Pradėjus klausyt naująjį Garbanotas studijinį albumą Kūnas dangaus ne eilės tvarka (dėkui „shuffle“ funkcijai…), nuo šeštosios LP dainos „Sapne“, buvau šiek tiek suglumęs. Kodėl visi Garbanotą apibūdina kaip psichodelinio roko grupę? Žinau, psichodelikos žanras yra platus, kaip ir vyzdžiai išsiplėtę nuo grybukų – tik paklausykit kokius funky beat’us išgauna Steve Lacy be jokių nelegalių medžiagų sistemoje. Sunerimus dėl savo muzikinio neišprusimo, bėgau internete spręsti šiuos vidinius klausimus, kai staiga daina iš klasikinio Garbanoto (užliūliuojantis, poetiškas rokas) transformavosi į psichodelinį skambesį, pagal kurį „Bafi vampyrų žudikė“ laisvai galėtų spardyt vampyrams subines. Pats perėjimas iš vieno į kitą – Dievai, atrodo, lyg Alisa būtų peržengusi į Stebuklų šalį ir puolusi tiesiai į triušio urvą.
Sprendžiant pagal kitus Lietuvos kritikus, atrodo, kad Garbanotas yra neprašaunamas: žurnalas „370“ praėjusį Heart in A Plastic Bag albumą apibūdino „paprasta. Klasika“. Kol Room For You, „Lietuvos rytas“ įvardijo kaip „vieną geriausiai skambančių Lietuvos roko albumų per pastarąjį dešimtmetį“. Okay, sakykit ką norit, bet Room For You tikrai yra vienas labiausiai funky praėjusio dešimtmečio albumų. Bet still – beieškant bent krislo kritikos lietuviškose recenzijose, rasi tik garbanas. Kas visai nepalengvina Kūnas dangaus apžvelgimo.
Pirmas dalykas, kuris visai nustebino, buvo Garbanoto pasirinkimas grįžti prie lietuviško žodžio šaknų. Iš dalies liūdna, jog čia neberasi Heart in A Plastic Bag albume girdimų purvinesnių gitarų, akompanuojamo Šaruko Joneikio angliakalbiu vokalu – jei geriau nežinotum, gali pamanyti, jog skamba ne Garbanotas, o kokia jauna, negirdėta brit-roko grupė. Tačiau, kad ir kas privedė prie tokio pasirinkimo, gimtoji kalba yra gimtoji – klausytis Joneikio valdant lietuviškus žodžius visada yra tikras malonumas. Plius, vos girdimos Pauliaus Širvio eilės finalinėje albumo dainoje „Tu tyra“ būtų skambėję kiek nepelnytai, jei Kūnas dangaus būtų kalbų mix’as.
Prisiminus pirmuosius Garbanotas albumus – Above Us (2015) ar Room For You (2017) – dar kai Garbanotas buvo ir „Bosistas“, nesunku pastebėti kaip iki pat Kūnas dangaus kilo prodiusavimo lygis. Žinoma, tokios dainos kaip „Places, Planes And Trains“ – Beach House skambesys, atėmus būgnus – asmeniškai, visada kels saldžią nostalgiją. Tik paklausyk „Valanda kai esi“, savo vibruojančia bei melancholiška melodija primenančią Arcade Fire grupės Owen Pallett’o kompozicijas filmui Her (ypatingai dainą „Loneliness“) ir galimai suprasi kodėl Garbanotas tapo 2017-ųjų alternatyvos grupe.
Tikriausiai vienintelis albumo trūkumas toks, jog jis nėra pakankamai ambicingas. Garbanotas, rodos, yra labiau susidomėjęs perkūrimu gerbėjų pamiltų skambesių, nei bandymu juos apversti aukštyn kojom. Nežinau ar dėl to kalta užsienio atlikėjų įtaka (tik paklausykit kaip tą meistriškai daro Lil Yachty albume Let’s Start Here.), ar pritrūko psichodelinio įkvėpimo.
Bet kuriuo atveju, didžioji dalis albumo dainų veža: pradedant nuo „Neišmokau“, kurios glitchy (vibruojantis) startas albumo pradžioje leido manyt, jog likęs albumas – ar bent antroji dainos pusė – bus toks pat įdomus; baigiant José González’iška „Kūnas Dangaus“, kuri, nuoširdžiai tikiuosi, skambės taip pat įspūdingai gyvai kaip skamba ir per ausines. Mažiausiai įsiminusios šį kartą lieka „Iš džiaugsmo“ (monotoniška) bei „Tave visą“, kurios skambesys ir kompozicija nerealūs, deja, vokalas skamba per daug švariai (galimai dėl pasirinkimo neprievartauti natūralaus skambesio plug’inais).
Kūnas dangaus yra dar vienas įrodymas, jog Garbanotas su kiekvienu albumu vis labiau ir labiau tobulėja – nors ir neišranda savo klasikinio skambesio iš naujo, kas tikiuosi anksčiau ar vėliau nutiks. Arba kitaip sakant: 44 minutės klasikinio Garbanoto.