fbpx

Maratonas su Andrejumi Tarkovskiu

Teigti, jog mėgsti žiūrėti filmus, jais gyveni ar tiesiog laikai save kinomanu ir nebūti mačius Andrejaus Tarkovskio darbų – tai tas pats, kas lankytis Paryžiuje ir likti nemačius Eifelio bokšto. Sutinku, jog Paryžiuje yra begalės kitų įdomių objektų ir kad kiek jame lankysiesi, vis atrasi naujų ir unikalių vietų; bet Eifelis yra tas objektas, kurį pamačius tavo pasąmonėje užsideda varnelė, jog tikrai buvai, ir kad ir kokiu pop simboliu jis tapęs, manau, jog net ir aršiausi kritikai nesusilaiko bent nuo vienos asmenukės su juo…

Kažkaip panašiai prieš daug metų įsivaizdavau, kad man privalu pamatyti Tarkovskį, tad optimistiškai griebiausi Soliaris (1972) ir… bežiūrėdama užmigau. Po kurio laiko griebiausi Stalkeris, vieno geriausio visų laikų filmo (pagal „Sight & Sound“ leidinio demokratiškai nubalsuotą sąrašą) ir…  vėl užmigau. Atsikėlusi padariau išvadą, jog Tarkovskis kino pasaulyje gal kaip ir Eifelis, bet tikrai ne pop ikona – Tu jo taip lengvai nepažymėsi įveikusi, greitai nesuvartosi.

Taigi antras mano dublis: surinkus ryžtą tiesiog imti ir peržiūrėti jo režisuotus pilnametražius filmus nuo Ivano vaikystė (1962) iki paskutiniojo, Aukojimas (1986). Apsidraudimui, peržiūras pasiplanuoju dienos metu, kada mažiausia tikimybė užmigti, ir pradedu maratoną.

Susipažinkit, viso šio teksto kaltininkas

Prieš pasidalindama savo patirtimi, noriu pabrėžti, kad turėjau labai didelius lūkesčius. Įsivaizdavau, jog tai bus kažkas tokio, po ko išsitrauksiu savo seną Zenitą su juodai balta juosta, o ant naktinio staliuko pasidėsiu Kierkegaart’ą. Bet ar galėjau tikėtis kažko kito, kai kalbame apie režisierių, apie kurį patį yra pastatyta aštuoni filmai – net pastatytas filmas apie tai, kaip Tarkovskis kuria filmą – prirašyta straipsnių, knygų ar net mokslinių darbų? Režisierių, kuriam kontroversiškasis Lars Von Trier dedikavo savo Antikristas (2009). Apskritai, yra aibė kino kūrėjų, kurių kūrybai Andrejus padarė milžinišką įtaką.

Su tokiu kontekstu šalimais pasidedu užrašinę, rašiklį ir imuosi pirmojo, 1962 metais pastatyto Ivano vaikystė, už kurį dar net trisdešimties nepasiekęs jaunasis režisierius Venecijos kino festivalyje pelnė Auksinį liūtą. Todėl aš visiškai nusiteikus būti priblokšta.

Jeigu mano apžvalga būtų filmas, tai dabar būtų ta vieta, kur ekrane pasirodo subtitrai: „[tyla]“. Tai turbūt geriausiai apibūdinama mano reakcija, nes šis filmas ne tas Tarkovskis, kurį įsivaizdavau. Ivano vaikystė pasirodė tipinis karinis-herojinis rusų filmas su aktorių išraiškomis, kokias gali išvysti sovietinėse puolusių karo didvyrių skulptūrose. Gal šiek tiek netipiška filmo centre pasirinkti vaiką – kuo 1985-aisiais sužaidžia VGIK kinematografijos universiteto kolegos Elem Klimov’o anti-karinė klasika Come And See – bet bendra atmosfera, vaidyba, dialogai ar monologai, nenusakomo stiprumo vaizduojama liūtis (kokių nebūna) ir visa deginančios apšvietimo lempos manęs nesužavėjo.

Tiesa pasakius, daugiau nei pusę filmo žaidžiau žaidimą „pastebėti vertimo klaidas“. Aš filmą žiūrėjau originalo kalba, bet neišjungiau angliškų subtitrų ir negaliu patikėti, kaip negalima pasitikėti subtitrais. Aš jau nekalbu apie tai, jog daug teksto blogai išverstas, ne pagal prasmę, bet kai kurie sakiniai išvis lieka neversti. Taip panyru į apmąstymus, kiek daug galima prarasti, jeigu nesupranti originalo kalbos ir pasikliauji tik vertimu… Kartais atrodo, jog vertimas yra kita kūryba.

Taigi pernelyg nesikankindama atrasti gilesnės prasmės Ivano vaikystėje, kurio tikslas, pačio režisieriaus žodžiais, buvo sužinoti, ar jame egzistuoja režisieriaus gyslelė, nerimu imuosi antrojo filmo – Andrejus Rubliovas (1966), tuometinėje autoriaus gimtinėje uždraustas dėl simpatizuojančio stačiatikybės atvaizdavimo. Matau, jog ir šio scenarijaus autorius Andrejus Končialovskis, kuris vėliau įeis į pasaulio kino istoriją kartu su daug sėkmingesniais scenarijais ir režisūra; bet pradžia visiems gali būti sunkesnė ir labai ribota tuometinės cenzūros normų.

Filme įsivaizduojamo Tarkovskio vis dar nerandu, bet siužetas įdomesnis, maži užkabinimai tikėjimo, pasiaukojimo temomis. Žinoma, veidus vis dar išdeginęs tų laikų apšvietimas ir vėl neįtikėtinos liūtys, tarsi stovėtum po kriokliu (man pradeda kilti įtarimų su tomis liūtimis ir vandeniu). Bet maždaug įpusėjus Andrejus Rubliovas pradedu galvoti apie režisierių Akira Kurosawą, ypač apie jo filmą Septyni samurajai (1954). Tarsi kažkokia Kurosaviška atmosfera, o gal tai Septyni samurajai Tarkovskiški?

Negalėdama tęsti peržiūros, pasitikrinu šaltiniuose, jog Septyni samurajai pasaulį išvydo dvylika metų anksčiau nei Andrejus Rubliovas. Taigi atmosfera Kurosaviška. Taip pat atrandu, jog Kurosawa ne tik gyvenime buvo susitikęs su Tarkovskiu, kartu peržiūrėjo Soliaris, bet paskui iki dainavimo smagiai atšventę, prisipažino galvojantys apie vienas kito kūrybą – Tarkovskis kurdamas filmus visų pirma galvoja apie Septynis samurajus, o Kurosawa atsako tuo pačiu su Andrejus Rubliovas. Cute.

Nors Andrejus Rubliovas nebūtų tas filmas, kurį rekomenduočiau pažiūrėti, bet jeigu jau jis žiūrimas, tada lygiagrečiai rekomenduočiau pažiūrėti ir Septynis samurajus – tikrai labai įdomi paralelė ir kūrybinės įtakos, šiuo atveju, net ir kūrėjų bičiulystė.

Išaušta 1972 metai ir garsusis dviejų su puse valandos Soliaris praskrieja pro kino teatrus, pasirankioja reikšmingų apdovanojimų kino festivaliuose, o lietuvių širdys aptirpsta, nes pagrindinį herojų suvaidina ne kas kitas, o Donatas Banionis. Sulig šiuo filmu pradedu jausti tą Tarkovskį, kurio ieškojau: šiek tiek didesnės prasmės, kurios nutylimos (ar verčiau – ištylimos), dialogai ar monologai vedantys į egzistencinius diskursus, kuriamas vidinis nejaukumas.

Tačiau bendras mano įspūdis šiek tiek menkesnis nei viešoj erdvėje sklandantys titulai kaip vieno geriausių sci-fi kino juostų. Paradoksas, jog perskaičius Stanislaw Lem knygą (pagal kurią ir pastatytas filmas), aš nejaučiu kūrinio laikmečio. Knyga yra fenomenaliai pralenkianti savo išleidimo metus (1961), nes tu skaitai ir išgyveni istoriją, pradedi galvoti, kaip jam pavyko sukurti tokios unikalios logikos siužetą. Tarkovskio ekranizacija priešingai – nors įvykiai projektuojami tolimoje ateityje, aš vaidyboje, kostiumuose bei dekoracijose matau 1972 metus.

Apskritai, pagrindinis herojus Kelvinas filme atrodo pasimetęs. Suprantama, jog jis išgyvena nesuvokiamas emocijas, bet knygoje istorija vystėsi sklandžiau, kai tuo tarpu na, būkim atviri, Tarkovskis tikrai daug per dvi su puse valandos pridėjo momentų, kur nieko nevyksta. Perskaičius knygą, aš suprantu, kad tuose epizoduose veikėjų galvose vyksta sumaištis. Žiūrint filmą, to nesupranti ir darosi ilgu.

2002 metais režisierius Steven Soderbergh pakartoja Soliaris ekranizaciją kartu su George Clooney pagrindinėje rolėje. Šioje versijoje aš nebegalvoju apie laikmečio resursus: kostiumai, dekoracijos, vaidyba neverčia manęs pateisinti neišsivysčiusių galimybių. Viskas su tuo gerai, net istorijos pakeitimai neblogi (Tarkovskis irgi šiuo klausimu improvizavo). Bet mane tikrai nustebino, kiek daug Soderbergh ėjo Tarkovskio pėdomis, o Clooney akivaizdžiai sėmėsi įkvėpimo iš Banionio. Perskaičius knygą man nesusidarė įvaizdis, jog Kelvinas turėtų būti flegmatiškas ir nustėrusiu žvilgsniu, bet būtent tokį vaizdavo Banionis ir vėliau Clooney’is. Jeigu juos sustatytume tame pačiame filme, jie galėtų būti broliai dvyniai.

Soliaris įspūdžius palieku su mintimis, jog norėčiau dar vienos ekranizacijos, nes man asmeniškai abu filmai pilnai taip ir neįgyvendino knygos potencialo; toks jausmas, kad dar yra galimybių padaryti šią laiką pralenkiančią istoriją geriau.

Praėjus trims metams po Soliaris, 1975 metais Tarkovskis pristato filmą Veidrodis. Man atrodo tai yra tas momentas, kai galima drąsiai sakyti, jog jis „pasileido plaukus“. Vidinio pasirinkimo ir tragedijos temos gvildenamos per asmeninius prisiminimus iš vaikystės, ir Tu, kaip žiūrovas, pasiklysti tuose reginiuose-sapnuose. Jeigu galvočiau apie to meto kino teatro žiūrovą, tai manau dauguma nieko nesuprato. Juokinga, bet tai iš dalies teisybė, nes, kiek yra žinoma, viduryje seanso tikrai ne vienas atsistojo ir tiesiog išėjo. Aš pati ne kartą stabdžiau ir atsisukau tam tikras vietas, ir net negaliu pretenduoti į žiūrovus, kurie lengvai suprato šį filmą, bet man tai buvo vizualinė ir emocinė kūrėjo laisvė, o chronologinės sekos maišymas ir dar įvėlimas įvykių, kurių gal net ir nebuvo, kelia žavesį.

(Nesu tikrai kiek tai tiesa, bet esu skaičiusi, jog būtent Tarkovskio Veidrodis įkvėptas Christopher Nolan’as panaudojo realybės ir sapno maišymą šių metų „bomboje“ Openheimeris.)

Ir, žinoma, lietus. Stiprus, garsus, visa uždengiantis, o gal nuplaunantis? Prieinu tą akimirką, kai turiu surasti daugiau informacijos lietaus ir Tarkovskio tema, ir ji pakankamai mišri. Vienur pats Tarkovskis aiškino, jog nieko tuo nenorėjo parodyti, tiesiog Rusijoje dažnai ir daug lyja.

Anaiptol, štai kitur jis šiek tiek leidžiasi į pamąstymus, jog vanduo simbolizuoja visa ko gyvybę – ko niekas ir negalėtume paneigti. Vanduo liko ir kituose jo filmuose iki pat paskutiniojo. Nors paskutiniame stipraus lietaus lyg ir nebebuvo, bet visur vandenyje gulima, slepiamasi, plaukiama, einama krentame ar net mirštama. Lyja lauke, lyja namų viduje. Einama per lietų, arba žiūrima į lietų iš vidaus. Tarkovskio kino pasaulis – vandens pasaulis. Nuo šiol, matydama filmuose stiprias liūtis arba pati regėdama jas pro langą, šimtu procentų galvosiu apie Tarkovskį. Štai kaip sukuriamas tyliai, ramiai kūrybinis brandas.

Sudominta Veidrodis, imuosi 1979 metais pastatyto Stalkeris ir tai pakeičia mano geriausių matytų filmų sąrašą. Tai ne tik man asmeniškai geriausias Tarkovskio filmas, bet jis drąsiai patenka tarp apskritai kada nors matytų geriausių filmų. Aš manau, jog šį pavyzdį reiktų įtraukti į mokyklinę programą, jeigu tik nors vienas mokomasis dalykas Lietuvos mokyklose būtų susijęs su kinu.

Jame gali rasti viską. Kinematografinis kadrų grožis galėtų būti įrėmintas atskiromis fotografijomis. Stulbinančiai gerai parinktos filmavimo vietos (dominuoja Estijoje buvusios elektrinės, gamyklos), kur industriniai apleisti pastatai ir į juos besiskverbianti gamta kelia šiurpą – vadinamosios „zonos“ atmosfera.

Man visada kelia baimę, bet ir tuo pačiu susidomėjimą vadinamas urban decay ir wasteland. Tokio tipo vietovės yra tobulos postapokaliptiniams scenarijams, nes jose gali nieko nevykti, jos pačios iš savęs neša žinutę žiūrovui. Juokais pagalvojus, brenda per aukštą žolę prie griuvėsių herojai ir mėto kažkokius ryšulėlius ir Tu jauti nerimą dėl tų žolių ir tų griuvėsių. Specialieji efektai natūraliomis priemonėmis.

Černobylio katastrofa ištiko gerokai po Stalkeris premjeros, bet aplink jį esančią apsauginę teritoriją aš įsivaizduočiau panašiai, kaip vaizduojama filme Zona (2011). Tarsi buvę gyvenimai apraizgomi gamtos, kurios Tu bijai, o gal bijai kažko kito, didesnio net ir už tai. Visą filmą jaučiau baimę, nes nebuvau tikra, kas už viso to slepiasi. Bet esmė, jog visa baimė yra žmogaus pasąmonė ir tikrieji troškimai, tai yra didžiausia grėsmė sau pačiam ir kitiems.

Filmą jau užkėliau ant pjedestalo, o dar net nepaminėjau aktorių. Aleksandras Kaidanosvkis yra tobuliausias Stalkeris variantas, kokį režisierius galėjo atrasti. Išskirtinė veido kompleksija ir gebėjimas kurti ant plonos nervinės linijos balansuojantį personažą yra tikras pasigėrėjimas. Personažų dinamiką puikiai papildo idėjinis profesorius (vaid. Nikolajus Grinko) ir įtarimų keliantis rašytojas (vaid. Anatolojus Solonitsinas). Ir apskritai, aš galvoju: na kaip jiems pavyko taip išgludinti visą filmą, jog neturiu prie ko prikibti?

Stalkeris kūrimo istorija taipogi netipiška: pabaigus filmavimus atvirose lauko erdvėse paaiškėjo, jog juostoje dėl techninių priežasčių nieko neliko. Būta daug barnių, mėginimų uždaryti šį projektą, bet pakeitus kinematografą – viskas perfilmuojama dar kartą (kai kur užtikau minimą ir trečią perfilmavimą). Neabejoju, jog antrą kartą darant pavyksta gal net ir geriau (sakoma, jog antroji versija stipriai skyrėsi nuo pirmosios).

Galėtų jau ir užtekti, nes pagaliau radau tą genijų, kurio tikėjausi, bet einu iki galo ir peržiūras užbaigiu dviem paskutiniais filmais –  Nostalgija ir Aukojimas, kurie kuriami nebe tuometinėje Sovietų Sąjungoje.

Nesutardamas su valstybine kino studija, finansavimu ir apskritai palaikymu ir jo filmų viešinimu užsienio festivaliuose, Tarkovskis išbando jėgas filmuodamas Italijoje, o vėliau ir Švedijoje. Veidrodis, Nostalgija ir Aukojimas galėtų būti trilogija, kurią išskyrė Stalkeris. Pirmasis, kaip jau minėjau, koncentruojasi apie vaikystės prisiminimus (biografiniai motyvai), persipynusius su sapnais. Itališkasis Nostalgija man niekaip kitaip nematomas kaip vėl autobiografiniais motyvais įkvėptas Tarkovskio išgyvenimas emigravus – dar vienas filmas sklendžiantis tarp sapnų ir tikrovės, tarp simbolių tikėjimo. Aukojimas tuo tarpu tarsi viską užbaigianti dalis, kai išgelbėjimui paaukoji viską, kas tau brangiausia (ir tai paskutinis Tarkovskio filmas, todėl ties juo tikrai viskas užbaigiama).

Ši filmų trijulė mano nuomone yra pretenzinga tiek menine, tiek konceptualia prasme. Be nuostabiai kinematografiškų filmavimo vietų, mane labai žavėjo Nostalgija žvakės simbolizmas ir bandymas ją pernešti per vandenį neužgesinus (kad ir kiek Tu bandai, finale pats užgęsti). O Aukojimas vizualiai šiek tiek sutvarkytas švediška tvarka (jis ir filmuotas Švedijoje; didelė komandos dalis buvo režisieriaus Ingman Bergman’o mokiniai ir pasekėjai) ir primena teatro sceną. Dialogai ir monologai taip gerai priveda prie žmogaus tikėjimo ir beprotystės, jog pradedi galvoti, jog visi veikėjai išprotėję.

Beje, kalbant apie šį filmą, pats Tarkovskis yra minėjęs, jog jo interpretacija gali būti trejopa: tikintysis matys religines prasmes, netikintysis matys pagonybės simbolius, na o treti matys pamišimą. Štai prašom Jums ir universalus filmas, kurio prasmę įžvelgs skirtingos tikslinės grupės!

Juokas juokais, tačiau ši filmų trijulė mano vertinimu yra sunkiausiai pritaikoma platesniam žiūrovų ratui; šie filmai turbūt geriausiai tiktų snobiškam skoniui. Tai kažkas tokio, kaip nueitum į mongolų gerklinio dainavimo koncertą – Tu greičiausiai liktum sudomintas, suintriguotas, bet vargu ar norėtum tą muziką klausyti namuose, darbe ar automobilyje.

Esu skaičiusi kritikos, jog Tarkovskis ilgai rodo, bet nieko nepasako. Tikrai, Tarkovskio peržiūroms reikia rezervuoti mažiausiai dvi valandas ir jis niekuo neprimena mums įprasto šiuolaikinio greito ritmo: daug veiksmo, daug teksto, daug vaizdinių. Antravertus, tai yra režisieriaus dovana žiūrovui išbūti ir patirti.

1986 metais Tarkovskis miršta nuo plaučių vėžio (nepatvirtintais spėjimais manoma, jog liga išsivystė dėl chemikalų taršos, kurią patyrė industrinėse zonose filmuodamas Stalkeris). Galima būtų tik spėlioti, kokio dydžio filmų palikimą jis dar galėjo sukurti su tokiu potencialu. Manau, jog net ir šie septyni filmai, ar bent penki paskutiniai (nes pirmus du vertinčiau su dideliu atodūsiu), yra reikšmingi kino istorijoje ir įkvėpė ar dar tik įkvėps ne vieną kino amatininką…

Kita vertus, mano asmeninis patarimas paprastam žiūrovui yra vengti Tarkovskio peržiūrų vakarais po sunkios dienos, nes realu, jog iš Tarkovskio sapno panirsite į savuosius. Tai nėra filmai penktadienio vakarui su pica, ar „ai nusivesiu merginą į pasimatymą filmo pažiūrėti“ [šio straipsnio redaktorius iš patirties gali pritarti], ar „ai pažiūrėsiu, kol važiuoju traukiniu“ pobūdžio filmai. Jie ilgi, painūs, filosofinio pobūdžio tekstais, bet vizualiai glostantys akis, kaip geras fotografijų albumas. O jeigu Tarkovskį žiūrima susikaupus ir neskubant, beveik garantuoju, jog tai bus įsimintina, gurmaniška kino patirtis.

Meno istorikė, turinti didelę silpnybę grožinei literatūrai ir filmams, kvėpuojanti šiuolaikine architektūra ir sapnuojanti ekspresionistinę tapybą.
Posts created 5

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų