Late Night with the Devil tai brolių australų Cameron ir Colin’o Cairnes režisuotas found footage žanro filmas su riebiais satyros elementais. Tik pernai oficialiai išėjęs, šis filmas tik prieš porą mėnesių pradėtas rodyti kino teatruose už Atlanto ir visai šviežiai atsiradęs streaming platformose. Kiek nesmagu, kad belaukiant filmo tą jaudulį beveik permušė skandalas dėl autorių sprendimo filmui pasinaudoti AI miražais… Bet apie tai – galbūt kitą kartą.
Filmas akivaizdžiai įkvėptas visas ribas tarp realybės ir fikcijos griovusių Ghostwatch (1992) ir WNUF Halloween Special (2013; panašiomis idėjomis broliai Cairnes’ai jau žaidė savo 2016-ųjų Scare Campaign), taip pat – pastarąjį dešimtmetį internetuose suvešėjusio analog horror baubų. Galbūt šiais laikais auditorijos jau nebėra tokios patiklios kaip Ghostwatch ar Blair Witch Project laikais. Bet tai nereiškia, jog negalime leisti sau pusantrai valandai paskęsti demono apsėstos televizijos laidos verpetuose, dar ir pakikendami panosėje, tiesa?
Prieš pradedant, trumpam stabtelėkime – ar bent stabtelėkite tie, kas atsikėlus iš miegų vidury nakties negalėtų apibūdinti found footage žanro, lyg nuo to priklausytų jų gyvybė. Anyway, tai kino žanras, techniniais filmo aspektais (prastesnė įrašo/garso kokybė), naratyvine struktūra (fragmentuota arba kartais apskritai neegzistuojanti) imituojantis realius, nesurežisuotus įvykius, siekiant išgauti didesnio autentiškumo pojūtį. Tuo pačiu – įtampą ir žiūrovo įsitraukimą.
Miškuose rasta VHS juosta, kurioje yra užfiksuotas jaunimėlio apsisnarglėjęs bandymas užfiksuoti mitinę, vaikus grobiančią būtybę? Found footage. Tas 2007-ųjų filmas, pilnas Paranormalių reiškinių, kuriame stebime kaip vakaras iš vakaro porelė tvarkosi su namą apsėdusiomis dvasiomis? Yup, Found footage! Jei vaizdinė medžiaga, kuri Jus tuojaus gąsdins, buvo rasta, o ne, tarkim, padovanota ant lėkštutės – nors išimčių ir būta – daug šansų, jog žiūrite found footage filmą.
Late Night with the Devil pasitinka mus su dokumentinės laidos imitacija, pristatančia aštunto dešimtmečio JAV: Vietnamas, David Berkowitz’o (aka Son of Sam) žmogžudysčių maratonas Niujorke, socio-politinės rietenos, okultizmo ir ezoterikos suvešėjimas. Visi tie „fun“ dalykai. Užkadrinis balsas su geroku sensacionalizmo prieskoniu mums pažada tai, ko ligšiol nesame matę. Ateiname iki grynuolio – filmo found footage dalies.
Šios Late Night with the Devil filmo dalies siužetas yra ganėtinai paprastas, tad nenustebins labiau siaubekuose pasikausčiusių žiūrovų. Puikų aktorinį darbą atliekantis David’as Dastmalchian (prieš tai matytas Savižudžių būrys 2 bei Openheimeris) įkūnija Jack’ą Delroy – netikėtai mirusią žmoną palaidojusį oportunistinį Late Night Show laidos „Night Owls“ vedėją, žūtbūt besistengiantį pakilti į TV reitingų viršūnes. Filmo centre – Helouvynui skirta laidos serija, kurioje, visai kaip kokiame „popiežius, rabinas ir ateistas ateina į barą…“ juokelyje, sutinkame mediumą, bendraujantį su vėlėmis; iliuzionistą, siekiantį viską paaiškinti vien mokslu; ir parapshichologę, su savimi atsivedančią savo tyrimų objektą – iš satanistinio kulto gniaužtų išvaduotą mergaitę vardu Lilly, neva apsėstą demono.
Segmentams sekant vienas kitą, laida leidžiasi į vis didesnį chaosą, kol tampa visiškai nebeaišku, nei kas yra tikra, nei kas iliuzija, o kas – televizijos montažo triukai. Ar mediumas tikrai gali komunikuoti su vėlėmis? Ar tik sumaniai naudojasi dedukciniais įgūdžiais? Ar filmavimo salėje tikrai apsilanko demonas, ar tai – tik masinė iliuzija? Šiame kontekste savotiško kičiško absurdo įneša (ir pernelyg rimtai į viską neleidžia pažiūrėti) Delroy’aus pokalbiai su laidos prodiuseriu užkulisiuose tarp segmentų: Žinoma, galbūt į mūsų laidą ir nužengė demonas… bet pagalvok, kokie bus reitingai!
Ko gero pagrindinė Late Night with the Devil tema, nesvetima siaubo kino žanrui ir, ypač, kai kuriems jo subžanrams – blanki ir nuolat judanti riba tarp tikrovės ir fikcijos, taip pat skirianti ir saugumo ir pavojaus zonas. Abi šios takoskyros operuoja dviem lygmenimis: jos veikia tiek žiūrovą vidinėje filmo logikoje (šiuo atveju – filme rodomos Late Night laidos dalyvius ir auditoriją), tiek ir tikrajį filmo žiūrovą (mane ir tave). Tikrovei ir fikcijai pradedant susilieti, kyla pavojus: tiesioginis pavojus filmavimo salėje sėdintiems žiūrovams ir perkeltinis žiūrovui, šio atseit televizinio projekto vartotojui.
Minėtasis tiesioginis pavojus kyla iš realaus siaubo, užsimaskavusio fikcija (apčiuopiamas pavojus, besimaterializuojantis laidos filmavimo aikštelėje). Perkeltinis – atvirkščiai, iš fikcinio siaubo, įtaigaus (found footage) formato dėka filmo žiūrovui bandantis kelti klausimą: „ar tai, ką matau, gali būti tikra“? Žinoma, filmo turinys neliudija tikrovės – bent jau mums. Tačiau tokia (ne)tikrovės ir (ne)saugumo matrica gerai reprezentuoja tai, iš kur kyla pagrindinės filmo įtampos ir kaip šis filmas lyg ant mielių augina kraują stingdantį siaubą.
Šiek tiek atsitraukiant nuo padebesių, norisi sugrįžti prie vaidybos. David Dastmalchian’o vaidyba – pusiausvyra tarp faustiško tragizmo ir over-the-top, kone infantiliško karikatūriškumo, nereto tarp Late night laidų vedėjų personų. Tarp kitko, įdomu atkreipti dėmesį į Dastmalchian’o karjerą: 2014-aisiais dar suvaidinęs Angry Video Game Nerd: The Movie (tarp kitko – džiaugiuosi, kad ne aš vienas nusistebėjau), pastaraisiais metais jis įkūnija roles tokiuose gigantuose kaip Dune ir Oppenheimer. Jei ne puiki vaidyba, suabejočiau, ar irgi kokia velniško sandorio nebūta… Atskiro paminėjimo tap pat verta apsėstosios mergaitės Lilly vaidmenį įkūnijanti Ingrid Torelli – negyvu, psichotišku žvilgsniu tiesiai filmo žiūrovui į akis nejaukiai primenanti aktorės Mia Goth suvaidintą Ti West’o Pearl (2022).
Žiūrint Late Night with the Devil ne kartą apima jausmas, kad tam tikri jo veikėjai, motyvai ar scenos veikia kaip lengvi socio-kultūriniai komentarai. Filme vaizduojamas nejautrus ir išnaudotojiškas (exploitative) elgesys su Lilly (hey, viskas dėl reitingų!) primena mažų mažiausiai nejaukias, į viešąją erdvę po truputį kylančias istorijas apie pokalbių laidų vedėjus ir velniškas apsimestinio pozityvumo žabangas (pirmoji į galvą šauna, žinoma, Ellen). Kone cinišku įtaigumu (verta paminėti, kad viename iš interviu su filmo režisieriais šie prisipažįsta linkstantys į skeptikų pusę) spinduliuojantys „Night Owls“ svečiai nejučia priverčia pagalvoti apie šiuolaikinius JAV televangelikus ir mūsuose ligšiol populiarius ekstrasensus ir laidas apie juos – nors ir šie siužetiniai kontekstai filmo eigoje nevirsta pilnais akcentais. Nuo ko tiek filmo žiūrovams, tiek autoriams yra tik geriau.
Lietuvą kol kas sėkmingai praleidęs Late Night with the Devil – šmaikštus ir kandus filmas, su žiūrovu žaidžiantis savotišką dvigubą žaidimą. Malonu žiūrėti siaubeką, kuriame techninis pateikimas tampa svarbia turinio ir siužeto dalimi, tačiau neužima pirmo plano. (Redaktorius: hey, ar girdėjai apie mūsų 2018-ųjų favoritą Mandy?) Savo kičine estetika, žanrinėmis klišėmis ir absurdizmu brolių filmas priartėja prie „B-filmų“ (arba: mažo biudžeto) zonos. Bet tai – tik dar vieni žiūrovui spendžiami spąstai.
