Klajodama niekuo neišsiskiriančių žmonių minioje, kraipydama galvą dėl jų abejotino muzikinio skonio (jei toks iš viso egzistuoja) ir ginčytino mentaliteto, dažnai užklumpa mintys apie visų laikų muzikos dievaičius. Tuomet pradedu galvoti apie jų padarytą poveikį man ar kokiam spuoguotam žiopliui, nugyvenusiam savo geriausias dienas devintąjame dešimtmetyje. Galvoju apie jį, sėdintį ant tokios pat, kaip ir jis, murzinos lovos ir klausantį kaip Pixies fingerina gitarą grojant legendinei „Where is my mind“ ar The Smashing Pumpkins vokalistui skardžiu, beveik agonišku, balsu pasakojantį apie patirtus išgyvenimus, kurie, mus mirtinguosius, traukia kaip magnetas. Šis, ar bet kuris kitas, galvoje košės turintis, vaikis, tikiu, jausdavosi lyg būtų ką tik išgelbėtas – lyg atsivėrusi Pandoros skrynia jam leido suprasti, kaip jam ir visiems kitiems, atradusiems šį muzikinį lobį, pasisekė.
Esu viena iš tokių vaikigalių, o prie mano gyvenimo įprasminimo prisidėjo ne vien laiko patikrinti atlikėjai, bet ir, atrodo, visiškai žiniasklaidos dėmesio nemėgstantis, bet jo galiausiai sulaukęs kanadiečių muzikantas Mac DeMarco dainuojantis apie cigaretes, moteris ir problematiškus santykius su tėvu. Šio, neseniai atsiradusio viešojoje erdvėje, atlikėjo muzika nori nenori priverčia Tave plaukti įvairių improvizacijų pripildytoje upėje ir, rodos, niekada neleidžia išplaukti į sausumą. Būtent taip jaučiausi ir aš, pirmą kartą apsilankiusi Mac DeMarco koncerte.
Vos įžengusi į „Compensa” koncertų salę kalbėjausi su savimi apie renginį, kuris prasidės vos už pusvalandžio, ir pamačiusi aplinką supratau kelis dalykus:
1. Publika – Įsikūnijusi hipsterių šutvė, kuri, atrodo, atradus ir perskaičius kelis visų mylimo VICE‘o straipsnius, nuo The Smiths‘ų persimetė prie Mac‘o, 80-ųjų madą iškeitė į „eh, man visai nerūpi“ gatvės drabužių stilių, įskaitant iš „Humanos“ įsigytus apiplyšusius VANSus, o kai kurie, panašu, jog nesibaido kassavaitgalinio pasidžiaugimo ketaminu. Kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista, kaip tai nutiko man, bet, tuo pačiu, ir labai įdomu.
2. Nors džiaugiausi debilų nebuvimu, tačiau dvejojau dėl hipsterių „estetikos” koncerto metu – ar bus kaip per BA koncertą – mėsmalė?
3. Galvojau apie tai, kokio nurautumo lygį pasieks pats Mac’as – ar jis stačia galva šoks ant artistą paliesti ištroškusių rankelių „jūros” (muzikantas ne kartą atsiduso interviu metu, pasakodamas apie visas prarastas kojines crowdsurfinimo metu), kaip šoko Rygoje praeitą dieną? Žiebtuvėliu pradės deginti dar vieną savo plaukuotą kūno vietą? O gal pakvies kurį nors gerbėją pagrot kartu?
Vis dar dėliodama šias ir kitas pavienias mintis, įtraukiau į plaučius cigaretėję likusį paskutinį dūmą ir, šiek tiek besitrankydama į dredų nusėtus pečius, prasibroviau, prie pat scenos. Koncertas prasidėjo – kaip ir privalu – apšildančiu atlikėju Aldous Rh. Prince ir Michael Jackson balsų mišinio atstovas vos įžengęs į sceną sukūrė atmosferą pripildytą chill’o ir sekso užuomazgomis. Jo muzika visus aplinkinius tik ir nešė į lovą nuveikt ką nors smagesnio, tačiau, kad ir kaip baisiai šalia stovinti porelė troško nuleisti garą, jie kantriai, tramdant savo laukines genetalijas, laukė savo dievuko pasirodymo. Tuo tarpu tiek man, tiek šalia stovintiems orgazmams teko prošvaistėmis išgirsti vieno kito atlikėjo, stovinčio scenoje, atsidusimą ir išvysti Olego Surajev (arba bent jau jo įkvėptą) šokį, kuris, nemeluosiu, privertė atsidurti kitoje galaktikoje. Nors negalėčiau teigti, jog Aldous Rh muzika arba šokiai scenoje man patiko, tačiau vertinau jį kaip menininką ir vis dar stengiuosi jo muzikai suteikti antrą šansą.
Nusprendusi, kad ilgiau pastovėjusi šalia nimfomanų ir pati nuprotėsiu išėjau sutraukti dar vieną cigaretę, o kai ją baigiau, įžengusi į salę mano akyse, visu savo žvejo kepurės gražumu, stovėjo pats Mac‘as su gražuoliu Fender‘iu rankose. Koncertą jis pradėjo švelnia jo kuriamos muzikos užuomazga – „Salad Days“, o vėliau ir naujausio atlikėjo albumo „This Old Dog“ dainomis, pripildytomis unikalių sintezatoriaus, akustinės gitaros garsų ir nešančiomis su savimi tragiškus Mac‘o išgyvenimus.
Kaip ir tikėjausi, Mac’as grojo per daug negalvodamas ir, rodos, besimėgaujantis kiekviena grojama nata ir kiekvienu ištartu žodžiu lyg jis su vyrukais atvyko čionais pasilinksminti ne ką mažiau nei jo auditorija. Pertraukomis publiką nesivaržė pralinksminti „Vilnius – Europos G Spot” juokeliais, rodos, įkvėptais anksčiau minėto apšildančio atlikėjo sukelta atmosfera ir, be abejo, nepamiršo į visą pasirodymą įtraukti ir savo draugų – bosisto, būgnininko, sintezatoriumi grojusiu muzikantu ir kitų. Nors grupės narių pristatymas manęs nenustebino, tačiau visų jų aktyvumas bendraujant su publika nedingo viso koncerto metu, o tai – mažai kur jaučiama. Šiuo gestu dainininkas atskleidė požiūrį į save ir kitus grupės narius – jie nė kiek nemažesnė grupės dalis. Ši, nors ir subtili, pasirodymo detalė leido man suprasti, koks paprastas Mac’as išliko net ir pasiekęs kiekvieno muzikanto karjeros aukštumų svajonių viršūnę. Nenuostabu, tad, jog Rolling Stone’ai 2015 metais jį titulavo „turtingiausiu valkata” dėl jo nepakartojamai paprasto gyvenimo būdo, pinigais neatsiduodančios asmenys, kas jo klausytojus labiausiai ir žavi apie jį.
Istorija apie tėvą, išėjusį nupirkti pieno, bet niekada daugiau namie nepasirodžiusį, atrodo, sena kaip pasaka, bet kaipgi tikras rock’n’roll’o muzikantas be traumatiškos patirties, palikusios jo muzikoje ryškų antspaudą?
Laikui bėgant koncertų salėje grojo dainos užtvindančios mano ir aplinkui egzistuojančių žmonių sielas nostalgijos ir vidinio džiaugsmo gūsiais. Salėje beveik galėjai užuosti cigaretės dūmus grojant jo žymiojoje baladėje apie meilę cigaretėm „Ode To Viceroy”; o grojant „My Old Man” tapti „vidiniu aš” žmogaus, kuris, rodos, vis labiau tampa panašus į savo tėvužį. Publika gaudė kiekvieną sukurtą emociją, išsidalino ją po mažyčius gabalėlius ir juos laikė arti širdies iki pat paskutinio akordo.
Klausantis Mac’o įrašų internete, niekada nepagalvojau, kaip šios, jam be galo artimos dainos, skambės gyvai, po n-tojo karto grojant jas gyvai – ar tai tebus viso labo žodžiai, nusirisiantys liežuvio galiuku lyg tai tėra dar viena daina, ar eis tiesiai iš nuostkaudos kupinos širdies, ko visų ausų būgneliai ir laukė. Kaip ir tikėjausi, užsimerkęs atlikėjas, atsidavęs kiekvienam stygos brūkštelėjimui, skiemeniui, atskleidžia savo egzistencinius išgyvenimus bei nesibaigiančias pastangas bandant nepatapti tokiu pačiu, kaip, jį dar vaikystėje, palikusiu tėvu, karts nuo karto girdimą Mac’o širdgėlą netiesiogiai perteikti bandančiose dainose. Istorija apie tėvą, išėjusį nupirkti pieno, bet niekada daugiau namie nepasirodžiusį, atrodo, sena kaip pasaka, bet kaipgi tikras rock’n’roll’o muzikantas be traumatiškos patirties, palikusios jo muzikoje ryškų antspaudą?
O neilgai trukus publika išgirdo ir vieną mylimiausių dainų – „Freaking Out The Neighborhood”, kurios metu kiekvienas freak’as, stovintis ar sėdintis Compensoje, rėkte rėkė šios dainos žodžius. Koncertas neapsiėjo ir be grupės improvizacijų, kurios nurovė stogą ir sukėlė šypseną iki ausų kiekvienam stebėjusiam koncertą. Taip pat neapsiėjo ir be vieno iš klausytojų pasiplaukiojimo ant minios rankų, o vėliau ir prisišvartavimo prie apsauginių, be penkių minučių „sudubasinu snukį” veidu.
Visa salė taip pat turėjo galimybę išvysti vokalisto atsipalaidavimo laipsnį: išėjimą į užkulisius pasirodymo metu, o kelių minučių begy sugrįžimo atgal į sceną jau su bokalu ir mikrofonu rankose, bei trisdešimties minučių gulėjimą ant scenos grindinio. Ir nors visas koncertas buvo pripildytas autizmo (gerąja prasme, aišku) vaibų, deja, paskutinė daina, švelniai tariant, tapo nusivylimo objektu. Tiek aš, tiek didžioji dalis mane supusių žmonių, rodos, laukė pačios ilgiausios Mac‘o solistinio momento bei gitaros solo, o visa, ką gavo, buvo svetimų melodijų mišinys bei trupės narių pokalbiai, kurie, rodos, sugriovė visą iki tol sukurtą nuostabią atmosferą lyg netyčiom ištraukta „Janga” kaladėlė… Kas čia žino – gal tai alkoholio trūkumas, per dideli lūkesčiai išvysti Mac’ą savo geriausioje formoje, o gal Kalifornietiškas atsipalaidavimas, prie kurio dauguma lietuvių, įskaitant ir mane, nebuvo pratę.
Tikiu, kad ne visiems, kuriems teko proga stebėti šį koncertą, linko keliai tada, kai linko man. Tikiu, kad Mac DeMarco ir jo grupės narių sukurta atmosfera trinktelio galvon ne visiems būtent tuo metu, kai trinktelėdavo man. Tačiau tikiu, jog palikdama Compensa koncertų salę nusivylusi finaline daina buvau ne aš viena. Ir nors galbūt tai nebuvo Mac’o koncertas, apie kurį tik pagalvodama visada seilėjausi, ar per kurį jis per klaidą salę palieka lydimas pareigūnų, antrankiams spaudžiant riešus, bet, nepaisant visų smulkmenų – puikiai praleidau laiką grojant gyvenimą pakeitusei grupei ir vilious, jog Mac’as su vyrukais ir toliau sėkmingai jį keis.
Mac Demarco pasirodė Spalio 18 dieną „Compensa” koncertų salėje, Vilniuje