fbpx

Meinstrymas (2020) apžvalga: 50y50 arba internetinės šlovės kaina

Pirmas skyrius: Genezė

Ah, 2017-ieji: fidget spinner’iai, iš pačio pragaro gelmių atkeliavusi “Despacito”; Taylor Swift sugrįžimas į eterį, grandiozinis Pepsi marketingo fail’as pasinaudojant Kendall Jenner rasinės lygybės protesto reklamoje (še, baltasis pareigūne, gurkštelk kolos ir nebūk rasistas); tik debiutavusio 13 Priežasčių kodėl serialo neapskaičiuotas
“netyčiukas”, netyčia prisidėjęs prie augančio savižudybio skaičiaus jaunųjų tarpe (oops!) ir finalui, metams skaičiuojant paskutines valandas – keisčiausią skonį papuošalams turinčio, naują kriptovaliutą prasukti besistengiančio, aktoriaus-profesionalaus boksininko, vieno vienintelio Logan’o Paul’o skandalas, tikriausiai visiems laikams pakeitęs požiūrį į mūsų mylimus, savigarbos jausmą už pinigus pardavusius influencer’ius.

Gruodžio 31, 2017-ieji. Nežinau, kiek Jūsų tiksliai prisimena momentą, kuomet Jūsų jūtūbės “rekomenduojamųjų” sąraše tądien pasirodė daugiau nei už visus Lietuvos Youtuberius nuolatinių žiūrovų (angl. subscriber’ių) sudėjus turinčio Logan’o Paul’o klipas pavadinimu “We Found A Dead Body in Suicide Forest”.

Skandalingojo Logan’o Paul’o video banner’is – nors įrėmink ir pakabink Luvre vietoj “Mona Lizos”

Tuomet dar žmonės tebežiūrėjo The3dvinas kanalą, norbefilms buvo aukščiausioje savo karjeros pavaroje. Nuo liežuvio sunkiai besiridenantis terminas “influenceris”, dar visiškas svetimkūnis Lietuvoje, analizuojamas visų medijų ir labiausiai pop kultūroje pasikausčiusių intelektualų. Kol lietuvaičiai skaitė “Kaip atpažinti influencerį?” ar stebėjo juos visame gražume “Herojai” festivalyje, anapus Atlanto 22-ejų Logan’as Paul’as numetė visišką “bombą”, ne tik “sulaužiusį” Youtubės algoritmą, pernakt surinkusį daugiausiai peržiūrų (iki tol) – 6.3 milijonai paspaudimų – asmeninėje karjeroje ar laikinai pavertusį žvaigždūną labiausiai internete nekenčiamu žmogumi… Tuomet, po dviejų graudingų atsiprašymų, smulkaus milijono paaukojimo vienai kitai prevencinei labdarai (nuodėmių išpirkimui) – dar daugiau pasekėjų turinčia, dar daugiau pinigų užkalusia, iš orbitos ryškiai šviečiančia, Bitlų lygio šlove besidžiaugiančia persona. Lyg nieko nebūta.

Viskas ką reikėjo padaryti? Apsilankyti šventame Japonijos Aokigaharos miške, turistus viliojančiame dėl savo kraupios, creepypastos lygio istorijos. Trumpai: ši vietovė tapo savižudžių hotspot’u. Įsivaizduokit Nidos “Kupolą”, tik vietoj horizonte, ant krikštolinio smėlio šmėruojančių Radistų ar Stonkaus, daug šansų, jog šiam miškely atsitrenksi į ore kybojantį prašalaitį. Visai nenuostabu, tuomet, jog taip ir nutiko žalia, idiotiška, Toy Story filmuko kepure dėvinčiam Logan’ui, kurio pirma reakcija į netikėtą susidūrimą skambėjo panašiai: “Bro, tu tikrai miręs? Jei mus maustai, gali liautis (mintyse: prašau nesiliauk. Seni, Tu pateksi į interneto istoriją!).” Tuomet trumpas priminimas, jog depresija ir savižudybės nėra juokai. Pakaruoklio kadras iš arti. Atsiprašymas savo žiūrovų, jog iš linksmo video gavosi rimtas, dramatiškas pianinas fone, juokingai rimtos reakcijos ir visa kita. Viskas ką tikėtumeisi išvysti, jei Bleiro Raganos filmo baikštūs veikėjai būtų iškeisti į už papildomus like’us savo paskutines gyvenimo minutes mielai nufilmuosiančius Youtuber’ius (“before I die, smash that like & subscribe button!!”).

Kur esame dabar 2021-aisiais? Socialinių tinklų žvaigždutės yra treniruojamos, kaip taisyklingai atgailauti už savo nuodėmes priešais kamerą. Paaugliai visame pasaulyje tikisi “pataikyti” į algoritmą, taip kaip 19 amžiuje tyrinėtojai/naftininkai vylėsi pataikyti ant natūralaus naftos šaltinio – tik iš savo miegamųjų, ar iš Beverli Hilso influencer’ių dvaro-gūžtos, kelių laimingų paspaudimų dėka 17-os uždirbant daugiau nei abu tėvai per visus savo varganus gyvenimus sudėjus. Darbas? Please , aš geriau su chebra Joninių laužą užkursiu sumetus visus turimus baldus į tuščią kiemo baseiną ir jau kitą dieną už gautas peržiūras naujus nusipirksiu.

Taip kaip 60-ųjų pabaigoje didžiausių Holivudo studijų oligarchai nesuprato tuometinio jaunimo, naujos kino eros pradžiai prasidėjus kartu su kokainu, anarchija bei marihuanos dūmu atsiduodančiu Easy Rider (1969), nauja internetinės šlovės era startavo peroksidinio geltonumo garbanomis plevėsuojančiam 20-mečiui Jake Paul’ui – pastarojo, ne ką mažiau kuoktelėjusiam mažajam broliui – pergalingai užsiropštus ant vietinės žiniasklaidos miniveno (video viršuje) – praėjusių dienų medijos simbolio.

Nekenčiami, turtingi, amoralūs, laužantys normas, keliantys pavydą, kuriantys madas, parsidavėliai… Influenceriai dabar yra tokia įprasta mūsų kultūros dalis, kaip ir bitkoinai. Mes juos stebim, skaitom apie juos, žinom kiekvieno jų vertę, tačiau paaiškinti, kaip ir kodėl šie išrinktieji pasiekė stratosferinį populiarumą sugeba tik retas.

Antras skyrius: Ne viskas taip paprasta

Tuomet, kas geriau galėtų susidoroti su užduotimi nei mūsų realybės veidrodis – kinas. Nuo Yorgos Lanthimos The Lobster (2015), Kubriko Dr. Strangelove (1964) iki siurrealistinio Boots Riley Sorry to Bother You (2018), ši meno forma jau daugelį metų mūsų malonumui gliaudo ir pateikia satyrai lengvu grobiu tampančias temas. Tik laiko klausimas, kada į kino sales (jei tos nebus dar kartą uždarytos) pasipils pirmieji po-karantininiai, satyroje išmirkyti filmai. Iki tol, influencer’ių kultūros fenomenui nesiruošiant niekur trauktis, nenuostabu, jog režisierių taikiklyje jau kurį laiką šmėruoja niekada nemiegantis, visada skandalingas bei neperkandamas socialinių medijų pasaulis.

Daug kas bandė, išmėgino savo jėgas. Tačiau, pasakyti yra lengviau, nei padaryti. Iki kol atsiras režisierius, sugebąs įkalinti “žaibą butelyje”, kaip tą 1976-aisiais įgyvendino, kaip geras vynas su laiku tik skanesnis Network – bevardis, vienetinis trofėjus (originaliosios, itin retos Logan’o Paul’o versijos iškamšos forma) laukia išrinktojo.

Šį kartą ringe stebim Gia Coppolą, to pačio Francis Ford Coppola’os (Apocalypse Now, Krikštatėvis) dukterėčią, po septynerių metų pertraukos (pilnametražių kino juostų režisūroje) sugrįžusią dar vienam pasispardymui su filmu Meinstrymas (2021).

Šiais laikais niekas nesijaučia lyg pritaptų. Žinai, yra milijonai gyventojų, kurie nelaiko savęs žmonėmis – jie galvoja, kad yra gyvūnai, įkalinti savo kūnuose. Ir jie varo korporacijas iš proto: kaip tu įpirši naujus kedus kažkam, kas save identifikuoja katinu?

Jei Meinstryme ir yra ne iš piršto laužtų, bent iki namų nuo kino teatro pėdinant galvoje išsilaikančių eilučių – ši (viršuje) yra viena iš jų. Kaip ir mes, lengvai nudėvėti MTV kartos vaikiščiai (Gen X), Gia Coppola, nors ir 34-erių, tiek pat supranta TikTok’o algoritmą, kaip ir tas pats milijoninę auditoriją turintis paauglys apie mokesčių mokėjimą. Ji žino, kurie modernaus, kultūrinių permainų balagano klausimai jaudina mūsų receptorius.

Tinkamesnio bandomojo triušio atsakymų paieškai nei už interneto ribų egzistuojančio Link’o (vaid. Andrew Garfield’as) tuomet nerasi. Savo charakteriu primenantis keistą mišinį tarp Coppola’os debiutinio Palo Alto (2013) hiperaktyvaus, niekad nenuspėjamo Fredo (vaid. tam pačiam Meinstrymui pasiskolintas Nat Wolff’as), vienu momentu plaktuku daužančio kulką vakarėliui atsibodus, kitu – netikėtai įmūrijančio draugo mašiną just for the fun of it ; ir ta pačia Kalifornijos saule besidžiaugiančio, išoriniu pasauliu per daug nesirūpinančiu, legendiniu Brolių Koenų The Big Lebowski (1998) filmo protagonistu – prekybos centre pirmą kartą sutinkamas, pelės kostiumu apsirėdęs Link’as yra visiška enigma.

Savu pasirinkimu neturintis telefono, nebijantis apsikvailinti prieš publiką bei kartais išdrebiantis vieną kitą pseudo-filosofinį išminties perlą, nenuostabu, jog šis sunkiai užčiuopiamas, “sistemai” neparsidavęs veikėjas lyg magnetas patraukė savęs beieškančios, gan nedrąsios dvidešimtmetės Frankie (vaid. nuo motinos talentu neatsiliekanti Maya Hawke) dėmesį.

Dirbanti egzistencine tuštybe atsiduodančiame bare, iš merginos už pragyvenimą influencer’ių Mekoje, Los Andžele, pareikalaujantis visiško savigarbos paaukojimo, Frankė turi influencer’ės ambicijų, tačiau neturi pagrindinio sėkmės recepto ingrediento – gebėjimo būti priešais kamerą. Susidūrusi su paslaptinguoju, visas jos trūkstamas charakterio dalis turinčiu Link’u, šis sutinka pasinerti į jo taip keikiamos sistemos “vidurius” su viena sąlyga: jei Frankie turės pakankamai drąsos paleisti visas saugaus gyvenimo “vadeles”.

“Kai kurie žmonės turi eiti į darbus, žinai,” – raginama spjauti į viską velniop, ginasi Meinstrymo kryžkelėje atsidūrusi jaunoji protagonistė. “Tu nori būti dalis tų kai kurių ? Rimtai?” Visai kaip žymiojoje (piliulių) Matricos scenoje – lietpaltis, sausų pusryčių dėžutėje rasti akiniai (cool), vienkartinis ką tik sutikto keistuolio pasiūlymas sužinoti kaip atrodo gyvenimas, apie kurį kiekvieną dieną esame pasvajoję visi – tik vietoj visą gyvenimą aukštyn kojom apverčiančio gliūčo, tikinimo, jog galbūt esi tas vienintelis, čia esi apdovanojamas pabėgimu iš savo darbo, dviračiu, su biču Inspektoriaus Gadžeto kostiumu, apie kurio praeitį žinai tiek pat, kiek ir apie Pupų Dėdę. Jei siekt internetinės šlovės, tai siekt be stabdžių ar oro pagalvių.

Taip ir prasideda Meinstrymas : chebra užtvirtina savo partnerystę nusitąšant pirmadienio vakarą (žinoma), prie komandos yra prijungiamas sistemą (teoriškai) perkandęs, su kompiuteriais sutariantis, Frankę įsižiūrėjęs, geraširdis moksliukas (vaid. Nat Wolff’as) – visa kita tėra gan lengvai nuspėjama istorija. Vieną Meinstrymo siužeto DNR grandies dalį sudaro brandą patiriančios dvidešimtmetės išgyvenimai, šiai aklai įsimylint kiekvieno Cosmopolitano “Visi vyrų tipai, kuriuos įsimylėsi per savo gyvenimą” sąrašo stereotipinį “blogiuką” su visuomet seksualiai netvarkinga ševeliūra, tuomet skaudžiuoju veidas-į-asfaltą būdu suprantant, jog labiausiai pašėlę ne visuomet yra svajonių princai (režisierės žodžiai, ne mano). Kitą – socialinių tinklų bei saldžios kaip morfinas šlovės kaina.

Trečias skyrius: Kaip mes čia atsidūrėme?

Turinti vardinę vyno liniją bei profesionaliai užsiimanti madų fotosesijomis (kurių dėka ir susipažino su pagrindinį vaidmenį filme atliekančia Hawke), Gia Coppola jautėsi atitrūkusi nuo dabartinių pop kultūros tendencijų, kuomet, prieš kelerius metus, pirmą kartą išvydo Elia Kazan’o 1957-ųjų satyrą A Face in the Crowd.

Kairėje: paskutinis kadras iš Elia Kazan’o kultinio “A Face in the Crowd” (1957). Dešinėje: moderni reinkarnacija “Meinstryme”

Buvimo priešais kamerą vengianti kaip Keanu Reeves’as vengia kulkų Matricoje (“tai tik praktika, leidžianti geriau suprasti savo aktorius,” – tvirtina režisierė), bandanti suprasti, kodėl milijonai verčiau žiūrės, kaip kažkas priešais kamerą išpakuos žaislus, nei eis į kino sales žiūrėti Fellinio, kibirkštis Meinstrymui – idėjai, gimusiai jos fotografijos studijų metais – įsižiebė susipažinus su būsimuoju filmo prekiniu veidu – Andrew Garfield’u.

Ne pirmą kartą pro aną galą išmestas pačio nulipdyto socialinių tinklų fenomeno (Socialinis Tinklas (2010)) ir dar ne taip seniai, 2018-aisiais, atsidūręs Kim Kardashian subinės platumo konspiracinės pop kultūros teorijos sūkuryje (Under The Silver Lake), nenuostabu, jog Garfield’as pasirašė dar vienai sistema nepasitikinčio keistuolio rolei, tampant Coppola’os mūza pakartotinei dabartinio jauno žmogaus gyvenimo analizei. Jei nežinot apie ką šneku, siūlau nustoti skaityti ir įsijungti režisierės rausvu Instagramo filtru persmelktą Palo Alto. (Padėkosit vėliau)

Tikriausiai didžiausias skirtumas tarp pastarojo ir Meinstrymo yra žiūrovo ekspektacijos. Palo Alto veikia dėl tos pačios priežasties, kodėl publika pamilo Bo Burnham’o Eight Grade (2018): vietoj to, kad pagrūmotų pirštu, atseit jaunosios kartos yra viena už kitą tragiškesnės ar depresiškesnės, pasmerktos būti priklausomos nuo socialinių tinklų ar svaigalų, ir vienas, ir kitas filmas funkcionuoja kaip dokumentinis “langas” į jauno, inkštirais “papuošto” žmogaus mikro-visatą.

Reikia prisiminti, jog mainstream’o tendencijos šiais laikais galioja ne ilgiau, nei tos šešios dienos tarp paskutinės ir naujausios Love Island serijos, o pilnametražį (gerą) filmą susukti trunka per ilgai.

Čia siužetinės linijos yra plauko storumo. Nežaidžiama žiūrovo jausmais tik dėl efekto. Ir to nereikia: tiek Palo Alto, tiek Eight Grade žino savo auditoriją – žino, ką jie klauso, kas prie pietų stalo verčia nusiristi gėdos pakalne ir kokie kasdieniai mažmožiai sukelia egzistencines krizes. Palik socialinius komentarus tokioms laidoms kaip Black Mirror, užleisk Mac Demarco/100 Gecs ir leisk filme atvaizduojamai kartai nukreipti tavo viziją tinkama kryptimi. Tik pagalvokit, kaip atrodytų galutinė Bo Burnham’o INSIDE (2021) filmo versija, jei prie jo nagus būtų prikišusi pamokslauti mėgstanti mega kino studija. Geriau: pažiūrėkit 2014-ųjų kino juostą Men, Women & Children – adaptuotą ekranui chebros, kuri 1985-aisiais, lažinuos, būtų roko muziką kaip Šėtono išmislą nutapiusi – ir suprasit, apie kokius siaubus kalbu.

Net Netflix’o visų išgirtas, šokiruojantis Socialinė Dilema (2020) nevisad į tinkamus “vartus” pataiko: ar nėra ironiška, jog dokumentika, suvirškinamai išdėstanti socialinių medijų dezinformacijos pavojus ir jų kurstymo taktikas, atrodo, egzistuoja dėl tos pačios priežasties – kad pakurstytų visuotinį stresą dar labiau? Tam turim DELFI ir nieko gero niekada nežadančias 18:00 valandos žinias.

Tuomet, visai nenustebau perskaitęs tokį pasikausčiusio DELFI kino kritiko komentarą to pačio Meinstrymo apžvalgoje: “Blogiausia yra [dar] tai, jog šios istorijos metu niekas net nebando racionaliai šviesti žiūrovo ar siūlyti jam kažkokių sprendimų aiškiai pateiktoms problemoms.”

Bet ar tikrai nuo to filmas bus geresnis? Ir apie kokį “racionalų švietimą” kalbame? Kad mums visiems sekamų influencer’ių kultūra yra toksiška, amorali ir kurianti klaidingus standartus? Kad nereikia gyvenime rizikuoti – mesti darbo/ univero, nebandyti tapti kita interneto/pasaulio sensacija – verčiau žaisti pagal tradicines “Monopolio” taisykles? C’mon, visi žiūrėję Meinstrymą (bent tie, kurie žinojo, ką žiūrės) atėjo į kino salę iš anksto žinant, į kokių problemų “daržus” bus “mėtomi akmenys”. Net jei Coppola ir būtų per dvi valandas sugebėjusi rasti sprendimą “aiškiai pateiktoms problemoms”, 90% žiūrovų vis vien jau tą pačią minutę po filmo būtų scrollinę savo Instagram’us.

Pasak Dariaus (apžvalgininko), tokie publikos bei kritikų pamilti hitai kaip Ingrid Goes West (2017) – influencer’e apsėsta fanatikė pameta “varžtelius” – ar tas pats Eight Grade neturėtų būti šlovinami, nes jie žiūrovui ant lėkštutės nepateikia moraliai korektiškų ar apskritai – bet kokių sprendimų. Baisu pasidaro pagalvojus, ką jis mano apie brolių Safdžių Uncut Gems (2019). Dar baisiau pasidaro pagalvojus, kiek žmonių, kaip Darius, bent porai valandų nesugeba atskirti, ar išvis sumaišo, savus moralinius įsitikinimus nuo meno.

Kalbant apie tą patį Uncut Gems su kolegom, šiaip ne taip susivaldžiau nefacepalm’inus porelei jų pripažinus, jog kino juosta nepatiko vien todėl, jog filmo iškrypęs moralinis kompasas nesutiko su jų vertybėmis… Jie tikriausiai “Lolitos” kaip piktosios dvasios vengia, o bežaidžiant GTA dar ir kelių eismo taisyklių laikosi.

Dar absurdiškiau, tuomet, yra tiek Dariaus, tiek minėtosios porelės kritika, visiems jiems pareiškus amžiną pagarbą Joaquin Phoenix’o Džokeriui, o pastarąjam dar ir geriausiu 2019-ųjų metų filmu tituluojant. Tikriausiai todėl, nes ši du Oskarus namo parsigabenusi juosta turi “brandžią ir labai išraiškingą istoriją apie aktualias ir itin taikliai išvystytas visuomenės problemas.” Hmmm. Prisimenu, jog Džokeris paliečia jautrias psichologinių sutrikimų, išorinių veiksnių poveikio (smurto ar 4chan’o) individo psichologijai ar mūsų dabartinio “šuo-ėda-šunį” pasaulio temas. Ko nepamenu, tai aiškiai pateiktų sprendimų šioms iki šiol aktualioms problemoms ar aiškiai išreikštos režisieriaus nuomonės apie jas.

Tačiau tai nėra svarbu: Oskarai, “metų filmo” titulai kišenėj, o moralinių vertybių “minų laukas” prašoktas tikriausiai dėl vargšą žmogelį užvaldžiusių psichologinių traumų, o gal dėl ir dėl to, nes filmo pabaiga neleidžia suprasti, kas buvo tikra, o kas jo kuoktelėjusioje makaulėje.

Ne taip kaip Darius, kuris “nespoilina” apžvelgiamų filmų detalių, nes vis dar galvoja, kad skaitytojai naudojasi apžvalgomis, kad nuspręstų ar apsimoka vakare išleisti €7 (€14 jei su pana) ant kino, aš likau patenkintas Coppola’os sprendimu bereikalingai nepamokslauti. Ji žino geriau.

Ketvirtas skyrius: Kaip išlikti “meinstryme” amžinai?

Aišku, tai neišsprendžia visų Meinstrymo problemų. Apart tos vienos, garsiai atsidusti priverčiančios scenos, kurioje Frankė atpila emojiais – ant popieriaus idėja skamba kaip ir originaliai, tačiau susižiūri kaip tėvų pirmas bandymas naudotis Snapchat’o filtrais – Meinstrymas pats sau nepadarė paslaugos susifokusuodamas ties Youtuber’io karjera. Pramoginei ir stilistinei filmo vertei žalos tas nedaro, žinoma. Bet reikia prisiminti, jog mainstream’o tendencijos šiais laikais galioja ne ilgiau, nei tos šešios dienos tarp paskutinės ir naujausios Love Island serijos, o pilnametražį (gerą) filmą susukti trunka per ilgai.

Atiduodama pagarbą nesenstančiai klasikai A Face in the Crowd, iš kurios Coppola akivaizdžiai, to neslėpdama sėmėsi įkvėpimo, režisierė nepagalvojo, kad tas pats imunitetas reliatyvumui – gebėjimui išlikti tematiškai aktualiam kaip ir amžinai (retais atvejais, “Didysis Getsbis” ar Orwell’o “1984”, aktualesniais nei išleidimo metu) – galimai negalios Meinstrymui : nors mintis ta pati ir tiek pat efektinga kaip ir 1957-aisiais, šiais laikais pakanka keletos influencer’ių ir vieno skandalo, jog visa nuomonės formuotojų kultūra iškeistų Facebook’ą į Instagram’ą, Youtube į TikTok’ą, Pornhub’ą į OnlyFans’us.

Tad Meinstryme išvysti apžvalgos pradžioje minėtus influencer’ius yra papildomi like’ai. Tik kokia iš jų nauda, kai pagrindinio svečio influencinimo (skaityti: LA terorizavimo) dienelės jau seniausiai suskaičiuotos (iškeistos, žinoma, į bokso karjerą)? Abejoju, jog kai kurie filmo svečiai išvis bus atpažinti jaunesniųjų, apie gėdingus MySpace, One.lt laikus vargiai tenutuokiančių žiūrovų.

“Galėčiau [dar] papasakoti, kodėl šis filmas nesuveikia kaip socialinę žinutę skleidžiantis projektas, bet tada man tektų jau išpasakoti esminius šios juostos siužetinės linijos aspektus. Bet to daryti tikrai nesiruošiu, nors ir koks prastas filmas bebūtų.”

Na, na. Ar neironiška, jog “kritikas”, sumaišęs filmą su žemėmis dėl jo “socialinės žinutės” trukūmų, užlipa ant to pačio “grėblio”: kritikuoja, bet nesiruošia pateikti atsakymų. Juo labiau – apšviesti skaitovus, kaip tos problemos išvis atrodo? Kaip kitaip mums žinoti, kas padaro prastą filmą prastu?

Gretimoje laiko linijoje Meinstrymo finalinis aktas pasuko alternatyvia kryptimi, su šlakeliu sesės Sofijos Somewhere (2010) filmui būdingu, už širdies griebiančiu realizmu. Šią dieną, mūsų, šiek tiek liūdnesnėje laiko linijoje, likome su galutine filmo versija, kurios pats įdomumas prasideda likus vos pusvalandžiui.

Apart to, jog Meinstrymo siunčiama žinutė nėra “socialinės medijos yra BLOGIS”; turiu nuojautą, kad Darių dar labiau suglumino režisierės sprendimas į šią žinutę įtraukti tuos pačius asmenis, kuriuos ji pašiepia (net jei ir paaiškintum kame bajeris, vargu ar amžinai, net ir boksininko figūros, prakirstu antakiu 15-mečio kūne įstrigęs Jake Paul’as tą suprastų). Kitaip tariant: įtrauk į savo satyrą jos “taikiklyje” esančius humanoidus, leisk jiems pabūti aname anekdoto gale ir satyra subyra į šipulius.

Pasak Dariaus. Kas būtų įdomiausia jo recenzijos mintis – jei tik nesislėptų už spoiler’ių. Kas yra viena iš Meinstrymo ilgiau atminty pasilikusių diskusijų*. Ko negalėčiau pasakyt apie toje pačioje scenoje įvykusį “apsišaudymą” kandžiais komentarais, po to, kai visą pasaulį po savo kojomis turintis, nuo internetinės šlovės išpampęs Link’as supranta vietoj linksmo interviu papuolęs į visišką liūto denį.

Galbūt ši scena būtų veikusi, nes kam gi nepatinka (realybėje) stebėti, kai už asmenukių ir “woke” pasisakymų besislepiantys influencer’iai nusiima visus filtrus ir pradeda svaidytis “akmenimis” lyg neegzistuotų rytojus. Mums juk patinka “nukryžiavimas” gyvame eteryje, ne? Jei nepatiktų, nemanau, jog chaotiškasis, atskiros apžvalgos reikalaujantis, iš alternatyvios TV visatos atkeliavęs 2000-ųjų Okna (tie kas pamenat) po šiai dienai turėtų virš 800 riksmais ir ašaromis nusėtų serijų (legendinis Dmitry Nagiev’as kartą vedė šou iš ligoninės palatos – duokit šiam žmogui medalį, jei dar gyvas).

Tačiau, kad ir kokį potencialą ši scena turėjo, ir kad ir kokia linksma ji yra (nepaisant visko), čia Meinstrymas pradeda kišti sau koją. Prieš pradedant skylinėti mūsų protagonisto susikurtai “aš neapgaudinėju žiūrovų už like’us” iliuzijai, Link’ui iš gynybinės reakcijos gyvame eteryje pavirstant į revoliucionierių-Mesiją, kaltinimais hipokritiškumu jis, žinoma, atsišaudo tuo pačiu. Ir kad ir kaip smagu yra stebėti, kai yra iššaukiamas Krikščionės visažistės influencinimo – “atrodyk stulbinančiai prieš Jėzų” – absurdiškumas, didžioji dalis kritikos influencer’ių veidmainiškumui ir socialinių tinklų daromai žalai skamba gan banaliai. Sakai jaunieji pasekėjai stengiasi atrodyti kaip Kylie Jenner? Jie viską fotkina ir filmuoja, vietoj to, kad pasimėgautų momentu?? Negali būti! *išsižiojęs emojis* Ar jau trinat savo Instagram’o paskyras (kad ir kiek jų turit)?

Penktas skyrius: #imnotgonnaplayColdplaysongs

Nuo šios vietos Coppola’os pasakojimas galėjo pasukti įdomiu keliu, kurio aš ne vienas tikėjausi; tačiau Meinstrymas, kaip terminas ir sako, pasirinko nesukti per daug smegeninės ir rinktis akivaizdų, savo kinematinės mūzos (A Face in the Crowd ) praskintą taką. Duodu vieną spėjimą atspėti, kas nutinka ant visko ir visų gyvame eteryje spjaunančiam Link’ui po minėtosios scenos fiasko (su nesurežisuotomis finalinio akto reakcijomis iš besisvečiuojančių influencer’ių, tuo labiau!), priminusios tą vieną, legendinę sceną iš Jim’o Carrey’io Žmogus Mėnulyje (1999) su David Letterman’u.

Mes jau ne kartą internete regėjome, kas nutinka apvertus iš šono katastrofiškai atrodančią situaciją aukštyn kojom – nuo to pačio Logan’o Paul’o, beibėm apsikarsčiusio, raumenų kalno Dan Bilzerian’o iki David Dobrik’o, visuomet pasiruošusio naujam skandalui. Keista, tuomet, jog Gia pasirinko rekonstruoti A Face in the Crowd mūsų moderniems, absurdiškiems laikams (kaip dabar populiaru – dar iki dabar vyksta debatai ar Luca Guadagnino Suspiria (2018) remake’as buvo reikalingas) tip top iki pat paskutinio filmo kadro, vietoj to, kad pakylėtų Meinstrymą iki Eight Grade aukštumų – leistų žvilgtelti į ne tokio sėkmingo ar “cancel’into” influencer’io gyvenimo kasdienybę.

Tą ir šią minutę gali padaryt, įsijungus, tarkim, keistąjį Daxflame kanalą – bičo, kuris, keli šviesmečiai iki influencer’ių kultūros atsiradimo, karaliavo Youtubės Olimpe, o dabar – vos galą su galu suduria, iš pirmo asmens parodo, kaip atrodo gyvenimas internetui atsukus nugarą. Vien ta mintis, jog alternatyvioje visatoje Meinstrymo finalinis aktas pasuko šia kryptimi, su šlakeliu sesės Sofijos Somewhere (2010) filmui būdingu, už širdies griebiančiu realizmu, verčia tikėt, jog kažko panašaus dar sulauksime. Kažkada.

Mūsų, šiek tiek liūdnesnėje visatoje, likome su galutine filmo versija, kurios pats įdomumas prasideda likus vos pusvalandžiui. Čia vienoje scenoje, žvaigždūnui graudžiai, virpinant lūpą pradedant abejoti – ar bent taip atrodo – savo ypatingumu esame apgaunami nepriekaištingos Garfield’o vaidybos. Per šias dvi minutes monologo Meinstrymas pasako daugiau, nei per visą pirmąją valandą.

O kur dar filmo kulminacija, kuri, pripažinsiu, maloniai nustebins kiekvieną, ant rankos pirštų nesuskaičiuosiantį visus matytus “atsiprašymo” klipus iš mūsų mielųjų influencer’ių. Sakykit ką norit, bet žiūrėti kaip Andrew Garfield’as “pasileidžia plaukus”, ar tai būtų ta viena scenaSocialinio tinklo ar ta anaUnder The Silver Lake, yra vienas didžiausių dabartinio kino malonumų. Perkelk šią sceną į filmo vidurį, parodyk, kaip viskas rutuliojasi toliau, blefui pakrypus priešinga kryptimi, ir turi filmą, kurio daugelis, įskaitant mane (tikriausiai ir Delfi.lt kinomanus), tikėjosi iš Gia Coppol’os.

Meinstrymas yra keistas kinematinis apsireiškimas. Jau 10 minučių po filmo bescrollinant Instagram’ą pamiršau trečdalį siužeto. Ko nepamiršau : Andrew Garfield’o nuogu (strap-on’iniu) b**iu belakstant centrinėje Holivudo gatvėje (Holivudo bulvaras), high-five’inant turistus. Ankstyvųjų interneto dienų (retro) estetiką tobulai perteikiančių montažų (vieno iš jų metu dar ir Grimes užgroja) – kad ir kas buvo atsakingas už šias septynias nuostabias minutes, jis/ji/jie nusipelnė paaukštinimo. Tik tiek, kas bendram (dviejų valandų trukmės filmo) santykyje prilygsta tebeegzistuojančioms Jake Paul’o smegenų ląstelėms.

Pabaiga: “Ar galit palikt Britnę ramybėje?”

Šią dieną, Meinstrymas egzistuoja kažkur tarp Pikseliai (2015) ir Eight Grade (2018): viename poliaus gale egzistuoja (nors neturėtų) nieko apie pop kultūrą nenusimanančių Sony studijos vadovų sukurta anomalija (žiūrėti Pikselius yra taip pat linksma ir sveika kaip per ilgai žiūrėti į saulę – ar į savo tėvus befilmuojančius, brangus Dieve, savo pirmąjį TikTok’ą); kitoje – artimiausias egzempliorius, susuktas žmogaus (Bo Burnham’o), “gimusio” tame pačiame 360p lange, kurį dauguma filmų kūrėjų tik iš šono stebėjo. Vienas trečdalis kuo Meinstrymas yra, 2/3 – kuo galėjo būti.

Coppola’os filmas yra arčiau pastarojo. O tikriausiai norėjo susukti kas David’o Fincher’io Socialinis Tinklas yra – kaip čia originaliau.. – socialiniems tinklams.

Verdiktas: Meinstrymas yra savavališkas, neįpareigojantis stebėjimas kaip tavo tėvai pirmą kartą sąveikauja su TikTok’u – tiek pat pramoginga, kiek ir nuspėjama. Kiekvieno influencer’io memuaro atsidūrimas knygyno vitrinoje. Visi socialinių medijų postai, besisukantys aplink to vieno viral klipo orbitą.

Kažkur filmo šerdyje yra momentas tos žodžiais neapibūdinamos intrigos, Tinder’yje (pirmą kartą) susidūrus su tavo sesės paskyra: žinai, kur brauksi pirštu, tačiau situacijos atsitiktinumo suvokimas sutriggerina kažkokius pirmykščius pojūčius, prilygstančius momentui, kuomet tau pranešama (visiems krizenant ir vape’inant), kad niekas seniausiai nebesinaudoja Feisbuku. Verčiau dar kartą peržiūrėkit Bo Burnham’o filmus.


* Kaip ten su tuo satyros pajuokiamų veikėjų tiesioginiu įtraukimu į turinį – Meinstrymo socialinės žinutės-kritikos problema, kuri taip viską sugadino, jog “kritikas” net nematė prasmės gaišti laiko aiškinant Delfi.lt skaitytojams kur čia “šuo pakastas”? Štai kelios priežastys, kodėl, mano manymu, geltonsnapio Jake Paul’o atsidūrimas filmo centrinėje scenoje, priešingame pajuokos gale nei įprastai, nežaloja filmo minties:

1. Žinant, kiek namų darbų Gia Coppola atlieka prieš pradedant “suktis juostai”, kokį ne iš piršto laužtą išsilavinimą bei genialius patarėjus užnugaryje turi – sunku patikėti, jog toks sprendimas ir jo (tikėtina) kritika nebuvo apskaičiuota.

2. Satyra žlunga ne tada, kuomet į ją įsitraukia satyrą įkvėpę veikėjai – tai nutinka, kai socialinės kritikos rezultatas gaunasi priešingas. Arba – satyruojamo dalyko geidžiam tiek pat ar dar labiau. Viena iš priežasčių, kodėl kinomanai iki šiol ginčijasi dėl Volstryto Vilko (2013) ir Kovos Klubo (1999) satyros.

Pirmojo atveju, nei tas pats bičas, pagal kurio nurautą gyvenimą ir buvo paremtas Skorsezės kultinis hitas, nesijaučia gėdingai žiūrint į save DiCaprio akimis (o kodėl turėtų), nei mes, dėl to, kad norim bent gabalėlio to nerealiai atrodančio gyvenimo. Pastarojo: jau po pirmos savaitės kino teatruose žiūrovams stėrint į leopardu kostiumu apsirėdusį, natūraliai susiformavusį six-pack ‘ą reklamuojantį Brad’ą Pitt’ą, daug kur pradėjo steigtis testosteronu bei krauju atsiduodantys kovos klubai. Ar tai mamos namo rūsyje ar Londono užmiestyje – žiūrovai “nepagavo” visos toksinio vyriškumo kritikos ir toliau Googlino “kaip turėti Brad’o Pitt’o kūną“.

Meinstrymo atveju, satyra nei pilnai išpildyta, nei super nevykusi. Filmas nepašiepia nagrinėjamos temos tiek, jog grįžus namo su pasibaisėjimu scroll ‘intum pro Instagram’ą. Tačiau ir noro išbandyti influencer’io gyvensenos nesumažina.

3. Nei tas pats Volstryto Vilkas, nei Meinstrymas oficialiai nėra satyra. Kino kritikai ir žiūrovai dažnai mėgsta filmams klijuoti “etiketes”, taip surandant progą prisikabinti prie dar tuzino problemų.

Dėdė Skorsezė visad neigė po Volstryto Vilko “kapotu” egzistuojančią socialinę kritiką, Meinstrymo – režisierė nei vienam interviu neminėjo žodžio “satyra” ar “socialinė žinutė”.

Nors abiejų filmų atveju gan akivaizdu į ką taikosi jų autoriai, susigalvotai teigti, kad Coppola’os filmas neveikia dėl jo “nevykusios socialinės žinutės” yra taip pat paprasta kaip laikytis radioktyviai saugaus atstumo nuo viso Delfi turinio dėl jų absurdiškai neprofesionalių antraščių.

4. Prisimenat Skorsezės The King of Comedy (1982), apie kurį tiek rašiau Džokerio apžvalgoje? Galvojau, kaip čia privedus Būti Džonu Malkovičiumi (1999) ar William Friedkin’so French Connection (1971) prie šios diskusijos; bet galiausiai nusprendžiau, jogThe King of Comedy yra artimiausias filmas, laikantis atsakymą į mūsų satyros dilemą.

Kaip ir Meinstryme, Skorsezės juodojo humoro satyroje yra personažas, kurį stebint ekrane nesupranti ar žiūri į jo sukurtą “karikatūrą” ar į jį patį – visu nefiltruotu gražumu. Kalbu, žinoma, apie legendinį, Lietuvoje mažai kam tikriausiai težinomą komiką Jerry Lewis’ą. Vienintelis skirtumas tarp Jake Paul’o ir Lewis’o vaizduojamo personažo yra miniatiūrinis – pastarasis vaidina savęs įkvėptą veikėją, o Jake Paul’as tiesiog yra, na, Jake Paul’as.

Apart to, Lewis’as ir savo kasdienius drabužius dėvi, ir niekieno neparašytą nuomonę apie satyruojamą šou biznį bei jį supančius veikėjus išdrėbia. Todėl, bent The King of Comedy atveju, asmens, pagal kurį yra paremta socialinė filmo žinutė, panaudojimas satyroje yra veiksmingas…

Tuomet, ar Jake Paul’o egzistencija Coppola’os juostoje mažina Meinstrymo efektyvumą? Nebent žiūrint ar bent minimaliai pagalvojus apie šį itin retą individą Jums prasideda anafilaksinis šokas, kurio metu dar ir akis cianidu norisi apšlakstyti… Visais kitais atvejais – tikrai ne.

Iš dalies – negaliu patikėt, kad rašau šiuos žodžius – pirmą kartą su juo susidūrus filme, kitaip Meinstrymo antrą ar trečią kartą ir neturėčiau.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 36

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų