Pirmą kartą atradau Alice Bolin esė knygą „Dead Girls: Essays on Surviving an American Obsession“ (2018) prieš porą metų, berašant straipsnį apie Nordic Noir žanrą ir vaikų vaizdavimą jame. Paskaičiusi keletą skyrių, knygą sėkmingai pamiršau iki šių metų, kada pagaliau pažiūrėjau pirmuosius du Twin Peaks sezonus – sezonus, kurie buvo daug kraupesni nei tikėjausi. Tada man galvoje vėl suskambo mirusios merginos serialo konceptas, kas visai nenuostabu, atsižvelgiant į tai, jog Bolin savo teoriją rėmė būtent šiuo kultinį statusą išsikovojusiu kūriniu.
Autorė taip pat nagrinėjo tokius serialus kaip True Detective (konkrečiai pirmąjį sezoną, kuris, tikriausiai net nereikia minėti, yra vienas geriausių sezonų televizijos istorijoje – jei ne vienas geriausių dalykų nutikusių TV per pastaruosius 15 metų), Pretty Little Liars, Veronica Mars, kurių epicentras taip pat yra jaunos merginos žūtis.
Panašiu metu aš vėl peržiūrėjau serialą Aštrūs daiktai (2018), paremtą rašytojos Gillian Flynn knyga tuo pačiu pavadinimu. Ir nors Alice Bolin į savo tiriamų kūrinių lauką neįtraukė nei šios knygos, nei serialo, tikiu, kad autorė man pritartų, jog Aštrūs daiktai puikiai tinka „mirusios merginos“ serialų lentynoje.
Visgi ši adaptacija griauna tam tikras šio skambaus žanro normas, dėl ko, asmeniškai, Aštrūs daiktai šiek tiek labiau imponuoja nei David Lynch’o mistiškasis serialas. Taip, Jean-Marc Vallée seriale irgi miršta jaunos mergaitės. Taip, šiame seriale atsiskleidžia jau nuo Twin Peaks ir film noir pažįstamas, idiliškame miestelyje slypintis blogis. Tačiau čia taip pat reikšmingai persvarstomi galios ir lyčių santykiai. Galėtum, mielas skaitytojau, užduoti gana pagrįstą klausimą: kodėl 2025 metais nagrinėju šiuos „pasenusius“ serialus?
Trumpai: juose ryškus „mirusios merginos“ tropas išlieka aktualus ir dabar. Net ir pelnytai populiariausiame šių metų seriale, Netflix‘o Adolescence, dėmesio centre vėl atsiduria jaunos merginos mirtis ir jos žudiko gyvenimas. Tai kad ir kaip norėtumėm būti šiuolaikiški, originalūs ir netikėti, niekaip nepabėgame nuo pamatinių istorijų apie nekaltas aukas bei žiaurias jų mirčių aplinkybes.
Aštrūs daiktai pasakoja žurnalistės Kamilės Preaker (vaid. Amy Adams) istoriją. Dirbdama Sent Luiso laikraštyje, reporterė gauna užduotį aprašyti jaunos mergaitės dingimą iš Wind Gap‘o, savo gimtojo miestelio. Jos grįžimas niekieno nepradžiugina: Kamilės motina Adora (vaid. Patricia Clarkson) nustemba ir susierzina, kad dukra nepraneša apie atvykimą; miestelėnai kreivai žiūri į tai, kad žurnalistė grįžo vien tam, kad parašytų apie jų tragediją. Kol vietiniai policininkai, žinoma, susierzina dėl dar vieno asmens atsiradimo, apsunkinančio jų tyrimą.
Akivaizdu, kad ir pati protagonistė nesijaučia gerai grįžusi namo: ji kasdien perka degtinės butelius ir gerdama juos iš popierinių maišelių dreifuoja tuščiomis Wind Gap‘o gatvėmis. Pirmojo epizodo pabaigoje suprantame, kad Kamilės savidestrukcija prasidėjo daug seniau – jai įlipus į vonią, žiūrovui atskleidžiama, jog visas moters kūnas yra nusėtas pjaustymosi randais. (Gana makabriškas serialo akcentas yra tai, jog kiekvieno epizodo pavadinimas yra vienas iš žodžių, išraižytų ant Kamilės kūno).
Paprastai tokiuose serialuose įvykių epicentre yra vienas ar du detektyvai, kurie aiškinasi jaunų merginų mirtis ir kartu sprendžia savo asmeninio gyvenimo problemas. Visgi, nusikaltimai su jais ne visada susiję. Nors Aštrūs daiktai pagrindinė veikėja taip pat atlieka detektyvinį vaidmenį, jos asmeninės praeities patirtys yra neatsiejamos nuo Wind Gap‘ą sudrebinusių žmogžudysčių. Emociškai tai daug efektyviau, nes žiūrovas yra pastatomas į prieštaringą poziciją – norisi, kad Kamilė dingtų iš gimtojo miestelio ir nutoltų nuo visko, kas ją verčia atsakymų ieškoti butelio dugne.
Gal dėl to visas serialo brutalumas ir kraupumas, nors ir verčia rankomis dengtis akis, vis tiek vilioja pro pirštų plyšius žiūrėti į išrautus dantis ir kraujo upelius. Gal tai turi kažką bendro ir su faktu, jog su šia tragiška figūra, kuri kaip ir visi to pačio kirpimo veikėjai (Rust Cohle, Prisoners (2013) detektyvas Lokis ir t.t.), egzistuojantys viena scena nuo tapimo savo bylos įtariamaisiais, dalinuosi tuo pačiu vardu?
Mirusios merginos tropą naudojantys serialai dažnai labai aiškiai atskiria lytis: moteris kaip nekalta, pažeidžiama auka; vyras kaip sauganti arba pavojų kelianti figūra. Twin Peaks seriale visi veikėjai, turintys daugiausiai tikros ar bent simbolinės galios, yra vyrai – miestelio šerifas ir policininkai, detektyvai, gydytojai, verslininkai, merai, visi iki vieno yra vyrai. Nors atsiranda ir galingesnių moteriškų veikėjų, joms atsidūrus kritinėse situacijose, į pagalbą vis tiek atskuba, you guessed it – vyrai.
Nesupraskit manęs klaidingai: aš labai mėgstu Lynchą. Tai buvo vienas pirmųjų režisierių, paskatinusių daugiau domėtis kinu. Visgi žiūrint jo televizinį šedevrą manęs neapleidžia jausmas, kad tai vyrišku žvilgsniu ir pasaulėžiūra persmelktas kūrinys. Iš keturiolikos režisierių, prisidėjusių prie šio serialo epizodų kūrimo, vos trys buvo moterys, o tarp scenaristų išskaičiau vos vieną moterišką vardą (aišku, IMDB nėra visada teisus, bet gal nebus visiškai prašovęs šiuo klausimu). Nereiškia, kad vyrai negali parašyti stiprių moteriškų personažų ar jų įgalinti. Tačiau šis disbalansas (nors ir pasitaisęs nuo Twin Peaks debiuto) mane verčia kvestionuoti, kokią žinutę siunčia tokie kūriniai.
Neslėpsiu, jog mane nuoširdžiai erzina stebėti siužetus, kur paskutinę sekundę mergina yra išgelbėjama kažkokio bičo, ypač jeigu jo atsiradimas yra visiškas deus ex machina. Antravertus, Aštrūs daiktai taip pat neišvengia šio stereotipo. Pačios motinos apsvaigintą Kamilę ir jos seserį Ammą (vaid. Eliza Scanlen) išgelbėja iš San Fransisko atskridęs redaktorius, kurio primygtinai prašoma policija pagaliau apsilanko Crellin šeimos namuose ir laiku suima stogą visiškai pametusią motiną.
Tačiau įtakingiausi ir žiauriausi žmonės čia nėra vyrai. Adora Crellin, lėmusi savo dukros Marian (vaid. Lulu Wilson) mirtį ir nuolat nuodijanti Kamilę ir Ammą, yra galingiausias asmuo Wind Gap‘e. Jos šeimos istorija čia mena JAV Pilietinio karo laikus: jai priklauso kiaulių fermos, kuriose dirba didžioji miestelėnų dalis, ir nuo jos priklauso net tokie dalykai kaip Natalie Keene (vaid. Jessica Treska) laidotuvės, kurios prasideda tik atvykus Crellin šeimai. Adora taip pat, tiesiogine prasme, kontroliuoja savo dukterų kūnus: ji merginas girdo neaiškiu gėralu iš mėlyno buteliuko, nuo kurio Kamilė ir Amma vemia, neturi jėgų atsikelti iš lovos ar kitaip prieštarauti savo motinai…
Natalie ir Ann Nash (vaid. Kaegan Baron) mirtis taip pat lėmė ne vyro ranka (nemačiusieji serialo, žinau, kad ši moteriškų vardų lavina Jums nieko nesako, bet pakentėkit ir pasistenkit neatsilikti – bus verta) Pačios paskutinės viso serialo sekundės atskleidžia, kaip Amma kartu su savo draugėmis nužudė savo klasiokes ir joms išrovė dantis. Pasak geriau nežinančių policininkų, šiam kraupiam gestui (kaip ir raugintų agurkėlių stiklainių atidarymui ar, hmm, vorų išgaudymui) įvykdyti reikia „vyriškos jėgos“. Kitaip sakant, moterys šiame seriale įgauna laisvę elgtis taip pat žiauriai ir šlykščiai, kaip dažniausiai elgiasi vyrai panašiuose kūriniuose.
Aš suprantu, kad šiek tiek juokinga vadinti Aštrūs daiktai feministišku šedevru dėl to, kad didžiausią blogį čia įkūnija moterys. Bet ar labai suklysčiau taip teigdama? Mano nuomone, moterų veikėjams turi būti suteikiama tokia pati laisvė kaip ir vyrams – t. y., turi būti ir tokių šlykščių bei nepateisinamų moteriškų personažų kaip Adora. Kas nusprendė, kad moterys turi būti vien pavyzdiniai veikėjai, o vyrai gali būti kokie tik nori?
Čia norėčiau įterpti trumpą ekskursą apie Aštrūs daiktai knygos ir serialo adaptacijos scenarijaus autorę Gillian Flynn. Esu perskaičiusi jos visus romanus, o serialą Aštrūs daiktai ir filmą Gone Girl (2014), pastatytus pagal Flynn kūrinius, mačiau ne po vieną kartą. Jos kūryba išsiskiria ypatingu žiaurumu, JAV mažų miestelių tamsumo nagrinėjimu ir sudėtingais moterų personažais.
Daug kalbėjau apie Aštrūs daiktai moteris, bet kone žinomiausia Flynn sukurta veikėja yra Amy Dunne. Jei šis vardas jums ir negirdėtas, tikrai esate skaitę, matę ar kitaip susipažinę su „Cool Girl“ monologu. „Cool girl is hot. Cool girl is game. Cool girl never gets angry at her man.“
Visgi žymiai svarbesnė mintis nuskamba dar anksčiau, kai žiūrovui pirmą kartą atskleidžiama, jog Amy (vaid. Rosamund Pike) suvaidino savo dingimą. „Nick Dunne took my pride and my dignity and my hope and my money. He took and took from me until I no longer existed. That‘s murder.“ Taip Amy pateisina savo mirties spektaklį, dėl kurio, pagal jos planą, Nick‘ą (vaid. Benas Affleck’as) turėtų nuteisti mirties bausme.
Iš karto reikėtų pasakyti, kad aš neteigiu, jog Amy nieko blogo nepadarė – ji jaunystėje apkaltino savo buvusį vaikiną išžaginimu, o slapstydamasi nuo Niko ir policijos nužudo savo seną persekiotoją. Bet, kaip ir daugelis moteriškos lyties skaitytojų/žiūrovių, aš suprantu jos nuoskaudas. Man labai lengva įsivaizduoti save jos batuose: iš Niujorko persikraustyti į savo vyro gimtąjį miestelį, kuriame Tu nieko nepažįsti, o sutuoktinio šeima tavęs nemėgsta, yra be galo sunku. Be to, jūs abu neturit darbų ir vienintelis dalykas, kas išlaiko jūsų šeimos ūkį, yra tavo tėvų fondas, kuriuo tavo vyras kuo toliau, tuo labiau piktnaudžiauja. Ir, lyg to būtų negana – jis susiranda meilužę („Newer, younger, bouncier cool girl“). Aš irgi išsikraustyčiau iš proto Amy vietoje!
Ir nors, kaip teigia Alice Bolin, Amy Dunne nepanaši į jokią normalią ar realybėje sutinkamą moterį, ji atspindi tokių „padorių“ vyrų kaip Nick‘as košmarą – galios ir kontrolės praradimą. „Flynn Nick‘o lūpomis išreiškia vieną mūsų neišsakytinų įsitikinimų – vyrui yra baisiau būti apkaltintam nei nužudytam.“ (Bolin 2018, p. 35). Dėl to nėra sunku tapatintis su Amy nuoskaudomis. Gal ne kiekvienas iš mūsų ryžtųsi tokiam groteskiškam kerštui. Visgi jo priežastys nėra tokios iškreiptos ar iracionalios kaip gali pasirodyti. Todėl Gillian Flynn kuriami personažai taip imponuoja: ne visada lengva juos suprasti ar jiems pritarti, visgi jų paveikslai yra ypatingai ryškūs ir išskirtiniai.
(Tiems, kam Gone Girl pasirodė misoginistiškas, o Amy nefeministiška, galiu pasakyt tik tiek: ne visi moterų personažai turi būti tobuli moralaus elgesio trafaretai ar paprasčiausiai geri žmonės. Aš save feministe laikau gal nuo 6 klasės (net turėjau maikę su užrašu „I‘m a feminist“, dėl kurios mane, žinoma, pašiepdavo klasiokai) ir atsisakau tikėti tuo, jog mano prielankumas Amy Dunne reiškia feminizmo išsižadėjimą.)
Grįžtant prie „mirusios merginos“ serialų ypatumų, Aštrūs daiktai išsiskiria tuo, jog, kitaip nei jo pirmtakai, šiame seriale nėra nagrinėjamas religinis fanatizmas, o nusikaltimai nėra mitologizuojami ar kitaip mistifikuojami. Nors yra pavienių vaizdų (kaip baltą suknelę ir gėlių vainiką dėvinti Amma), iškrentančių iš realistinio konteksto, pagrindinė tragedija niekaip nėra susijusi su paslaptingais ritualais – tai žiaurus, paprasto žmogaus įvykdytas nusikaltimas. Tvin Pykse Laurą Palmer nužudė, spoiler alert… jos tėvas Lelandas. Visgi, kone cituojant Agentą Cooperį, yra per daug sunku patikėti, kad tėvas išprievartautų ir nužudytų savo dukterį, tad atsakomybė už nusikaltimą tenka Bobui – tamsiajai dvasiai, įsikūnijusiai į Lelandą.
Tiek Pretty Little Liars, tiek True Detective serialuose irgi atsiranda mitinę vaizduotę žadinančių elementų, nors ir jie nesilygina su Tvin Pyksu. Čia blogis tampa savarankiška ontologine jėga, kuri gali įsikūnyti į beveik bet ką ir kurios sukontroliuoti negali niekas. Ir kad ir kaip aš mėgčiau Lyncho kūrinius, šis mistifikavimas nėra man prie širdies. Gal tai nebus populiari nuomonė, bet šis sprendimas skamba kaip bandymas išsisukti iš sudėtingos situacijos. „Tėvas nužudė savo dukterį, jos pusseserę ir sutraumavo dar bent kelias merginas. Yra per daug sunku apie tai kalbėti, tad mes parodysime, kad iš tikrųjų į jį įsikūnijo piktoji dvasia“. Argi tai neprimena liaudies pasakų, kur pasaulio blogis buvo maskuojamas raganomis ir velniais? Kaip tada galime pasverti žmogaus atsakomybę už padarytą nusikaltimą, kai visa kaltė verčiama mistinėms būtybėms?
Aštrūs daiktai, tuo tarpu, visiškai nebijo realistiškumo ir mergaičių mirtys nepriklauso nuo siurrealistinių pasaulio elementų, o yra sukeltos siaubingai žiauraus, iškreipto žmogiškumo. Nesakau, kad dėl to šis serialas yra geresnis už Tvin Pyksą. Visgi Gillian Flynn ir jos bendrakūrėjų pasirinktas realizmo kelias mane paveikė žymiai stipriau. Tvin Pyksas kelia siaubą, nes jame rodomi žmonės ir įvykiai yra keisti, neįprasti ir ypatingai fantastiški. Kol Aštrūs daiktai gąsdina dėl to, nes čia viskas iki pat kaulų smegenų realistiška: nei sapnų, nei anapusinio pasaulio, suteikiančio atotrūkį nuo žiaurios kasdienybės, čia nerasi. Tuo tarpu, žmonių su tamsiais ir iškreiptais polinkiais rasi už kiekvieno kampo.
„Mirusios merginos“ serialai, deja, atspindi žiaurią realybę – dauguma žmogžudysčių aukų vis dar yra moterys. Gal dėl to iki šiol televizijoje gausu vienokių ar kitokių kūrinių, kuriuose dominuoja smurtas prieš moteris, jų mirtys ar pasikėsinimai į jų gyvybes. 2024 m. pabaigoje „The Guardian“ žurnalistė Anita Chaudhuri vėl bandė atsakyti į milijono dolerių vertą klausimą: „kodėl tiek daug populiarių serialų pasakoja moterų nužudymo istorijas?“
Gal tai dėl saugumo jausmo, kurį kelia žinojimas, kad patys nesame žmogžudystės tyrimo dalimi. Gal tai adrenalino, kurį sukelia detektyviniai trileriai. O gal paprasčiausiai dėl to, kad daugiau televizijos žiūrovų yra moterys ir joms tapatintis su tos pačios lyties aukomis yra lengviau, į ką būtent atsižvelgia serialų kūrėjai. Tiesa yra kažkur tarp visų šių atsakymų. Detektyviniai trileriai, true crime podkastai ir jų įkvėpti kūriniai patenkina mūsų tamsiausius troškimus. Nepanašu, kad filmų ir serialų kūrėjai greitu metu nustos žudyti merginas… bent jau ekrane.
LMTA Kino kultūros studentė. Filmų žiūri daug ir visokių; negali išskirti mėgstamiausios kategorijos ar mėgstamiausio filmo (don’t judge please), tai tiesiog žinokit, kad žmogus mėgsta kokybiškus filmus.