Utopija (/juːˈtəʊpɪə/): terminas kilęs XVI amžiaus Graikijoje – ou „ne” + topos „vieta” = „niekur”. Pirmą kartą pavartotas Sero Tomo More‘o knygoje „Utopija” (1516).
Su šiuo netradiciniu, burtažodišku, žodeliu tikriausiai esate susidūręs kiekvienas – knygoje, fantastiniame filme, komp. žaidime; o gal per „Megos” Juodąjį Penktadienį (nors vaizdelis veikiau panašesnis į distopiją). Neabejoju, jog 69-ųjų Woodstocko dalyviai būtent taip ir apibūdina vieno ypatingo – griausmingo, svaiginančiai seksualaus – savaitgalio atmosferą.
Nors Edeno sodas nėra linksmas festivalis gamtoje, būtent šis fiktyvus egzempliorius tinkamai įkūnija idealios (dažniausiai uždaros) visuomenės idėją, kuri, pasak ekonomistės Rūtos Vainienės, yra neįgyvendinama.
Nežinau, kaip stipriai su šiuo terminu rezonuojat Jūs, tačiau šis, nuo liežuvio lengvai nuslystantis žodelis, seniausiai išraižytas mano smegeninės giliausioje keteroje. Už tai turiu dėkoti Alekso Garlando knygai „Paplūdimys” (1996), kuri, po pribloškiančios sėkmės knygynų lentynose, netrukus kino ekranuose, su pačiu Dicaprio priešaky, „MTV kartai” (X karta) nutapė tobulo uždaro pasaulėlio paveikslą. „Tu žuvauji, maudausi, valgai, patinginiauji, o visi beprotiškai draugiški” – pasakoja knygos protagonistas. Skamba pernelyg gerai, jog tai būtų realu, tiesa?
Na, mano karta nebūtų tokia žavinga, jei jos paklydėliai vaikai nesivaikytų kino/televizijos ekrane matomų rojaus kampelių sukurtos iliuzijos. Kas būtent ir nutiko „Paplūdimio” ekranizacijos (2000) sėkmės dėka, kuomet modernaus Edeno įkvėpti, backpackeriai iš visų įmanomų pasaulio kampelių bandė sukurti uždarą, alumi ir lengvabūdišku seksu atsiduodančią, visuomenę Centrinės Amerikos gilumoje, aprašytą fotografės Rebeccos Rütten foto-knygoje „Niekados-Niekados Šalis” (2014). Tik šį kartą be mirtimi alsuojančių, apsiginklavusių, marihuanos fermerių ir su galybe laisvai besiganančių kiaulaičių paplūdimyje.
Kaip visi šie pavyzdžiai įrodo, nei viena istorija neturi laimingos pabaigos – nebent ją užbaigi istorijai dar nepasiekus paskutinių puslapių: Edeno sodas „sugriuvo” suvalgius uždraustojo vaisiaus; „Paplūdimio” rojaus kampelis pamažu pavirto į psichotropinį košmarą; kol „Niekados-Niekados Šalis”, svaigių, laisvabūdiškų akių užtemdyta, neilgai trukus išpildė knygos pavadinimo nešamą mintį.
Tačiau ne visos utopijos turi/gali tęstis amžinai – kai kurioms pakanka savaitgalio, penkių ar 10-ties dienų kiekvienais metais, kad ir toliau galėtų džiuginti kasmetinius gyventojus. Puikus to pavyzdys yra Masters of Calm festivalis – pirmasis tokio pobūdžio susibūrimas, sėkmingai paklojęs pamatus panašios vizijos festivaliams, kaip Mandala, Gaia ar Prema.
jaučiausi kaip koks nerangus amerikietis svetimoje kultūroje, kokioje nors pigioje komedijoje – prisidarai sau gėdos, o po to žvalgaisi aplinkui norint įsitikinti, jog aš čia toks ne vienintelis…
Visai kaip ir šis portalas, Masters of Calm idėja gimė iš panašios veiklos trūkumo dar tik Vakarėti pradėsiančioje Lietuvoje. Kas gi kitas mūsų gražiojoje šalelėje pradės daryti permainas, kurias trokšti pamatyti, jei ne pats? Išmaniojo Ghandžio paklausęs, festivalio įkūrėjas, masteris Mindaugas Vidugiris, visad apsuptas savanorių ar lakstantis pirmyn, atgal, pasakojo, jog ilgą laiką pats norėjo sudalyvauti panašaus tipo festivalyje. Tokio neradęs – pats sukūrė vieną.
Ir štai – kas 2011-ais prasidėjo mažiau nei 10-ties žmonių dėka, įskaitant ir patį Mindaugą, pirmaisiais festivalio gyvavimo metais, dabar suburia vos ne 100 savanorių bei tūkstančius sveikuolių.
Turiu pripažint, pati festivalio koncepcija – vidinė harmonija, savęs atradimas, sveikas vegetariškas/veganiškas maistas, meditacija, joga, induizmas, hare krishna – šiek tiek gąsdino, bet tuo pačiu ir traukė savo kitoniškumu. Dar praeitą vasarą, atrodo, karščiu ir cervesomis alsuojančiame Madride, „taškiausi” šešiaženklėje žmonių minioje grojant tokiems muzikoms titanams, kaip Tame Impala, Depeche Mode, Arctic Monkeys ar MGMT (Mad Cool festivalyje) , o štai dabar esu pakeliui į Auksinės girios glūdumoj susikūrusią bendraminčių komuną ir, kaip koks naujokėlis klasėj, jaudinuosi, kad nepritapsiu ar būsiu pirštais užbadytas dėl savo mėsėdiškų įpročių.
Įvažiavus į festivalio teritoriją bei pavežėjus pro šalį į jogos treniruotę pėdinančią pakeleivę, iš karto pastebėjau kai ką įdomaus: kaip kokioj primityvioj genty, Amazonės džiunglėse, kur visi (įsivaizduojamai) nešiojasi ietis, bene visi Masters of Calm gyventojai, rytas, diena ar naktis, yra įsikibę savo jogos kilimėlių. Lyg tai būtų jų išorinis, gyvenimą lengvinantis organas – kaip koks išmanusis dabartinėje visuomenėje.
Vis dar bandant nuvyti miegą nuo akių (6 ryto, žmonės…), į savo užrašinę, neaiškiais hieroglifais, užrašiau: „jogos kilimėlių žmonės”. Neilgai trukus, pats pusę dienos praleidau nešinas savo skolintą kilimėlį, kuris ne tik atstojo čiužinį (miegant) palapinėje, bet ir sulaikė smūgius, vis bekrentant per įmantresnius jogos pratimus – kurie tik dar kartą priminė, koks „užrūdijęs” esu.
Priešingai negu festivalio pavadinimas žadėjo, rytas nebuvo toks zen kokio tikėjausi: numetęs visus kilimėlius, palapines, kuprines, bėgau rikiuotis į Leo (Pobedonoscevo) vedamą Sakralinės Balio kaukių terapijos registracijos eilę, nes, pasirodo, žmonės dėl šanso sudalyvauti kovoja, kaip dėl kokio išganymo.
Bandos jausmo bei sultingų pasakojimų vedamas prastovėjau eilėje tik tam, kad nusivilčiau – į ritualą kasdien priimama tik penkiolika entuziastų… Tačiau, tai dar ne pabaiga. Žinojau, jog ankstyvas paukštis pirmas pagauna kirminą. Gal ir ne ankstyvas, tačiau Vieversys (tik pažiūrėkit į autoriaus pavardę), tad sėkmė turi būti mano pusėje.
Aistringojo džiazo laikotarpiu 50-aisiais, bent vienas (gyvas) ekscentriškesnis pasirodymas pačių muzikantų buvo pavadintas „Tik Muzikantams„. Giliau pasikapsčius tą patį būtų galima pasakyti ir apie tam tikrus filmus, paveikslus, spektaklius: „Tik kino snobams”, „Tik Meno Kritikams”, „Tik Teatrologams”. Iš pradžių maniau, jog panašus scenarijus bus ir su šio festivalio fauna – humusu bei morkytėm apsišarvavę žalieji ekokariai, užsiimantys bent viena jogos rūšim.
Dėl antro gal ir neklydau, visgi žmonių universalumas nesiliovė stebinti: per improvizacijos teatro užsiėmimą stebėjau, kaip (normaliam pasaulyje) į biznierius panašūs vyrai, lyg kokie vaikai, užsiima pantomima, leidžia sau „pasileisti plaukus”; tiksliųjų mokslų žmonės, kurie, iš pirmo žvilgsnio, nepasirodė tokie drąsūs, stebina savo lanksčiais kūnais, riaumojant afrikietiškiems būgnams. Programuotojai, aktoriai, menininkai, bankininkai, politikai, muzikantai – šiame festivalyje pamačiau visus nuostabioje santarvėj, nors ir žinojau, jog sugrįžus į realybę, pusė iš Jų nesurastų bendros kalbos dėl susikivirčijančių nuomonių/ideologijų. Gerai, jog laikinojoj utopijoj tam vietos nėra – visi yra vienodai svarbūs ir girdimi, nepaisant odos spalvos, amžiaus, profesijos, religijos.
Aišku, atvažiavau čia ne tam, kad stebėčiausi, kokie visi, po visu tuo įvairialypiu fasadu, yra vienodi. Troškau išgirsti netradicinių pasakojimų, pabendrauti su visko mačiusiais žmonėmis, savo primityvias smegenis nustebinti dar nebandytom tantrom, ceremonijom. Ilgai to ieškoti nereikėjo: jau antras užsiėmimas pažabojo mano susidomėjimą – „Vedinis ugnies ritualas”. Nepakankamas išprusimas įžanginiam žodžiui suprasti bei „ritualas” pavadinime kvepėjo vienkartine patirtimi, dėl kurios turėjau paaukoti „talentų išlaisvinimą” su Egidijum Gubinu. Jaučiausi kaip koks studenčiokas, besirenkantis paskaitas pagal savo norus, vietoj užrašinės-tušinuko kombinacijos į užsiėmimus atsinešantis tik jogos kilimėlį.
Sukalbėjus kelias mantras (tik dvasiniam mokytojui Avatarai suprantama, indų, kalba), atsigėrus šventinto vandens lašų bei karts nuo karto ugnies dievams paaukojus nestandartinių augalinės kilmės gėrybių (primityviai kalbant) – su raudonu tašku tarpuakyje, bėgau žiūrėti, kas toliau… Vakarienė, Kakavos ceremonija, spektaklis, Monikos Juškevičiūtės pasirodymas, vakaras prie laužo ar linksmieji šokiai su bhakti jogos mokytojais, atokiame kupole? Išpūtęs akis „sukau” galvą, kaip čia visur suspėjus.
Greitai supratau du dalykus: pirma – visur tikrai nespėsiu; antra – vis dar judu ir gyvenu Vilniaus ritmu. Visko noriu, visur bėgu, noriu išspausti viską. Kaip viena mergina vėliau pastebėjo: juk susirinkome čia pailsėti, reabilituotis nuo šurmulio, o ne visur laikytis kažkokio grafiko. Galiu sau leist ir nieko neveikt – neiti nei į vieną užsiėmimą! Vietoj to, pasimaudyt ežere, pavaikščiot po girią ar pusdieniui pasiklyst „Keturių stichijų labirinte”. Anaiptol, kiekviena Masterių diena yra pripildyta tuzinu veiklų, tik rinkis.
Tad štai kaip atrodė mano vakaras supratus šias tiesas: vietoj to, jog dalyvaučiau jau kartą patirtoje kakavos ceremonijoje, saulei besileidžiant atokiai stebėjau visą ritualą iš šono (minutėlė sau). O vakarienės, aišku, nepraleisi… Tada klausymasis nuostabiosios Monikos solinio pasirodymo, kurio metu ji sujungė lietuvių liaudies melodijas su elektroniniais ritmais (pasiklausykit!), gulint ant šieno kupetos bei kramsnojant desertinius javainius (kuriais, vėliau, pasidalinau su atlikėja už puikų pasirodymą). Galiausiai, laužas bei trumpas vizitas kupole, mišką kiekvieną vakarą nušviečiantis jaukiais persikiniais atspalviais.
Kol dar esame čia, trumpai papasakosiu, kuo šis atsiskyręs kupolas, miško glūdumoje, yra ypatingas. Prisimenate, minėjau strakaliojimą su linksmaisiais bhakti jogistais? Mano nuostabai, į budistus panašūs dvasiniai mokytojai, minėtame kupole vakarais vedantys pamokėles, nėra jau tokie „pėsti”.
Iš pirmos pažiūros pagalvotum, jog šių taikos karių pramogos apsiriboja rankraščių skaitymu ar zen-sodo priežiūra. Laikais, kai knygų nebeįmanoma nevertinti pagal jų, viens už kitą prašmatnesnius, viršelius, socialiniuose tinkluose viskas apgaubta filtrais, o stereotipai, rodos, lipa per viršų – dar kartą „paslydau” ant banalaus medijos sukurto budistų įvaizdžio: jie ne tik kad vakarais užsuka ohoho kokį pasišokimą iki paryčių, bet dar ir pieno su sausainiais duoda! Še tai tau.
Pripažinsiu, nebedaug trūko, jog „apmėtytas” nesuprantamais terminais, vardais (Gurudeva, Šrila Bhaktivedantana Narayana, Gosvami, tik keli iš jų), suglumintas bei nesuprastas, būčiau išpėdinęs palapinės link anksčiau laiko…
Kalbant apie netikėtumus, antrą dieną pastebėjau įdomų fenomeną: apsikeisti vardais, formaliai susipažinti su naujaisiais girios draugais, paspausti dešinę, visai pamiršdavai. Visai kaip ir mažųjų nenaudėlių (ko apie nuostabiai išauklėtus naujos kartos vaikus, tikriausiai būsimus gyvenimo mokytojus, čia negalėtum pasakyti) bendravime. Atrodo, visiškai antraplanis dalykas, veiksmingesnis Vakarų visuomenėj, bet ne girioje.
Pereinant prie mistiškesnių nuotykių, papasakosiu apie savo pirmąjį atsivėrimą Masteriuose. Pripažinsiu, nesu baisiai emocionalus, o kartais net ir „robotuku” pavadinamas, dėl reiškiamų jausmų stokos.
Lietingą ketvirtadienio rytą, pavykus iš Titaniko likimo sulaukusios palapinės išgelbėti jogos kilimėlį, buvau gerųjų žmonių nukreiptas užsiregistruoti sąmoningo kvėpavimo sesijai. Kaip ir įsivaizduojat, 24-erių miesto vaikėzui, neužsiimančiam joga, tantra, meditacija, išpuikintam pop-kultūros, mintis apie šį užsiėmimą nelabai ir jaudino. Tačiau nusprendžiau pasikliauti labiau šiuos dalykus išmanančiais festivalio dalyviais ir sudalyvauti. Visgi turiu mąstyseną, jog gyvenime reikia išbandyti viską – įdomiai, gąsdinančiai ar migdančiai tai skamba.
Pirmasis iš trijų (potyrių) į eilę stojo mieguistumas: lietui raminančiai barškenant į skaidrų kupolo paviršių, užmerktom akim gulint ant jogos kilimėlio, ritmingai kvėpuojant – kaip čia neužmigsi. Ankstyvas rytas, sudrėkusio miško kvapas bei išsiderinęs miego grafikas darė savo. Kelis kartus prikeltas kvėpavimo zen meistrės Ligitos Ilgutytės, jaučiausi kaip koks nerangus amerikietis svetimoje kultūroje – prisidarai sau gėdos, o po to žvalgaisi aplinkui norint įsitikinti, jog aš čia toks ne vienintelis…
Neilgai trukus mano bandymą pasiekti nirvaną sujaukė lyg iš giedro dangaus nukritęs, iš kito galo kupolo sklisti pradėjęs, isteriškas verkimas. „Kas per velniava?!” – galvojau. Šiek tiek suirzęs, visiškai išmuštas iš vėžių, supratau, jog viskas yra rimčiau nei atrodė iš pažiūros. Visai kaip išvydus legendinį Briuso Lee „vieno colio smūgį” gyvai, taip ir išgirdus visiškai „vadeles” paleidusią merginą – pradėjau tikėti kvėpavimo siūlomais apdovanojimais.
Nors savo čakras kvėpuojant išlaisvinti buvo sunkiau nei žymiajam Hudiniui išsilaisvinti iš „vandens kankinimo kabinos” (angl. „Chinese Water Torture Cell“) 90-aisiais, visa magija atsiskleidė prasidėjus antrajai užsiėmimo daliai – grupiniam dainavimui. Kadangi visą rytą pliaupė baisinis lietus, o dalis užsiėmimų vyksta po atviru dangumi, abejoms pamokėlėms teko glaustis po vienu stogu. Buvom taip tankiai sugludę, jog per įvairiaspalvius jogos kilimėlius sunkiai tegalėjai atrasti lopinėlį plikos žemės.
Visiems pakilus iš giluminio kvėpavimo bei meditacijos (prisiminkit, jog grupė buvo mišri), pradėjome bendrai dainuoti indišką vaikų dainelę, kurios pavadinimo, gaila, neprisimenu. Ir tai nebuvo „Du gaideliai” ar Tele Bim Bam „Musė”. Oi ne, toli gražu.
Jūs tik būtumėt regėję, kokias emocijas iš mūsų išpešė šio užsiėmimo vedėja! Matant visus tuos žmonės – kad ir ką jie yra (gyvenime) patyrę, kad ir kokį socialinį statusą užima, kad ir į kokį Dievą tiki ar netiki visai – nuoširdžiai besišypsančius vienas kitam, iš širdies kartu dainuojančius, strykčiojančius tai aukštyn, tai žemyn, net ašarą iš laimės nubraukiau. Akimirkai visi prisiminėme, ką reiškią vaikiškai džiaugtis paprastais dalykais. Jei savo valia galėčiau sustabdyti vieną festivalio momentą ir pasidžiaugti juo ilgėliau – tai, net neabejoju, būtų ši ekstatiška akimirka.
Tuo momentu, kad ir kaip banaliai tai skamba, atrodo, pamačiau, kaip atrodo žmonijos darna. Jog ir po Masterių kažkuriam pasaulio kampely galbūt taip (uždaros) bendruomenės gali gyventi. Ir gyvena. O kur dar viską vainikavę apsikabinimai! „Ir vėl jis su savo „gėlių vaikų” nesamonėm…” – kai kurie iš jūsų dabar galvojat. Na, taip, galbūt. Tačiau kalbu ne apie ramybės palinkėjimą kaimynams mišių metu. Dieve padėk. Tai, kur kas rimčiau: jei šis užsiėmimas/kupolas būtų Michelin restoranas, tai apsikabinimai po visko prilygtų taurei 1787-ųjų Château d’Yquem su Šveicariškos ožkos pieno pana cota – kiekvienas kasnis/gurkšnis, lyg gabalėlis dangaus. Visos problemos, pasaulio ar asmeninės, atrodo poof! ir išgaravo… Vien dėl to čia galima atvažiuoti.
Paslaptingosios Balio kaukės
Nuo kaukių, dėvimų Mirusiųjų Dieną Meksikoje, įvairiausiose Afrikos gentyse, per Užgavėnes, iki ikona tapusios žaliosios kaukės (filme „Kaukė” (1994)), reikia prisiminti, kad kiekviena kultūra į šiuos veido apdangalus žiūri skirtingai. Balio gyventojai, kaip teko išmokti , į šias netradicines kaukes žiūri labai rimtai.
Per daug neišsiplečiant, Baliniečiai tiki, jog dievai egzistuoja/yra pastebimi visur. Tad šios didingos salos Jurgeliai-meistreliai ne tik kad sukuria nuostabius medžio dirbinius, bet ir aukštesniosioms dvasioms „namus” plikom rankom sutaiso. Skamba kaip šamanistiniai paistalai, tiesa? Visai kaip tas pats gyvenimą keičiantis „Lila” žaidimas, apie kurį išpūstom akim festivalio dalyviai man pasakojo ir pasakojo…
Viešai nevardinsiu, kokių sakralinių, psichotropinių ar paranormalių patirčių esu turėjęs, tačiau tai, kas normaliam civiliui atrodo visiška afera, skiedalai – man tai skamba be galo patraukliai ir įdomiai. Galbūt kai kuriems iš Jūsų tai ir skamba kaip makaronų kabinimas – ir viskas su tuo yra okay, kiekvienam savo, kaip sakoma – tačiau ne man. Visgi, gyvenimas yra per daug nuobodus, jog netikėtum transcendentinėmis patirtimis.
Štai kur įdomiausia dalis: Lietuvą su Balio kultūra pažindinantis, numeris vienas Balinėtojas, visų mylimas aktorius, Leonardas Pobedonoscevas, labiausiai atsidavusiems – laukusiems prie registracijos punkto kiekvieną rytą nuo 06:45 – leido kelioms valandoms įsikūnyti į šiuos dievus. Arba dievams į tave. Kaip prieš tai minėjau – pirmasis bandymas prisiregistruoti nuėjo perniek, bet užsispyrimas galiausiai atskleidė savo vaisius.
Pagaliau, su saujele išrinktųjų, aš rankos atstumu stoviu nuo paslaptingųjų kaukių. Turiu pripažinti, spalvinga kolekcija buvo nemenka: vienos iš jų priminė azijietiškuose filmukuose (vadinamuose anime) matytas tradicines kaukes – ilgomis/plačiomis nosimis, išraiškingomis, gąsdinančiomis grimasomis, išsikišusiais, it Tigro dantim, lyg jas tikrai būtų transformavusios dvasios iš Jūsų baisiausių košmarų. Kitos, ne tokios kraupios, labiau minimalistinės, turinčios Afrikietiškų motyvų.
Praėjus dvejoms valandoms smagaus bei energingo „pasitaškymo”, šokant iki paskutinio prakaito lašo – išlaisvinant tai rankas, tai kaklą, susifokusuojant ties pėdomis ar alkūnėmis – atėjo momentas, kurio nekantriai laukiau jau nuo pirmojo (nenusisekusio) stovėjimo eilėje, pirmąjį festivalio rytą. Nenutuokiau į ką veliuosi, tačiau štai aš ir čia – tos pačios intuicijos/smalsumo vedamas ne tik neįkainojamų nuotykių patyręs, bet ir į pačius Masterius atvestas.
Dar vis bešokant, visiems ritmingai cirkuliuojant po salę, Leo, lengvu mosniu, visus dalyvius, po vieną, pasikviesdavo ir, jam (dalyviui) intuityviai išsirinkus (parodant pirštu) veido apdangalą – atsargiai uždėdavo savo neįkainojamos kolekcijos dirbinius dalyviams ant jų sušilusių veidų. Po visų apeigų paaiškėjo, jog man atiteko švento archangelo Gabrieliaus kaukė, kuri labai jau priminė „The Legend of Korra” animaciniam filmuke matytą kaukę (spustelėkit).
Jei ne tos dvi valandos žaismingo prakaito liejimo, nebūčiau taip lengvai patikėjęs, jog dar kažkada telike matytas aktorius man maukšlys ritualinę kaukę iš Balio ir, it koks pranašas, nusišypsos prieš prasidedant svaigiam, sapnus menančiam, chaosui. Tuo įsimintinu momentu būni taip „išplaukęs”, „nusikalęs”, jog, rodos, ten galėjo būt ir pats Bradas Pitt‘as su savo milijono verta šypsena ar Mozė, o visa ceremonija – įtikinama virtualios realybės simuliacija.
Dabar galit užsidėti savo savadarbes folijos kepurėlės, nes kas bus pasakojama toliau gali skambėti, lengvai tariant, įdomiai… Buvau ne pirmas, kuriam Leo uždėjo kaukę, todėl kurį laiką strakaliojau supamas keisčiausių medinių grimasų. Stengiausi suvaldyti savo išgąstį bei susidomėjimą metamorfozę patiriančiais draugais, tačiau buvo sunku atitraukti akis, nes juk ne kasdieną pamatysi tokį vaizdelį.
lyg mėgintum savo mažametei atžalai paaiškinti, kas yra deja vu; arba savo močiutei sėkmingai išaiškinti, kaip iš giedro dangaus atsiranda bitkoinas
Vienas po vieno mano bendražygiai šokėjėliai, su kuriais susipažinau ar tai vietoj, ar kitų užsiėmimų metu, neatpažįstamai transformavosi į sunkiai atpažįstamus mimus, kol galiausiai atėjo ir mano eilė prisijungti į šių slankiojančių keistuolių gretas. Vieni pradėjo isteriškai juoktis, kiti tiesiog atidžiai stebėti aplinkinių transformaciją; vieni grakščiai šokti, kiti grindimis ropoti.
Taip jau nutiko, jog į paskutinę kategoriją papuoliau ir aš. Šliaužiojau, ropojau grindimis, palei transformaciją baigusių ceremonijos draugų pėdas. Jaučiau, lyg gravitacija būtų baisiai padidėjusi, o mano kojos atsisakiusios dirbti. Nei juokiausi, nei ašaras liejau, nei pradėjau elgtis kaip žymusis Čarlis Čaplinas (viena iš sakralinių kaukių). Tiesiog mėgavausi kūdikišku šliaužiojimu, raitymusi palei grindis.
Viskas, ką tuo metu nutuokiau, apsiribojo žinojimu, jog tai, kas vyksta šioje salėje, yra: A) velniškai keista bei įdomu. B) su tinkamu tamsiai raudonu apšvietimu bei šviesai nepralaidžiais, tamsintais, langais bei vienodais apsiaustais – viskas būtų buvę panašu į pragarišką LSD-sukeltą košmarą. C) aplinkiniams, pro salės langus, iš šono, visas šis „šou” turėjo atrodyti lyg Dantės „Dieviškosios Komedijos” spektaklio atranka, su pačia keisčiausia šutve aktorių.
Sugrįžus iš festivalio, bepasakojant apie šią kaukėtą ceremoniją giminaičiams bei draugams, sulaukiau nemažai skeptiškai nusiteikusių, „rūškanų” veidų. Supratau, jog perpasakoti, kodėl aš, kaip koks kūdikis, šliaužiojau grindimis, viską stebėjau naujomis akimis, prisilietimą jutau transformaciją patyrusiais receptoriais, prilygo bandymui atpasakoti ayahuascos ar psichodelinių grybukų sukeltus pojūčius žmonėms, kurie sunkiai įsivaizduoja, ką reiškia surūkyti suktinę. Lyg mėgintum savo mažametei atžalai paaiškinti, kas yra deja vu; arba savo močiutei sėkmingai išaiškinti, kaip iš giedro dangaus atsiranda bitkoinas.
Lyg koks sutapimas, prieš 20 metų šią savaitę į pasaulį išėjo paskutinis, mistiniu garderobu apgaubtas, S. Kubriko filmas „Plačiai atmerktos akys” (1999). Nežinau, kiek iš jūsų yra matę šią psicho-seksualią juostą, tačiau sutrikusio Tomo Kruzo sugrįžimas į realybę po ilgos ir labai įdomios naktelės, jo nepilnas suvokimas, ar tai kas įvyko, iš tiesų buvo realu – prilygo mano savijautai po šio „kaukių baliaus”.
Nenutuokiau, ar visa tai buvo tikra, o gal paprasčiausias placebo efektas. Gal užsislėpęs noras prisiminti dramos teatro laikus – įrodymas sau, jog vis dar sugebu transformuotis, kaukių pagalba ar be jų. Kad ir kaip ten bebūtų – sakralinių Balio kaukių patirtis, kaip ir visi transcendentiniai pojūčiai gyvenime, yra neišdildoma patirtis. Net neabejoju, jog dar ilgai, vakarais, užsisvajojęs, bandysiu suprasti, kas nutiko toj salėj.
Dar kartą tušinuku bei akimis perbėgant per savo sunkiai įskaitomus užrašus (ugnies ritualas – pažymėta! Utopija – pažymėta! Jogos kilimėliai – dvigubai pažymėta!!) bandau įtikinti save, jog nieko nepraleidau. Kaip prieš kokią kelionę, viduje jaučiu, jog kažką tikrai būsiu pamiršęs paminėti… Smegenys, kaip visada, žaidžia savo įmantrius žaidimus.
Tačiau, iš dalies, jos yra teisios. Jei norėčiau, galėčiau išsiplėsti ir tūkstančiais žodžių aprašyti dalyvių geranoriškumą, tuos dainingus vakarus prie laužo, įdomiausius pasakojimus iš sutiktų piliečių (vienas iš jų, prisimenu, pasakojo, jog praeito festivalio metu teko porai valandų užsikasti miške, o po to dar ant vinių pagulėti), kurie, atrodo, visi mane kažko tai išmokė.
Geriausia visos šios laimingų lietuvaičių utopijos dalis ta, jog, priešingai nei daugumoje sugriuvusių utopijų – ji neišnyks su visam. Kas nutinka Tao Yuanmingo žymiausioje Rytų utopijoje – „Persiko žiedų šalyje„; nei iš jos reikės evakuotis gresiant pavojui („Paplūdimys”).
Jei tai ką mačiau šiemet Auksinėje Girioje ir toliau laikysis tos pačios trajektorijos – nuoširdžios, gerbiančios savo savanorius, mokytojus bei dalyvius, antioksiduojančios nuo toksiško didmiesčių ritmo, tausojančios kasmetinius girios teikiamus malonumus – esu užtikrintas, jog Masteriai, kaip koks barzdotas zen mokytojas Tibeto kalnų apsuptyje, dar ilgai mokins labiausiai žingeidžius, ramybės beieškančius, lietuvaičius.
Dar kartą dėkojame festivalio Masters of Calm organizatoriams už pakvietimą sudalyvauti. Jei tai ką perskaitėte Jus sudomino – daugiau informacijos rasite čia.
