fbpx
Autorius: Justinas Viskantas

Kopijuoti ar nekopijuoti?

Visa muzika yra vienas didelis plagijavimo cechas. Ir štai dabar visi melomanai, “kritikai” ir “ekspertai” muš koja į žemę, bes kumščiu prie veido ir rėš man gyvenimo tiesas apie tai, kaip muzika turi būti grynas, tyras ir organiškas produktas, sukurtas tik paties menininko kūrybine galia paremtais principais. Ir vis tiek aš noriu tapti nepopuliarios nuomonės šalininku, ir labai paprastai teigti – visa muzika yra viena kitos, vienokia ar kitokia, kopija.

Pradėsiu paaiškindamas savo pykčio, šios temos atžvilgiu, priežastis: vyksta DFCite aprašytas šiuometinis jaunų grupių konkursas Garažas, atliekama labai ryški ceremonija – komisijos narių pasisakymai apie grupes. Ir štai viena iš vertinančiųjų apeliuoja vienai iš grupių sakydama: “Ar žinote, kad tas vienas gabalas yra vieno populiaraus atlikėjo kūrinys?” (labai tikiuosi, kad cituodamas per daug neprikūriau, bet principas išlieka toks pat). Tą sekundę mano vidinis širdies daužymasis padidėjo kokiais 30-40 tvinksių per minutę, o galvoje užvirė nežmoniškas noras pradėti garsiai, desperatiškai ir ironiškai juoktis. Susilaikiau. Išėjau iš Tamstos, draugam pasipiktinau apie šį pasisakymą, numečiau keletą argumentų ir viskas “užsirišo”… O dabar vėl “atrišiu” ir pabandysiu paaiškinti, ką turiu omenyje.

“I’m not a genius, I’m just a fan of music” – ši frazė, pasakyta pagrindinio kultinės grupės Oasis dainų tekstų ir apskritai muzikos autoriaus Noelio Galagherio, geriausiai atspindi mano požiūrį į muziką ir kaip ji atsiranda. Tas žmogelis viename didžiausių savo hitų, pavadinimu “Don’t look back in anger”, pritaikė identišką John’o Lennon’o  “Imagine” akordų progresiją. Paklausykit, tikrai būsit girdėję; suprasit, ką turiu omeny ir kas ten per akordai.


Visi muzikos klausome, visi turime savo skonį. Vieni yra fanai konkrečių grupių, kiti užsikabina ties vienu stiliumi, o dar kiti klauso visiškos makalynės ar singlų popuri. Faktas, kad tos muzikos klauso ir kūrėjai. Jei neklausytų, jų tikriausiai iš vis nebūtų muzikoje. Jie neturėtų jokio susidomėjimo muzika, jei jos nebūtų niekada girdėję. Ir nors pastarasis mano pavyzdys yra atvejis, kai atlikėjas sąmoningai plagijuoja konkrečius muzikinius fragmentus, turime suprasti, kad toks kopijavimas gali būti ir visiškai impulsyvus, blaiviu protu nesuvokiamas – kaip Bitlų George’o Harrison’o “My Sweet Lord” skandalas, kuriame atlikėjas buvo apkaltintas už “pasąmoningą” (teisėjo žodžiai, ne mano) plagijavimą.

Įsivaizduok, kad klausaisi vieno albumo jau kokius 10 metų, 50 kartų į metus. Žinai kiekvieną gitaros solo, “subwooferio” kalimą, harmonijas, lyriką – VISKĄ. Koks šansas, kad pradėjęs kurti pats nevalingai pritaikysi tam tikrus principus būtent iš to klausyto albumo? Atsakymas aiškus. Jei neaiškus, galiu ištransliuoti garsiai – labai labai LABAI didelis, netgi neišvengiamas. Puikus to pavyzdys yra Daniel Thrasher’is, ganėtinai žymus Youtuberis/muzikantas, kuris savo žymiausiame, kosminius 18 milijonų peržiūrų surinkusiame klipe pademonstruoja, jog melodija, prie kurios jis kurį laiką darbavosi, viso labo buvo neišgryninta Ofiso teminė melodija. Kaip legendinis Bob’as Ross’as pasakytų: “We don’t make mistakes. Just happy accidents.”

Muzika įkvepia muziką ir kuo labiau mes einame tolyn savo technologiniame ir visokiame kitokiame progrese, tuo ta muzika tampa didesniu įkvėpimo šaltiniu. Tad gal neverta tapti naivumo auka? Gal labiau apsimoka priimti faktą, kad muzika yra toks pat įkvėpimo šaltinis kaip ir medis, žolė (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis, žinoma) ar tavo nedėkinga mergina, palikusi tave dėl kito bičo (kalbant apie disfunkcionalius santykius, vargu ar rasit labiau absurdišką “santuoką”, nei tarp meno ir komercijos).

Gyvenam žanrų ir subžanrų rojuje. Muzika visiems skoniams. Esi toks biški rokelio mėgėjas? Še, 10-20 skirtingų žanrų ir sėdi laimingas; patenkintas, kad Spotifajaus arba Bandcampo algoritmai tave pradžiugina vis naujais atlikėjais. Jautiesi unikalaus skonio turėtojas, klausydamas tuos 10 skirtingų atlikėjų iš asimetriškų muzikinių krypčių (o jei draugų rate nei vienas, ar bent keletas, iš klausomų atlikėjų nėra atpažįstamas populiariojoje cirkuliacijoje (a.k.a. ne Drake’as) – papildomi pasididžiavimo taškai. Chaching! $). Bet ar tikrai ta muzika tokia specifinė? Ar tikrai tas kiekvienas smulkus fragmentėlis yra kažkoks originalumo telkinys?

Tikrai ne. Pasidomėkim iš kur tai atvyko, kas įkvėpė tuos tavo taip pamėgtus artistus, ko jie klausė ar klauso, ir pamatysim begales aliuzijų į dievukų jau sukurtus kūrinius ir hitus. Pamatysim, kad gal tas mūsų industrinį roką puoselėjantis, “niekur negirdėtas” atlikėjas su visiškai autentišku skambesiu, yra tik dar vienas bičas, žiauriai mylintis Joy Division’ų tragišką istoriją ir į tą patį komplektą įeinančią muziką bei bandantis tuos aspektus paliesti ir savoje kūryboje.

Parsisiųsi karaoke versiją kažkokio gabalo ir nesumokėjęs nei lašo už autorines teises, “pripieši” savo iš anglų kalbos išverstus originalo žodžius (2000s Lietuva, ką tu?)

Žymusis Baroko eros kompozitorius Johanas Sebastianas Bachas, “rajone” žinomas paprasčiausiai Bacho vardu, kopijavo viską, pradedant nuo (Giovanni Pierluigi da) Palestrinos renesanso mišių, (Giovanni Battista) Pergoles’io itališkojo lyricizmo ar ištisų Vivaldžio simfonijų. Jis buvo savo srities Miyagis (nesusipažinusiems su Karatė Vaikiu – tebūnie muzikinis Yoda), nes jis niekuomet nesustojo studijavęs kitų autorių kūrinių. Ir nors Baroko laikotarpiu buvo normalu semtis įkvėpimo mainantis muzikiniais “rankraščiais”, juos perrašinėjant bei pasinaudojant vienu kitu segmentu iš kolegos muzikinio kūdikio, nenustebčiau, jei autorinių teisių “pitbuliai” prikeltų/atkurtų Bachą iš jo apdulkėjusių DNR mėginių vien tik tam, jog galėtų dar ir dar, ir DAR kartą paduoti teisman už šaltakraujišką plagijavimą (vietoj įrodymų naudojant Shazam’o parodymus).

Įšokant į hipotetiškus Bacho “velnio advokato” batus, nutinka kai kas įdomaus: beveik visi kūriniai, kūrių autorinis genialumas yra ginčijamas šių dienų muzikologų, pasirodo, yra nugvelbti, arba lengva forma perrašyti, ir tų pačių “originaliųjų” autorių. Tvirtinama, kad Bachas Passacaglia and Fugue in C minor kūrinio skambesį nukopijavo nuo André Raison’o kompozicijos. (Iš dalies, tame yra tiesos – jis meistriškai prailgino keturių taktų ritmą iki aštuonių. Tačiau tai nekeičia fakto, jog Raison’o “originalioji” simfonija skamba kaip “Asperges Me” giesmės antros eilės pusseserė.) O kur Vivaldžio Cum Sancto Spiritu, nurašytas bei perrašytas nuo tuometinio kompozitoriaus Giovanni Maria Ruggieri rankraščio, nes pastarasis abejojo savo kontrapunktinio stiliaus gebėjimais… Kaip Inception, tik vietoj bandymo prisikasti iki pirmapradžio sapno, bergždžiai ieškom pirmosios, šimtus kartų, skoningai perrūšiuotos melodijos.

Visai kaip Bachas, žymusis amerikiečių žurnalistas Hunter’is S. Thompson’as (“Baimė ir neapykanta Las Vegase”) mokėsi žodžio meistrystės žodis-žodin perrašinėjant ištisus kūrinius – nuo “Didžiojo Getsbio” iki Hemingvėjaus “A Farewell to Arms”.

Vienintelis skirtumas tarp Bacho ir Thompsono, tuomet, yra ne tik kelių šimtmečių tarpas kūrybinėje laiko juostoje – Thompsono neslėpė savo dievukų įtakos, didžiavosi jais, kol Bachas tą darė, nes tuomet nutylėti apie “įkvėpimo šaltinius” buvo normalu. Taip pat įprasta kaip ir Tarantino, Jarmusch’o ar Godard’o filmuose pastebėti aiškias, kadras-į-kadrą užuominas, nukreipiančias tiesiai link įkvėpimo šaltinių, padėjusių suformuoti šių autorių stilių. Pakanka kartą peržvelgti Tarantino filmografiją, jog suprastum, kad skoningas kopijavimas vis dėl to egzistuoja.

Kūryboje “vištos/kiaušinio” paradoksas nesvarbus. Kinas kuria kiną. Muzika kuria muziką. Ir viskas. Kitaip būti dabartiniame šiltnamyje ir negali. Toks kitos grupės kūrybinių motyvų įterpimas savo darbe yra labai intriguojantis ir keliantis norą domėtis, skaityti ir ieškoti tų užslėptų, muzikinių “velykinių kiaušinių”. Tai padaro muziką ne susireikšminusių, bohemoje paskendusių ir labai jau “meniškų” žmonių taikiniu, o įdomiu naratyvu tiek analizei, tiek vertinimui ir galiausiai kokybiškesnei jausminei transliacijai.

Galiausiai, koks skirtumas? Mes turim apie 40 žanrų, o iš jų galima “išlaužti” dar 300 ir daugiau įvairių sub kategorijų. Mes tiesiog paskandinti muzikoje. Tau atrodo, kad visas jaunimas Lietuvoje klauso ba.? Sakyčiau, tokios grupės nežino gerokai daugiau nei pusė viso jaunimo. Nes alternatyvių pasirinkimų yra dar tuzinas. Ir jie klauso savo dievukų. Ir jiems gerai. Sakyti, “žinai, šitas gabalas jau yra kažkur girdėtas, panašus riff’as”, yra taip pat kvaila, kaip teigti, kad nusileidimas mėnulyje yra surežisuotas.

Geriausiu atveju, tas žmogus, kuriam pateiki tokį teiginį, to gabalo, nuo kurio “kopijuojama”, greičiausiai net nežino (ypač, jei to žmogaus nepažįsti) ir tai bus paprasčiausias kūrybinis atsitiktinumas, dėl kurio Tu kaip ir nebūsi “suvartytas”. Blogiausiu atveju – tas žmogus yra didelis muzikos fanas ir sąmoningai naudoja itin gerai žinomų kūrinių nuokarpas ir tada jis labai gražiai iš tavęs pasityčios, kad tu esi per daug egocentriškas ir neradai daugiau prie ko prisikabinti. Vietoj to, kad vertintum tai, kaip muzikinį atlikėjo išprusimą, tu bandai sumindyti tą jaunuolį žemiausios prabos argumentu.

Žinoma, yra ir kita pusė – ta pigi kopijavimo pusė. Ta, kurią bando pažaboti tiek LATGA, tiek AGATA. Tas aklas visko nurašymas. Toks pat, kaip per tą finalinį matematikos kontrolinį, kur galvoji, kad nieko nesupranti, tad savo likimą patiki suolo draugui ir viską meistriškai bei identiškai nusirašai. Žinoma, abu gaunat dvejetus. Tuomet bandai kaltinti suolo draugą, bet jis jau seniai iš tavęs žvengia, kad tu dalbajobas, nes pasitikėjai tiek pat nieko nežinančiu.

Visi bent kartą buvom to dalbajobo vietoj: skaudžiai pasimokėm, jog taip daryti nereikia, viskas turi savo ribas ir čia yra ta riba. Nereikia visko, nuo pirmos iki paskutinės gabalo sekundės nukopijuoti. Net tempą palikti tokį pat. Net nesugalvoti, kad su kapodasteriu gali pakelti tonaciją aukščiau ir čia jau bus savotiškas TAVO kūrybinis prieskonis. Bet tu tinginys, tai tiesiog parsisiųsi karaoke versiją kažkokio gabalo ir nesumokėjęs nei lašo už autorines teises, “pripieši” savo iš anglų kalbos išverstus originalo žodžius (2000s Lietuva, ką tu?).

Ir pabaigai labai paprastai pasikartosiu – muzika įkvėpia muziką. Ir nereikia badyti pirštais išgirdus panašų gitaros solo į to bičo, kurį šiandien klausei mašinoj prieš atvarydamas į koncą. Geriau paplokim už muzikinį išprusimą ir kūrybiškumą. Gebėjimą ir netingėjimą pritaikyti žinomus ir muzikiniais monolitais tapusius kūrinius prie savo muzikinės istorijos.

To ir palinkėsiu: kurkit savo muzikinę istoriją ir per daug negalvokit ar girdėta, ar negirdėta. Tiesiog grokit, susimildami, grokit.

Justinas Viskantas
Labai nerimtas žmogus, norintis būti rimtai suprastas
SUKURTA ĮRAŠŲ 1

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun