Aš, kaip ir visi kiti mirtingieji save gerbiantys kinomanai, atskiriantys gerą kiną (Matrica (1999), Šioje šalyje nėra vietos senukams (2007), Toy Story 2 (1999)) nuo blogo (Matrica. Prisikėlimas (2021), Morbius (2022), visi filmai su Stonkumi) vertinu kiekvieną dėdės Francis Ford Coppola’os apsireiškimą ekrane. Tą supratau pirmą kartą per TV3 išvydus Krikštatėvis (1972) – filmą, kurio meninė vertė tokia aukšta, kad mano tėvams buvo nusišvilpt ar mano trylikametė smegeninė supras, kodėl palikinėti arklio galvas kitų žmonių lovose yra negerai. Pirmąjį filmą, privertusį atsiversti jį įkvėpusio veikalo puslapius.
Apie Coppola’ą žinojau ne daug. Tačiau metams bėgant, išprusimui augant, supratau viena: žmogus tapo savo sėkmės įkaitu. Kaip koks Hideo Kojima su savo legendine, tik ateiviams suprantama „Metal Gear Solid“ žaidimų serija, Coppola nenorėjo režisuoti nei Krikštatėvis II (1974), nei Krikštatėvis III (1990). Ir tai jaučiasi. Žmogus turėjo grandiozinių vizijų, kurias pavyko įgyvendinti lengvai išsikraustant iš proto, sugriaunant santuoką bei užstatant savo namus bei vyninę – motyvas, pasikartojantis per visą likusią režisieriaus karjerą – kaip užstatą.
Buvo 1979-ieji ir šis žmogus dar kartą įrodė, kad yra genialus lunatikas, kurio vizijos nesustabdys niekas: laimingieji kino salėse gavo išvysti tikriausiai paskutinį karinį filmą, kuriame vieninteliai kompiuteriniai efektai buvo naudojami išgauti, believe it or not, veidrodėlio atspindžiui. Šių dienų apokalipsė pirmą kartą išvydau tik prieš kelerius metus, ant savo miniatiūrinio kompiuterio ekrano, ir viskas, ką galėjau pagalvoti buvo (eilės tvarka): A) tai geriausias mano matytas filmas, turiu apie jį sužinoti viską B) tokių filmų jau nebekuria… C) ar aš ką tik mačiau tikrus lavonus ekrane? D) aš idiotas: ant kitų „varau“, kad jie žiūri La La Land ant lėktuvo sėdynės atlošo, kol pats žiūriu geriausią visų laikų filmą ant sausų pusryčių dėžutės dydžio ekrano… idiotas! E) aš gimiau per vėlai.
Man, kaip ir daugeliui kitų mano kartos atstovų, Megalopolis (2024) yra pirmasis ir paskutinis Francis Ford Coppola’os filmas, kurį žiūrėjau su visu likusiu pasauliu – taip kaip karta prieš mane darė su Kubriko Plačiai užmerktos akys (1999) ar kelios kartos prieš juos su Mėnulio nusileidimu (1959). Kitaip sakant: tai ne ką mažiau svarbus įvykis, nei sužinojimas, kad gausi perskaityti pirmą ir paskutinę savo šviežiai išleistą Cormac McCarthy novelę, po to, kai atradai „Blood Meridian“; kad gausi pamatyti legendinio aktoriaus Daniel Day-Lewis vaidybą kartu su visu pasauliu, nes jam atsibodo pensija (Gen Z atstovai, you’re in luck – žinau, kad nei vienas Jūsų 20-ies nėjo į kino sales žiūrėti Phantom Thread (2017), nebent buvot verčiami). Neskambant ciniškai, bet ar visas šis reikalas nebuvo bergždžias jau nuo to momento, kai sužinojai, kad Megalopolis buvo kuriamas daugiau nei 40 metų ir kad pusę dialogo eilučių yra traukta iš Marko Aurelijaus pagarsėjusio dienoraščio „Meditacijos“? Trumpo atsakymo, deja, nėra. Tad apsimaukit savo tunikas, nusimaukit ir pro langą išmeskit savo apatinius ir keliamės į Naująją Romą.
Taigi apie ką yra Megalopolis? Ant popieriaus, tai Romos imperijos nuopolio atvaizdavimas per šių dienų prizmę. Arba kaip pasakytų pats Coppola (lengvai perfrazuojant): Romėniška pasakėčia, vykstanti retro-futuristiškame Niujorke (kuris čia vadinasi „Naujoji Roma“), su gąsdinančia, šviežiai išsipildžiusia pranašyste tarp eilučių. Nesijaudinkit: kad ir kiek apie Vakarų Romos imperijos žlugimą sužinojai per „History Channel“ ar tuos pusiau dėmesingai peržiūrėtus TikTok’us prieš miegą – gali visa tai išmesti pro langą (metaforiškai kalbant). Anksčiau ar vėliau Megalopolis paprašys, kad per daug negalvotum ir nuo to tik geriau.
Tikriausiai pirmasis dalykas, dėl ko visi anksčiau laiko iš kino salės neišėję žiūrovai – net ir tie, kurie seansu naudojosi tik kaip pretekstu pasiglamžyti paskutinėje eilėje, kažkur kampe – liko suglumę, o pagrindinis veikėjas, Cezaris Catalina, dar net nepasirodžius filmo pavadinimui ekrane bandė nutipenti nuo Chrysler’io dangoraižio, yra Megalopolis padrikumas. Viskas sukasi aplink Adam Driver’io vaidinamą Nobelio laureatą-mokslininką-architektą-super svajoklį Cezarį, kuris po paslaptingos žmonos mirties atranda naują paslaptingą medžiagą, Megaloną, leidžiančią jam valdyti laiką. Sunku pasakyti, kaip į tokį, visus fizikos dėsnius ignoruojantį atradimą visuomenė reaguotų prieš daugiau nei du tūkstantmečius (raganystės ar ne, Cezario dienos jau buvo suskaičiuotos), bet vyriausybė šioje alternatyvioje visatoje per daug nesigilina į Megalono logistinius pavojus-potencialą ir tiesiog leidžia Catalinai daryti ką tik užsimanius su savo „chemikalu X“.
Net ir po to, kai į visą šį pasakojimą yra „įpaišomi“ kiti Naujosios Romos personažai, pradedant nuo miesto mero Franklino Cicero, vaidinamo populiariausio televizijos „KFC“ versijos narkobarono Giancarlo Esposito, kuris, deja, kitaip ir nesižiūri bei visa savo esybe nesupranta, kodėl jauni liberalai, įskaitant ir paties dukrą, lydosi, girdint, kaip Adam Driver’is pasakoja apie ateities Naująją Romą, būsimą utopiją, kur bus galima svajoti, ne tik žaisti futuristiškuose kazino ir mokėti mažesnius mokesčius.
Čia taip pat turime Morfėjų (vaid. Laurence Fishburne’as), pakeitusiu karjerą iš pogrindinės pasipriešinimo grupuotės lyderio į Cezario dešiniąją ranką bei nusprendusiu nepraleisti progos dar kartą atsidurti ant Coppolos filmavimo aikštelės (štai jums ir proga patikrinti savo Coppola’os filmografijos žinias); Jason Schwartzman’as iš Wes Anderson’o filmų, įkūnijantis veikėją, kuris, užplūdus nostalgijai, vienos scenos metu pradeda groti būgnais pagal Phantom Planet grupės (kuriai aktorius kažkada priklausė) melodiją, ir kurio vietos šiame padrikame pasakojime iki šiol niekas negali suprasti…
Čia rasi ir „America’s Got Talent“ nugalėtoją-pop divą, Grace VanderWaal, Naujosios Romos nuosavą Taylor Swift – jei ši sugebėtų pasidalinti į kelias identiškas kopijas pasirodymo metu, dainuojant apie skaistumą (kas realybėje tikriausiai iššauktų juodąją skylę ar bent priverstų visatą trumpam „užlūžti“). Juliją Cicero (vaid. Nathalie Emmanuel), miesto mero dukrą, kuri A) yra šiek tiek išdykusi ir pasimetusi B) tampa Cezario mūza C) yra tiek pat gyva ir išraiškinga kiek ir The Room (2003) žvaigždūnas Tommy Wiseau – nors yra sunku pasakyti, ar dėl to kalta merginos vaidyba ar Coppola’os vienasluoksnis moterų pateikimas. Tikriausiai įdomiausia iš visų yra Wow Platinum, vaidinama indie filmų žvaigždutės Aubrey Plaza. „Įdomiausia“ ne dėl to, kad Aubrey keičia vyrus kaip kojines, turi humoro skonį ir one-liner’ius, dėl kurių kažkam salėje pro nosį kola pradėjo bėgti („You’re anal as hell, Cesar. I, on the other hand, am oral as hell.“); bet dėl to, nes tai vienintelis moteriškos lyties personažas visame Megalopolyje, kurio atsiradimo ekrane iš tiesų lauki. Kai ji susideda su narcisistišku, neo-nacistišku Clodio Pulcher’iu, kuris iš tiesų yra Shia LaBeouf’as (Honey Boy (2019), American Honey (2016)) vaidinantis patį save – žinojau, kad laukia tikra dūzgė.
Kaip ir prisiminti, kurioje „Scanoramos“ Grand Tour (2024) seanso vietoje užsnūdau, taip ir paaiškinti, kuomet tiksliai Megalopolis pradeda kišti visas Coppola’os per metus sukauptas idėjas – nepaisant ar tai bus siužetiškai aktualu ar ne – yra sunku. Prisimenu tik tiek, kad vienu metu Nathalie Emmanuel, tėvelio prašoma, išpyškino tris Marko Aurelijaus citatas ir į Žemę įsirėžė rusų satelitas. Nepamenu tik, kaip visa tai susiję su pagrindine siužetine linija, kuri yra: liberalistinės utopijos vizija kovoje su konservatyviu monopoliu ir visais už jo stovinčiais chuliganais, kurie tikrai rinkimuose balsavo už Trampą.
Filmui mušant finalinę pavarą, vis dar nieko įspūdingo nepadarius su Megalonu, Shia LaBeouf’ui dėvint mažiausiai trečią peruką, Megalopolis įgauna The Dark Knight Rises (2012) energijos, kuomet Clodio pradeda ekstremizmu ir neo-nacizmu atsiduodančią kampaniją prieš Cezarį (įkvėptą istorijos vadovėlio bei Amerikoje po Rugsėjo 11-osios įvykių aidėjusios populistiškos retorikos). Žinau, kad Coppolai sunkiai sekėsi sugrįžti prie scenarijaus po šios tragiškos dienos, pareikalavusios ne vieno ir ne dviejų perrašymų, bet c’mon dude: jei aš blaivas (be „IMDb“ pagalbos) nesugebu rišliai atpasakoti, kaip visi filme nutinkantys įvykiai susiriša, galimai tavo (pirmasis) scenarijaus asistentas patyrė tą patį likimą, kurį patyrė beveik visa vizualinių efektų komanda, neminint atleisto scenografo bei vyr. meno vadovo – kas, žinant gerbiamą režisierių ir jo metodiką, galėtų būti priimta kaip pranašiškas ženklas, jog „orkaitėje šyla“ dar vienas Coppola’os šedevras – todėl titruose išlikęs n-tasis scenaristas nelipo ant to paties „grėblio“.
Kad jau prabilome apie vos ne katastrofiškas ir per visą internetą nuaidėjusias Megalopolis istorijas iš už objektyvo, privertusias Coppola’os gerbėjus sunerimti, kad režisieriaus kinematinis baltasis banginis taip ir neišvys dienos šviesos , štai keli pasakojimai, kurie arba paskatins apsilankyti kino salėje, arba (blogiausiu atveju) leis suprasti, kodėl Megalopolio Adam Driver’is, kolekcionuojantis keisčiausius vaidmenis, lyg tai būtų Begalybės Akmenys, apibūdino laiką praleistą filmavimo aikštelėje kaip „vieną geriausių filmavimo patirčių“.
1) Filmo pradžioje, ganėtinai aiškiai žiūrovams leidžiant suprasti, kur koks veikėjas stovi ir už ką reikia sirgti, visa Naujosios Romos „grietinėlė“ susirenka ant siūbuojančių tiltelių iš Indiana Džounso filmų, kabančių virš milžinško, patūrbinto Naujosios Romos 3D modelio. Čia šmėžuoja tiek Wow Platinum, tiek Clodio su savo merginų palyda, tiek apie ateities planus pasakoja pats Franklinas Cicero. „SNL“ žvaigždutė Chloe Fineman visą laiką atrodė nesusigaudanti kas vyksta ar kur randasi. Staiga visų nuostabai iš kažkur išnyra Catilina, apsigaubęs skraiste kaip nuo dienos šviesos besislepiantis Drakula, ir pasileidžia į „Būti ar nebūti“ monologą… Negaliu sakyti, kad buvo nuobodu. Vis vien Driver’io variantas, kad ir koks teatriškas, nepranoko Andrew Scott’o Šekspyravimo. Įdomiausia, kad Coppola nusprendė įtraukti šį monologą spontaniškai, nekreipiant dėmesio į numatytą scenos dialogą – kas po n-tojo scenarijaus perrašymo gali skambėti arba žaviai, arba vaikiškai. Kas, lyginant su kuo režisierius Todd Phillips’as turėjo taikstytis Joker: Folie à Deux (2024) filmavimo metu, skamba kaip vaikų žaidimai.
2) Prasidėjus filmavimui, pačią pirmą dieną Adam Driver’iui stovint ant filmavimo aikštelės, Coppola užsimanė mažiau nei minutę trunkančią sceną, kurios metu jo vaidinamas Cezaris ant savęs panaudoja Megaloną, padaryti be kompiuterio pagalbos – panašiai kaip tuo vis dar stebina Christopher’is Nolan’as. Panašiai kaip legendinis režisierius prieš 30 metų veidrodžių ir projektorių pagalba nufilmavo Bram Stoker’s Drakulą (1992). Juokingiausia tas, kad $10 mln. atsiėjęs aktorius pirmąją darbo dieną praleido sėdint kėdėje, kol režisierius ant jo veido žaidė su švieselėmis ir t.t. Pasak vieno spec. efektų darbuotojo, dirbusio prie šios scenos, visa tai galėjo būti atlikta per 10 minučių kompiuterio pagalba… Kaip žmogus, kažkada vienam žurnalo kadrui išgauti, paaukojęs gerą valandą ir keliems glotnučiams reikalingus ingredientus bei 30€ už žmonių laiką – visa, ką galėjau padaryti su Photoshop’u su ne ką prastesniu rezultatu – aš suprantu Coppolą. Kita vertus: jis šiek tiek kuoktelėjęs. Tik įsivaizduokit, ką praradome neužboikotavus Warner Bros. Pictures, jog šie Todd Phillips’ą išmainytų į Francis Ford Coppolą…
3) Turiu nuojautą, kad visa tai kažkaip susiję su Coppola’os kūrybiniu procesu, į kurį įeina A) slėpimasis nuo darbuotojų/aktorių trupės savo asmeniniame furgonėlyje B) vos ne kasdienis kasekų daužymas minėtame furgonėlyje – kas yra visiškai suprantama, kai tavo gyvenimo meilė, ilgaamžė partnerė sunkiai suserga (ir visai neužilgo miršta), o visos tavo santaupos yra sukištos į projektą, kurio nesupranta pusė pasamdytų profesionalų, įskaitant bent 50% aktorių.
Kad ir kaip ciniškai skambėčiau pasakojant apie Megalopolis, reikia prisiminti, jog kalbame apie Francis Ford fuckin’ Coppolą – kas reiškia, jog net ir didžiausias kritikas čia suras kuo pasidžiaugti (jei gerai prisimerksi ir trumpam atjungsi vieną iš dviejų smegenų pusrutulių). Ta scena, kurioje Adam Driver’is nusigeria kaip šlepetė, kol Naujosios Romos koliziejuje vyksta visiškas chaosas, ir Coppola’os chebra, atsakinga už montažą, gauna pasireikšti yra visai fun. Tas pats galioja ir beveik visoms scenoms, kuriose Shia LaBeouf’as, tikriausiai prasčiausioje savo rolėje iki šiol, kažką veikia su (savo teta!) Wow Platinum – net jei tai yra tiesiog abiejų aktorių spoksojimas į Jon Voight’o gesintuvo dydžio erekciją (be konteksto tai gali skambėti tiek pat keistai, kaip ir žinant kontekstą). Stebėti kiek skirtingų kostiumų visi veikėjai gaus išbandyti filmo metu taip pat nesiliovė stebinti (kad ir kaip tai buvo „be ryšio“).
„Gyvenimo tikslas nėra būti daugumos pusėje, bet išvengti atsidūrimo bepročių gretose“, – Markas Aurelijus rašė „Meditacijose“. Beieškant tinkamos citatos šios recenzijos pabaigai, tinkamesnės rasti nepavyko. Tačiau manau, jog ji puikiai atspindi, jog tokių talentingų bepročių kaip Coppola yra reta – kas kaipmat apsunkina Megalopolis apžvelgimą. Iš vienos pusės, lenkiu galvą prieš režisierių ir jo neužginčijamą norą daryti viską pagal savo taisykles. Kas supranta, kas per beprotnamis vyko Šių dienų apokalipsė filmavimo metu, ir kad Coppola savo noru dar kartą pasirašė panašaus lygio stresui, tik su mažiau lavonų ir gilzių ant filmavimo aikštelės, vertins, kad toks filmas apskritai egzistuoja.
Antra vertus – perfrazuojant vieno bičo Letterbox’d apžvalgą – visa tai buvo panašu į 138-ių minučių trukmės interakciją su kolega, kuris užsimano parodyti random klipą, vis tvirtinant koks jis juokingas ir stebint tavo reakciją (ką man visai neseniai teko patirti su šiuo klipu lankantis pas senelius, telaimina juos Dievas). Nežinau, ar ši Coppola’os gulbės giesmė pranoksta Orson’o Welles’o ne ką mažiau absurdišką The Other Side of the Wind (2018), taipogi perėjusį per visus devynis produkcijos pragaro ratus. Bet žmogus bent gavo savo Everesto dydžio karjerą pabaigti pats: pagal savo kuriamas taisykles, su kaseku burnoje, nesubadytam savo pasekėjų (nors tikiu, apie tai buvo svarstyta). O tai yra įspūdingiau už bet kokią komercinę sėkmę ar kritikų pripažinimą.
Vaikinas, kuris be užrašų knygelės nepalieka namų