Yra sakoma, jog ne nuo mūsų priklauso, ką pamilsime. Jei tai tiesa, visai nenuostabu, kodėl praėjusio dešimtmečio gale Ryan’as Gosling’as filme Lars and the Real Girl (2007) namo parsiveda tamsiaplaukę Biancą: braziliško bei daniško kraujo, praradusi gebėjimą vaikščioti ir kalbėti, misionierė… Taip pat ir pagaminta iš 100% vinilo, dėl ko Ryan’as ir jo pripučiama kompanionė, internetu užsakyta gyvenimo meilė sulaukia tiek įtartinai sumišusių žvilgsnių.
Antra vertus, pripučiama sekso lėlė neskamba taip blogai, kaip mažame Švedijos miestelyje auginama tolima Drakulos giminaitė, (amžina) dvylikametė, vieno nelaimėlio dukra mažos vampirelės kūne. Nei jos vidutinio amžiaus krizę išgyvenantis sergėtojas pedofilo žvilgsniu, parūpinantis mergaitei šviežio kraujo; nei baltesnis nei popieriaus lapas, mokykloje skriaudžiamas, Įsileisk mane (2008) siaubeko protagonistas Oskaras nesitikėjo, jog vieną dieną galvos apie gyvenimą kartu su pulso (ar tuo pačiu sielos) neturinčia Eli. Tačiau širdžiai neįsakysi — dvylika tau ar penkiasdešimt penkeri.
Kinas vis dėl to turi ilgaamžę tradiciją stebinti mus vis realistiškesniais bei keistesniais humanoidais — nepakankamai dirbtinais, jog iš karto būtų atmesti mūsų vis sunkiau apgaunamos smegeninės kaip neįmanomais, bet ir ne per daug realistiškais, kad išėjus iš kino salės nepagalvotume, jog biologija dabar dar ir pagal kino studijų „dūdelę” pradės šokti.
Tęsiant šią keistą tradiciją, visai nesistebiu, jog šių metų Kanų kino festivalio akivaizdoje, po islandiška saule pasaulį išvydo žmogus-avies hibridas. Jei vienas iš jūsų antakių šiuo metu nėra iškeltas, islandų režisieriaus Valdimar’o Jóhannsson’o debiutinis Lamb (2021), tam pačiam Kanų kino festivalyje pelnęs prizą už originalumą, pasirūpins, kad lengvai sunerimtumėte: Marijai ir Ingvarui, avių augintojų-fermerių porelei, gyvenančiai tikriausiai atokiausiame Islandijos kampelyje – sulaikančiame tiek pašalinius garsus, tiek pagalbos šauksmus – gimsta visiems gamtos dėsniams prieštaraujantis gyvis. Sutuoktiniai susižvalgo („Kas per velniava..? ”). Dar kartą pažiūri į tai, kas ką tik glitniai iškrito iš avelės gimdos. Jau sekančiame kadre matome, kaip Marija, tikriausiai svarstanti ar tik jos vyras nebus iškeitęs jos suglebusių, žmogiškų genitalijų į kai ką egzotiškiau ir siauriau, glėbyje nešasi naujagimio formos kūnelį. Nuo čia viskas tik keistėja…
Kodėl ši anomalija nėra sunaikinama ar bent apžiūrima artimiausio veterinaro-egzorcisto nėra paaiškinama. Visai kaip ir priežastis, kodėl šaltu, kaip pati Islandija vedybiniu gyvenimu besidžiaugianti pora nusprendžia pasilikti keisčiausią pasaulio kūdikį, kuriam duoda savo anapilin iškeliavusios dukros vardą. Visai neužilgo Ada jau sėdi prie pietų stalo, šoka pagal Islandijos top hitus ir rengiasi kaip mergaitės iš „Patagonia” rudens kolekcijos albumo.
Visa tai gal ir būtų normalu (visgi, 2021-ieji), jei ne Lamb neperkandama atmosfera, svyruojanti tarp absurdiškos komedijos, vedybinės dramos ir siaubo. Ar visų kino bei technologijų suktybių pareikalavęs Lamb prekinis veidelis, kuriam pasirodžius ekrane nubėga šaltas prakaitas.
Pirmasis režisieriaus atsakas į mūsų prototipą, kuriuo itin didžiavomės buvo: „Jūs tikriausiai žiūrit į Švediškas avis… Čionais jos skiriasi.”
Iki šiol neatsistebint kinematiniu Jóhannsson’o kūdikiu – tiek kino juostos pavidalu, tiek joje įamžintu gyviu – nusprendėme susisiekti su Stokholme įsikūrusiu „ekrano iliuzionistu”, specialiųjų efektų direktoriumi Fredrik’u Nord’u, be kurio filmą už kino festivalio ribų išgarsinęs padaras, Europos kino apdovanojimuose laimėjęs Fredrik’ui ir jo komandai prizą už geriausius vizualius efektus, nebūtų buvęs įgyvendinamas.
„Viskas prasidėjo nuo tos dienos, kai Jóhannsson’as (režisierius) atvyko pas mus aptarti savo būsimo projekto”, — DFCitui pasakoja Fredrik’as, kurio pasiekimų sąraše puikuojasi tokie filmai, kaip Ji (2013), Mergina su drakono tatuiruote (2009), Įsileisk mane ir Atominė blondinė (2017).
Sutarus, kaip kuo įtikinamiau būtų galima perkelti Valdimar’o vaizduotės kūdikį iš popieriaus lapo į ekraną, Fredrik’o komanda susidūrė ne su viena kliūtimi. „Pradėjome darbuotis likus metams iki filmavimo pradžios. Peržiūrėjome daugiau avių nuotraukų ir vaizdo įrašų, nei galėtumėte įsivaizduoti… Kai jau manėme, kad sulipinome būtent tai, ką režisierius ir turėjo omeny, sulaukėme gan stebinančio verdikto — Jóhannsson’ui pirmoji mūsų kompiuteriu sumodeliuota avinėlio projekcija pasirodė keista”.
Priežastis? Avys, panašiai kaip ir žmonės, priklausomai nuo vietovės turi skirtingus veido bruožus. Tik Fredrik’as ir jo komanda apie tai sužinojo sunkiuoju būdu. „Pirmasis jo atsakas į mūsų prototipą, kuriuo itin didžiavomės buvo: „Jūs tikriausiai žiūrit į Švediškas avis. Čionais (Islandijoje) jos skiriasi.”, — prisiminus juokiasi Fredrik’as. Supratus, jog Valdimar’as, ne tik talentingas režisierius, bet dar ir dalį vaikystės praleidęs fermoje, išties yra teisus, o savo avis atskiria taip pat gerai, kaip juvelyras karatus, prasidėjo tolimesni darbai.
Tikriausiai didžiausias siurprizas, primenantis režisieriaus Robert Eggers’o vargus su avinais filme Ragana (2015) („Niekam nerekomenduoju statyti filmo, kuriame vieną iš pagrindinių rolių atlieka avinas”, — vieno interviu metu pasakojo režisierius) ar visa tai, kaip kiekvieną kartą mūsų akis sugeba nustebinti magiška Guillermo del Toro kūryba, slypi žmonių (bei avelių) kiekyje: 10 skirtingo amžiaus vaikai, 2 lėlininkai-modeliuotojai ir 4 avelės.
„Nors manęs filmavimo aikštelėje nebuvo, pirmiausiai buvo filmuojami kadrai su lėlėmis. Tuomet tą pačią sceną perfilmuodavo su vaikais”, — tęsia Fredrik’as. Jaunieji neklaužados turėjo dėvėti kepuraites, panašesnes į radioaktyviai žalios spalvos plaukimo kepures, kurios leido Fredrik’o komandai kompiuterio pagalba „iškirpti” vaikų galvas ir sukeisti jas su filme regimos Ados galva.
Tačiau kad ir kokius iššūkius kėlė ši kino industrijoje plačiai paplitusi metodika, atsirado netikėtų komplikacijų. „Vienas iš pagrindinių, visas „kortas sumaišusių” nutikimų nutiko sužinojus, jog didžioji dalis kadrų su lėle (pvz., kur Ada guli lovelėje) buvo iškirpti — jie paprasčiausiai nebeatrodė super realistiškai. Problema: pirmąjį mūsų 3D Ados prototipą maketavome pagal lėlę, kad skirtumas tarp vieno ir kito būtų kuo mažiau pastebimas”, — pasakoja Fredrik’as, visą Ados įgyvendinimo procesą sulygindamas su architektūra. „Taigi, turėjome į viską pažvelgti iš kito kampo… Kas reiškia, kad didžiąją dalį modelio teko perdaryti iš naujo”.
Nepaisant to, jog visų šių darbų eigoje Švedija buvo apgaubta pandeminės panikos, išbarstant visą Fredrik’o vietinę, pagrindinę 15 žmonių komandą į jų namų virtuves ir miegamuosius, iš kurių didžiąją laiko dalį ir buvo vykdoma ši kompiuterinė magija — tvirtina Fredrik’as, jog režisieriaus nepaprastas išrankumas avims ir priverstinis perdarymas viso modelio, šį kartą pagal kadrus su tikra avele, išėjo tik į naudą. „Peržiūrint pirmuosius prototipus dabar, jie atrodo itin absurdiškai”.
Tuomet prasidėjo kitų logistinių problemų tvarkymas. Pirmoji iš jų: avelės auga greitai. Pasak interneto, jau per pirmąjį mėnesį avelė užsiaugina papildomus 7 kilogramus, o dar po 6 mėnesių — jos laikomos pilnai subrendusiomis ir atrodo, kaip Aviukas Šonas. „Filmuojant kadrus su avelėmis jiems (manęs ten nebuvo) reikėjo suktis greitai: nufilmavai vieną sceną vieną dieną ir befilmuojant sekančią su ta pačia avele pastebi, jog ji atrodo labiau subrendusi. Žinant mūsų gan kuklų biudžetą ir komandos dydį, tai kėlė problemų jau nuo pat pirmos dienos”, — prisimena Fredrik’as. „Aptarus tai su Valdimar’u (režisieriumi), nusprendėme apsistoti ties dviem šio veikėjo amžiais”, kurie turėjo įtakos filmo struktūrai bei tam tikriems režisūriniems pasirinkimams.
Kaip žinia, su mažamečiais vaikais, kaip ir su avelėmis, ar bet kuriais kamerai sunkiai išdresiruojamais gyvūnais (įskaitant Nicolas Cage’ą), ant filmavimo scenos nėra paprasta. Pasak mūsų pašnekovo ir Lamb režisieriaus, pirmoji užduotis buvo vaikus įkalbinti maukšlintis prakeiktas kepuraites. Plius, jiems nepamojuosi krūvele šlamančių, jog reikiant šie išliktų rimti ir profesionalūs. O kur dar visos pramogų verslo vaikų reguliacijos, neleidžiančios jų panaudoti pogulio metu (kodėl galvojat avelių ir vaikų santykis toks neproporcingas).
„Nemažą kiekį dramatiškų bei rimtų scenų, kuriose Ada turi būti išsigandusi, vaikai kikena ar iš jaudulio kilnoja pečius”, — apie jaunuosius neklaužadas, be kurių Ada nebūtų buvusi įgyvendinta, pasakoja Fredrik’as. „Bet Vaikai yra vaikai. Tad buvo įdomu stebėti, kaip mano komanda visa tai kompiuterio pagalba apverčia aukštyn kojom — matyti, kaip krizenantis veidelis transformuojasi į bailios avelės”.
Viename ramesnių bei Fredrik’o mėgstamiausių Lamb filmo kadrų filmui įpusėjus, Ingvaro (personažo) problematiškajam broliui bandant apsiprasti su šiuo keistu padaru namuose, net jį dėdiškai pamilus, nusprendus kartu pasivažinėti traktoriumi, tik jis ir jo Frankenšteiniška dukterėčia, Fredrik’as praveda mus pro visą procesą.
Pirmiausia, kad ir kaip tai baisia skamba, yra panaikinama vaiko galva. Nors visas kadras yra persmelktas nuo priekinio stiklo atsimušančių atspindžių, o kur dar itin specifinėse vietose krentantys šešėliai, sunkiausia šio proceso dalis yra plika akimi nepastebimas, kompiuteriu atkurtas bei lėtai, traktoriaus greičiu besikeičiantis fonas — ši dalis, kaip ir tikslus galvos judesių atkartojimas, yra visiškas rankų darbas („Tai labai labai didelio atidumo ir kantrybės reikalaujantis darbas.”). Jokių spec. įrankių ar išmanaus algoritmo pagalbos. Tiesiog ėjimas kadras po kadro ir žiūrėjimas, kad galutinis rezultatas būtų tiek įtikinamas, jog vaiko-aktoriaus tėvai žiūrint šį filmą kino teatre lengvai sunerimtų.
Tuomet avelės galva atsiduria po megztiniu, sutvarkomas apšvietimas ir voilà! Sėdi ir galvoji, kaip jiems pavyko išdresiruoti vargšę avelę, jog ši, kaip koks žmogus, sėdėtų ir, negalvojant apie ultražiaurius keršto planus visai filmavimo komandai, grožėtųsi islandišku peizažu savo pūkinėje „Canada Goose” striukėje.
Žinojau, kad bus nežmoniškai sunku visa tai įgyvendinti. Tačiau nei už ką negalėjau sau leisti praleisti šios progos.
Pasiteiravus, kiek trunka tokios scenos išpildymas-perdarymas, Fredrik’as nusišypso. „Ši scena yra viena iš paprastesnių. Jei gerai pamenu, ne daugiau nei 3 dienas”, — tvirtina jis. Prisiminus vieną linksmesnių filmo scenų, šeimynai lengvai „pasileidus plaukus”, Adai pirmą kartą bandant šokti — negalėjome susilaikyti nepaklausus.
„Kadangi tai yra viena judriausių bei daugiausiai judančių elementų turinti scena, sakyčiau, jog mano komanda truko ne mažiau nei 2 savaites šlifuojant šį vieną epizodą”. Prisiminkit, jog kalbame vien tik apie galvos animavimą. Viskas nuo apykaklės iki kojų pirštų yra 100% žmogus. Išvydęs mano nuostabą, pasididžiavimo savo darbu veide neslepiantis Fredrik’as pridūrė: „Vyrukas, kuris buvo atsakingas už galvos animavimą šioje scenoje, turėjo kaip reikiant paplušėti”.
Ekrane stebint, kaip vyksta visa ši kompiuterinė magija, buvom priminti apie David Lowery dramos A Ghost Story (2017) tylųjį protagonistą. Apsigaubęs baltutėle kaldra, su dviem skylėmis šešėlyje paskendusioms akims, šis į karikatūrinį Helouvino vaiduoklį panašus veikėjas apskaičiuotais galvos pakreipimais bei lėtais judesiais sugebėjo, net ir po antklode, perduoti itin žmogiškas emocijas. Žinant, jog tradicinis avies veidas turi tiek pasakyti, kiek ir tuščias popieriaus lapas, pasiteiravome Fredrik’o, kaip jiems pavyko susidoroti su Ados emocijų pavaizdavimu.
„Ilgai su Valdimar’u diskutavome, kaip tinkamai išpildyti jo veikėjo viziją; kaip perkelti aprašomas emocijas iš lapo ant Ados veido. Tuo pačiu, per daug neatitolti nuo jos aviškos prigimties”, — pasakoja jis. „Pradinėje scenarijaus versijoje Valdimar’as planavo leisti jai nerišliai prabilti. Tačiau konstruktyviai viską pergalvojęs, jis nusprendė, kad geriausia bus palikti Adą nebylią”. Tereikia prisiminti 2017-ųjų Guillermo del Toro šedevrąVandens forma ir suprasit, jog kartais kūno kalba pasako daugiau, nei bet kokie iš lūpų išmekenti žodžiai.
Nors Fredrik’as, jau nuo ankstyvų savo karjeros dienų svajojęs apie tokią galimybę („žinojau, kad bus nežmoniškai sunku visa tai įgyvendinti, visgi nei už ką negalėjau sau leisti praleisti šios progos”.) kalbant apie įkvėpimą pasakojo apie Disnėjaus filmukus, kur beveik visada yra koks nors žmogiškas personažas, įstrigęs gyvūno kaily, o ne apie Jake Gyllenhaal’ą, vaidybos akimis meistrą — išgirsti, kaip jis ir jo komanda sugebėjo nebyliai intonuoti Ados sumišimą ar išgąstį nenaudojant kalbos, panašiai kaip tą Žvaigždžių karuose sėkmingai daro pypsintis ir mirkčiojantis R2-D2 robotukas, buvo išties įdomu.
„Pastarasis Valdimar’o kūrybinis pasirinkimas reiškė, jog turėsime papildomai paplušėti perteikiant mikroskopines Ados emocijas per jos akis, virpančias blakstienas ar net nosies susitraukinėjimą (pagreitėjus kvėpavimui)”, — Fredrik’as tęsia, šį kartą visą mūsų dėmesį sutelkdamas į vieną iš retesnių portretinių kadrų, kuriame galima geriau pamatyti, kiek emocinio „svorio” iš tiesų neša šie mikroskopiniai Ados veidelio pasikeitimai. „Pagrindiniai rodikliai, rodantys, ar ji išsigandusi ar paprasčiausiai vaikiškai jaudinasi, yra jos lūpos ir ausys”.
Kaip Johnis Depp’as visai neseniai pasakė: „Jei už akių nematyti tiesos, nėra svarbu, kokie bus žodžiai”. Remiantis šia gilia, kaip ištuštintas romo butelis Depp’o išmintimi, Adai nepakaktų net geriausio Holivudo scenaristo ar „Daktaro Dolitlio” pagalba, ant kiek sėkmingai Fredrik’o komanda susidorojo su šia įmantria užduotimi.
Mūsų pokalbiui einant į pabaigą Fredrik’as papasakoja apie visai neseniai matytą dokumentiką, kurioje vaizduojama, kaip buvo kuriama 80-ųjų kino magija. Nuo Carpenter’io Padaro (1982) iki Davido Cronenberg’o Musės (1986). „Vis dar negaliu atsistebėt, kaip jie tuomet sugebėdavo įtikinti režisierius, jog milžiniškas šluotų ir šiukšlių maišų rinkinys filme atrodys nepriekaištingai…”. Tasai „rinkinys”, apie kurį Fredrik’as mums pasakoja po šiai dienai yra vienas labiausiai žinomų kino industrijos talismanų — baime mintantis, Svetimas franšizės ksenomorfas, nulipdytas iš tamsiausių kinomanų košmarų. Lažinamės, net ir tavo mama apie šį padarą yra girdėjusi.
Pabaigai, užklausus, kokie pojūčiai kyla prisiminus pastaruosius mėnesius bei metus darbuojantis prie vis dar kino teatruose visame pasaulyje rodomo Jóhannsson’o kinematinio kūdikio, Fredrik’as mums papasakoja netikėtą istoriją. „Kaip žinia, manęs filmavimo vietovėje nebuvo. Tačiau girdėjau, jog vienas iš žmonių, dirbusių su gyvūnais, filmavimo užbaigimo vakarėlį vienu momentu pradėjo verkti sakydamas, „net nenutuokiau, kad galima taip suartėti su keturkoju padaru. Turėjau šunų, kačių, su jais suartėjau, tačiau niekada iki tokio emocinio lygio” ”.
„Filmavimo komandai „susirinkus meškeres”, mūsų avelės grįžo į fermas, iš kurių ir buvo pasiskolintos”, — Fredrik’as pasakoja. Nuostabiausia dalis? Daugiausiai laiko priešais kamerą praleidusi avelė, Ados dubleris, neilgai trukus susilaukė mažo ėriuko…
Nespėjus pasiteirauti, ar šis ėriukas netyčia negimė su pirštais vietoj kanopų — ar tai tik nebus Lamb tęsinio parengiamieji darbai-eksperimentai, tiesiai iš Vincenzo Natali „virtuvės” — Fredrik’as praneša, jog turi bėgti ir mūsų pokalbis baigiasi.
Vaikinas, kuris be užrašų knygelės nepalieka namų