O brol, nuo kur pradėti…
Vien tik pagalvojus, jog teks kažkaip į šiuos žodžius sutalpint viską, ką galvoju apie „Mr. Morale & The Big Steppers” (2022), hip-hop’o pasaulio nekantriai lauktą Kendrick’o Lamar’o (a.k.a. K-Dot) sugrįžimą — suima lengvas kūrybinis block’as. Tas pats, su kuriuo muzikantas savo naująjame albume pasakoja galynėjęsis ištisus dvejus metus.
Kita vertus, spaudimas kaip ir suprantamas: prestižinis „Pulitzerio” apdovanojimas už nepriekaištingą „D.A.M.N” (2018) albumo lyriką – talentas liaupsinamas ir akademiškai analizuojamas jau nuo pat „good kid, m.A.A.d city” dienų. Penki kuklūs „Grammy” apdovanojimai. Visų laikų geriausių albumų sąrašas „Rolling Stone” žurnale (top 500), jo revoliuciniam „To Pimp a Butterfly” (2015) — albumui, išmokiusiam mane klausytis muzikos, kaip joks kitas albumas to nebuvo padaręs iki tol — besidžiaugiant kuklia #19 vieta šalia Bob’o Dylan’o „Highway 61 Revisited” (1965) ir Kanye West’o „My Beautiful Dark Twisted Fantasy” (2010). Taip kad no pressure, brolau.
Bandom dar kartą: „Mr. Morale & The Big Steppers” yra penktasis studijinis albumas, pirmasis jo dvigubas, besitęsiantis 75 nuostabias, chaotiškas, kartais nejaukias minutes. Klausau šio albumo nuo pat jo išleidimo dienos (penktadienis, trylikta) — einant į parduotuvę, besivažinėjant dviračiu, gulint lovoj, stovint lovoj, medituojant, dainuojant kartu, bėgant pusmaratonį — tačiau kuo toliau tuo labiau pradedu suprasti kokia neįmanoma misija tai yra. 18 dainų, kiekviena ji turi po 5-6 skirtingus kompozitorius, dar tuziną skirtingų lyrics’ų rašytojų (Father Time daina, pavyzdžiui, turi po 11 kiekvienoje kiekvienoje kategorijoje); nepaminėti atlikėjai, kurių savamokslis atpažinimas yra kaip atskiras mini-žaidimas, teikiantis nuo „D.A.M.N” dienų pamirštus džiaugsmus — pakelkit rankas visi, kurie atpažino pusę minutės tetrunkančius Florence Welch (aka Florence and the Machine) vokalus. (Jei rankos nekėlei, paliksiu šį siurprizą surasti pačiam).
Jei Lamar’o debiutinis, karštas, kaip lydytas plienas „good kid, m.A.A.d city” (2012) albumas buvo muzikanto pilnametražis filmas; kažkur ant mano lentynos stovintis „To Pimp a Butterfly” jo manifestas; per mažai kam žinomas „Untitled Unmastered” (2016) jo džiazo albumas; „D.A.M.N” pop albumas — tuomet „Mr. Morale & The Big Steppers” yra jo solinis spektaklis, kuriame vyksta nesuvaidintas egzorcizmas. O aš „kritikas”, bandantis aprašyti pirmąjį viešą, pramogai pateiktą vieno žmogaus apsinuoginimą prieš visą pasaulį.
Jaučiuos kaip ta meno kritikė iš Žmogus-paukštis (2014) filmo, kuriame scenaristas-aktorius paaukoja savo gyvybę, jog patenkintų nepatenkinamus New York Times teatro kritikės lūkesčius (spoiler alert: vidury spektaklio, priešais visą auditoriją nusišauna). Jaučiuosi lyg bandyčiau apžvelgti Biblijos pirmąjį draft’ą, kai dar jisai tebuvo išgraviruotas privačiuose, sunkiai suprantamuose akmens luituose (ar ant ko tuomet hebrajai rašė (papiruso?)). Jaučiuosi lyg bandyčiau per vieną savaitgalį apžvelgti Hideo Kojima’os Death Stranding (2019), kuriam vien tik pereiti reikia paplušėti geras 40-50 valandų, atsisakant šeimos, asmeninio gyvenimo bei dienos šviesos.
Jei „good kid, m.A.A.d city” (2012) buvo Lamar’o pilnametražis filmas; „To Pimp a Butterfly” jo manifestas; „Untitled Unmastered” (2016) jo džiazo albumas; „D.A.M.N” pop albumas — tuomet „Mr. Morale & The Big Steppers” yra jo solinis spektaklis.
Tai apie ką mes čia? Apie asmeniškiausią atlikėjo albumą, kuris lyg ir atsisako bet kokios interpretacijos, bet tuo pačiu reikalauja bent vienos. Pirmas dalykas, kurį pastebės ir išgirs net ir viena ausim, fone albumo besiklausantys melomanai (kas yra labai nepagarbu, tarp kitko..) — Lamar’ui yra sunku. „I’ve been goin’ through somethin’ ”, – tik albumui prasidėjus atvirauja 34 metų atlikėjas. Jis žino, kad ant jo pečių yra milžiniški muzikos industrijos bei jo ištikimų gerbėjų lūkesčiai siekiantys stratosferines aukštumas. Bet vietoj to, kad jis dar kartą liaupsintų save, kaip hip-hop’o karalių „D.A.M.N” albume — labai populiari tematika repo industrijoje — Kendrick’as nusižemina. Lyg koks mesijas, jis pasakoja apie savo traumas, demonus, nuodėmes, baimes, gėdos jausmą, šlovę. Visus mažus ir didelius proveržius pas paslaptingąjį dvasinį psichoterapiautą (Eckhart Tolle), kelis kartus paminimą albume.
„Mr. Morale & The Big Steppers” yra terapinis albumas — paskutinis dalykas, ko dauguma, įskaitant ir mane, tikėjosi iš Lamar’o, tačiau logiškiausias. Kaip kokiam apsilankyme pas psichologą, čia mintys ir beat’ai šokinėja taip pat greitai ir nenuspėjamai. Kas iš vienos pusės mažiau kantrybės turinčius (naujus) klausytojus arba atbaidys, arba supažindins su dar neištirtais muzikiniais horizontais. Tik pabandyk paklausyt įžanginės albumo dainos United In Grief, kuri taip greitai keičia tempą ir yra prigrūsta tiek muzikinio meistriškumo, jog momentais atrodo, kad tavo muzikinis supratimas-išsilavinimas visuomet bus vienu žingsniu atsilikęs nuo to, ką albume išdarinėja savamokslis reperis.
Yra keletas dainų, kurios palieka didesnį įspūdį: Father Time, kurioje Lamar’as pasakoja apie dorojimąsi su „daddy issues”, fone besisukant tikriausiai įsimintiniausiam albumo beat’ui — kaipgi nepaminėjus ir britų muzikanto Sampha’os vokalų, kurie čia išties daro stebuklus. Taip pat ir „To Pimp a Butterfly” energija atsiduodantis Mr. Morale, prie kurio beat’o prisidėjo ne kas kitas, o Pharrell’is.
Nenuostabu, jog dvi daugiausiai dėmesio (bei kritikos) susilaukusios albumo dainos kalba apie problematiškiausius bei jautriausius dalykus. Aunt Diaries dainoje atlikėjas atvirauja apie savo metamorfozę patyrusį suvokimą, apie savo translytę tetą. „My auntie is a man now”, – kaip kokią mantrą jis vis kartoja, kartais sąmoningai sumaišant gimines, kartais kartojant žodžius, kurie neabejoju sunepatogins ne vieną LGBTQ+ asmenį. „Slidus ledas”, kaip sakant, tačiau didžiausias siurprizas (dar vienas) slypi dainos finale, atlikėjui prisimenant 2018-ųjų skandalą padalijusį hip-hop’o klausytojus į dvi barikadų puses.
Kol priešpaskutinėje albumo dainoje Mother I Sober tikriausiai ir tematiškai sunkiausioje, Lamar’as pasiekia savo terapijos aukštumas pasakojant kokią traumą jam įvarė šeimos įtikinėjimas, jog vaikystėje jis buvo išžagintas (nors tą neigia; vėliau išsiaiškinant, jog tokią traumą nešiojasi jo paties motina). Gali pasirodyti keista, jog albumo finale atlikėjas atvirauja apie tokius jautrius dalykus, kai prieš kelias dainas jis vaidina R. Kelly, pasižymėjusio muzikanto bei seksualinio priekabiautojo velnio advokatą („I think about Robert Kelly / If he weren’t molested, I wonder if life’ll fail him”); o vienas iš didžiausias bangas internete sukėlusių „Mr. Morale & The Big Steppers” albumo svečių yra taip pat ne ką šventesnis hip-hop’o atlikėjas Kodak Black (seksualinis priekabiavimas, smurtas, išprievartavimas), savo debiutu priminęs Marilyn Manson’o (seksualinis priekabiavimas) pasirodymą Kanye West’o „Donda” (2021) albume.
Kitaip sakant, bet kuris sveiko proto atlikėjas nesiliestų prie šių radioaktyvių personų. Tačiau reikia prisimint, kad kalbam apie menininkus, kuriems komercinė sėkmė ir baimė būti „atšauktiems” (angl. cancelled) yra paskutinėje vietoje. Ir nors apie šiuos visuomenės atmestus „meno monstrus” kažkada jau rašiau ir išsakiau ką galvoju — Kodak Black tikrai atiduoda savo duoklę Kendrick’ui.
Visgi, daina, kuri sulauks daugiausiai „WTF?” momentų yra We Cry Together. Turinti tą patį vaibelį kaip Eminem’o Kim — to pačio reperio, kuriam albumas tiesiog „atėmė žadą” — čia randame Lamar’ą mainantis bjauriomis bei dažnai nepatogiomis replikomis su Zola (2021) filmo aktore Taylour Paige, kuri, kad mane skradžiai, tikrai sugeba atsikirsti. Malonumo atžvilgiu, klausytis šios dainos prilygsta sėdėti tame pačiame kambaryje ir klausytis, kaip geriausių draugų pora šešias minutes „važiuoja” vienas ant kito, nerenkant žodžių. Gale dar ir mini-sekso scena yra, tiems, kas galvojo su Kendrick’o kūryba supažindinti savo Wu-Tang Clan dieneles atmenančius tėčius. Gal ir ne pats labiausiai perklausymui gundantis albumo gabalas, tačiau tikrai įsimintinesnis ir spalvingesnis, nei kai kurie kiti (pvz., Die Hard ar Purple Heart).
Prieš dešimtmetį Kendrick’as teiravosi mūsų: „If I mentioned all my skeletons, would you jump in the seat? ” (daina M.A.A.D. City). Tuomet jis dar nebuvo hip-hop’o titanas savo įtaka prilygstantis Drake’ui, Dr. Dre ar Kanye West’ui, kuriuo yra šiandieną. Su „Mr. Morale & The Big Steppers” jis dar kartą bando perrašinėti hip-hop’o taisykles, taip kaip Ye (arba Kanye West’as) trumpam išpopuliarino krikščionišką repą.
Ar tai yra geriausias jo projektas iki šiol? Tikrai ne. „Mr. Morale & The Big Steppers” yra ir šiek užtęstas, ir dažnai skambesio vietą užleidžia originalumui, kuo savo demonus priešais mus, kaip kokį kilimą ištiesusio Lamar’o kūrybai tikrai nestinga. Atvirai, abejoju, jog greitu metu muzikos sferoje sulauksim kažko tokio atviro ir unikalaus kaip šis albumas, sunertas iš asmeninių traumų bei (auditorijos peršamos) mesijo sindromo baimės. Albumo, nebijančio provokuoti ar neatsidurti radijo top 10. Ir net jei nutiks taip, jog Kendrick’as ištęsės savo žodžius ir pasirinkęs save, o ne gerbėjus vėl dings pusei dešimtmečio — tebūnie. Mes iš jo ir taip per daug gavom.
Vaikinas, kuris be užrašų knygelės nepalieka namų