fbpx
dfcitas; meno monstrai

Diskusija: Meno monstrai (ir ką su jais daryti)

Ar bent kartą bežiūrint vieną iš Woodžio Alleno klasikinių filmų pagalvojote kas slepiasi už to beprotiškai talentingo, gležno veidelio? Arba Luisui CK, vienam populiariausių šių dienų komediantų, prieš mažiau nei mėnesį po metų pertraukos pagaliau sugrįžusiam ant scenos, juokaujant apie įvairius seksualinius fetišus – ar bent kartelį nebuvo toptelėjusi mintis, kad galbūt tuose pasakojimuose ne viskas išgalvota ir kad ir kaip komiškai ir nerealiai jis apie tai pasakoja – iš kitų lūpų, kitu kampu į tai pažiūrėjus, tai nebeatrodytų taip juokinga, netgi nepriimtina?

Visiems šie du pramogų verslo veikėjai yra tikriausiai gerai žinomi, o jų darbais mėgaujasi milijonai. Asmeniškai, jų darbais gėriuosi pats ir apie šiuos du žmogelius karts nuo karto pasidomiu, interneto platybėse paseku kas dedasi jų nesustabdomuose it bengališkas taifūnas gyvenimuose. Tik kodėl aš juos čia kaip ant kokio pjedestalo iškėliau?
Galėjau pradėti nuo jau žmonijos istorijoje pėdsaką palikusį Pablą Picaso, kurio darbai puošia pasaulinio lygio galerijas ir privačias milijardierių kolekcijas, nuo vieno garsiausių džiazo atlikėjų Miles Daviso arba net milijoną kartų visiems ekrane matyto Kevino Spacey (neperseniausiai sugrįžusiu į ekraną su Let Me Be Frank” klipu, atsiduodančiu slaptu pogrindiniu vaikų pedofilijos žiedo keistumu). Realiai, skirtumo nėra – sąrašas ilgas, o vardai vienas už kitą labiau stebinantys.

Šie artistai, muzikantai, komediantai – meninės sielos žmonės,- savo karjeros metu jie yra padarę nedorių dalykų, pasakę kažką, kas paprastiems mirtingiesiems atrodo bjauru. Bet tuo pačiu, šie ypatingų gabumų žmonės stebino ar vis dar tai tebebando daryti (nepaisant daugybės skandalų, gan dažnai įkišančių vieną kitą šakalį į jų karjeros ratus) savo beprotiškai talentinga kūryba.

dfcitas; meno monstrai;
Tik dalis #MeToo judėjimo apkaltintųjų

Pasirinkau Woody Alleną ir Louisą, nes jie iš nesibaigiančio sąrašo “nusikaltusiųjų” pasirodė asmeniškai aktualiausi. Jų pasirodymais, idėjomis, kūryba aš be galo mėgaujuosi, o pačius asmenis kaip pramogų verslo atstovus gerbiu. Ir iki pastarosiomis dienomis dar vis (!) besitęsiančio, bet pamažu blėstančio skandalo, išlaisvinusio dešimtmečius spintoje besikaupiančius “skeletus”, aš net nebūčiau susimąstęs, jog šie du vyriškiai yra padarę kai ką “monstriško”, „grobuoniško“, kaip dalis šokiruotųjų tai mėgsta pavadinti.

Jei dar negirdėjot kas dedasi vienoje iš labiausiai išpampusių pasaulio bambų, puolusių angelų mieste Holivude, tuomet trumpai jus supažindinsiu su “Weinstein’o Efektu”. Ogi viskas prasidėjo prieš porą mėnesių, kai kelios drąsios, nuo dešimtmečius besitęsiančios neteisybės pavargusios aktorės ryžosi pasisakyti prieš Harvey Weinstein’ą – vieną įtakingiausių režisierių/prodiuserių, po kurio diržu plevėsuoja tokie filmų titulai kaip “Pulp Fiction”, “Rambo”, “Kill Bill” ir dar tuzinas kitų. Visi filmų industrijos veikėjai jį puikiai žino ir pažįsta, o reikiant jam lenkdavosi kaip kokiam šlovingajam Cezariui.

Bet kaip istorija mus ne kartą išmokė: net ir didžiausi bei įtakingiausi pasaulio veikėjai – “nepaliečiamieji”,- visi jie kažkada vis vien puola. Ir štai, po kelių dešimtmečių trukusios tylos, iš niekur nieko, vidury baltos dienos, kažkas sugalvojo pasisakyti prieš šią stambią Holivudo žuvelę ir primėtyti šiek tiek akmenų į jo milžinišką multi-milijoninį daržą. Pirmas žingsnis teisingumo beieškant buvo žengtas.

Pamačiusios, kad kelio atgal nėra, o “laisvėje” ekranuose vis dar šmėruojant daug nusikaltusių bet nenubaustų (ir iš vis į kažkuo nusikaltusius net nepanašių) vyriškių, prieš kuriuos per dešimtmečius per prievartą liestų ir grabaliotų karjeros aukštumų bet kokiais būdais siekiančių dailiosios lyties šou biznio atstovių viešai bijojo kažko imtis, visos staiga seseriškai susivienijo ir išdrėbė visą tiesą. Sąrašas kiekvieną dieną vis ilgėja, nusikaltusiųjų karjeros kol kas sustabdytos, bendri projektai, tolimesni planai su jais nutraukiami (kaipogi Louiso CK per visą kino industrijos gyvavimo laikotarpį tikriausiai labiausiai nelaiku išėjęs filmas, kurio siužetas šio skandalo metu komedijantui visai nepadedėjo – „I Love You, Daddy“), o viešuose tinkluose #MeToo heštegas bet kada ir bet kuriuo momentu gali smeigti bet kuriam, net ir nekalčiausią veidelį turintį mums gerai žinomą aktorių… Beveik kaip kokioj raganų medžioklėj XV amžiuje.

Ir štai koks klausimas nuo to laiko man vis neduoda ramybės: ką mums su jais daryti? Ar tai ką jie negražaus praeityje padarė (ar padarys) turėtų turėti įtakos jų meniniems gabumams, talentams, kūriniams? Ar kūryba turėtų būti vertinama nepaisant asmens nuodėmių, nusižengimų, kitaip tariant – atsiejama nuo autoriaus? Kad ir kaip bebūtų, žinant autoriaus “nusikaltimus”, jų kūryba iš karto yra dalinai sudirginama ir tai nėra gerai.

Galėčiau ilgai pasakoti apie Woodį Aleną ir jo skandalingą, nelabai katalikišką ar bet kokiai kitai religijai nelabai pritariantį romaną (galiausiai pavirtusį į santuoką) su 21-erių Soon-Yi Previn, jo buvusios ilgaamžės gyvenimo partnerės aktorės Mia Farrow dukrą (!) ir apie tai kaip visa ši gluminanti „šeimyninė“ situacija labai jau panaši ne tik į Nabokovičiaus kontraversiškąją bestsellerį „Lolitą“ ar “The Graduate” klasika tapusį filmą, bet ir į pačio Woodžio Aleno jau kultine klasika tapusio filmo “Manhattan” meilės istoriją, kuriame pats režisierius, būdamas 44-erių, susitikinėja ir lytiškai santykiauja su žavia 17-mete mokyklinuke…

„Bet čia juk tik filmas!”; Na, pati aktorė vėliau paliudijo kitaip: dvejiems metams praėjus po filmavimo ir po pelnyto Oskaro, aktorė, jau būdama pilnametė, vėliau viešai pripažino, jog Woodis Alenas vis dėl to bandė ją suvilioti, netgi kviesdamas kartu pasiviešėti Paryžiuje. Bet kaip pats režisierius vėliau gynė savo ne itin morališkus meilės reikalus: „Širdis geidžia to ko ji nori“; „Šiuose dalykuose logikos nėra – tu ką nors sutinki, įsimyli ir viskas tuo pasakyta.“

Šiuose žodžiuose, aišku, tiesos yra. Bet kaip į viską būtų žiūrima jei tai būtų ne pasaulinio lygio filmų legenda, o paprastas mirtingasis, toks kaip tu ar aš? Ar Woodžio Alleno genialumas ir talentas kurti nuostabius filmus jam suteikia specialias privilegijas išsisukti nuo tam tikrų moralės normų dabar nediskutuosiu. Paliksiu tai nuspręsti Jums patiems. Verčiau paliesiu mums, lietuviams, labiau aktualią dilemą: prieš daugiau nei du metus įsiplieskusio rašytojos R. Vanagaitės ir A. Ramanausko-Vanago skandalo, skėlusio tautiečius į dvi barikadų puses.

Trumpai, vienoje barikadų pusėje yra žmonės, kurie, nesu tikras, ar pritaria mūsų brangiosios problematiškosios Lietuvėlės rašytojos Rūtos Vanagaitės komentarams apie beveik bendrapavardį tautos didvyrį(?) (Adolfą Ramanauską) Vanagą, bet kurie yra pasipiktinę ir nepritaria valstybės (t.y. knygų leidyklos) spręndimu už rašytojos leptelėtus žodžius autorę bausti visų jos knygų išėmimu iš prekybos bei visišku ryšių nutraukimu. Kol kita dalis tautiečių džiūgauja ir sako: “Taip jai ir reikia!“. Kitaip sakant – nepritariantys visiškai žodžio laisvei.

Gali atrodyt, jog šis skandalas tik mūsų mažos šalelės problema. Kad toliausia, kiek šita istorija galėjo nuskambėti, tai nebent iki pasienio ir ne ką toliau. Pasirodo, apie tai rašė vienas žinomiausių Amerikiečių žurnalų “The New Yorker”, beveik visi Žydų publikos portalai, istorikų svetainės. Tiesa sakant, dar niekada nemačiau, kad apie kurį nors dabartinį Lietuvos rašytoją būtų tiek daug užsienio kalba rašytų straipsnių.

dfcitas; meno monstrai
Viena sėkmingiausių Lietuvos rašytojų Rūta Vanagaitė, kurios knygos buvo išimtos iš leidybos dėl publiką supykdžiusio pasisakymo

Ir nors jos knygos ir buvo prievarta išstumtos iš knygų lentynų, o pačiai autorei savo gimtosios šalies gatvėmis vaikščioti nuo incidento pradžios pasidarė nebesaugu, ką jau minėt apie veriančius praeivių žvilgsnius, žvelgiant į tai iš reklaminės pusės, galima sakyt, jog Vanagaitės knygų vertė (bent užsieny) smarkiai kilstelėjo. Viena žinomiausių jos knygų „Mūsiškiai“, kalbantys apie žydų žudynes Lietuvoje, dabar „Amazon“ internetinėje parduotuvėje galima įsigyt nebent už 200 dolerių! Aišku, vienintelis po knyga šmėruojantis komentaras tikrai jos pardavimui negelbsti („Šlykštaus melo knyga. Autorė pardavė savo sąžinę.“ – su meile rašo, Vytautas).

Kas įdomiausia, jog nuo minėtų šoumenų, #MeToo prievartos aukomis patapusių moterų protesto, Vanagaitės atvejis yra šiek tiek įdomesnis: priešingai nei komedijantų Lous‘o be Woodžio Aleno šiek tiek iškrypę paleistuvavimai, rašytojos vienintelis nusižengimas (jei galima taip tą pavadinti) yra atviras informacijos, kurią ji pati „iškniso“ iš patikimų šaltinių, dėstymas ir šventas tikėjimas jos autentiškumu. Lyg ir nothing wrong with that, ar ne?

Bet štai, vėlgi, už autoriaus asmeninius veiksmus, neturinčio nieko bendro su jo talentais, nukenčia jo neįkainojama, atrodo, amžiną nepaliečiamumą, imunitetą, turėsianti kūryba. Vanagaitė nepropagavo fašizmo, nebuvo apkaltinta galybės vyrų seksualiniu priekabiavimu, nei ji turi sąsajų su rasiniu ar religiniu antisemitizmu (arba ‘nepykanta prieš žydus, kitas rases‘). Viso labo, ant balto popieriaus lapo ši moteriškė atrodo labai padoriai ir normaliai. Tai kurgi čia šuo pakastas?

Galit kiek norit purtyti galvas, apsimesdami, kad tai nėra tiesa, bet publikai užverda kraujas iš susijaudinimo išgirdus, jog visiems gerai žinomas vardas kažkuo nusidėjo ir yra demaskuojamas dėl savo nusikaltimų. Visiems patinka skandalai, ypač tie, kurie leidžia normaliam kasdieniui piliečiui pergalvoti koks šventuolis jis yra, lyginant su publikos „nukryžiuotaisiais“. Nebereikalo Michaelas Keatonas “Birdman” filme priekaištavo, jog “žmonėms – jiems patinka kraujas. Jiems patinka veiksmas. Ne plepus, depresiją keliantis, filosofinis mėšlas.” Bet ką gali padaryt, jei Mūsų genuose yra išlikęs primityvus noras stebėti ar tai realius ar surežisuotus konfliktus iš šono, kaip tą liūdija tokios siaubingos laidos kaip “Farai”, “24 Valandos” ar Amerikiečių pamilta “Judge Judy”, TV ekrane gyvuojanti jau 22 sezonus.

Kai publika nuo ko nors nusisuka, kolektyviai nuspręsdami nebežiūrėti/klausyti/mėgautis demaskuotojo visuomenės veikėjo kūryba, ji širdyje jaučiasi daranti tyrą, dorą, teisingą sprendimą. Kai žmogaus moraliniams standartams yra metamas iššūkis, antai nustoti žiūrėti filmus, kuriuose šmėruoja Kevino Spacey per daug proporcingas veidas, ar nepaisyti jo asmeninio gyvenimo ir toliau mėgautis jo vaidyba – jo dorovės pakylėjimas, savęs sveikinimas dėl teisingo pasirinkimo, netgi lengva savimeilės forma, eina iš paskos.

Bet ką daryt ir kaip jaustis, kai tu išsiskiri iš bandos ir tau neatrodo svarbu kokios velniavos dedasi tau patinkančio aktoriaus/rašytojo/komiko gyvenime? Ar šiuo atveju tu irgi esi nusidėjėlis? Ar dėl to ir tu turėtum sulaukti atžairių žvilgsnių ir gal ne balsu išreikštų kaltinimų, dvejonių dėl tavo moralinių nusistatymų, bet nejaukia tyla pažystamiems, šeimos nariams išgirdus tavo nuomonę?

Anaiptol, visuomeninis meno „monstrų“ pasmerkimas, viso labo tėra įmantrus būdas kuriam laikui nusisukti nuo savų demonų, savų fetišų. „Į mane nežiūrėkit – čia nieko įdomaus nėra; bet jūs tik pažiūrėk į tą vyruką: jisai ne tik [įterpti kažką nepadoraus], bet ir [įterpti pirmą nusidėjimą paašrinantį šio žmogaus iš asmeninių archyvų “išknaisiotą” praeityje padarytą etninį nusižengimą]!“

Pripažinkim: kad ir kaip begėdiškai ar monstriškai per prievartą „įkalbintų“ nekaltų merginų spoksojimas, kol storas, nuplikęs, 50 metų su viršum turintis komikas, nuleis į vazonėlį su gėlėmis, ar seksualinis priekabiavimas prie jaunesnių išvaizdžių aktorių skamba ne kaip – tai šiek tiek priartina šias garsenybes prie žemiškumo, suteikia jiems daugiau spalvų bei realistiškumo. Ne tik pateisina puolusių angelų miesto (Holivudo) titulą, bet ir priverčia atsigręžti į savus nekrikščioniškus fetišus, kurių tikrai turime kiekvienas. Gal dabar ir galvojate, jog jų vietoj, turėdami daug pinigų, įtakos ir galios, nesielgtumėte taip pat begėdiškai kaip pasielgė jie, bet niekada negali žinot – juk mes tik žmonės, o pagundoms atsispirti yra velniškai sunku.

Kai žmogaus moraliniams standartams yra metamas iššūkis, antai nustoti žiūrėti filmus, kuriuose šmėruoja Kevino Spacey per daug proporcingas veidas, ar nepaisyti jo asmeninio gyvenimo ir toliau mėgautis jo vaidyba – jo dorovės pakylėjimas, savęs sveikinimas dėl teisingo pasirinkimo, netgi lengva savimeilės forma, eina iš paskos.

Rašytoja Marta Gellhorn, Hemingvėjaus, vieno iš labiausiai „nusidėjusiųjų“, mergina, kuri visa “purvą” regėjo savomis akimis, sėdėdama pirmoje viso to eilėje, nemanė, jog būtinai visi artistai, menininkai yra kažkokie baisūs padarai. Jos nuomone, jei save tokiu laikai ir žinai, kokie bjaurūs demonai slypi tavyje, – tau tiesiog reikia tai išpirkti tampant didingu meniniu autoritetu. „Žmogus turi būti kūrybingas genijus, jog pateisintų savo apgailėtiną asmenybę“. Arba kitaip sakant: jeigu esi labai bjaurus žmogus, tu turėtum būti linkęs siekti didybės, kad kompensuotum pasauliui ir jo žmonėms už visas visuomenei nesuprantamas nesamones ar nedorybes, kurias pridarei ar pridarysi savo šlovės metu.

Manau, jog šis netiesioginis atsakymas yra artimiausias dalykas pagrindinio klausimo (ką mums daryti su šiais meno monstrais?) kompromisui: jeigu vis dar nežinai ar turėtum mėgautis demaskuojamojo artisto kuriamu menu, pasverk jo nuodėmes ir pažiūrėk ar jo darbai nusveria visas išsikišusias šunybes. Dėl viena esu tikras: aš vis dar mėgausiuosi Kevino Spacey vaidybiniais sugebėjimais, Woodžio Aleno režisūra ir keisčiausiais seksualiniais fetišais apkaltinto komiko Louis CK juokeliais – bet į juos nebežiūrėsiu taip, kaip žiūrėjau anksčiau.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
SUKURTA ĮRAŠŲ 26

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun