fbpx
dfcitas

Mikrodozavimas – pretekstas kasdieniam narkotikų vartojimui ar nauja, veiksmingesnė, “vitaminų” forma?

Jei tarp 1920-1933 m. Amerikoje troškulį norėjai „nugesinti“ nekaltu stikliuku ar putojančiu bokalu šaltutėlio alaus be daktaro leidimo – bet kuriuo momentu pro tavo ką tik išspirtas duris galėjo įskrieti pareigūnai ir kuriam laikui patupdyti tave ir tavo bendrininkus į belangę. Dar ir dabar „Sausasis laikotarpis“ arba „Kilnusis eksperimentas“ (tiesiog. Vert. Iš angl. Kalbos „The Noble Experiment”) ištartas ne laiku ir ne vietoj daugeliui Trumpo valdžioje gyvenančių vakariečių sukelia šiurpuliukus, priverčiant atsigręžti į tamsius, tamsius laikus, ir pagalvoti, kiek toli mes pasistūmėjom šiuo klausimu.

Kol JAV, kaip koks klasės gale įsitaisęs „kietekas“, diktuojantis, kas „kieta“, o kas ne, toliau rodo pavyzdį kitoms pasaulio šalims, kaip tinkamai elgtis kovoje su marihuana – dar tik prieš savaitę Kanada sulaukė ilgai (90 metų!) bei sunkiai iškovotos dienos, kai kanapė visoje šalyje buvo legalizuota (ir tuoj pat beveik pilnai išpirkta); kol Didžioji Britanija, tuo tarpu, žengia pirmuosius kūdikio žingsnelius to link, legalizuojant receptinę marihuaną, – mūsų Lietuvėlė, atrodo, stengiasi likti nusigręžus ir nežiūrėti, kaip Vakarų šalys šiuo klausimu progresuoja, karts nuo karto vis žengiant žingsnį atgal „Sausojo laikotarpio“ link (taip, Karbauski, šnekam apie tave).

Bet surinkau Jus čia ne tam, kad pasiskųsčiau, kokia atsilikus yra mūsų mylima šalelė lyginant su Vakarais. Ar pradėčiau diskusiją, kurioje pasakoju, kodėl proginis marihuanos vartojimas yra mažiau žalingas bei labiau sveikintinas nei alkoholis, kurį taip visi, man nesuvokiamai, pripažįsta.

Mano tikslas šiuo rašiniu yra Jus supažindinti su nauja Vakarų tendencija – Mikrodozavimu (angl. Microdosing). Ir padaryti tai iki kol (dažniausiai) skeptiškai nusiteikusi lietuviška žiniasklaida nepradėjo teršti Interneto atgrąsančiais straipsniais, visus, apie tai bent pagalvojusius, išvadinant narkomanais, kvailiais. Neraginsiu Jūsų, vietoj kasrytinio puodelio kavos, savo dieną pradėti haliucinogeniniais grybukais. Nesmerksiu, jei tą ir praktikuojate. Svarbiausia – į visa tai pažvelgti žingeidžiomis, žiniasklaidos dar vis nesudirgintomis, skepticizmo nepaliestomis akimis ir susidaryti apie šią temą autentišką nuomonę, gal net apie tai padiskutuojant su bendraminčiais. Nes, kai tai atkeliaus ir iki mūsų, o tai tikrai neišvengiama, Jūs jau būsit susiformavę nuosavą požiūrį iš šio rašinio, o ne iš „15min.lt“ kuo daugiau paspaudimų bandančios išgauti antraštės su akį traukiančiais žodžiais („narkotikai“, „pavojinga“, „mada“).

dfcitas
Visos paveikslėlio autorinės teisės priklauso ir yra saugomos  “WIRED” (Condé Nast) publikacijos

Įsivaizduokit, jeigu galėtumėte „atrakinti“ arba išlaisvinti Jūsų smegenyse esančius neaktyvius hormonus, kurie pagerintų Jūsų kasdienę nuotaiką, susikaupimą, produktyvumą, sumažintų stresą, nerimą ir t.t. Kitaip sakant – visokeriopai pagerinti savo protinę ir emocinę savijautą, kaip kokiame „Limitless“ filme su nepakartojamu Bradley Cooper‘iu (nors filme tai buvo viso labo tabletytė, laikinai atrakinanti nenaudojamą mūsų smegenų pajėgumą).

Tikriausiai dabar mąstot, jog aš Jus maustau; jog per daug privartojau neaiškių vitaminų. Na, visa mikrodozavimo idėja tuo ir pagrįsta: jog LSD arba bet kuris kitas psichodelinis narkotikas, gali padėti susidoroti su pasamonėje/galvoje iškilusiomis problemomis, taip pat leidžiant pamatyti pasaulį visai kitu, dažniausiai gražesniu, kampu. Aišku, pilnos dozės haliucinogeninių svaigalų suvartojimas yra tik laikina išeitis ir tai ne visiems rekomenduojama – vienintelis kartas pavartojus grybukų Amsterdame baigėsi tuo, jog aš, kartu su bendraminčiu draugu, patekau į gyvo sekso šou (kas, patikėkit manim, yra blogiausia vieta narkotikams pradedant „įsivažiuoti“), o po to visą naktį praleidau spoksodamas į pagal muziką šokantį aborigeną paveiksle ir galvodamas apie 5-tąją dimensiją.

Mikrodozavimas, kaip pavadinimas ir sako, veikia šiek tiek kitaip nei tik įprastas narkotikų vartojimas prie progos: kaip kokioj suplanuotoj dietoj, žmogus, praktikuojantis mikrodozavimą, kas tris/keturias (kol kas nėra pilnai nutarta, kuris iš šių dviejų variantų yra efektyvesnis) dienas suvartoja dešimtadalį normalios pasirinkto psichotropinio vaisto (dažniausiai tai būna LSD arba haliucinogeniniais grybukai), arba liaudiškai šnekant – narkotiko -, dozės (apie 10-20 mg, nors kiekis skiriasi nuo vartojamos „medžiagos“), lyg tai būtų kokie natūralūs vitaminai, ir toliau įprastai gyvena lyg niekur nieko. Patarimas: Jei jautiesi esąs vienybėj su medžiais, o akmenys keistai švyti – vadinas kažką darai negerai arba Tavo tolerancijos lygis narkotikams yra tolygus pradinukui.

Nors apie tai ir nesusimąstome, bet mes mikrodozuojame beveik kiekvieną dieną net patys to nesuvokdami: išgėrus puodelį arbatos, Jūs mikrodozuojat kofeiną. Išgėrus alaus buteliuką, Jūs mikrodozuojat alkoholį – sąrašas ilgas. Taip pat visi gerai žinom, tikriausiai iš savos patirties, kas nutinka, kai nekaltas buteliukas alaus pavirsta šešių skardinių pakuote. Tas pats galioja ir mikrodozuojant LSD ar grybukus. Nors tai nėra raketų mokslas, kartais vienas skaičius po kablelio gali viską pakeisti; tas pats galioja ir su mūsų kūnu, kuris ne visada funkcionuoja pagal „grafiką“. Todėl nenuostabu, jog pasitaiko atvejų, kai mikrodozavimą praktikuojantis asmuo, vidury darbo susirinkimo, pradeda matyti senovės Majų karius iš Xenu planetos, ko niekas tikrai nenorėtų patirti.

dfcitas
               Štai kokiom spalvom pasaulis nusidažo mikrodozuojant

Taipogi, svarus faktorius, kuris jau nuo pirmų minučių, perskaičius velnioniškąjį žodį „narkotikas“, sukasi Jūsų smegeninėj, yra priklausomybė. Kadangi stipriuosius narkotikus, kaip LSD, visi dažniausiai asocijuoja su bedančiais, dėl „paskutinės“ dozės viską padarysiančiais benamiais gatvėje, nenuostabu, jog “ponia priklausomybė” visada pasibeldžia šiek tiek Jus pagąsdinti prieš pavartojant kažką nelegalaus.

Geros žinios: mikrodozavimas nekelia priklausomybės, nors, kaip ir minėjau anksčiau – visokių atvejų pasitaiko. Kadangi LSD ar „magiškieji“ grybukai bendrai nėra vieni iš tų baisiųjų, priklausomybę keliančių narkotikų, kaip tabakas ar heroinas, nuo jų „nulipti“ nėra sudėtinga ir tai netrunka pusės metų.

Tuomet, kurgi čia šuo pakastas? Juk viskas, VISKAS(!), turi antrąją medalio pusę. Anaiptol, medikai, mokslo žmonės patys tuo negali patikėti. Todėl valstybės finansuojamuose tyrimuose, šiuo metu, jie bando atkasti visus įmanomus šuniukus bei visas blogąsias medalio puses. Kol jų nėra, nenuostabu, jog jau daugelį metų Interneto platybėse sklandantys teigiami atsiliepimai, visiems prieinami eksperimentai su mikrodozavimu bei jų išsamūs aprašymai, paskatino Silicio slėnio programišius, inžinierius ir panašaus plauko mokslinčius, laikančius pasaulinio lygio technologijų progreso „vadeles“, sekti šios inovacijų mekos pop-žvaigdžučių – Bilo Geitso bei, amžiną atilsį, Steve‘o Jobs‘o – pėdomis eksperimentuojant su LSD.

Aišku, nereikėtų apie LSD užtepėlę pusryčių metu galvoti kaip apie Popajaus-super-špinatų lygio dopingą. Nors dažnas mikrodozavimą sulygina kaip su „geriausiu pasauly kavos puodeliu“ – kas skamba išties patraukliai. Tuo labiau nereiktų galvoti, jog visa ši dieta yra tik kietiems vyrukams dirbantiems Google ar Microsoft. Išgirdus vieno multinacionalinės korporacijos bankininko pasakojimą, kaip mikrodozavimas iš paprasto prekeivio jį pavertė tikru „Volstryto vilku“ ir jam pelnė valstybinį pripažinimą, – net ir pačiam pasidaro įdomu, kokius stebuklus šių preparatų mikrodozavimas darytų kiekvieno mūsų kasdieniam gyvenime.

Mes mikrodozuojam beveik kiekvieną dieną net patys to nesuvokdami: išgėrus puodelį arbatos – Jūs mikrodozuojat kofeiną. Išgėrus buteliuką alaus – Jūs mikrodozuojat alkoholį

Galimai nė vieno mūsų nežavi pati narkotikų laikymo namie idėja. Ar jų pirkimas keisčiausiuose, tamsiausiuose miesto ar Interneto kampeliuose – tikriausiai žinote, ar bent įsivaizduojate, kaip visa tai vyksta ir kaip nejauku tai yra. Kol tai nėra lengvai prieinama, tarkim vaistinėse, vargu ar šis, savęs patobulinimo, metodas greitai “priaugs” ir už Amerikos ribų. Ką jau kalbėt apie Lietuvą, kuri vis dar nežino, kaip susidoroti su marihuana.

Vis dėl to, gyvename įdomiais laikais, kai žmogus bando apgauti Dievą: pasauly šiuo metu yra pakankamai užšaldytų kiaušinėlių ir spermatozoidų, jog prireikus, be vyro ir moters sueigos, galėtumėme anti-biologiškai „klastoti“ vaikus. O dar įspūdingesnių technologijų pagalba (vadinama „CRISPR“) tą daryti nepriekaištingai – be jokių defektų, išsigimimų, tiesiog modifikuojant žmogaus, ar bet kokio kito gyvo organizmo, genus. Ne problema ir jei po mirties trokšti “pavirsti” į augalą – tarkim kanapę – o po to būti sumikrodozuotam savo anūkų. Še tau, Jėzau!

Taigi, ką aš bandau tuo pasakyt? Kad suvedus balus mes pirmaujam prieš visagalį danguje? Gali būt. Kai visa reikalinga informacija yra padėta lyg ant lėkštutės, prieinama bet kuriuo paros metu, o milijonai visuomet prisijungusių pasaulio internautų (Reddit!), atrodo, yra pasiruošę atsakyti į visus Jums iškilusius klausimus, duoti naudingų patarimų – kodėl gi, tuomet, nepabandžius mikrodozavimo, kai visa tai ateis ir iki Jūsų durų slenksčio?

Jei kriptovaliutų bumas ko mus ir išmokė, tai, jog žmogus iš prigimties, į visa, ko jis nesupranta, žiūri skeptiškai: būtų smalsu sužinoti, kaip priešistorinė mūsų versija iš pradžių žiūrėjo į ugnį, bet prisiminus aštuoniasdešimtuosius, pirmomis kompiuterio dienomis, nenuostabu, jog tuometinėj literatūroj “siberfobija” (angl. Vertimas “computerphobia” – kompiuterių, darbo su kompiuteriu baimė) ėjo “inovacijai” iš paskos. Kažkuris iš Jūsų, skaitančiųjų, iš penkiolikos varganų litų galimai būtumėt pasidaręs pakankamai, jog ne tik Jūsų vaikai, anūkai, bet ir proanūkiai būtų aprūpinti nemokamu mokslu bet kurioje pasaulio šalyje, – vietoj to, jog bandytumėt sugraibstyt paskutines kripto monetas…

Tad nedarykit klaidos ir iš karto nenurašykit mikrodozavimo vien dėl šio metodo sąsajų su visuomenėj tabu laikomais narkotikais – gal keli nekalti grybukai ar LSD lašiukai Jums padės kasdienybėje atrasti būtent tai, ko visą laiką bergždžiai ieškojot jogos pamokose, meditacijoje ar Netflix‘o po-darbiniuose maratonuose. Net jei mikrodozavimo pagalba pernakt ir netaptumėt kitu Marku Zuckerbergu, nesijaudinkit – tiesiog pasimėgaukite šiuo nauju atradimų kelių ir turėkit omeny, jog tai tik neišvengiamos revoliucijos pradžia.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
SUKURTA ĮRAŠŲ 26

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun