeniškas kelio filmas. Kelionės pradžia daug žadanti – jauna ir ambicinga psichologė Indrė (Indrė Patkauskaitė), neseniai įsidarbinusi psichiatrijos klinikoje, bet griežtai atsisakanti dirbti su pacientais, gauna užduotį – su seselės Danguolės pagalba pervežti du pacientus iš Vilniaus į saulėtąją Palangą. Pacientai, žinoma, ekstremaliai skirtingi – Paulius (Paulius Markevičius) išgyvena bipolinio sutrikimo manijos fazę, yra pakiliai nusiteikęs, aktyvus ir lyg koks magnetas traukiantis į save visą įmanomą dėmesį; tuo tarpu Justė (Gelminė Glemzaitė) – neseniai bandžiusi nusižudyti, uždara mergina. Kelionės metu suspaustoje automobilio erdvėje jie išbando vieni kitų ribas ir to akivaizdoje dažnas žiūrovas ima nejučia šypsotis ar kvatoti balsu. Viename interviu Marija Kavtaradzė minėjo, jog rašant scenarijų „Summer Survivors“ turėjo būti komedija, tačiau kūrybos eigoje tapusi drama, tad komiškų elementų filme netrūksta.
Aš dar dainuosiu,
Nors balsas prikimo,
Dainuosiu ir tąsyk
Būdamas nebyliu.
Nepaisant visų saulėtos vasaros dienos ir roadtripo keliamų jausmų, filme iš tiesų gyvenama labai sunkiais dalykais ir patirtimis. Ne kalbama, o gyvenama. Čia nėra „Skrydžiui virš gegutės lizdo” būdingo pesimizmo ir atskirties tarp sveikų žmonių ir psichikos ligonių, institucinės represijos ir svarbiausia – magiško herojaus-gelbėtojo. Nei Pauliaus, nei Justės, nei pačios Indrės niekas negelbėja. Gydytojai jiems padeda išgyventi, bet už juos to nepadaro. Angliškasis pavadinimas geriau atspindi vieną iš pagrindinių minčių, kuri slepiasi filmo širdyje, apie kurią skirtinguose interviu pasakojo režisierė: jie yra survivors, nes yra aktyvūs veikėjai, kurie nuolatos kovoja už išgyvenimą. Vienoje scenoje Paulius, nelabai tvirtu balsu, atlieka legendinės grupės Hiperbolė dainą „Aš dar dainuosiu“, o daina įgyja simbolinę reikšmę – dar ne viskas (prarasta); tiek Paulius, tiek Justė yra pilni gyvybės ir atsities po sunkių išgyvenimų.
„Summer Survivors“ yra pilnas kelio filmams būdingų klišių, nepretenduoja į art house ar gilius filosofinius apmąstymus, bet palieka didelį emocinį įspūdį. Per premjerą „Kino pavasaryje“ daugybė žiūrovų susigraudino, nes kasdienė emocinė kova vienaip ar kitaip yra manifestavusi daugybėje gyvenimų. Atsitraukus nuo tobulo Facebook ar Instagram naujienų srauto gera ir iš dalies graudu pamatyti, kaip žmonės nuolatos kovoja su savo demonais ir tai nėra stigmatizuojama. Marija Kavtaradzė minėjo, kad skubėjo susukti filmą, nes psichinė sveikata yra tai apie ką pradedame kalbėti – nuo ko po truputį krenta šydai. Šis filmas ne tik jautriai bei subtiliai prisideda prie savotiško psichinės sveikatos renesanso, bet, tuo pačiu – nutiesia jaunajai režisierei kelią į Lietuvos talentingiausių kino amatininkų Olimpą.
Nueikit. Pažiūrėkit. Verta.
