Kol jaunieji Lietuvos trap’eriai, jaunimo numylėtiniai, Flying Saucer Gang, skambiais šūkiais veteranus verčia lauk iš hip-hopo muzikos sosto, G&G sindikatas geria alų savo „Vokiečių gatvėj” ir sarkastiškai šypsosi paaugliškų hormonų apimtiems vaikėzams. Kol Lilas ir Innomine renka pilnas arenas ir pasirodo su gyvo garso orkestrais, Mad Money mėtosi tarp repo ir popso, taip sulaukdamas piktokų replikų: „Seni, kada parsidavei..?”
Tačiau šįkart ne apie juos ir nepagražintai. Šįkart apie tuos, kurie nesivaiko populiarumo, neparduoda sielų vardan stambių kupiūrų. Tuos, kurie greičiausiai niekada nepririnks arenų, tačiau liks vieningi ir ištikimi – undergroundiniam repui.
Paskutinį vasaros vakarą Vilniaus bare „Paviljonas” vyko šios unikalios repo bendruomenės „Hot box 2019” pirmasis koncertas. Neslėpsiu – niekada nebuvau išprotėjusi šio muzikinio stiliaus fanė, tačiau, matyt, smalsumas nugalėjo. Tą vakarą aš atsiduriau ten, kur realybė kitokia, nei mūsų kasdienis komfortiškas gyvenimas; ten, kur žodis „taisyklės” neegzistuoja.
Žengus pirmus žingsnius į šį undergroundinį vakarėlį, aš ir mane atlydėjusi kompanija buvome nulydėti senbuvių žvilgsnių – ne, nepiktybinių, kaip, turbūt, 2000-aisiais, būtų pasitiktas keistuolis, atkeliavęs ne iš tos subkultūros – bet mąslių ir tyrinėjančių. Matyt, naujokai, tokio tipo renginiuose iškart tampa po padidinamuoju stiklu stebimais subjektais. Galiausiai, visur taip yra. Krapštyk galvą kiek nori, pilieti – išimčių ne tiek ir daug.
Turbūt labiausiai nustebinęs dalykas, kad čia galėjai sutikti ir hipsterį apsiovusį Dr. Martensus, ir Humanos treningus vilkintį pilietį. Aišku, kostiumuotųjų nei šnipšt ir ačiū Dievui… Kontrastai stebino, bet tuo pačiu ir džiugino, bylodami, kad nedrąsiais žingsniais judama didesnio atvirumo ir tolerancijos linkme.
Undergroundinio repo atlikėjų žinutė, slypinti tekstuose, yra kalbėti už tą, kuris sugebėjo perlipti visuomenės nubrėžtas paraštes; augusį kitokioje aplinkoje, tačiau išgyvenantį ne mažiau, nei tikras didmiesčio gyventojas…
Palikus visus klišinius įvaizdžius, kaip turi atrodyti tikras undergroundinio repo gerbėjas, arba kaip „normalieji” vieną nurašytų, pavadinant neformalu – Lietuvoje labai mėgstamu terminu – reikėtų užbėgti už akių tam, kuris skaitydamas šį tekstą mintyse dėlioja žodžių kombinacijas tarp „šūdas čia, ne kultūra…„, „neverta dėmesio„, „geriau nueisiu SELo paklausyt„.
Prieš keliaujant į šį renginį geros draugės, ištikimos šio muzikinio žanro gerbėjos, paklausiau, kuo gi iš tikrųjų skiriasi tas undergroundinis repas nuo populiariojo: ką jis išvis reiškia? Kokia iš to prasmė ir esmė? Tikėdamasi kelių sakinių, gavau daugiau nei tikėjausi: jos lūpos bylojo, kad ši muzikinė hip-hopo srovė iš tiesų reprezentuoja tai, ką daugeliui reiškia užaugti rajone – gatvėse pilnose pavojaus. Augęs dideliame mieste natūralu, kad susidursi su šiais reiškiniais, bet vis tik nesuprasi to iki galo nepamatęs savo akimis vakarinių „strielkų narveliuose„, kuriose taisyklės diktuojamos kitaip.
Visi šie pavojaus persmelkti vaizdiniai buvo, o gal vis dar yra, kažkieno kasdienybė. Todėl undergroundinio repo atlikėjų žinutė, kuri slypi tekstuose, yra kalbėti už tą, kuris sugebėjo perlipti visuomenės nubrėžtas paraštes; augusį kitokioje aplinkoje, tačiau išgyvenantį ne mažiau, nei tikras didmiesčio gyventojas.
Tad atlikusi namų darbus, norėjau pamatyti ir išgirsti tai, kas daugeliui dažniausiai lieka neišgirstama. Facebooke paskelbtame renginyje puikavosi nemažai undergroundinio repo naujokų – YBDY, Savitas, Žodis ar Buck & Jee -, žengiančių savo pirmuosius žingsnius; bei, kas be ko, savo vardą spėjusių užsitarnauti veteranų – Micro one, Erkė, LTZOO, Kamuza.
Kartais prasimušanti pedantė manyje, matydama sustiguotą grafikėlį, paskaičiavo, kad nusimato neblogas kelių valandų renginys… Tai buvo pirmoji klaida, kurios nevalia daryti čia atsidūrus, kur pagarba yra reiškiama kiek kitaip. Įsikalk į galvą – jokių taisyklių. Beveik kaip „Kovos Klube”, kurio vienintelę taisyklę, manau, visi seniausiai esame išmokę.
Kiekvienas reperis, užuot pasirodęs 20 minučių, padvigubino savo pasirodymo laiką, o kai kurie – ištempdavo net iki valandos. Ištempta dešinioji ausis netyčiom nugirdo, jog tokie renginiai dažnai užsitęsia iki 6 valandų… Šešių valandų! Beveik kaip koks Bruce Springsteeno pasirodymas.
Nepaisant lengvo chaoso, leidau undergroundinio repo ritmui užvaldyti tiek kūną, tiek mintis. Labiausiai tą vakarą sužavėjęs dalykas – šių reperių nesuvaidintas tikrumas, sudaręs įspūdį, kad tokie, kokie jie yra gatvėje, tokie yra ir ant scenos. Tikresni už bet kokį pseudo-reperį.
Po visai padorių pradedančiųjų pasirodymų, atėjo eilė ant scenos lipti tam, kuris jau puikiai pažįstamas šioje mažmeninėje „bendruomenėje”. Tas, kuris dar vadinamas „liūdesio princu”, ne kartą tituluotas „geriausiu MC” Lietuvos hip-hopo apdovanojimuose. Kalbu apie ne ką kitą, o Micro One.
Jei koks atlikėjas ar grupė turi savo burtažodį, kuriuo gerbėjai raginančiai bando ant scenos iššaukti muzikantą, lyg kokį mesiją, tai audringas „326” sėkmingai atliko savo misiją – Micro One pagaliau išniru ant scenos.
Paslaptingieji skaičiai šio reperio kūryboje užima gan svarbią vietą: beveik kiekvienam Micro One naujokui kyla klausimas „kas čia per magija?” Jei esi ištikimas jo gerbėjas, arba augai Panevėžio Pilėnų rajone – suprasi iškart.
Liūdesio princui atsiteleportavus ant scenos mano ausų būgneliams prireikė keleto minučių, jog priprasčiau prie necenzūrinės leksikos lavinos. Rajonas ar ne, ore galėjai pajusti iš atlikėjo sklindantį piktį, išreiškiamą žodžiu. Keletas dainų apšilimui ir publika greitai kartu repavo:
„Lygumos mano namai čia,
nereikia ryšio belaidžio,
nori jie, kad aš išeičiau,
aš tik trumpam,
neilgai čia.
Akis už akį, akis už akį…”
Pats Micro One viename interviu yra sakęs, jog jo kūryba kalba pati už save. Iš narvo išleidžiant žverį savyje, taip jis ieško tokių pat, kaip jis; nori parodyti, kad jie ne vieni – kad susitelkus į bendruomenę galima lengviau išgyventi tai, kas guli ant dūšios.
Klausantis Micro One kūrybos, ar apskritai „nenugrėbto” repo, į galvą ateina suvokimas, kokią nenumalšinamą energiją skleidžia šis muzikos žanras. Žanras, kuris požemiuose karaliauja dešimtmečius. B.I.G.is, Eminemas, MF Doom – visi jie gimė čia. Šis paraštėse egzistuojantis pasaulėlis leidžia daugumos nurašytiems autoriams susiburiantiems po vienu stogu ir pilnai atsiskleisti – išreikšti susikaupusį įniršį, neapykantą, džiaugsmą neformalia žodžių poezija be taisyklių.
Po Micro One ant scenos lipo kiti dėmesio verti atlikėjai, pratęsę diktuojamą toną. Galiausiai, su visiškai išneštais stogais, su chebra išsivyniojom į lauką atsikvėpti nuo įkaitusio Hot box’o. Vandens gurkšnis ir cigaretės dūmas buvo tarsi išganymas.
Undergroundinis repas Lietuvoje egzistuoja, yra atviras visiems, o svarbiausia – jo atlikėjai, ištikimi savoms idėjoms. Jiems nereikia pigaus populiarumo. Čia pagrindiniu fokusu tampa ne banalūs, o tikrą prasmę turintys žodžiai. Žodis – tai galia. Aiški atlikėjų filosofija ir tos įsižiebusios akys paliko daug daugiau nei tik skambančią muziką ausyse.
Kiekvienas į pasirodymus ateinantis žmogus, senbuvis ar visiškai „žalias”, jiems reiškia kur kas daugiau nei statistika. Atviromis širdimis jie kalba apie tai, kas skauda, kas nepatogu, kas juoda ir purvina. Šie nestandartiniai, vienetiniai autoriai provokuoja mus išmokti pagaliau girdėti vieniems kitus, smerkti netikrumą ir veikti išvien. Nes žodis – tai nesustabdoma jėga.
„Palaimink visus, kurie rašo,
Palaimink atgal, kur neprašo,
Palaimink veidų, kur nedažo,
Malačiai, kur ačiū nuoširdus,
Kur linki to pačio.
Palaidok visus, kurie mirę,
Palaidok, kurie save giria,
Palaidok ir tą, kur širdis purvina,
Kur ranka kruvina,
Neužmiega mama.
KAS GERIA – TAS DEGA,
KAS FEIKAS – TAS DEGA.”
– Micro one
Chebra užkaitino Vilniaus „Paviljono” atmosferą Rugpjūčio 31 dieną, renginyje „Hot Box 2019”. Daugiau info apie renginį čia
