DFCitas

Jei turi dėmesio vertų istorijų, kuriomis norėtum pasidalinti, ar domina rašymas mūsų komandoje - parašyk info@dfcitas.lt Jei turi dėmesio vertų istorijų, kuriomis norėtum pasidalinti, ar domina rašymas mūsų komandoje - parašyk info@dfcitas.lt

Birželio 13-osios vakarą, Adomo Mickevičiaus bibliotekos kieme, vyko tai, ko kiekvienas alternatyvaus roko muzikos gerbėjas ilgai laukė: grupė BA., po beveik metų koncertinės pertraukos, surengė vieną įspūdingiausių ir, ko gero, vieną svarbiausių koncertų savo karjeroje. Klausytojų neatbaidė nei tropinio karščio banga, nei grupės ne itin madingas vėlavimas.

Nors erdvė, kurioje vyko koncertas, nedažnai priglobia panašaus plauko renginius, bibliotekos kiemas buvo bene užkimštas įvairaus kirpimo melomanais. Akimis greitai praskenavus publiką visai nenustebau, jog nemažą dalį spinduliuojančios energijos ir džiaugsmo skleidė jaunimas. Anaiptol, tai visai nebestebina, žinant, jog grupės lyderio, Beno Aleksandravičiaus, dainų tekstuose kiekvienas gali rasti savo sielai geidžiamą bendramintį.

Pati asmeniškai seku šios grupės veiklą nuo pat jų susikūrimo pradžios. Per visą šį laiką, nuo 2013-ųjų, keitėsi ne tik grupės sudėtis, bet ir skambesys: pradėję nuo elektroninės muzikos akordų (dar ir dabar prieš penkis metus debiutavęs „Sugebėt pasikeist“ muzikinis klipas tvirtai laikosi pirmoje vietoje su didžiausiu peržiūrų skaičiumi), šiandien BA. veikiau džiugina sunkųjį roką mylinčią širdį.

ba.; dfcitas;

Šių metų gegužės mėnesį, po ketverių metų pertraukos, išleidę albumą „H8„, BA. pademonstravo, jog subrendo ne tik kaip grupė, bet kaip šeima, ir tai nebėra tik Beno Aleksandravičiaus solo projektas su kviestiniais muzikantais, kaip galėdavo pasirodyti anksčiau – tiek klausant įrašų, tiek stebint gyvus pasirodymus.

Laukiant pagrindinių vakaro herojų, susirinkusi publika svarstė, kokiu šou šį kartą nustebins griausmingieji BA.: vieni tikėjosi stogą raunančių šviesos instaliacijų, kiti aptarinėjo tikėtinas garsines staigmenas. Daugumos nuostabą sukėlė bilietų kainos – vieno bilieto kainą į šį koncertą, renginio dieną, siekė 19 eurų (kol prieš metus bilietas į BA. koncertą „Vasaros terasoje” tekainavo 3 eurus). Tačiau natūralu, jog ypatingas erdvės pasirinkimas ir daugiau nei pusę metų trukęs (techninis) pasiruošimas šiek tiek kilstelėjo kainą. Nieko tad keisto, jog dauguma vylėsi pamatysią įspūdingą šou, kuris atpirks kiekvieno paplonėjusią piniginę ar kibernetinių mikrogramų atsikračiusią Revoluto kortelę.

Laikrodžio rodyklei lūkuriuojant ties 20.30 val., publikai audringai skanduojant „bapizda!”, į sceną išbėgo ir patys atlikėjai, klausos receptorius apšildę naujojo albumo, mano manymu, stipriausiu kūriniu „Atsiprashow”. Jau nuo pat pirmų akordų daina privertė suvokti, kad tai, ką grupė yra pasiekusi šiandien – neatsitiktinumas, o begalinis atsidavimas ir troškimas nešti rokenrollo vėliavą iškėlus kuo auksčiau. Benas, grupės pradininkas, pasidžiaugė, jog gerbėjų ratas plečiasi ir auditorija kaskart vis didėja.

Ne kartą pats muzikantas yra sakęs: „BA. – tai laisvo žmogaus judėjimas ir dvasinis savęs tobulinimas.“

Pirmoji koncerto dalis buvo labiau sufokusuota ties naujojo albumo dainomis, kurių skambesyje, geriau įsiklausius, buvo galima pajusti 9-to dešimtmečio lietuvių alternatyvaus roko ir elektroninės muzikos įtakos alsavimą. Tačiau, net ir girdint šiuos panašumus, naujosiose grupės dainose buvo galima užčiuopti autentiško skambesio užuomazgų, kurios savo unikalumu palaiko saugų atstumą nuo bet kokio į galvą šaunančio palyginimo.

Kita koncerto dalis buvo skirta duoklės atidavimui seniesiems hitams, tarp kurių skambėjo publikos numylėtiniai: „Auka”, „Kūną palikai/atsibudai”, „Sapne/patalpoje”. Visgi, jautriausias sielos stygas vienareikšmiškai sudrebino jautrioji baladė „Juodaesi”, tiek kartų klausyta tamsios nakties glūdumoj, pilnačiai plieskiant į kambario langą svajingais vakarais.

Nuoširdus ir vidų apnuoginantis Beno pasirodymas su gitara įrodo, jog BA. tai nėra vien tik muzika. Ne kartą pats muzikantas yra sakęs: „BA. – tai laisvo žmogaus judėjimas ir dvasinis savęs tobulinimas.“ Nuskambėjusios „Juodaesi” eilutės leidžia pajusti didelį skausmą, bet tuo pačiu rezonuoja su jauno žmogaus laisvės troškimu, noru išreikšti tai, ką jauti ir išgyveni; taip pat atsigręžti į tarpusavio santykius, išmokti ne tik klausyti, bet ir girdėti.

ba.; dfcitas;

Dviejų valandų muzikinę ekstazę vainikavo daina „Į mane”. Simboliška vakarą užbaigti kūriniu, kuriuo, galima sakyti, BA. pradėjo savo muzikinį kelią – visas koncertas buvo tarsi kelionė nuo to, kas esame šiandien ir iki to, kas buvome anksčiau. Maži, gal šiek tiek pažeidžiami, galiausiai virsta milžiniškais, ambicingais muzikantais. Laikas formavo grupę, jos sudėtį ir skambesį, bet nepakeitė to, kas buvo nuo pat pradžių esminis ir kertinis momentas – tai laisvo ir nepriklausomo žmogaus idėja, kuri plinta kartu su BA. kūryba.

Šis koncertas paliko ne tik pamalonintą roko muzikos ištroškusią sielą, bet svarbiausią mintį galvoje – apie išsilaisvinimą pirmiausia nuo paties savęs. “Bapizda!“ dar kurį laiką po koncerto ėjo iš gerbėjų lūpų, kol norintieji – ištroškę apčiuopiamo prisiminimo – šluote šlavė grupės marškinėlius ir kitą atributiką, lyg rytojus net neegzistuotų. Šou, apie kurį buvo tiek kalbėta (ir dar ilgai bus kalbama), mus nustelbė muzika ir savo emocija. Visa tai, tikiu, dar ilgai išliks kiekvieno tikro BA. klausytojo atmintyje… Bapizda!, Bapizda!, Bapizda!