fbpx
jei bylo gatvė prabiltų; kino pavasaris;

Kino pavasario derlius: “Jei Bylo Gatvė Prabiltų” (2018)

1950-ųjų Bugs Bunnio filmuke pavadinimu „Bunnis Didžiuosiuose Namuose“, visų mylimas, morkas nuolatos kramsnojantis personažas netyčiomis įsirausia tiesiai į garsiuosius Sing Sing pataisos namus (nebūkit suklaidinti šio skambaus vardo), kuriuose per klaidą, aišku, yra palaikomas nusikaltėliu. Sėkmingai atlikus Looney Tunes filmukams būdingą, klasika tapusį, drabužių apsimainymo manevrą su nerangiu kalėjimo prižiūrėtoju – tik tuomet kiškis atsiduria laisvėj. Nors tai tik nekalta animacija, visgi šio trumpametražio filmuko siunčiama žinutė yra ganėtinai aiški – kaltąjį nurodo jo apranga, ne padarytas nusikaltimas.

Jei Bylo gatvė prabiltų (2018) pagrindinis veikėjas Fonis (Stephan James) nors ir nesirausė į federalinį kalėjimą, bet buvo nekaltai į vieną pasodintas. Anaiptol, užmaukšlinti ant juoduko Bugs Bunnio kramsnojamų morkų spalvos, laisvės atėmimu atsiduodantį skarmalą buvo lengviau nei galėjom įsivaizduoti… 1999-ųjų komedijoje, Life, Edis Merfis su Marinu Lawrencu keliauja į Amerikos Pietus vardan pelningo verslo susitarimo. Pasirodo, 1932-aisiais buvo stebėtinai paprasta pirmą pasitaikiusį juodaodį apkaltinti žmogžudyste. Ne be reikalo Fonis, šnekėdamas su nesąžiningos tuometinės teisėsaugos sistemos nuskriaustu vaikystės draugu, priekaištauja sakydamas, jog „ši šalis velniškai nemėgsta juodukų“. 30-ieji ar 70-ieji, spalvotiesiems Amerikiečiams, vietinis tu ar ne, laikai buvo nelengvi.

Kalbant apie laikus, gyvename dešimtmetyje, kai Internete, televizijoje, Netflixe dominuojantis (nesuvaidintas) smurtas renka milijonines peržiūras, o norint pamatyti, kaip teisėjų paskirtas mirties nuosprendis atima kaltą ar nekaltą gyvybę – užtenka vos mygtuko paspaudimo. Vietoj to, jog trečiasis Moonlight (2016) vyruko su akyla akim ir Baldwinu po ranka, Barry Jenkinso, filmas ramia širdim atskleistų, kaip metalinių strypų „džiunglėse“, kur viskas diktuojama baltaodžių apsauginių, sekasi išgyventi musės nenuskriaudusiam Foniui – esame priversti visa tai įsivaizduoti, kol per apsauginį stiklą žiūrime tiesiai į jo sumušimais ir nubrozdinimais „papuoštą“ veidą, kraujo prisruvusias akis…

Jei Bylo gatvė prabiltų neužsistoviniuoja ties tragiškais pasakojimo momentais, kas mažiau patyrusiam scenaristui būtų nemenkas iššūkis. Ką šis juodaodis Amerikietis režisierius, savo tautą ir jos vargus žinąs geriau nei bet kuris iš mūsų (baltapūkių), sukūrė – nestinga subtilumo bei grožio: sodri spalvų paletė, veikėjų veidais susidomėję artimi kadrai, nesikuklinantys tiesioginių žvilgsnių į žiūrovus salėje; o kur dar tie styginiai(!), efektingai perkeliantys Fonio ir jo gyvenimo meilės Tish (KiKi Layne) simbolizuojamą tyrą kaip krikštolas įsimylėjimą už ekrano ribų. Gal tai skamba kaip 15-metės mergaitės dienoraščio užrašai, bet ši galinga kombinacija, paverčianti Jei Bylo gatvė prabiltų vizualine poezija, neabejotinai priverstų nuostabųjį rašytoją, James Baldwiną, nusišypsoti savo milijono dolerių vertės šypsena. Visgi, tai pirmoji šio Amerikiečių autoriaus kūrinio adaptacija jo gimtąja anglų kalba.

Istorijai rutuliojantis po netikėtų įvykio vagos – Fonio įkalinimo bei visus nustebinusio Tish nėštumo, privertusio jos tėvus išsitraukti išskirtinėms progoms taupomą Hennessy, džiaugsmo ir nuoširdumo kupinoje scenoje – stebime, kaip visi jaunųjų įsimylėjėlių giminaičiai savais būdais padeda iškovoti jų mylimam bernužėliui laisvę: abiejų šeimų galvos vargais negalais, jiems vieninteliu žinomu (ne itin „švariu“) būdu, parūpina pinigų artėjančiam Fonio bylos narpliojimui; Tish sesuo, Ernestina, užgaulioms svainėms kabinėjantis prie mažosios sesutės tikrai neieškanti žodžių kišenėj, rūpinasi advokatinėmis biurokratijomis; kol gyvybingoji mama, plyštančia širdimi dėl dukros patiriamų „kryžiaus kelių“, atsakymų ieškoti trenkiasi į patį Poerto Riką. Meilės vaisiaus besilaukianti Tish, tuo tarpu, stengiasi išlaikyti sveiką protą ir Fonio pasitikėjimą mylimųjų pastangomis anapus apsauginio stiklo, atstojant vienintelį jo ryšį su išoriniu pasauliu.

jei bylo gatvė prabiltų; kino pavasaris;

Aišku, kai kino ekranuose išvystame tokius perliukus, kaip Jei Bylo gatvė prabiltų, visada kyla universalumo klausimas. Nenorėdami būti išskirti iš pagrindinės taikytinos auditorijos, žiūrovai dažnai ‘protestuoja‘ primindami, jog konkretumas gali būti visapusis – juk visi kažkada mylėjom, jautėmės mylimi ar turim/turėjom šeimą – nepaisant odos spalvos. Tačiau, peržiūrėjus šią Baldwino adaptaciją didžiajame ekrane (kur tokio grakštumo/lyriškumo filmai ir privalo būti pamatyti), permąsčiau, jog šis suvokimas ne visuomet yra itin vaisingas.

Ar būtinai filmas turi būti universalus? Filmo scenose vaizduojamos butaforijos, taikliai atkuriančios tuometinį juodukų Mekos – Harlemo – ritmą, gestai, kalbėsena, intymumas, meilus tėvų šokis, akomponuojamas sinchronišku pirštų spragsėjimu bei Al Greeno „The Good Times“ – visa tai leidžia Jenkinsui išreikšti pagarbą savo broliams ir seserims, juodųjų Amerikiečių auditorijoms, išsibarščiusioms po plačiojo pasaulio Bylo gatvės.

Pradžioj filmo drovioji Tish pasakoja apie vaikystės prisiminimus – kaip tėtis ją ir sesutę vesdavosi į centrą: „Mes stebėdavom praeivius ir įvairiausius pastatus, kol tėtis vis atkreipdavo mūsų dėmesį į stebėtino gražumo kampelius; kartais tiesiog sustodavome Battery parke suvalgyti dešrainių ir ledų. Nuostabios buvo tos dienos ir mes visuomet buvome laimingos – bet tai buvo vien tėčio dėka, o ne miesto. Jautėmės laimingos ir saugios, nes žinojome, jog tėtis mus mylėjo. Šiandieną, esu užtikrinta, nes pilnai tą dabar suvokiu, šis miestas to pačio mums nejautė. Į mus buvo spoksoma lyg į zebrus. Ir žinot ką – vieni mėgsta zebrus, kiti ne tiek… Bet niekas niekados neklausia zebro.“

Vargu ar daugelis mūsų, sėdinčių salėj, klausantis šių žodžių, gali prijausti nuo pat mažens diskriminaciją jautusią Tish, jos artimuosius ar rasizmo vis dar engiamus juodaodžius. Būtent todėl porą valandų judantys kadrai iki šiol išliko efektyviausia išraiškos forma, leidžianti kitoms tautoms, rasėms ar netgi dirbtiniam intelektui geriau suprasti vienas kitą; tokios margaspalvės prizmės dėka įsivaizduoti, per kokius vargus/džiaugsmus daugeliui tenka pereiti.

Visgi, kaip ir Baldwino novelė, taip ir šis pasakojimas, yra ne kas kita, o vieša meilės išraiška skirta vienintelei etninei grupei. Ar tai būtų žodžiai ant suoliukų centriniame Niujorke, Jūsų mėgstamiausia novelė ar kryžiažodis – pažadu, tas kūrinys, kad ir kokio pasaulinio universalumo, iš tiesų yra skirtas vienetinei auditorijai, jei ne vienam asmeniui. Kol mūsų juodieji draugai iš Jei Bylo gatvė prabiltų (galimai) susies save su veikėjų išgyvenimais ženkliai efektingesniu pajėgumu – pažįstamu svetimumo jausmu, iki pat pirštų galiukų sukelčiu šiurpuliukus – mes, baltieji, iš šios istorijos išsinešime kitokias vertybes, visa tai regėsime kitomis akimis. Kuo anksčiau suvoksime, jog specifiškumas kai kuriuose kūriniuose yra tiesiog neišvengiamas, tuolab sveikintinas, kaip tą įrodė Jenkinsui Oskarą už geriausią filmą pelnęs Moonlight – tuo lengviau bus įžvelgti šios Baldwino novelės/adaptacijos žavesį.

Galiausiai, filme vaizduojamos neteisybės suformuotos, nubrauktos, ašaros išlindo paviršiun ne todėl, jog buvau priblokštas reto grožio švelnumo ir šilumos tarp dviejų įsimylėjėlių ar dėl tarp jų egzistuojančio barjero, kuris daugelį seniausiai būtų palaužęs. Per tūkstančius metų meilė įrodė galinti peržengti ir atlaikyti įvairiausias kliūtis – mirtį, fizikos/transdimensinius dėsnius, laiką – tačiau viltis yra kas kita. Kaip ir Gyvenimo Aukštybėse R. Pattinsono nepalankiomis sąlygomis auginamas kūdikis, taip ir Tish ir Fonio vaikelis yra vilties įsikūnijimas. Kol Fonis nepraranda ugnelės savo akyse, nepaisant visų tragiškų aplinkybių, tikėjimas neleidžia jiems nuleisti rankų. Dėl savo berniuko. Dėl vienas kito. Paleisti viltį vėjais reikštų mirtį – tiesiogine ir metaforine prasme.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 38

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų