fbpx
kedrostuburas; dfcitas; muzika;
Autorius: Saulė Storastaitė

Klausome: Kedrostubùras

Kai leidi vieną iš tų tingių, neįpareigojančių vasaros vakarų, mėgaujiesi sūrios jūros bangomis, bučiuojančiomis tavo plikas kojas, lieti rankomis šiltą smėlį, kvėpuoji grynu, jodo prisotintu oru – supranti, kad tobulam vakarui daugiau nieko nebereikia… Ir bam! Šį svajingą burbulą lengvu pypsniu susprogdina prakeiktas išmanusis, kiekvieno vakariečio 24/7 išorinis, kibernetinis organas. “Na, kas gi, nusprendė sugadinti šį nuostabų pasimatymą su savimi?” Vienas riebus keiksmažodis galvoje ir trumpas grįžimas į realybę. Išsitraukusi telefoną, atsidariau draugės žinutę, o joje – Youtube nuoroda, su prierašu: “Paklausyk, žiauriai įdomiai varo!”

Kedrostubùras DEL. Pamačiusi šiuos du žodžius pagalvojau, kad tai greičiausiai bus kokia dar viena, eilinė, jauna Lietuvos grupė, grojanti kur nors ramiai pasislėpusi, retkarčiais išlendanti pasirodyti, kokiame nors požeminiame bare, kol didžiausias pasiekimas yra šis išleistas albumėlis.

Antakiai kilnojosi ir nuo grupės pavadinimo: neslėpsiu, šiandien jaunieji Lietuvos muzikantai išties sugeba nustebinti kuo įmantresniais, bet tuo pačiu beprotiškais grupių pavadinimais (Antikvariniai Kašpirovskio Dantys, Šventinis Bankuchenas – tik keli iš jų). Taigi, mano reakcija į Kedrostubùrą, su netaisyklingu kirčiu gale, buvo: chebra, rimtai?kedrostuburas; dfcitas;

Sugrįžus į miesto “betoną”, nusprendžiau, kad reikia pasidomėti, kas čia per nauji vėjai atpūtė į Lietuvos muzikos sceną. Grupės biografijoje puikavosi tikrai nemažai svorio pridedančių pasiekimų, tokių kaip: “jaunųjų grupių konkurse Garažas 2018 pelnyta 3-ia vieta“, arba “geriausios Baltijos šalių jaunosios grupės titulas konkurse Novus 2018“. Kol akys raibo nuo garbių apdovanojimų, supratau, jog nori nenori, tokie skambūs pasiekimai, tai tarsi jau savaiminis kokybės štampas, tad muzika nuvilti neturėtų.

Kiek daugiau nei prieš mėnesį išleistame, debiutiniame grupės albume DEL skamba aštuonios dainos. Pirmoji, pavadinimu “Tirpsmas Įlinkis Pragiedrulis”, nuo pirmų sekundžių pasitinka maloniu gitaros skambesiu, kurį po dar kelių sekundžių papildo greta skambantis bosas bei mušamieji. Šį ausiai malonų muzikinį prisilietimą papildo svajingai įsiliejantis grupės vokalisto Mato Saladžiaus balsas. Atrodo, va toks muzikinis takelis turėjo skambėti mano ausyse braidant po jūros bangas.

Lyg to būtų maža, ties priedainiu įsilieja saksofono garsai, kurie, regis, yra nepakeičiamas, trūkstamas, prieskonis visam šiam saldžiam muzikiniam malonumui. Na, bet, kad nenusaldinti visko iki pat dangaus, reikėtų paminėti kitus, ganėtinai įdomius, momentus, pamaloninusius ausį, besiklausant šio netikėtai atrasto albumo…

Kūrinys “Jaučiu Jaučiu” turi nemažai panašumų su pirmąja daina, tačiau saksofono, gitarų ir mušamųjų linija yra žymiai intensyvesnė. Šis intensyvumas skatina maloniai palinksėti ir pajudėti. Paklausius dviejų kūrinių buvau susidariusi šiokią tokią impresiją apie grupę; tačiau nuo pirmų akordų džiazu užliūliuojantis “La Fivo Suatti”, dainuojamas itališkai (o gal ispaniškai? bet kuriuo atveju, neverčiamas nei iš vienos nei iš anos kalbos) įnešė dar kitokių spalvų: pietietiška dvasia ir vokalisto balso improvizacijos mintimis nukelia į širdžiai mielus prisiminimus ar Italijos provincijos vaizdinius.

Bandydama apibrėžti kokį muzikinį stilių atstovauja Kedrostubùras, supratau, kad neverta bandyti statyti šios grupės į kažkokius vieno žanro rėmus: rokas, džiazas, bliuzas, dainuojamoji poezija – ko tik nerasi šių vaikinų grojamoje muzikoje.

Klausant “Tyvuliuok” ir “Praplaukiantys” kūrinių, pasąmonėje pradėjo plaukti sąsajos ir mintys, jog kažką panašaus jau esu girdėjusi prieš tai, tik gal kiek kitaip. Pasikapsčius (atsiminimuose) giliau, mintyse į paviršių iškilo Spotify platformoje karaliaujanti kanadiečių grupė BadBadNotGood, (beje, lietuvių melomanų labai mylimą ir dar prieš metus koncertavusią Lietuvoje), sujungianti džiazą, alternatyvųjį hip-hopą bei eksperimentinę elektroniką. Galima tik spėlioti apie Kedrostubùro santykį su šia grupe; turbūt nesuklysčiau pasakiusi, kad nemaža jos įtaka išties juntama.

Dar vienas išskirtinis grupės bruožas – tekstai lietuvių kalba, reiškinys pastebimas ir kitų jaunų lietuvių grupėse. Tačiau Kedrostubùro dainų tekstai išties yra kitokie: klausant kiekvieno žodžio negali neišgirsti ypatingai jautraus kalbos pajautimo; kiekvienas išleistas žodis tarsi konstruojama žaidimo forma, kuria grakščiai žongliruojama; balsių ir priebalsių darna, laisvieji kirčiai – visi šie elementai, dainų tekstus paverčia mažais poetiniais stebuklais, gimtąją kalbą perteikiant iš magiškosios jos pusės.

Aišku, gebėjimas pagauti kiekvieno žodžio skambesį ir atrasti ryšį tarp jų, šiek tiek užglaisto pačių tekstų prasmę. Šias skoningai saldokas prasmes nustelbia dar ir įtikinamas atlikimas. Daina “Eilėraštis”, vienas originalesnių albumo kūrinių, pavyzdžiui, atliekamas kalbėjimo forma, instrumentams brazginant fone. Galvoje kyla mintis, kad be grojamųjų šis “Eileraščio” tekstas galėtų skambėti kaip geras slam poezijos pavyzdys, kuris suteiktų tekstui kitokią reikšmę, o klausytoją, turbūt, visiškai išneštų.

Kedrostubùro dainų tekstai yra kitokie: kiekvienas išleistas žodis tarsi konstruojama žaidimo forma, kuria grakščiai žongliruojama; balsių ir priebalsių darna, laisvieji kirčiai – visi šie elementai, dainų tekstus paverčia mažais poetiniais stebuklais

Visišką nuostabą veide paliko kūrinys “Neri”, kuriame, mano nepasiruošusiems ausų būgneliams, išgirdau pliūpsnį hip-hopo elementų. Įdomus bandymas, tačiau sudarantis įspūdį, kad grupė per 31 minutę, albumui jau “kabinant” paskutinius akordus, nori parodyti absoliučiai viską, ką sugeba, be jokio rezervo.

Paskutinis albumo kūrinys “Į begalybę” – greitai tapo mano asmeniniu favoritu. Galbūt dėl to, kad jame labiausiai telpa Kedrostubùro stuburas: rokas, džiazas, improvizacija, ir dar daug iš pažiūros skirtingų muzikinių viražų atsiskleidžia klausant šios dainos. Paskutinis, lyg užburiantis, “Į begalybę” akordas privertė mane dainą atsukti nuo pradžių, šį kartą pamėginant akompanuoti vokalistui, taip meiliai dainuojančiam apie begalybės link tiesiamas rankas.

Aprimus susikaupusioms pozityvioms emocijoms, pasidomėjau, kur būtų galima šią grupę išgirsti gyvai. Ir vėl nuostaba veide: pagr. scenos dalybos su kitomis alternatyviosios muzikos grupėmis populiariausiame muzikiniame festivalyje Lietuvoje (“Granatose”, kas be ko).

Tai tik įrodo, kad šalies muzikinėje padangėje užgimė nauja, darbšti, nebijanti eksperimentų, savo garaže užsidaryti neplanuojanti grupė – o kiek daug tokių pavyzdžių, kai jaunos, konkursus laimėjusios grupės nutyla… Perklausius debiutinį Kedrostubùro albumą DEL kyla šie žodžiai ir mintys: lengva, gaivu, vasariška, išradinga, saldu, bet vietoje, laiku bei nuoširdžiai paprasta.

Keturių vyrukų – Pijaus, Giedriaus, Maksimo ir Mato – atliekama muzika tapo mano (kiek romantizuoto) vakaro prie jūros maloniu atradimu. Nors ir esu išranki ir kiek skeptiškai žiūriu į jaunas, daugeliu atvejų panašaus  stiliaus muzikines grupes, kurios baikščiai bando atrasti kažką savito. Tačiau Kedrostubùras su savo išties kokybišku debiutiniu albumu DEL keliauja į mano playlistą ir gauna aukštai į viršų iškeltą nykštį.

Jei sudomino šių vaikinų nestandartinė kūryba ir kilo noras įsitikinti ar jie tokie pat šaunūs grojant gyvai (kaip ir pro Jūsų laidinius ausinukus), 28 Rugpjūčio juos galite išgirsti Mažeikiuose, 29 dieną Palangoje, o Rugsėjo 13 dieną Vilniuje.

Saulė Storastaitė
Būsima filologė, stipriai mylinti ir taip pat stipriai dėl visko išgyvenanti. Neįsivaizduoja gyvenimo be roko muzikos, teatro ir naktinių pasivaikščiojimų
SUKURTA ĮRAŠŲ 11

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun