Į filmo Meniu (2023) apsireiškimą kino ekranuose žvelgiau neutraliai. Meluočiau sakydama, kad filmo traileris nesukūrė jokių lūkesčių. Tačiau nesijaučiau ir sugundyta pulti į kino teatrą iškart. Veikiau gyvenau mintimi: „galiu ir palaukti. Šiuo metu ir taip yra filmų, kuriuos nekantrauju pamatyti labiau“.
Kaip bebūtų, nesugebėjau pasislėpti nuo internete verdančios meilės, liaupsių bei aplodismentų šiam filmui. Galiausiai pasibeldė ir į mano egzistenciją smalsumas atsiversti šį Meniu. Atėjo ta svarbi ir didi diena, kuomet priėmiau sprendimą: „laikas“, gi filme vaidina Anya Taylor-Joy bei Ralph‘as Fiennes‘as, tad aplodismentai greičiausiai pelnyti… Deja, taip jau yra, kad kai kurie aktoriai sustimuliuoja lūkestį, tad net ir labai norėdama tai neigti, negaliu nieko nesitikėti pamačiusi šių dviejų veidus. Vis dėlto, sutrikau išvydusi ambicingą filmą, nesugebėjusį įgyvendinti savo Big Mac’o dydžio ambicijų.
Su režisieriaus Mark‘o Mylod‘o darbais iki šiol nebuvau pažįstama. Nors galbūt ir nėra labai daug su kuo pažindintis: jo režisūros darbai randami serialuose, kurių, deja, nemačiau. Iš vizualinės pusės, filmas, sakyčiau, sugeba suteikti nemažai estetinio malonumo, kartkartėmis integruodamas lėtus Kubrikiškus muzikos ir vizualų sintezės kameros judesius, vildamasis sukurti įtampą, kas galbūt ne visad pavyksta. Estetiškai patraukliai pateikiami kulinariniai „šedevrai“; malonus spalvų koloritas; gražiai subalansuoti šviesų kontrastai. Muzika, sakyčiau, nei itin įsimintina, nei trukdanti, labiau liekanti periferijoje ir suaktyvėjanti tik patiekalų pateikimo metu. Kaip pasakytų „My Kitchen Rules“ maisto kritikas-šefas Manu Feildel’is: lengvai pamirštama.
Tad, kur problema? Kaip filmas, gebantis karts nuo karto maloniai „pakutenti“ estetikos ištroškusią akį, sugebėjo būti toks prėskas turiniu?
Filmo silpnybė, vis tik, glūdi jo scenarinėje pusėje. Veikėjų bestuburiškumas, neaiški motyvacija, dramaturginių metodų silpnumas, tokių kaip empatija, antipatija, nuoseklumo ir išpildymo trūkumas. Kai kurie veikėjai ar jų (antagonistinė) rolė neaiški ar patingėta išvystyti. Įkaitų tema, kurioje dievą žaidžiantis „kūrėjas“, siekia kažkokio aukštesnio apsivalymo, taip neva išspręsiantis nelygybės problemą, nes anot jo, tiek tie, kurie duoda (givers), tiek tie, kurie ima (takers) privalo būti sunaikinti. Bet kažkas tame fanatiškame užsispyrime ir įsitikinime lyg ir nesugula į vietą, tampa paties savo kontradikcija, tezės antiteze. Ar tai asmeninė vendeta ar kilnus anti-buržuazinis siekis. Ir vis tik, nei viena, nei kita tezė neįtikina – kaip koks gerkle blogai nuslydęs kąsnis, įstringa kažkur tarp šių dviejų.
Bandoma griebtis didelių konceptų ir teorijų, bet taip iki galo nei viena iš jų ir neišvystoma. Truputį apie seksualinį priekabiavimą darbovietėje, truputį apie privilegiją, truputį apie Holivudo parsidavėliškumą, truputį apie smurtą šeimoje. Bet tik po trupinį ir gauni – niekas iki galo į bendrą sintezę taip ir nesuvedama. Vietomis taip pat šmėsteli juokingai apmaudūs dialogai (bet ne gerąja komedijos prasme), nesutampantys su protarpiais gražiai ir skrupulingai išvystytais Šefo Slowik‘o monologais.
Kitaip sakant, Meniu tai filmas, pasimetęs tarp skirtingų žanrų kategorijų, taip niekad ir neapsisprendžiantis, kuriuo nori būti labiau: komedija ar siaubo filmu. Galiausiai, jis tampa nei vienu, nei kitu – kyla, kyla į kulminaciją, bet taip niekada į ją ir neateina. Galbūt kulminacija įvyksta per anksti (su lig ketvirtu patiekalu), todėl viskas, kas seka po to yra, tik tampymasis pirmyn atgal.
Pagrindinė Meniu problema, mano manymu, tai perspaustas konceptų aiškinimas ir akivaizdumas; savo auditorijos matymas, kaip bukos avių bandos, kuriai privalu viską paaiškinti, delbiant pirštu. Vertinu kūrinius, kurie neaiškina, o veikiau parodo kryptį; kviečia refleksijai, užuot tą refleksiją atlikę patys. Paliekantys erdvės interpretacijai ir subjektyviam kūrinio „skaitymui“, užuot atlikę už žiūrovą ir skaitymą, ir interpretaciją, taip atimdami auditorijos vaidmenį.
Šiame filme būtent ir pasigedau intelektualinės stimuliacijos. Nors neteigiu, kad tai yra gyvybiškai būtina sąlyga filmui, tačiau, jeigu filmo ambicija yra mėginimas būti super intelektualiu (ką Meniu bando daryti), nori nenori tokia sąlyga atsiranda. Čia auditorija užima pasyvaus stebėtojo funkciją, už kurį viskas atliekama; stebėtojo, kuriam konceptai grūdami į veidą tol, kol ir šuniui tampa aišku, kas buvo bandyta pasakyti šiuo filmu.
Paradoksalu, kad kai kurių konceptų nesugeba išnešti ir pats filmas – galbūt būtų buvę protingiau į tas teritorijas nė nežengti. Galbūt būtų buvę naudingiau likti prie patiekalų ir reflektuoti visuomenę per juos, kas buvo itin sėkmingai padaryta su antru Meniu patiekalu. Jeigu filmas būtų likęs šiuose subtilesniuose, bet kartu ir pakankamai aiškiuose rėmuose, jo efektyvumas būtų didesnis.
Išsakius pagrindinę idėją jau pirmame filmo pusvalandyje, sunku išrasti kažką nauja. Telieka kartoti ir kartotis, tikint, kad žiūrovas vis dar atranda naują intelektualinį sluoksnį. Tačiau reikalas tame, kad taip filmas tampa besluoksniu. Intelektualinė žiūrovo stimuliacija baigiasi ties antru vakaro patiekalu (na, galbūt dar šiek tiek ir trečiu), tad sėdi ir lauki: „okay. Kas toliau?“. Filmas taip niekad ir nenuveda toliau – įstringa į paties savo intelektualinės ambicijos žūtį ir bando tą stygių atpirkti gaudynėmis, smurtu ir skerdynėmis, uždarydamas ne tik filmo veikėjus į klaustrofobišką dėžutę, bet ir pats save.
Tad Meniu, vylęsis būti didžiai protingu, tampa pats save sunaikinančiu reiškiniu. Galbūt prie to prisideda ir tai, kad filmas pasirodė pakankamai netrukus po Triangle of Sadness, kuris nors ir mano asmeninės palmės šakelės nevertas, bet tas pačias temas narpliojo daug subtiliau ir delikačiau.
