fbpx
Autorius: Ignas Vieversys

Minari (2020) apžvalga: Amerikietiška svajonė

Prologas

Buvau sau pažadėjęs, jog kitą filmo apžvalgą pradėsiu viena ypatinga ištrauka iš režisieriaus-scenaristo Charlie Kaufmano (Eternal Sunshine of the Spotless Mind, I’m Thinking of Ending Things) debiutinės knygos “Antkind” (705 psl. Kaufmaniškos, absurdiškai genialios metafikcijos). Štai ką jis rašo:

“[…] Aš, vis dėl to, esu kritikas, kuris peržiūrės filmą tik kartą ir, jei tik įmanoma, viešame kino teatre su už bilietą mokančia publika. Aš visada primygtinai reikalauju mokėti sąžiningą rinkos kainą. Tai yra tikra kino patirtis. Kinas nėra tik paveikslėlis ant ekrano, garsas iš garsiakalbio. Tai yra viso to vertimas mūsų smegenyse. Tai socialinė aplinka. Tai metai, kuriais filmas yra žiūrimas. Tavo amžius. Tavo vedybinis statusas. Tai yra visa tai, kas nutiko pakeliui į kiną. Kas tikiesi, kad nutiks po jo. Kas sėdi šalia tavęs iš abiejų pusių. Ar kas sėdi priešais tave. Žiūrovas, kuris spardo ar nespardo tavo sėdynės. Tai kaimynų aromatas. Tai jaudulys netikėto daktaro skambučio. Faktas, kad pasidulkinai. Arba ne. Arba ruošiesi tam. Ar žinai, kad daugiau niekad nesidulkinsi. Tai tavo pavydas: režisieriui; porai, kuri keliais ruožais žemiau glamonėjasi. Tai popkornai. Tai, kad tau reikia į tualetą. Kad kažkas valgo nemaloniai atsiduodantį sumuštinį su tunu. (ar jie slapčia prasinešė jį? Nesažininga, jog sukčiai gauna sumuštinius su tunu, o mes, likusieji, gaunam tik špygą). Tai tavo logikos išjungimas. Scena, kuri priverčia vartyti akis. Tavo vaidybos kritika. Bandymas prisiminti, kur matei tą aktorių. Tavo spėliojimai, kas bus toliau. Tavo pasididžiavimas, kai atspėji. Tavo nuostaba, kai ne. Tai gyvenimas, kurį gauni pergyventi tik kartą. Tu pasiruoši jam, tačiau vis vien esi nustebinamas. Filmas yra iš anksto suplanuotas, tačiau atskleidžiamas laikui bėgant, palaipsniui. Tai verčia manyti, kad filmas yra gyvas, kažkas, kieno lemtį gali pakeisti. Tu staugi ant aktorių ekrane. Tu sukandi dantis, lyg tai padėtų. Ir net jei filmas yra iš anksto suplanuotas, pasaulis nėra. Todėl filmas gali pasikeisti taip pat: projektorius gali sugesti. Kažkas gali per garsiai juoktis. Galbūt į kino salę įsiverš šaulys. Galiausiai, tai buvimas liudininku žmogiškosios patirties: šio plastiko, šios šviesos, šios traškančios 1/24 sekundės laike, juostai ir man keliaujant kartu, bet atskirai. […]”

Ar pastaruoju metu matei filmą, kuris primintų, jog taip pasiilgai kino teatro, kad reikiant atsisėstum prieky kėdę bespardančio vaikiščio? Ar sutiktum sėdėti seanse, kuriame tikrai kažkas per garsiai prieky juoksis, šnekės ir tave vienintelį tai erzins? Filmą, kuris priminė, jog reikia mesti rūkyt. Ar tai, jog esi vienišas ir per ilgai nesidulkinęs, ir kad pasaulis eina šuniui ant uodegos. Priminė apie visad nukeliamą, dažnai įsivaizduojamą skambutį mamai, tėčiui, kuriame garsiai ir nejaukiai pasakai, kaip juos myli (kad ir kokie jie yra keisti). Ar visus filmus, kuriuos dievini ir apie tuos, kurių tikriausiai neprisiversi pažiūrėti. Filmą, dėl kurio gali kovoti kumščiais. Kuris kiekvieną kartą be išimčių verčia ridenti ašaras (ir slėpti jas nuo popkornus bekramsnojančių kaimynų)? Kurį rodysi savo įsivaizduojamiems vaikams ateityje? Filmą, po kurio peržiūros, dienos bėgyje yra išleidžiamas Skorsezės manifestas kino mylėtojams, Netflix’o žiūrėtojams ir šou verslo magnatams? Ne. Nemanau, kad matei (o tuolab, skaitei).

Maždaug prieš metus laiko, Tommaso filmo apžvalgoje rašiau: “[…] mano piniginė susitraukia pagalvojus, jog turėsiu mokėti tikro bilieto kainą už virtualų kino experience’ą. Jei tik yra galimybė pamatyti filmą kino salėje – pinigai jau tavo. Tačiau tie patys pinigai nebus mokami už dirbtinę kino teatro patirtį, namuose, vardan filmų platintojų parėmimo.

Nenuostabu, bet laikausi tos pačios nuomonės: kaipgi nesusitrauks piniginė, mokant vienkartinio bilietą kainą, už kurią gali dviems mėnesiams Netflix’ą išsipirkti. Tačiau pagunda-galimybė sudalyvauti išankstinėje Minari premjeroje, nors ir internetu, paėmė viršų – lyg (netikėtai) sužinotum, jog turi prieigą prie paskutinio bilieto į Koršunovo spektaklį, atbirbėjusį į tavo miniatiūrinį kaimelį. Ar kad merginos tėvų nėra namuose (N-30 versija: meilužės sutuoktinio). Nors bilietas buvo neapčiuopiamas, paprasčiausia krūva pikselių ekrane, seniai bejutau jaudulį artėjančio kino seanso. Vis dar nesuprantu, kodėl žiūrovų skaičius yra limituojamas virtualiuose seansuose (“bilietai išparduoti, sorry !”), tačiau efektas veiksmingas ir išties leidžia pasijust, jog esi Čarlis šokolado fabrike.

Tuomet lauki ir lauki iki kol laikrodis išmuš 04:00 (niekas juk nežiūri filmų atsibudus iš miegų). Prisijungi prie seanso, prieinamo tik Amerikos piliečiams. Maldauji, kad internetas nesudurniuotų. Kad kokybė išliktų krištolinė. Ar kad bebaliavojantys kaimynai dar kartą nesudirgintų dūmų detektoriaus. Galvoji apie 25 žalius, išleistus bilietui. Ir apie žmones, atskirai, skirtinguose pasaulio kampuose besidalinančius šia patirtimi. Valgančius popkornus. Arba ne. Apie tėvus. Apie santuoką. Ir apie Amerikon emigravusį dėdę, kurio nebėra.

Tuomet išnaudoji likusias dvi seanso valandas dar vienai, pakartotinai filmo peržiūrai. Kai baigsi žiūrėti, bus 08:00. Bet ar nežiūrėtum dar kartą, jei žinosi, jog rašysi apie filmą, kuris sugražino tikėjimą kinu? Rašysi taip, kaip (François) Truffaut’as 1954-aisiais apie filmus rašė “Cahiers du Cinéma” žurnale? Rašysi, lyg savo dienomis rašė legendinis filmų kritikas (Roger’is) Ebert’as apie Fellinio La Dolce Vita – kiekviena apžvalga, lyg imtymus laiškas mylimąjai (žmogus ant tiek atsidavęs, jog visą filmą kadras-kadrui išanalizavo)? Ar Čekuolis apie savo jūreivystės dienas ir nuotykius Kuboje? Apie filmą, dėl kurio paskambinai į darbą ir pasakei, “ne kaip jaučiuosi…” (atsikosėji į kumštį 2x)? Kuris kainuotų tris prieš-Covidinius kino bilietus nuostabiajame “Pasakos” kino teatre ir apie kurį liaudis Lietuvoje sužinos žymiai per vėlai (tikriausiai tik po Oskaro apdovanojimo)? Kuris net ir po metų (po išleidimo) nebuvo prieinamas didžiausiam Lietuvos filmų festivaliui “Kino Pavasariui”?

Apžvalga

Pirmą kartą apie Minari (2020), dabartinį pretendentą į Geriausio Metų filmo Oskarą, išgirdau netradicinėmis aplinkybėmis: nors Lee Isaac Chung’o juosta ir nušlavė visiems Auksinių Gaublių konkurentams nosis užsienio filmų kategorijoje, pretenduoti į Geriausio Metų filmo apdovanojimą negalėjo – visai kaip ir praėjusių metų, žiūrovų pamiltas The Farewell (2019). Priežastis? Filme turi būti nemažiau kaip 50% anglų kalbos. Todėl ir Parazitas ir The Farewell, ir Minari apie šį “teisėtai Amerikai” priklausantį apdovanojimą kaip ir gali pamiršti…

Kodėl aš apie tai pasakoju? Jei tai būtų prieš tai du minėtieji filmai, iš kurių vienas tapo pirmuoju užsienio filmu pasiglemžusiu Geriausių Metų filmo Oskarą, tikriausiai apie tai nepasakočiau. Tai, jog Lulu Wang The Farewell, kad ir kiek filme susimaišo, ir tuo pačiu susikerta vakarietiška logika bei Amerikietiškos manieros su Kinų tradicijomis (kurios dar dabar skamba kaip gera absurdo komedija), negalėjo pretenduoti į prestižiskiausią Auksinių gaublių apdovanojimą – manęs per daug nestebina. Vis dėl to, didžioji dalis buvo filmuota Kinijoje, kur ir sukosi visas veiksmas. Ir nors The Farewell yra aktualus milijonams ‘antros kartos’ Kinų-amerikiečių emigrantams (grubiai 5.6% visos JAV populiacijos), amerikietiškumas buvo siužeto “paraštėse”.

Kalbant apie Minari, situacija kiek keblesnė, kadangi filmas yra ne ką mažiau amerikietiškas, nei Coca-Cola ar Elvis Preslis. Visas veiksmas vyksta Amerikos šerdyje, su (80-iesiems atleidžiama) sveika doze rasizmo, kuoktelėjusiais, Dievobaimingais “kaimietukais” ir amerikietiška televizija. Čia net berniukas su autentiškais, vos ne nuo Vudžio iš Žaislų istorijos nukopijuotais kaubojaus batais tipena, o tėvas dėvi visiems laikams Trumpo suterštą raudoną beisbolo kepuraitę. Kaip apžvalgos pavadinimas ir atskleidžia – amerikietiškesnio užsienio filmo iki šiol nebuvau regėjęs.

Tad mano susipažinimas su Minari, kaip ir daugelio kitų žiūrovų atveju, buvo lydimas jau antrus metus iš eilės besitęsiančios kontraversijos. Viet Thanh Nguyen, amerikiečių rašytojas, “Pulitzerio” apdovanojimo laureatas, labai taikliai pasisakė: “Jei, hipotetiškai šnekant, Stivenas Spilbergas susuktų epinę juostą apie žydų emigrantų patirtį ir didžioji dalis scenarijaus būtų jidiš kalba, neabejoju, jog jis prikalbintų komisiją užskaityti tai kaip amerikietišką pasakojimą. Ir visai teisėtai.”

Apie šią konservatyvią sistemą pasisakė dar tuzinas aktorių (tarp kurių buvo ir žavioji Gal Gadot, Wonder Woman filmų žvaigždė), profesorių bei rašytojų. Tačiau didesnio šurmulio ir pokyčių galime tikėtis tik po Oskarų ceremonijos: Parazitas privertė žiūrovus nuleisti akis vardan titrų; tik pagalvokit (hipotetiškai, žinoma), kokios būtų pasekmės, jei Minari taptų 93-iuoju Geriausiu Metų filmu, antruoju užsienio, išplešiant pergalę prieš “raudonspalve” apsivyniojusiu, “Trumpo Amerika” atsiduodančiu Nomadland (2020)? Skamba ne itin realistiškai, tačiau tą patį ir praėjusio sezono prognozės apie Bong Joon-ho Parazitą pasakojo, kuris buvo nei amerikietiškas, nei ką… Atrodo, jog Holivudas, visai kaip ir mūsų visuomenė, dar ne taip seniai susitaikiusi su translyčių žmonių pripažinimu, nėra pasiruošęs suteikti lygaus pripažinimo filmams, egzistuojantiems tarp dviejų priešingų paralelių.

Minari, paremtas režisieriaus Lee Isaac Chung’o prisiminimais augant Reigano-eros (80-ųjų) vidurio Amerikoje, paviršiuje yra paprastas, kaip diena ir naktis pasakojimas apie “Amerikietiškos svajonės” vaikymąsi Korėjiečių emigrantų šeimos akimis. Svajonės, kurios dėka ir buvo susuktas šis filmas (Chung’as iškeitė medicinos/biologijos studijas Yale’o universitete į režisūrą, kad ir kaip tai absurdiškai skamba). Taip pat ir sutuoktinio gyvenimo sunkumus.

Pasiknisk giliau, visai kaip tą daro patriarchiškoji šeimos galva Jacob’as (vaidinamas pavydėtinai talentingo “pamatau-žiūriu!” aktoriaus Steven Yeun) filmo pradžioje, motinai Monikai (vaid. Yeri Han) delne ištiesiant gabalėlį žemės, ant kurios, pasak jo (pakartotinų) pažadų, bus pastatytas Edeno sodas, ir suprasi, jog Minari yra ne ką mažiau sluoksniuotas nei metaforiškasis filmo pavadinimas, kuris taip pat yra ir itin populiarus augalas Korijiečių virtuvėje, klęstintis net ir mažiausiai žadančiomis sąlygomis.

Viena iš pagrindinių Minari kapstomų temų atsiskleidžia vos tik filmui įsibėgėjus – Jacob’ui susidūrus su pirmuoju, vietiniu ekstrasensu, Y-formos šakele sugebančiu surasti požeminį vandens šaltinį. Nežinau ar tuometinėje Lietuvoje tokie bajeriai paėjo (bent Vakaruose šis triukas dar iki dabar, stebėtinai, yra naudojamas), tačiau Jacob’o šis “Ekstrasensų Mūšio” lygio pasirodymas nesužavėjo.

“Amerikiečiai… tiki tokiais paistalais. Korėjiečiai naudoja savo galvas”, jau kitoje scenoje jis tėviškai moko septynmetį, gesintuvo dydžio Deividą (vaidinamą pirmą kartą priešais kamerą stovėjusio, tačiau to neparodančio Alan S. Kim), gimusį ir augusį Amerikoje. Kaip tiems laikams buvo priimtina, po itin šmaikščios bei skoningos išdaigos, kurią paliksiu išgyventi patiems, šis, šiek tiek vyresnei sesei Anne’i stebint iš durų kampo, dar ir “diržo paragauja”.

Idilė, kurios svorį ant savo pečių neša juodadarbis, akla laime netikintis Jacob’as ir jo bandymas pasipriešinti asimiliacijai visai neužilgo yra išbandomas įvairiausių iššūkių. Negana to, jog visos gyvenimo santaupos yra sukišamos į kelis arus žemės, žmonos kantrybei tuščiais pažadais bei “geresniu rytojumi” senkant greičiau nei iškastam vandens šaltiniui, nuo kurio priklauso daržo gyvąstis; prie šeimos prisijungia Monikos mama Soonja (vaidina veteranė, Oskarui už antraplanį vaidmenį nominuota Youn Yuh-jung), atvykusi iš tolimosios gimtinės, tačiau angliškai šnekanti ne ką “geriau” nei mano ar tavo močiutė. Tik ji nekepa sausainių, nemezga vilnonių kojinių ir “atsiduoda Korėja”, kaip filmo metu skundžiasi nauju šeimos nariu bei knarkiančiu kambarioku nepatenkintas mažametis.

Visai kaip ir The Farewell juostoje, močiutė čia veikia kaip prizmė, per kurią gaunam geriau pažinti Yi šeimos narius. Iš karto aišku, jog Monikai mamos atvykimas yra ypatingai svarbus, nes ši yra išsiilgusi namų, išsižadėtos Korėjos. O kas geriau leidžia pasijusti namuose, nei buvimas šalia motinos, kuri ne tik kad atsiduoda kimči, bet ir atsigabena dalelę gimtosios kultūros su savimi. Jacobui papildomos burnos atsiradimas – nei šilta, nei šalta: santuokai jau kurį laiką kabant ant plauko (vietoj “brangusis” ar “mieloji”, Monika ir Jacobas vienas į kitą gan platoniškai kreipiasi vardais), uošvienės priėmimas, atrodo, yra vienintelė išeitis, duosianti šiam papildomo laiko darbuotis prie išsvajotojo, vis daugiau ir daugiau resursų bei žmonos kantrybės reikalaujančio sodo.

Tačiau didžiausią kultūrinį šoką patiria vaikai, kurie tėvams uždarbiaujant viščiukų atrinkinėjimo fabrike su kitais tautiečiais, ir praleidžia didžiąją dalį laiko kartu su naująja močiute. O močiutė, pasirodo, ne iš kelmo spirta: kiaurą dieną kiurkso žiūrint amerikietiškas imtynes, maukia radioktyviai žalią “Mountain Dew” – arba, kaip sesuo Anne tėčio buvo išmokinta, “vandenį iš kalnų”; niekam nematant, išskyrus, ahem, Dievui, susigrąžina šeimos paaukotus pinigus mišių metu; bei išmoko anūkus nešvankaus kortų žaidimo (“Go-Stop” arba Godori).

Testosteronu ir Malboro cigaretėmis atsiduodanti Holivudo ikona, ne tik kad suformavo Steven Yeun’o vaidmenį, bet ir įkvėpė Minari režisieriaus tėtį, kuris, taip pat kaip ir Yi šeimos galva, prieš šešis dešimtmečius, apkerėtas Dean’o ekrane vaizduojamais vyrais – persikraustė Amerikon savos, Holivudo įkvėptos svajonės vaikymuisi

Jauniausiajam, žinoma, pirmosios gyvenime sutiktos močiutės netrafaretiškumas, visiškas normų neatitikimas ir niekada tiesiogiai nepažintas bei svetimas korėjietiškumas – ne itin patinka. Lyg koks susiraukšlėjęs, vyriškus apatinius dėvintis svetimkūnis, visiems laikams sugadinęs tradicinės, įsivaizduotos močiutės idealą. Ir nors Deividas žodžių į vatą nevynioja, drebia viską tiesiai šviesiai, kaip tikram amerikiečiui ir priklauso, stebėti, kaip jis pamažu pradeda prisileisti kantrybe bei humoru apsišarvojusią močiutę yra tikras kinematinis džiaugsmas. Kartu jie vaikšto po saulės nuspalvintus laukus, rūpinasi minari darželiu palei upelį bei pasišnabžda, kai nesimiega. Šešiamečiui Deividui paatviravus apie mirties baimę, nuo gimimo apsirangiusią aplink jo mažą, bet kada sustoti galinčią širdutę, nori, nenori susiimi už savosios, matant, kaip natūraliai į tai sureaguoja mylinti močiutė.

Kad ir kokia paika ir chaotiška Soonja (močiutė) rodosi iš pažiūros, ji vienintelė šeimoje nesipriešina asimiliacijai amerikietiškąjai kultūrai – tačiau visiškai neišsižadant to, ką per visus metus spėjo pamiršti emigravusi dukra su vyru. Vienoje scenoje televizoriaus ekrane užgrojus iš VHS kasetės “transliuojamai” korėjietiškai baladei, močiutė anūkams papasakoja, jog kažkada tai buvo jų tėvų karaokės favoritas, kurio metu abu pradėdavo “burkuoti”. Tačiau nei vienas, nei kitas nesureaguoja – lyg išgirdus pasakojimą apie kažkokios tai nepažįstamos, laimingesnės poros gyvenimą. “Atvyksta, matai į Ameriką ir pamiršta viską”, piktinasi močiutė. Ji ne tik kad primena tėvams apie korėjietiškas šaknis, išsižadėtą gyvenimą tėvynėje; bet ir ragina išlįsti iš už “burbulo” ribų, kurių laikosi dauguma tautiečių, gyvuojančių svetimos kultūros plyšiuose.

Kaip filmui apie emigrantų gyvenimą vienoje iš labiausiai religingų šalių visame pasaulyje – tuolab valstijoje (Arkansase), kurios (bažnyčios) lankomumas Vakarų pakrantės bei Vidurio Amerikos gyventojus turėtų pragariškai gėdinti – palikti religiją paraštėse būtų nesąžininga. Religija ir tikėjimas, yra viso filmo metu besitęsianti tema. Monika, kuriai labiau už viską rūpi vaikų gerovė, meldžia sūnui sveikatos. Tuo pačiu, ir jį patį išmoko maldų, kad galėtų tą daryti kartu. Jacobas, kuris tiki tik žadėta amerikietiškąja svajone™ ir racionalia logika, nemato tame naudos. Religija jam, tarsi, Vakarietiškos kultūros konstruktas, kurios priėmimas reikštų, jog ir jis vieną dieną ieškos vandens su šakele; melsis nematomiems Dievams ar lengvai kuoktelės – visai kaip jo sodo pagalbininkas Paul’as (su susinepatoginti verčiančia energija vaidina dar pensijai tikrai nepasiruošęs Will Patton’as), nei iš šio, nei iš to pradedantis kažką nerišliai murmėti apie Jėzų Kristų; ar kuris yra tiek atsidavęs religijai, jog vietoj sekmadienio mišių seka Jėzaus pėdomis ir, tiesiogine prasme – eina Kryžiaus keliu.

Jacobui patinka kolegos atsidavimas darbui, dirbamai žemei, tikėjimas judviejų pastangomis. Realiai, Paul’as yra vienintelis žmogus (neskaitant jaunėlio, kuris ir dantukų fėja tikriausiai tiki), tikintis Jacobo ambincinga svajone. Tačiau šio atsiskyrėlio tikėjimas Dievu – ne itin. Kiekvieną kartą jam prisiartinus arčiau Jacobo, ar patapšnojus per petį, gan akivaizdžiai matyti, jog religingų fanatikų šis į savo asmeninį gyvenimą nenori leistis.

Nors penkias dienas iš septynių Jacobas stovi priešais amerikietišką, apsigėdinti nebijantį “veidrodį”, tikintį neįmanomu, sunkiai paaiškinamu – visai kaip ir Jacobo daržo idėja, lydėta ne vienos ir ne dviejų “raudonų vėliavėlių”, netiesiogiai pasufleruojamų filmo eigoje – pripažinti, jog slapčia jis viliasi stebuklo, nori prisijungti prie šios “Durnių laivo” schemos – negali. Neaišku tik ar dėl orumo, ar dėl paskutinių, užsilikusių korėjietiškų šaknų.

To nepakeičia net ir Sekmadieninis lankymasis bažnyčioje – šeimyninė tradicija, nusidriekusi per nemažą dalį amerikietiškos televizijos bei kino (aš daugiau kartų lankiausi “Dievo namuose” kartu su Simpsonų šeimyna nei su savąja). Lyg juodų avių banda, Yi šeima, užimanti vienintelį suolelį su daugiau, nei vienu kitataučiu (ant jo), iškart išsiskiria iš minios lyg šlakelis aliejaus, atsidūręs šventinto vandens taurėje. Jacob’as, užsiimantis šia veikla tik dėl žmonos gerovės (visai kaip ir Houmeris?), net nesistengia “įsipaišyti” tarp Dievą mylinčių vyrų faunos, verčiau stoviniuojant tarpduryje, siurpčiojant arbatą. Nors Monika stengiasi įsilieti į moterų kompaniją, itin motiniškai bei droviai atsiprašinėjant už savo minimalias anglų kalbos žinias; geriausiai tą sekasi daryti (tikriausiai su ta pačia amerikietiška TV užaugusiems) vaikams.

“Kodėl tavo veidas toks plokščias?”, su vaikišku žingeidumu “ledus” su savo būsimu, du kartus mažesniu draugu “pralaužia” vietinis bernužėlis. Jau kitame kadre Deividas prašo mamos, jog šis galėtų pernakvoti pas savo pirmąjį bendraamžį draugą, kuris kiek vėliau supažindina jį su all things Americana – kramtomas tabakas, kaubojaus kepuraitė, klasikinis “pasakyk močei, kad visą naktį buvau namie” tėtis. Sėsė, tuo metu, laukia, kol be jokio prisistatymo ar šanso apsikvailinti jos krikščioniška vienmetė vieną po kito drėbia skiemenis (“čing-čang-čo…”), bandant atspėti bet kokį korėjietišką žodį. “Kaip kieeetai! “, pataikius džiaugiasi naujoji draugė.

Ir nors visas šis, per daug realus, kad būtų tikras epizodas skamba kaip Jimmy O. Yang’o stand-up’o dalis ar Family Guy bajeris, Lee Isaac Chung’as visa tai perteikia su natūraliu, autobiografiniu bei nepiktybiniu paikumu, ko tikriausiai neįsivaizduotum kokioje tai Spike Lee juostoje.

Kol Jacobas bando sugyventi su kolega, simbolizuojančiu visa, kas jam šioje šalyje atrodo kvaila (kas, iš dalies, yra gan amerikietiška), sūnui dorojantis su ta pačia problema, tik iš priešingos “fronto linijos” (močiute, kurios rytietiškumas bet kuriam ant amerikietiškos dirvos gimusiam piliečiui, kraujo ryšys ar ne, bus svetimas), motina Monika yra plūduras, laikantis tikėjimo stygių patiriančią santuoką virš vandens lygio. Ji maldauja Jacob’o, jog šie persikraustytų atgal į miestą, kuriame būtų greitai pasiekiama ligoninė, vardan sūnaus, ir prošvaistė gerai apmokamo darbo, padėsiančio išbristi iš vis gilėjančios paskolos pančių. Monika, kitaip sakant, tenori saugios, bet užtikrintos ateities, kurioje vaikai yra sveiki, aprūpinti ir neturi kiekvieną kartą, tėvam barantis svarstyti, su kuriuo  teks apsigyventi.

Tačiau Jacob’ui, stumiančiam tą patį Sizifišką akmenį amerikietiškos svajonės viršukalnėn, svarbiau yra parodyti vaikams, nepaisant rizikos, jog jų galimai neteks, kaip atrodo sėkmės pasiekimas. “Net jei man ir nepasiseks, turiu pabaigti tą, ką pradėjęs”, vienu metu žmonai, su skęstančio laivo kapitono melancholišku užsispyrimu ar James Dean’o kietakaktiškumu pasakoja Jacob’as. (jei tik Minari kada žiūrės mano subtitrų skaitymui per daug pavargęs senelis, matau, kaip, skambant šiems žodžiams, jis vos pastebimai, iš pritarimo linkčios galva).

Jei galvojat, jog dažniausiai ant merginų sienų aptinkamą (tuomet) – su odine koža suaugusį ir iš plieno nukalenta žandikaulio linija – primatą, James Dean’ą, paminėjau tik dėl karmos taškų – think again. Testosteronu ir Malboro cigaretėmis atsiduodanti Holivudo ikona, ne tik kad suformavo Steven Yeun’o Jacob’o vaidmenį, bet ir įkvėpė Minari režisieriaus tėtį, kuris, taip pat kaip ir Yi šeimos galva, prieš šešis dešimtmečius, apkerėtas Dean’o ekrane vaizduojamais vyrais – maištaujančiais prieš sistemą, ieškančiais saviidentiteto, vyriškais ir dar kartą vyriškais – persikraustė Amerikon savos, Holivudo įkvėptos svajonės vaikymuisi.

Lee Isaac Chung’as yra užsigimęs režisierius. Gali tai įžvelgti jo akyse; tai kaip jis žaidžia su kinematografija, ar išgirsti jam ką nors paprasčiausiai pasakojant.

“Kažkokiu būdu jo filmai paskatino mano tėtį persikelti į Ameriką. Keista, nes, žiūrint tuos pačius filmus (šią dieną), jie kaip tik turėtų atgrasyti žiūrovą nuo JAV, matant kiek neapykantos ten egzistuoja”, vieno interviu metu pasakoja Lee Isaac Chung’as (Minari režisierius). “Tačiau mano tėtis įžvelgė vietą potencialui ir neribotoms galimybėms, o James Dean’ą – kaip žmogų, sugebėjusį perteikti save kaip individą. Kažkas tame suviliojo mano tėtį – tikriausiai galimybė ištrūkti iš kolektyvinės Korėjos visuomenės.”

Žinant tai, visai nenuostabu, jog Monika jau nuo pirmų filmo minučių nėra sužavėta vyro grandiozine svajone: Jacob’as, kaip ir režisieriaus, James Dean’o įkvėptas tėtis, yra grandis tarp to pačio kolektyvinio identiteto, palikto gimtinėje, ir individualistinės Amerikietiškos svajonės, parduodamos visiems atvykstantiems emigrantams.

Kitaip sakant: idėja, jog kitatautis, visai kaip ir pats filmas, bandantis sujungti du pasaulius į vieną – nei pilnai Amerikietiškas, nei pilnai korėjietiškas – tuomet prilygo dar iki dabar daugeliui absurdiškai skambančiam žmogaus atsisakymui rinktis vieną ar kitą lytį, ar sėkmingai funkcionuoti tarp abiejų, ar nei vienos. Ypatingai, kai dauguma emigrantų – tuomet ar netgi šiais laikais – turėdavo rinktis tik viena: susirasti tautiečių bendruomenę svetimoje šalyje, kokiame tai gete, kur būsi apsuptas savų žmonių, bet gyventi kolektyviai; ar bandyti prisijaukinti svetimos kultūros gyvenimo stilių, asimiliuojantis, pamažu raunant šaknis gimtosios, vardan Reagan’o valdžios lyg mantros peršamos idėjos, jog vienintelis kelias į sėkmę, emigrantas tu ar ne, yra individualizmas.

Tačiau kiekvienos svajonės vaikymąsis, Amerikietiškos ar ne, turi savo kainą. Pirmą kartą pagaliau bandant siekti to, ko čia prieš daugelį metų atkeliavo, Jacob’as, visai kaip ir Breaking Bad serialo “Heisenberg’as” (a.k.a. chemijos mokytojas, pavirtęs kultinio TV serialo narkotikų baronu), nors visa tai daro dėl šeimos gerovės, vis labiau ir labiau atitolsta nuo jos. Kiekvieną kartą užsimaukšlinus savo itin Amerikietišką, raudoną beisbolo kepuraitę (visiems laikams suterštą Trump’o MAGA‘os), jis susifokusuoja į save ir (James) Dean’o tiek kartų apdainuotą kapitalistinės šlovės troškimą. Antravertus, Jacob’ui bandant susitaikyti su vienokiu ar kitokiu pralaimėjimu, “nuleidžiančiu” šį Žemėn, niekada nematysi jo vilkint savo simboliškos kepuraitės.

Žiūrovų pamiltam, šeimos atstumtam Breaking Bad šou protagonistui, atsitiktinėje kepurėje įkūnijusiam savo negailestingą alter-ego (verkšlenantis vidurinės mokytojas < vieno žmogaus armija), prireikė kelių sezonų, jog šis susivoktų, kad neriboti turtai ir išsikovota, krauju sutepta pagarba vis atitolina jį nuo to, ko jis bergždžiai siekia viso serialo eigoje – pasirūpinti savo šeima. Panašiai ir Minari: nors Jacob’ui prireikia viso filmo, kantrybės bei neriboto tikėjimo reikalaujančio sodo, šis galiausiai suvokia, kad ir kaip sėkmingai jis atliks savo patriarchinę pareigą – ne tik nuo jo vieno priklauso sėkminga šeimos ateitis. (iškart po šių žodžių galvon įsijungė There Will Be Blood (2007) filmo vaizdiniai – dar viena juosta, puikiai “surišanti” visa tai, ką čia pasakoju apie šeimą ir individualizmą, Minari ir, kad mane skradžiai, Breaking Bad)

Galėčiau dar tūkstantį žodžių parašyti apie jauniausiojo Yi šeimos nario (kaubojaus batus į madą sugrąžinantį Deividą), per jo ir močiutės momentus ryškėjantį vyriškumo idealą, išugdytą stoiško, 80-ųjų tėčio ir Vakarų kultūros, kurios vyriškumo “maisto piramidės” viršuje puikavosi tas pats James Dean’as. “Paišyti” sąsajas tarp Biblijos ir Minari. Bandyti paaiškinti, kodėl ultra-talentingo Emile Mosseri (The Last Black Man in San Francisco, Kajillionaire) sukomponuotas garso takelis, antrasis po visų laikų asmeninio, mintinai žinomo favorito La La Land (pirmoji vinilinė plokštelė!), vis dar sukasi ir sukasi, ir sukasi… mano Spotify playlist’e.

Ar dar bent gerą tuziną žodžių skirti Minari sulyginimui su Joanna’os Hogg The Souvenir (2019) ar tris Oskarus pelnytai susišlavusiu Roma (2018), nes jie tarpusavy turi kai ką bendro (apart to, jog yra, ahem, filmai) – tai itin asmeninės, autobiografinės kiekvieno režisieriaus istorijos, atkurtos iš jų jaunystės dienų prisiminimų. Viskas, nuo to kas dulka lentynose, kabo ant sienų, iki vintažinių skarmalų, buvo panaudota kiekvieno šio filmo autoriaus piligriminei kelionei atgal į praeitį… O aš dar net apie Steven Yeun – pirmą kartą regėtą The Walking Dead seriale (meh.) prieš daugelį metų, tuomet sugrįžusį į žiūrovų akiratį po prakaitą mušančio pasirodymo Murakamio trumpametražio pasakojimo ekranizacijoje Burning (2018) – nepradėjau (+ 1000 žodžių).

Bet supratau, jog tai bergždžia misija. Visko juk nesukiši į vieną apžvalgą (Roger Ebert’as, tarkim, sugrįžo prie La Dolce Vita bene tris kartus, skirtingais gyvenimo etapais, skirtingomis akimis)

Viskas, ką iki Minari pamatymo jums pakanka žinoti, tai, jog Lee Isaac Chung’as yra užsigimęs režisierius. Gali tai įžvelgti jo akyse; tai kaip jis žaidžia su kinematografija, ar išgirsti jam ką nors paprasčiausiai pasakojant. Matant, kaip tankiai surėdyti yra jo filmai: jokių tuščių reakcijos kadrų ar lengvai nuspėjamų (ypatingai dialogu bei judesiu varomame Holivude) atlyginimų už kantrybę. Jis įsileidžia žiūrovą į savo vaikystės namus, tačiau leidžia susidaryti nuomonę per daug nesikišant į šį procesą (broliai Coen’ai taip pat puikiai tą daro – dar kartą pažiūrėk Šioje šalyje nėra vietos senukams (2007) ir suprasi, apie ką kalbu). Anksčiau ar vėliau mes pagausim filmo esmę. Ir Chung’as, kaip ir kiekvienas įgudęs pasakotojas, tą puikiai žino.

Tokio kukliai grandioziško filmo kaip Minari apžvalgos pabaigai, atrodo verta priminti ir prisiminti, jog kiekvienas iš kino patirties išeinam su skirtingomis patirtimis. Mano atveju – likau sėdėti ant tos pačios kėdės, minus 25 “baksai” (minus dar keletas už praleistą pamainą) ir keturios išgaravusios valandos. Nuostabios valandos. Nepakartojamos valandos. Nei vieno “kino salėje” per garsiai popkornus traškinančio žiūrovo – nors ir to spėjau pasiilgti. Ir lova čia pat, už nugaros.

Vienu momentu, jei gerai pamenu, sušnabždėjau sau po nosim tą patį, ką kažkada sakiau pirmą kartą žiūrint Wes’o Anderson’o The Darjeeling Limited (2007): “Noriu, kad šitas seansas tęstųsi amžinai.” Tačiau, jei kažkas neturėtų (tikėtinos) pabaigos, vargu ar taip brangintumėme šias patirtis (pagalvoja apie visas (dvi.) buvusias merginas, visus (tris.) kartus skaitant Alex’o Garland’o The Beach; pastaruosius kartus, leistus su trimačiais, visiškai paliečiamais žmonėmis).

Kaip žmogui, augusiam “suskilusioje” šeimoje, kinematiniai pasakojimai apie yrančius tėvų santykius pro vaiko akis visad turėjo kažkokią tai pridėtinę trauką. Tikriausiai todėl, nes, kad ir kiek buvau mylimas kaip vaikas (+ jauniausias, o šie visad gauna daugiau dėmesio), ilgą laiką apie šiuos du žmones, disfunkcionaliai užauginusius mane, galvojau panašiai kaip ir Minari pypliukas apie savo netradicinę močiutę: tiek vieno, tiek kito pastangas motiniškoje-tėviškoje rolėje, kaip ir kiekvienas mes, vertinau pagal tai, kaip įsivaizdavau ir mačiau TV kitų tėvų-vaikų surežisuotas interakcijas. Pažiūrėti į abu šiuos nuostabius žmones kaip į du atskirus individus – su savomis ydomis, netobulumais, apie tėvystę tuomet žinojusius tiek pat, kiek aš apie pajamų deklaraciją vidurinėje – prireikė laiko, papildomų smegenų ląstelių ir ne vieno filmo. (aišku, galėjau tiesiog kam nors “netyčiuką” užstatyti, bet ačiū Dievui, jog mūsų laikais egzistuoja lengvai pasiekiama kontracepcija bei kinas)

Pirmasis filmas, išlaisvinęs, ar bent pradėjęs tą daryti, mano gimdyvius iš šio tobulų-netobulų tėvų konstrukto, jei gerai pamenu, buvo aktoriaus/režisieriaus Paul Dano mažai kam žinomas autorinis debiutas Wildfire (2018). Vienintelis sūnus, nelaiminga santuoka. Tėvas (nuostabusis, kad ir kiek jam laiko ekrane duosi, Jake Gyllenhaal) praranda darbą golfo aikštelėje ir staiga palieka žmoną ir sūnų vienus neribotam laikui. Tuomet nutinka nuostabus (mums, žiūrovams, ne vaikui) dalykas: vienintelis suaugęs žmogus šeimoje, Carey Mulligan, kurią tikriausiai greitu metu stebėsite Oskaru nominuotame Promising Young Woman (2020), vos ne pirštų spragtelėjimu pradeda elgtis ne motiniškai, vos ne kreiptis į sūnų, ką tik praradusį savo pareigon pašauktą tėtį, lyg į kokį lygiavertį kambarioką.

Kažkur tuo filmo momentu supranti, jog tėvai nėra vien tik kažkokie vienpusiai trafaretai – jie taip pat gali būti savanaudžiais. Būtent ką didžiumą Minari dalį stebime darant Jacob’ą. Bet kaip ir Carey Mulligan vaidinama pasimetusi motina, taip ir Minari šeimos galva – abu jie taip elgiasi, priima abiejų filmų vaikams sunkiai suprantamus sprendimus, kad išgyventų ir galėtų pasirūpinti mylimaisiais.Tačiau tiek Paul Dano kino juostoje, tiek iš Minari tu negali užčiuopti nei kruopelytės vieno ar kito veikėjo smerkimo. Visi jie yra vienodai kompleksiški – pradedant nuo Steven Yeun, kuris Jacob’o rolei naudojo savo tėčio susidarytą įvaizdį; baigiant režisieriumi, kuris pasidalino savo vaikystės prisiminimais, kad ir kokie jie nemalonūs ar skaudūs, su visu pasauliu – ir jie supranta, jog net ir gyvenimiškose klaidose, kurias visi darome ir darysime (padėkokime už tai Ievai ir Adomui, thank u veri much), slypi tam tikras grožis. Žmogiškas grožis.

Tad būtent dėl tokių patirčių kaip Minari (ar Boyhood (2014), ar vis dar iki šiol neperkandamas Synecdoche, New York (2008), didesnis už visą gyvenimą) esu dėkingas, nes jokia literatūra, joks paveikslas, kabantis “Luvre” nesugeba taip gerai priminti, jog mes ir mūsų keistieji tėvai – kad ir kiek mylimi ar nebyliai kaltinami už netobulą vaikystę (jei tokia išvis egzistuoja), ar nesugebėjimą tikėti santuoka – esam paprasčiausiai žmonės. Tik skirtingame laike, skirtingomis aplinkybėmis (mes turim “Google”, “kito ryto” tabletes, vieno piršto paspaudimu prieinamą visą pasaulio literatūrą, kino kolekciją, ir nuolatinį pervargimą (dėl kažkokios prakeiktos priežasties)).

Ir nors Lee Isaac Chung’as – apie kurį greitai jau visi šnekėsime – taip ir netapo gydytoju, noriu tikėti, jog Minari ir tolimesni jo pasakojimai išgelbės daugiau gyvybių, nei tą įmanoma padaryti dviem latekso pirštinėm dėvinčiom rankom.

Avatar
DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
SUKURTA ĮRAŠŲ 32

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun