Nuo po-psichodeliniame, distopiškai niūriame, 60-uosius sunkiai atlaikiusiame Birmingame, iki saulės išsunktose Kalifornijos dykumose, alumi bei ganja atsiduodantis ‘stoner’ rokas yra vienas iš nedaugelio „naujagimių“, 60-70-aisiais, Rock ‘n Rollo apogėjumi, sėkmingai išgyvenusių laiko testą ir iki šiol unikaliais atradimais stebinantis undergroundo publiką.
„Kiaurai permirkę 90-ųjų Kalifornijos saule, bet muzikuojantys vienoje iš lietingiausių šalių“ – taip save išraiškingai prisistačiusius muzikantus, grupę NAVA, pirmą kartą išvydau traukiant publiką prie scenos, vieną po kito, iš visų įmanomų pakampių „nArauti“ pogrindiniame bare, kaip melomanines bites prie polifoninio medaus.
Tik po gerų poros dainų, privertusių ramaus vakaro besitikinčią širdelę šiek tiek paspurdėt; pamažu išjudinusių auditoriją – padėt gėrimus į šoną ir patrypčiot, broliškai pasistumdant, skambant grupės bene energingiausiam gabalui „Burn“, – atkreipiau dėmesį, jog senas kolega, sėdintis prie būgnų, dėvi juodas bepirštes pirštines. Koncertui pasibaigus, visiems kaip reikiant atsikračius galvas prieš dar belaukiantį nuožmesnį headbanginimą, vaikinų vietą ant scenos perėmus, iš kaimyninės Lenkijos atvykusiems, Weedpecker‘iams (ko daugelis, pirmoje vietoje, ir susirinko paklausyti), apie pirštines paklaustas būgnininkas, nusijuokdamas, atšovė paprastai: „Čia po vakar koncerto Kaune“.
Manau, nesuklysiu sakydamas, jog, NAVAi užgrojus jų pasirodymą startavusią dainą „LuciDream“, vietomis buvo galima išgirsti, stebėtinai, dar vis tebekoncertuojančių, Tool grupės elementų: lėtas, užliūliuojantis tempas pirmojoje dainos dalyje, staigiai peršokantis į chaotišką rokelį; kol aiškiai girdimas dinamikos bangavimas išlaiko tobulą yin ir yang tarp švarios ir triukšmingos melodijos. Šią, gan dažnai girdimą, progressive roko formulę galima užtikti Toolsų gerbėjų bene klausomiausiame kūrinyje “Aenema”, kuri savo struktūra mena vaikinų atliekamą „LuciDream“. Gerai įsiklausius, taip pat, galima aptikti 1000 Mods bei Graveyards įtaka NAVAos skambesiui – vien iš pulsuojančios energijos, dinamikos bei tempo, šokinėjančio, kaip EKG (žmonių kalba – elektrokardiograma) plonytė linija.
Šiek tiek vėliau, prie alaus bokalo, grupės nariams dalinantis emocingais įspūdžiais po pasirodymo bei pasakojimu, kaip jie, vieną įsimintiną vakarą, neapmokėtą repeticijų salę – už kurios iš dalies nelegalų (tyras Rock ‘n Rollas, brolau!), naudojimą dar ir pasibarti su savininku gavo – „iškeitė“ į dabartinį būgnininką, Vygandą, galvon toptelėjo viena Bukovskio eilutė iš mėgstamiausios poemos, nors ir kalbanti apie pašaukimą rašyti, bet puikiausiai tinkanti ir šių trijų vaikinų pasirodymui apibūdinti: „Jei nesiveržia iš tavęs, nepaisant nieko, nedaryk to.“
Kad būtų aiškiau, NAVA turėjo tiek parako, jog vizualus jų užsidegimas, vidinis veržimasis muzikuoti ir tai daryti iš dūšios, atitiktų visas Vietnamo karo veiksmo scenas, kuriose, Jimmy Hendrixui brūžinant gitara fone, žūtbūt laimėti nusiteikę gung-ho (skaityti – „užsidegę“) kariai riaumodami veržiasi iš tankių džiunglių, kol jų metalas (kulkos) kuria velnionišką simfoniją.
Stebint, kaip, pirmųjų koncertų metu, NAVA pristatė savo pirmagimį – kuklių šešių, bet pilnai „nupoliruotų“, dainų albumą „Lucid“, – nereikėjo susidaryti įspūdžio, jog kiekvienas muzikantas yra savam elemente – tai alsavo iš jų nuoširdaus pasirodymo. Nors publika, didžiąją laiko dalį, buvo ganėtinai pasyvi – anaiptol, jų skonio receptorius pirmą kartą „kuteno“ nematyta bei negirdėta grupė, – kas, po kelių, ne visiškai sėkmingų bandymų bendrauti bei linksminti publiką, vis tik, galimai, pamušė ir mėlynus, džinsinius marškinius plevenančio Roko užsidegimą; iki kol, vienam auditorijos klausytojui, staiga, paprašius, būgnininko parodyti, ką sugeba jo lazdelės, ir visiems su griausmu pritarus šiam netikėtam iššūkiui, – visi galėjome pasigrožėti, šūsnį papildomų klausytojų pritraukusį, būgnininko solo bei momentą, kaip NAVA sulaukė undergroundinės publikos pripažinimo už savo „lankstumą“ ant scenos. Pirmasis įspūdis visgi yra aukso vertės, kaip pasakytų garsieji Motley Crue – po to, kai per pirmąjį pasirodymą, 1981-aisiais, jiems teko kovoti su kraujo ištroškusia publika, gitaras naudojant savigynai.
Grupės unikalų stilių geriau suprasti leidžia pačių vaikinų pasirinktas, iš dalies bohemiškas, bet šiuos “DIY” (“do it yourself” arba “pasidaryk pats”) dabartinius laikus puikiai atspindintis, saviraiškos būdas: bendrom jėgom NAVA ne tik susimeistravo aukšto lygio albumo dizainą, bet ir, su Roko garso režisūros žiniomis – patys „išsikepė“ pirmąjį savo debiutinį EP (albumą).
Visgi, visus laurus skina grupės drąsus bei išradingas būdas pasireklamuoti, (ne)užsidirbant iš pirmųjų albumo pardavimų: vieną dieną vaikinai Vilniaus gatvėje dažnai sutinkamą Igorį nustebino įteikdami pluoštą pardavimui paruoštų albumo CD ir išklodami savo samarietišką idėją – šis linksmas, sunkius laikus išgyvenantis, dėdulė atstojo vienintelę „prekybvietę“ visoje Lietuvoje, kurioje NAVAos muzika susidomėję melomanai galėjo įsigyti riboto tiražo albumo fizinę kopiją; kol kainą kiekvienas pirkėjas pasirinko pats, nuoširdžiai įvertinant, kiek vaikinų produkcija galėtų būti verta. Kur čia šuo pakastas? Visi uždirbti pinigai, kaip padėka už pagalbą ir labdarą, nuėjo šauniajam Igoriui „į kišenę“. Soc. tinkluose, aišku, buvo sulaukta ir keletas priekaištų, jog šiuos pinigus vargdienis tiesiog pragers, pilnai jų neįvertins… Bet, kaip sakoma, – Haters gonna Hate.
Geriau pagalvojus, apie panašų marketingo triuką iš žinomesnės lietuvių grupės (Lilas ir Innomine, Jazzu, G&G Sindikatas ir t.t.), šiuo metu tikriausiai skaitytumėme „Žmonių“ žurnale. Nors didžiulio šurmulio šis inovatyvus planas, gaila, nesukėlė, bet leido suprasti, jog vaikinų siekiai nėra materialistiniai, veikiau bandantys laužyti standartus. Kas vienareikšmiškai yra sveikintina.
Po kelių valandų praleistų su vaikinais, pirmą kartą klausantis šių trijų „muškietininkų“ gyvai bei šnekučiuojantis, NAVA apibūdinčiau vienu žodžiu – ambicingi. Gal dabartinė Lietuvos muzikos scena, lyginant su praeitais, posovietiniais, laikais, ir yra kaip koks renesansas ar „aukso amžius“, bet ne daugelis dabartinių grupių išties gali įkvėpti. Kas, pasak vokalisto Roko, iš dalies ir paskatino grupės susikūrimą.
Šiuo metu galime išgirsti nemažai lietuviškų Indie žanro pasekėjų (pirma į galvą toptelėjusi grupė buvo šaunieji jautì), AC/DC ar Metallica antrininkų. NAVA tuo tarpu stengiasi laikytis šių dviejų stilių viduryje, per daug neįsipareigojant nei vienam. Pasak jų pačių, apsiribojimas vienu muzikiniu žanru galiausiai tik pradės varžyti kūrybą – limituos eksperimentavimo ribas. Todėl grupės pasirinktame desert stoner rock stiliuje galima išgirsti „visko po truputį“: melodiškų ir sunkių epizodų, pašokinėti ir papurtyti galvą skatinančių interliudų, netgi akustine gitara nesunkiai perdainuojamų posmų. Roko manymu nėra naudinga nusiteikti prieš viena – undergroundinė scena prieš populiariąją, Indie prieš Rock ‘n Rollą, ir atvirkščiai. Todėl nenuostabu, jog vaikinams patinka įvairiapusiškumas, kai tam tikri muzikos elementai harmoningai persipina, atveriant gausą naujų galimybių. Pasitaikius progai, NAVA neslepia, jie nesipriešintų „persimetimui“ iš alternatyviosios undergroundinės scenos į masinio/komercinio klausomumo.
Grupė atskleidė, jog šiuo metu dirba ties naujomis dainomis, stengiasi „susukti“ savo pirmąjį muzikinį klipą ir įgyvendinti nedidelę svajonę – kur nors miško glūdumoj ar tiesiog paplūdimyje „užkaisti“ vadinamąjį Generator Party (benzinu varomas generatorius + muzikinė įranga = vakarėlis!) ir supažindinti savo fanus su stonerių kultūros didele dalimi ir kartu, visiškai „pasileidus plaukus“ – pasilinksminti!
Jei vaikinų grojama muzika Jus suintrigavo, atšaukit visus planus Balandžio 23 dieną – NAVA supažindins Jūsų nuo SELo pavargusius klausos receptorius „nArauti“ bare, Vilniuje! Iki tol galite aktyviai sekti grupės Facebooko puslapį, jog nepražiopsotumėte nei vieno jų organizuojamo privataus vakarėlio… Smagaus klausymo:
