fbpx
Autorius: Justinas Viskantas

Klausome: grupės Paliekant Žemę albumo “Perdegimas”

Dilema, su kuria pradėjau kovoti, išgirdęs naują Paliekant Žemę grupės EP (arba mini albumo) ir ruošdamasis šiai apžvalgai, mane neramina gan ilgą laiką: kodėl šie kūrėjai savo Spotify grojaraščiuose turi tik apie 200 mėnesinių klausytojų? Kodėl tik pora gabalų vangiai perlipa tuos 1000 perklausų? Kodėl chebra, nepatinginti susukti padoraus muzikinio klipo ir sugebanti kokybiškai įrašinėti, negali gauti pakankamai vadinamojo reach’o? Kodėl aš esu top 0.5% My Chemical Romance klausytojų Spotify’juj? (Gal nereiktų to atvirai skelbt internete?) Kodėl? Kodėl?..

Ši fantasmagorinė, filosofinė mantra tapo mano pastarųjų dienų “kirviu” ir galvos skausmu, begyvenant tarp keturių karantino sienų. Ir šiandien, “Perdegimo” fone, aš pamėginsiu šalia šių klausimų sudėlioti paskutinius (arba bent jau pirmuosius) taškus.

“Jautri žinutė žemiečiams”, – taip trimis žodžiais savo naująjį EP apibūdina pati grupė. Gan įdomu, nes  klausydamas albumo, jautrumo aš nepajutau nei lašo. Gal aš tiesiog emociškai atbukęs? Ar nepakankamai žemietis? Kad ir kaip bebūtų, su šiuo delikačiu albumo apipavidalinimu sutikčiau, jei jautrumas rezonuotų su isterišku riksmu šalia Tavo veido, su kartkartėmis praslystančiais, ant veido nusileidžiančiais seilių lašeliais iš rėkiančiojo pusės. Tada po kiekvienos dainos labai demonstratyviai, teatrališkai nusivalai tuos seilių lašelius ir mintyse pagalvoji: “galėtum ir nesispjaudyt kalbėdamas…” ir tęsi intriguojantį kontaktą su (muzikinio formato) pašnekovu.

Galbūt čia ir yra puiki proga pažvelgt į bendrą “Perdegimo” jausminį vaizdą. Į tą platų emocinį peizažą. “Nemaloni žinutė žemiečiams“, – atrodo šitaip norėtųsi perfrazuoti grupės atsakymą. Pirmoji perklausa visada yra teisingiausia ir atvirai – po jos man buvo žiauriai nepatogu. Lyg po itin nepatogaus penktadienio filmo (N-16) su tėvais; pirmą kartą, vidury nakties perklausius Radiohead’ų We Suck Young Blood ar susipažinus su praėjusio dešimtmečio internetiniu fenomenu “Three Girls One Cup” (N-ežiūrėk). Arba kaip po siaubeko, tik ne po tokio, kuriame ant kiekvieno myžtelėjimo į ekraną iššoka deformuotas padaras (žiūriu į tave, “Išvaryme”, tu pigus, šūd…), o daugiau psichologinio, veikiančio smegeninę bei ilgam palendančiu “Po oda” (kaip šio pavadinimo filmas, visai kaip Paliekant Žemę albumas ar kultinė klasika “Švytėjimas”, ir daro).

Galiu dar vieną trijų žodžių rinkinuką pateikti: “baugina, neramina, stingdo”. Tikrai ne ta žodžių kombinacija, kurią norėtum išvysti ant savo albumo nugarėlės (nebent esi Marilyn Manson’as ir Tu gyvo pasirodymo metu pliušinius gyvūnėlius mėsmalėj doroji). Ir tikrai ne kažkas ko norėtum klausytis gerai “padūminus”.

Noriu aptarti ir techninę “Perdegimo” pusę. Pirma mintis, šovusi į galvą bei išgirdus visus keturis kūrinius – folkloras. Perklausiau ir debiutinio albumo “Kitapus” (taip, šita chebra turi ir debiutinį albumą) ir ten ypatingai ryškūs etniniai motyvai. Pasirodo, grupė albume sąmoningai tuos motyvus taikė ir naudojo. Tačiau paklausus grupės būtent apie folklorinę tematiką naujai iškeptam EP, Paliekant Žemę teigė, kad būtent šiame leidinyje nuspręsta nesieti savęs su folk’o tematika ir buvo bandoma to išvengti. Tačiau tame pačiame atsakyme pasirodė ir suvokimas, kad “ne taip paprasta išrauti kūrybines šaknis”. Išties, ne taip paprasta. Ir tai jaučiasi. Ir tai nėra blogai.

Grupės Paliekant Žemę atlikėjų trio (nuotrauka iš asmeninio albumo)

Kas man pasirodė labai įdomu, tai būtent to folkloro pritaikymas moderniam klausytojui. Tai nėra Rebelheart’iškas ar Žalvarinio stilistikos rokas. Tas folkloras post-punkinėje Paliekant Žemę stilistikoje ir sintezatorių vajuje taip gražiai įsipina, kad net tampa labai skoningas ir net, jeigu galiu taip išsireikšti, madingas. Tas etniškumas įgauna labai intriguojančia spalvą. Kaip ir pati grupė pasakojo: “panaudojus šiuos motyvus galima gerokai sustiprinti tamsos pojūtį muzikoje”.

Kitas aspektas – sintezatoriai. Oooo, vaikyti. Gražumėlis. Asmeniškai, mėgstamiausia bei labiausiai “limpanti” šio mini-albumo pusė. Labai teisingas sintezatorių pasirinkimas. Vos ne soft-porn’as ausims. O jei ir ne soft-porn’as, tai muzikiniai “Moment’o” klijai, tvirtai bei užtikrintai apjungiantys cypiančias gitaras, būgnus bei vokalus. O jei ne apie lipalą ir pornografiją, tai paprasčiausiai – skoninga.

Kalbant apie “Perdegimas” vientisumą, jaučiama bendra žinutė ir idėja – gan retas atvejis. Leiskit paaiškinsiu: EP pas mus priimta daryti kaip singlų rinkinuką. Sumeskim visus turimus gabalus ir žiūrėkim kas iš to gausis. Nesakau, kad taip daryti nepriimtina, nes visgi EP – tai ne LP. Ne pilno-metro albumas, o tik sutrumpinta grupės kūrybos versija. Kaip dalimis leidžiamas kompiuterinis žaidimas, kaip dabar madoj, ar miniatūrinis pudelis. Tad įpareigoti save per trumpą laiko tarpą papasakoti rišlią, efektingą idėją ar istoriją yra ne itin protinga. Tačiau tai labai sveikintinas Paliekant Žemę ėjimas. Klausymasis įgauna daugiau prasmės ir svorio. Jautiesi kaip atėjęs į parduotuvę su reikalingų pirkinių sąrašu, o ne padrikai beieškant kažko skanaus.

Norisi dėmesį atkreipti į keletą individualių kūrinių. Ir ne, neimsiu visų iš eilės ir nedėstysiu, kas gerai ir kas blogai. Paprasčiausiai paliesiu keletą stand-out’ų. Norisi pradėti su Puota. Šio EP favoritas. Labai patinka nestandartinis vokalinių linijų dėliojimas. Balso registras greitai iš žemo persibazuoja į preciziškai aukštą. Lengvas cyptelėjimas ar klyktelėjimas, rodos, labai žaismingai susiklauso ir neleidžia mintims nukrypti nuo pagrindinio muzikinio pasakojimo.

Tai sunkus turinys. Turinys, kuris verčia jausti, mąstyti, ieškoti ir vertinti. Tačiau žmonės bijo bijoti, būti provokuojami, mentaliai išbandomi. Tokį turinį priimti sunku, todėl jo mažai, o jo klausoma dar mažiau.

Šiame kūrinyje folkloras pasireiškia ne tik muzikaliai, bet ir lyriškai. “Ponai”, “laumės” – šie žodžiai labai simboliškai sugretina klausytoją su etnine tematika ir dar kartą patvirtintina mano folklorinių motyvų atradimą. Apie trečią kūrinio minutę įvyksta lūžis ir pasimato dinamiškesnis, aktyvesnis ritmas bei efektais apdirbtas vokalistės rėkimas, kuris lengvai primena dvasių išvarymą ar tematiškai panašią “Midsommar” siaubeko finalinę sceną akomponuojančią  simfoniją. Po šio “etiudo”, Puotą norisi gretinti su sakralinėmis apeigomis ir savotišku mitiškumu bei paslaptingumu, kuriuo persmelkta ne tik ši daina, bet ir visas albumas.

Kitas labai išskirtinis kūrinys – Operacija/Anarchija. Grupė, paklausus apie kūrinį, jo “vidurių” nenagrinėjo ir paliko terpę klausytojui. Tad, kaip suprantu, šioje pozicijoje stoviu aš, todėl pamėginsiu kūrinuką painterpretuoti savaip. Labai minimalistinė, bet “griežta” ir masyvi gitarinė linija sukuria dainai tvirtą pamatą, ant kurio viskas pamažu ir statoma.

Pirmas netikėtumas – neišdainuotas tekstas. Vokalistė tiesiog kalba, kas, nesuklysiu sakydamas, skamba kaip slemo performancas. Operacija/Anarchija, visgi, sukelia labai nemalonų ir nepatogų foną. Lyg sėdėtum ir lauktum eilėje pas dantistą. Žinai, kad kulminacijoje bus kažkas nemalonaus ir net atgrasaus, bet vis tiek esi surištas ir privalai sulaukti. Raiškus tekstas ir įdomi mintis, kurios mano durna galva nelabai supranta. Jei nesupratau, vadinasi įdomi. Ir nors ir nesupratau, vis tiek, keletą kartų prasukęs, šį gabalą vertinu, kaip “Perdegimo” inovaciją.

Aptardamas EP dėliojausi mintis atsakymams į klausimus užduotus įžanginėje pastraipoje: kodėl grupė nesulaukia auditorijos? Visas EP yra vienas meno kūrinys. Ir visa muzika yra menas. Tačiau čia mes kalbame apie “kitokią” muziką. Norom nenorom taip samprotaujant linkstu prie žodžio ALTERNATYVA. Žodis, kurį viešojoje erdvėje taikome labai abstrakčiai ir praktiškai prie bet ko, kas nėra pop muzika. Ir čia yra visiškas bullshit. Paklausius šito EP man atėjo nušvitimas, kad būtent tokios grupės kaip Paliekant žemę ir yra tikrosios alternatyvios muzikos vėliavnešės. Ne todėl, kad jos neturi milijono perklausų; gerbėjų, su pasididžiavimu savo Twiteryje demonstruojančių, jog yra top 0.01% grupės Spotify fanų, ir ne todėl, kad pačios taip save vadina. Jiems to (kol kas) nereikia, nes muzika kalba už juos pačius.

Žanrų miksas, sunki melodija, nepatogi žinutė, status quo demaskavimas yra keli aspektai atspindintys muziką kaip alternatyvą pagrindiniam turinio srautui. Ir šie aspektai logiškai paaiškina reach’o nebuvimą. Tai sunkus turinys. Turinys, kuris verčia jausti, mąstyti, ieškoti ir vertinti. Tačiau žmonės bijo bijoti, būti provokuojami, mentaliai išbandomi. Tokį turinį priimti sunku, todėl jo mažai, o jo klausoma dar mažiau. Klausymas Paliekant Žemę, ar bet kurios alternatyvos kūrinių, primena bandymą įveikti pagirias: Tau nemalonu, Tau sunku, Tu negaluoji, but in the end, įveikus šią “ligą”, norisi inicijuoti pokyčius savo gyvenime (“daugiau nebegersiu” nesiskaito). TAI yra tikrosios alternatyvos efektas. Tad tikiuosi, jog chebra Žemės dar greitai nepaliks.

Justinas Viskantas
Labai nerimtas žmogus, norintis būti rimtai suprastas
SUKURTA ĮRAŠŲ 2

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun