Ši gegužė (ir birželio pradžia) buvo vienas intensyviausių laikotarpių (kiek pamenu) mano gyvenime: atsiskaitymai, filmavimai, rašto darbai, egzaminai, projektai ir dar daugybė darbų lipo vienas ant kito taip, kad iki šiol nežinau, kaip viską suspėjau ir pakeliui nenukritau nuo išsekimo. Visgi, tarp visų šių reikalų, iš dangaus nukrito proga užsukti į shishi koncertą Vilniaus „Downtown Forest“ scenoje, kur grupė pristatė savo naujausią EP „FAQ“ (2025).
shishi man artima širdžiai – suku jų dainas dar nuo tada, kai gyvavo originalus grupės sąstatas (Giedrė Nalivaikaitė, Dominyka Kriščiūnaitė ir Elena Neniškytė), ir šios merginos grojo mano mokyklos išleistuvėse. Kitas atlikėjas, kurio neįvardinsiu dėl jo/jos šventos ramybės, mūsų šventėje nelabai „lipo“, tad ant scenos pasirodžius merginoms visi pagaliau gavome išeiti į aikštelę ir pasijausti kaip amerikietiškoje high school prom scenoje.
Iš originaliosios grupės versijos išliko tik Dominyka Kriščiūnaitė (aka Victoria), prie kurios prisijungė Kamilė Griušytė (aka Benadetta) ir Meda Kaunaitė (Teresa), naujausia shishi narė. Nors šis trio spėjo kartu pakoncertuoti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, bendra muzika yra vis dar kūrybos etape, o šiame koncerte pristatytas EP buvo sukurtas dar kartu su G. Nalivakaite (Maria Rosa), su kuria shishi atsisveikino 2023-ųjų pabaigoje. Pati Giedrė iš muzikos scenos nepabėgo – kartu su Adomu Koreniuku kuria grupėje Superkoloritas, taip pat veda laidą „Giedra“ LRT OPUS.
„Downtown Forest“ erdvė be galo tinka shishi – jaučiasi šilta atmosfera, artimas ryšys su klausytojais, tuo pačiu – įvairiausių priešingybių, kaip miesto ir gamtos (visai kaip grupės dainoje Human-Plant Communication), derinimas. shishi šią vietą pasirinko būtent dėl to, kad galėtų koncertuoti lauke, ir, ačiūdie, oras nesutrukdė albumo pristatymui. Teresa išskyrė ir šios vietos savotišką amfiteatrą, dėl kurio ne tik atlikėjas visi mato, bet ir leidžia merginoms stebėti žiūrovų veidus, kas „gali būti šiek tiek baisu, bet gali būti ir fainai“, kaip pačios DFCitui pasakojo po pasirodymo.
Koncerto metu pavaikštinėjau šiais laipteliais aukštyn žemyn ir garsas visur buvo puikus (interviu metu shishi už garsą dėkojo Šarūnei, kurios pavardė pasimetė užrašuose, oops!). Nors grupei užtruko įsivažiuoti ir užkurti publiką, antros koncerto dalies metu šoko ir pritariamai dainavo kone visi. Mane labiausiai pralinksmino tai, jog minioje buvo įvairiausio amžiaus klausytojų. Pradedant mažais pabiručiais (kurių dalis mielai būtų užlipę į sceną pritart atlikėjoms), baigiant jų tėvais ar net seneliais. Visgi didžioji klausytojų dalis buvo Gen Z kartos atstovai, alternatyvios lietuviškos muzikos mylėtojai – panašią publiką galima sutikti Kedrostubùro ar jau mano minėto Superkolorito koncertuose.
shishi lietuviškame kontekste ir išsiskiria tuo, jog pagal jų muziką galima ir pašokti, ir palinguoti, ir pasėdėti linksint galva – kaip tik kam norisi. Be to, merginos derina įvairiausius stilius ir įtakas. Pradedant surf roku, indie muzika ir baigiant džeržgiančiais, kiek metališkais garsais (prie kurių itin svariai prisideda naujausioji grupės narė), shishi savo klausytojams pasiūlo eklektišką, žaismingą ir niekad nenusibostantį skambesį.
Linksmuose ir dažnai ironiškuose dainų tekstuose galima jausti lengvabūdiškumą, tačiau ir jautrų rimtumą. Viena tokių dainų – I Cannot Believe, kurioje skamba nefiltruota kritika politikams, kapitalizmui, vartotojiškai visuomenei bei nuogąstavimai dėl pasaulio ateities. Prieš grodamos šią dainą shishi, atkreipiant dėmesį į tai, kad minioje netrūksta vaikų, nesileido į necenzūrinę kalbą (cool), bet labai aiškiai į visas pasaulio puses pasiuntė Putiną, Trumpą ir Netanyahu (dvigubai cool).
Visgi netrūko ir žaismingesnių kūrinių. Pradedant nuo liaudies pasaką primenančią dainą apie nelaimingą santuoką Burbulas ir Burbulienė, kurios elektrinės gitaros skambesys dar iki dabar yra įsirėžęs mano atmintyje. Pereinant iki kiek trankesnės ir gyvesnės Dog OK, singlo iš „FAQ“, kur nagrinėjami santykiuose kylantys priekaištavimai ir kvaili pasiteisinimai – „You didn‘t do your homework / Probably the dog ate it “. Šis ir dar trys iš penkių EP dainų yra dainuojamos angliškai, tik Žalias taškas skamba lietuvių kalba.
Šis kūrinys nebe reikalo ir skamba lietuviškiausiai: yra kiek ramesnis, labiau psichodelinis ir kažkiek primena Ministry of Echology muziką (kas visai nenuostabu, nes madam Victoria muzikuoja ir šioje grupėje, kuri ant tos pačios scenos buvo dar ne taip ir seniai).
Kalbant apie kūrybą angliškai-lietuviškai: po koncerto merginos pripažino, jog grojant užsienyje jos labiau atsipalaiduoja, o ir pažįstamų daug mažiau. Visai nenuostabu, kad svari jų kūrybos dalis dainuojama būtent angliškai. Ir panašu, jog joms puikiai sekasi: 2024-2025 metais trio traukė į turą po JAV, Meksiką, taip pat dalyvavo „SXSW“, didžiausiame kylančių grupių muzikos festivalyje, vykstančiame Austine, Teksase. Tad nors shishi galbūt kartais drąsiau koncertuoti užsienyje, džiaugiuosi, kad jos nepamiršta ir mūsų kuklios Lietuvos.
Pabaigai, mano didžiausi to vakaro džiaugsmai. Visų pirma, shishi pagrojo mano mėgstamiausius gabalus, kurie jau n metų sukasi mano ausinėse visais sezonais: Water, Hush ir Mafitishei. Water yra iš pirmojo grupės albumo „NA X 80“, išleisto 2018 metais, maždaug kada ir pradėjau klausyti daugiau lietuviškos muzikos. Tad tiek ši, tiek dainos Conception ir Çavasara, man nostalgiškai primena ankstyvą paauglystę ir melancholiškus vasaros vakarus.
Hush ir Mafitishei, tuo tarpu, yra iš antrojo shishi albumo „MAFITISHEI“ (2020), kuris yra kiek trankesnis už grupės debiutą, visgi išlaiko žaismingumą ir rimtų bei absurdiškų tekstų ir garsų darną. Titulinė Mafitishei man geriausiai atspindi šios grupės skambesį – geras trečdalis teksto yra išgalvoti žodžiai, kaip „Flachudi kliush / Mafitishei“, o likusi dalis apibūdina kiekvienam pažįstamą būseną – „ And then I try to run away / And then I see there‘s no escape “. Apskritai shishi tekstuose dažnai atsispindi modernaus žmogaus nuogąstavimai apie išsekimą, pasaulio pabaigą ir tarpusavio santykių komplikuotumą. Ir visa tai yra įvilkta į optimistišką, aktyvų ir sodrų gitarų bei būgnų skambesį.
Buvo smalsu paklausyti, ar grupė bus susigrojusi su nauja nare. Mano verdiktas? Likau maloniai nustebinta. Interviu metu Victoria sakė, kad naujos narės įsiliejimas buvo labai organiškas, įnešęs į grupę naujų spalvų, ir tai tikrai girdėjosi koncerto metu. Naujasis EP taip pat buvo atliktas kiek kitaip, nei skamba įraše, kas man paliko dvejopus jausmus. Visada smagu išgirsti naujas kūrinių interpretacijas gyvai, bet man norėjosi patirti šiuos kūrinius tokius, kokie jie buvo įamžinti studijoje. Antra vertus, suprantu, kad pasikeitus grupės sąstatui naujas skambesys tiesiog yra neišvengiamas. Nors dainos ir skamba kitaip nei anksčiau, pritarčiau Benadettai: „Skamba kitaip ir skamba gerai labai“, kaip ji pati man sakė.
Galiausiai, noriu pasidžiaugti, jog merginos nekantriai laukia bendros kūrybos leidimo. Kadangi Teresa gyvena Briuselyje, jų susitikimai nėra pernelyg dažni ir nemažai laiko atima repeticijos bei socialinių medijų reikalai. Tačiau shishi dega noru kurti. Neabejoju, jog jau greitai gausim išgirsti ką naujo prigalvos Lietuvos undinių trio.
LMTA Kino kultūros studentė. Filmų žiūri daug ir visokių; negali išskirti mėgstamiausios kategorijos ar mėgstamiausio filmo (don’t judge please), tai tiesiog žinokit, kad žmogus mėgsta kokybiškus filmus.