Visai neseniai, maždaug savaitė po filmo pasirodymo Lietuvos kino salėse – gatvėse ant stendų ir autobusų stotelių besisukančių reklamų kabant Gabės lėlių namai. Filmas (auksinė taisyklė: kai filmo pavadinime yra žodis „filmas“, nieko gero nelauk) plakatui, o ne, tarkim, filmo, kuris 100% bus nominuotas geriausių metų filmo Oskarui (kad ir ką šis titulas bereiškia šiomis dienomis) – su kolega bediskutuojant filmus, „susprogrindau“ jam smegenis atskleidžiant, jog jo rekomenduotinas „filmas apie porno industriją“ (taip taip, tas pats Boogie Nights) buvo parašytas bei surežisuotas to paties bičo…
55-erių metų Paulo Thomas Anderson’o (toliau P.T. A.), kuris pastatė mažiausiai $130 mln. kainavusį Mūšis po mūšio (arba One Battle After Another).
Jei tik jis būtų matęs Nematomas siūlas (2017), tikriausiai brandžiausią P.T. A. juostą (apie egocentrišką suknelių siuvėją, kuris neapkenčia žodžio chic ir verčiau rytą pradės mirties patale, nei klausysis kaip jo dabartinė pretendentė į sielos draugę tepasi sviestą ant skrebučio („I can’t begin my day with a confrontation!“) ši naujiena tikriausiai būtų privertusi mano kolegą išspjauti visus po viršutine lūpa marinuojamus snusus…
Kodėl aš visa tai Jums pasakoju ir kuo tai susiję su Mūšis po mūšio? Kaip tai susiję su dvilypiu jausmu, kurį jaučiu kiekvieną kartą girdint draugus/kolegas dėkojant už „bombinę“ rekomendaciją (geriau pagalvojus, nei vienas tiesiogiai nepasakė tų kelių stebuklingų žodžių, kuriuos mus moko vaikystėje, bet whatever), tuo pačiu patvirtinant visiems gerai žinomą faktą, kad turiu gan neblogą skonį kinui?
Aš pradedu suprasti, kaip turėjo jaustis pačiuliu atsiduodantis Joaquin Phoenix’o vaidinamas detektyvas, kiekvieną kartą išgirdus, jog jo laisva kaip vėjo nuneštas marihuanos dūmas (buvusi) mergina duodasi su kas antru Los Andželo magnatu ar neo-naciu. Po trečio žmogaus, patvirtinusio kad Mūšis po mūšio yra vienas geriausių šių metų filmų, pasijaučiau kaip visiška swiftie girdint patvirtinimą po „The Tortured Poets Department“ LP pasirodymo, kad galbūt Taylor Swift yra „visai nieko“.
Kiekvienas turime tą momentą,mintyse pamažu užsiplieskiant supratimui, kad galbūt priešais tave mirguliuoja nitroceliuliozė (arba kino juostelė), kurią palietė pats Dievas arba tavo būsimas mėgstamiausias režisierius. Vieni tai patiria apsiašarojusiom akim stebint kaip Matthew McConaughey astronauto kostiume susivokia, jog visi mes žiūrime ne į kalnus, o į viską savo kelyje bešluojančią bangą, kuri artinasi link mūsų dėka kvantinės fizikos ir kitų sci-fi dalykų (Interstellar). Kiti – sulaikius kvėpavimą laukiant, kas nutiks psichopato su slėginiu šautuvu ir bliūduko grifka persekiojamam Džošui Brolinui su kaubojaus kepure (Šioje šalyje nėra vietos senukams).
Mano romanas su P.T.A. nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Ne – iki kol aš pakankamai subrendau, iki kol aš supratau, kad turiu nemainstreamin’į (skaityti: keistą) skonį kinui, po to, kai peržiūrėjau Harmony Korine Gummo (1997) ir pagal soundtrack’ą galėjau pasakyti, jog tai 70-tųjų The Bitter Tears of Petra von Kant, praėjo nemažai laiko. Išgyventa nemažai skausmo bei džiaugsmo. Išragauti visi greito maisto „restoranai“. Išbandytos visos (be vienos) reakreacinės substancijos. Bandžiau du (du!) kartus skaityti grožinės literatūros sensėjaus Thomas Pynchon’o kūrybą tik tam, jog suprasčiau, kodėl net pats Mūšis po mūšio režisierius – vienintelis po šia saule egzistuojantis režisierius, ekranui adaptavęs Pynchon’o literatūrą – nesugebėjo pasiekti „Gravity’s Rainbow“ pabaigos.
Mačiau Punch-Drunk Love (2002), bet šis sapniška energija radijuojantis filmas (kurį, kaip ir Materialistai (2025), galėjo sukurti ateivių mokslininkai, bandantys ištirti Adam Sandler’io „nervacijos“ ir talento diapazoną – ir sakau tai kaip komplimentą) neužsiliko su manimi.
Mačiau Bus Kraujo (2007), pirmąjį P.T.A. „siaubo filmą“ (jo paties žodžiai), kai buvau pakankamai suaugęs, kad galėčiau legaliai, neprakaituojant įsigyti alkoholio. Tačiau apart filmo epiškumo ir neseniai į aktorystės roges sugrįžusį Daniel Day-Lewis vaidybos filmas neužsiliko su manimi, o pats filmo režisierius, kaip ir jo pavardė, vis dar gyveno bendrapavardžio (Wes) Anderson’o šešėly.
Ilgiau skaičiusieji DFCitą žinos, jog mano mėgstamiausias visų laikų filmas yra P.T.A. The Master (2012). Filmas apie Joaquin Phoenix’o vaidinamą karo veteraną; panaudotą ir išmestą visuomenės, vienu momentu bedulkinantį iš smėlio suformuotą moters figurą. Kitą – beribės dykumos dykuma skuodžiantį Harley Davidson’u praeities link. Tikriausiai gražiausią platoniškos, vyriškos meilės apraišką atvaizduotą kino ekrane.
Ši filmą pamilau, kuomet studijų laikais peržiūrėta esė pavadinimu „The Sweetness of Freddie“ Youtubėj parodė ištrauką, kurioje P.T. Anderson’as pasakoja, kaip dokumentika apie beždžiones apledėjusiais antakiais privedė prie The Master kadro, kuriame stebime, kaip fronto linijoje su mieguistumu kovojantis Phoenix’o vos matomas viršugalvis iš visų jėgų bando neužsnūsti…
Jei dar nematei šio video, tučtuojau nustok skaityti šiuos žodžius ir spustelk ant klipo nuorodos – likusi apžvalgos dalis (kuri jau, prižadu, kalbės apie apžvelgiamą filmą) lauks tavęs čia.
Aš žiūriu daugiau filmų nei normalus, mokesčius mokantis pilietis su socialiais hobiais (kad ir ką tai reikštų), kurie nėra daromi tamsos apsuptyje, ir daugelis jų ištirpsta kaip cukrinė vata – saldi patirtis, svaiginanti liežuvio receptorius, tačiau ištirpstanti tą pačią akimirką, jei ne greičiau.
Bet ne The Master. Šis svaiginantis filmas yra konstanta. Mano kelrodė žvaigždė, pagal kurią matuoju kitus filmus, potencialių partnerių suderinamumą bei gebėjimą seksualiai rūkyti cigaretes. Ir jei yra žmogus, kuris galėtų nufilmuoti mano naują visų laikų kino favoritą, tai būtų ne kas kitas, o Paul Thomas Anderson’as…
Ar Mūšis po mūšio yra geresnis filmas nei The Master, tuo pačiu – filmas, apie kurį per daug ir po-kokaininiu greičiu visiems nekaltiems, vakarėlyje sutiktiems individams nuo šio pasakosiu? Ne ir taip.
Atsakymai, kaip ir daugelis dalykų gyvenime, yra labiau persipynę, nei galvojat.
Mūšis po mūšio prasideda nuo 20 minučių trunkančio, traukinio greičiu besirutuliojančio montažo, per kurį (nuo čia pradėkit skaityti 2x greičiau lyg Jūsų pūslė Jus spaustų į WC) susipažįstame su „French 75“, revoliucionierių grupe, pavadinta Pirmojo Pasaulinio metu išrasto kokteilio vardu, kurios centre sukasi nuo Kanye West „Fade“ dienų formą išlaikiusi, visada kruštis (ir respublikoniškus įstatymus krušti) pasiruošusi Teyana Taylor (filme Parfidia), viena iš judėjimo „vinių“, ir „Ghetto Patt’as“ (vaid. Leonardo DiCaprio), sprogmenų ekspertas, kurie po įvadinio išpuolio nelegalių piliečių sulaikymo centre greitai susimeta; vienas iš jų pasineria į tėvystės džiaugsmus, kitas – toliau tęsia revoliuciją, kad ir į kokias nemalonias situacijas ir akistatas su Terminatorišką atsidavimą turinčiais, naujai atrastą fetišą juodaodėms sutvardyti bandančiais seržantais tai priveda. Per šias dvidešimt minučių atsiduri seksu atsiduodančiame motelyje, turbulenciškų mašinų galinėse sėdynėse, jaukaus laužo apsupty, teisėsaugos taikiklyje (literaliai ir ne tik), intymaus ryto su kūdikiu momento centre, Meksikos pasienyje ir bala žino dar kur… Revoliucija sugriūna kaip iš domino kaladėlių sukalta Berlyno siena, revoliucionieriai kaip tarakonai išsilaksto į skirtingus Amerikos kampelius ir visai greitai stebime – 16 metų į priekį – kaip Leo, bandantis išmušti pachmielą trečią dienos ir su samurajaus kuodu, savo užaugusiai, violetinį dziudo diržą turinčiai dukrai kažką burba apie Steely Dan skambesį – to paties muzikanto, kurio „Dirty Work“ iš tiesų pradėjo Mūšis po mūšio, tik šį kartą šiek tiek atleidžiant gazą.
Pastebėjot, kad praėjusi pastraipa yra vienas ilgas sakinys (su vienu tašku ir daug kabliataškių)? Taip jautiesi žiūrint pirmąsias Mūšis po mūšio minutes – minutes, rezervuotas Christopher’io Nolan’o filmų kulminacijose, „The Last of Us“ (2013) žaidimo intro ar bandant išspręsti buitinį ginčą su savo partneriu – ir nežinau ar šiais metais savo akimis mačiau kažką įspūdingiau… Iki kol neišvydau filmo kulminacijos. Bet apie tai šiek tiek vėliau.
(P.S. Viena žiūrovė, išeidama iš salės, savo bičui (kuris jai, žinoma, pritarė) sakė: „Džiaugiuosi, kad išsėdėjom visą filmą, o neišėjom po 20 minučių“. Hmmm. Nežinau, ką tai sako apie šių dviejų skonį montažams, ar aplamai kinui, bet kaip tau gali nepatikti Mūšis po mūšio įvadas man vis dar smegenys neišneša… Čia tas pats, kas sakyti, „Dėkui Dievui išgyvenau pirmus cigaretės dūmus (fuj), nes būčiau nepatyrus viso nikotino džiaugsmo“. Arba scrollinti Netflix’o katalogą, Wesliui Snipes’ui besiruošiant pjaustyti kraujasiurbius pogrindiniam reive. Atsipeikėkit! Pergalvokit savo skonį VISKAM!!)
Artimiau susipažinusiems su P.T.A. kūryba, šie riebūs šokinėjimai laiku nestebins. Neisiu į Wikipedia ir ne fact-check’insiu kiek tai yra tiesa, tačiau visi Anderson’o filmai, išskyrus Magnolia, Punch-Drunk-Love ir Hard Eight, žaidžia su laiku, lyg tai būtų apkramtytos gumos gabalėlis. Kai Mūšis po mūšio mus nukelia į netolimą ateitį – kitaip sakant, nesėkmingo coup d’état nuotrupas – matome kad „Ghetto Patt’as“ pavirto į Bobą, per dienas ant sofos kiurksantį, tėtiškai žiūrintį 1966 klasiką (arba režisieriaus žodžiais: „a stone cold classic“) The Battle of Algiers su kasiaku rankoje. Bobo ir iš jo gyvenimo dingusios nusikaltimo partnerės meilės vaisius, Willa (vaid. tikriausiai geriausią vardą visam Holivude turinti Chase Infiniti), jau užaugo ir tiek pat yra sunerimusi savo nevykėliu tėčiu, kaip ir šis ex-Unabomberis dėl jos.
Kažkur Terminatorius su pulkininko uniforma, „Oskaro“ statulėlės verta eisena bei aktoriaus-režisieriaus Sean Penn’o veidu kelia chaosą, bandant užbaigti prieš daugelį metų pradėtą misiją: vieną po kito šalinant likusius judėjimo narius iš jo orbitos – orbitos, kuri pretenduoja į baltųjų viršenybę propaguojančią, itin slaptą organizaciją, kurios nariai purtosi nuo minties, kad balti žmonės galėtų susimesti su kitos rasės individais.
Fun fact: „Christmas Adventurers“ klubas primena tam tikrus egzistuojančius privačius klubus, tokius kaip „Bohemian Grove“ – tik vyrams skirtą bendruomenę, kurios nariais buvo Nixonas ir Ronaldas Reaganas. Nenuostabu, jog abu šie ex-prezidentai Pynchono knygoje „Vineland“ (1990), pagal kurią buvo pastatytas šis filmas, yra pašiepiami. Manau, visai neatsitiktinai jų susitikimų vieta buvo filmuojama namuose, kurie kadaise priklausė 40-tajam Amerikos prezidentui.
Visai neužilgo, stebint kaip Bobas bando išlaviruoti pasisėdėjimą su savo dukros auklėtoja, supratau, kad Mūšis po mūšio yra „nukaltas“ iš to pačio Adamantino, kuriuo dalinasi Ernis bei visi geriausi praėjusio dešimtmečio filmai, ypatingai Interstellar (2014)…
(Jei kam įdomu, ar planavau šioje apžvalgoje tiek kartų minėti Nolaną, atsakymas yra solidus „ne“. Tačiau P.T.A. irgi buvo pasižadėjęs po Inherent Vice daugiau nebeužsiimti sunkiai suprantamų knygų adaptacijomis. Kaip pasakytų į telefono ragelį su kantrybę praradusio tėčio atsidavimu stėrantis Bobas: „Fucking life, man.“)
… Kaip ir Interstellar Cooper’is, bandantis susitaikyti su faktu, kad Plutonas jau techniškai nėra planeta, taip ir čia gaunam pirmąjį susidūrimą tarp Bobo ir šiandienos laikų, kurie šį žmogų paliko šalikelėje. Jis susigraudina girdint gerus dalykus apie savo dukrą. Netiesiogiai išvadina Willos auklėtoją „vergų laikytoja“ ir kaip marijuana atsiduodantis žvėrelis, patekęs į nelaisvę, dairosi po klasės formos „narvą“, suformuotą iš buvusių JAV prezidentų nuotraukų.
Paskutinį kartą taip džiaugiausi stebint Leo buvo Vieną kartą Holivude (2019) filmo metu. Pasodinkit šį retu talentu apdovanotą veidą priešais teliką, duokit jam skardinę šalto ir putojančio, ir jis iš to padarys gabalėlį kinematinio aukso – tuolab, jei jo šone yra tokie Holivudo sunkiasvoriai kaip Brad’as Pitt’as ar Willos sensėjus, Benecio del Toro, per vienerius metus tapęs ne vieno, o dviejų Anderson’ų mūza. „Ocean waves, baby.“
Trys pastebėjimai, kol jie neišgaravo iš galvos: 1) Benecio del Toro vaidinamas sensėjus, kuris greitai paaiškėja turi „Lotynų Amerikos Harriet Tubman situaciją“ savo namuose ir taip pat gerai vairuoja po dviejų alaus kaip ir jo naujas draugelis „bad hombre“ Bobas, paralelinėje visatoje lengvai galėtų būti Finikiečių Schemos (2025) ekstravagantiškasis ginklų prekeivis Ža-Ža Korda, vien dėl to, kiek ryšių šis iš pirmos pažiūros nekaltas karate mokytojas turi.
2) Net ir po antros filmo peržiūros, sunku patikėti, kaip į tokį tankų pastatą P.T.A. sukišo tiek kinematinio dinamito: tankiame koridoriuje kažkas važiuoja riedlente, fone nedokumentuoti civiliai rikiuojasi į eilę bėgimui nuo teisėsaugos, Bobas vis dar nesugeba prisiminti slaptažodžio, nuo kurio galimai priklauso dukros gyvybė.
3) Nežinau kas su Lietuvos žiūrovais blogai – ar jų humoro suvokimu – tačiau vienintelės vietos, kuriose visi kolektyviai juokėsi buvo momentai, kurie iš natūros yra juokingi (pvz., kažkas nuo stogo tėškiasi ant veido; vienas iš pagrindinių personažų kruvinu veidu ir su tuo pačiu šlubavimu prisikelia iš numirusių). Tokių komediškai genialių momentų, kaip sensėjaus pasakymas kiek valandų („8:15“), nugirdus, kaip Bobas į telefoną kažką isteriškai rėkia apie valandas, rodos, niekas neužfiksavo.
Norėčiau ir toliau liaupsinti del Toro sensėjaus vaidmenį, kuris turi tiek pat – tik per kelias peržiūras apčiuopiamų – sluoksnių kiek Šrekas, arba kiekvieno 17-mečio porno folder’is („Istorijos projektai/Naujas aplankas/Naujas aplankas…“). Tačiau verčiau skirsiu šiek tiek šios apžvalgos „eterio“ filmo soundtrack’o paminėjimui – daugelio nepastebėtai rolei, kuri lieka pamiršta arba išvis nepaminėta. Daugelis tikriausiai to nežinos, bet šis pianino varomas, „džiazovas“ garso takelis buvo sukomponuotas ir orkestruotas to pačio žmogaus, kuris kartu su P.T.A. dirba jau nuo Bus Kraujo – Jonny Greenwood’o, legendinės, į dienos šviesą po milijono metų sugrįžusios Radiohead grupės muzikanto.
Niekas kitas Jums to nepasakys, bet perteikti, kuo yra nuostabus filmo garso takelis yra sudėtingiau, nei gali pasirodyti (nebent Tu esi muzikantas, ypatingai filmų kompozitorius, ir žinai, kuriuos muzikinius komponentus išskirti). „Perfidia Beverly Hills“, už paširdžių griebianti melodija, išlydinti nugalėtą, bet dvasios nepraradusią Parfidiją po to ikoniško raštelio ant lango*, jau persekioja mane penkias dienas… „Baby Charlene“, dar vienas soundtrack’o perliukas, su savo spraksinčiu, visus įmanomus instrumentus išnaudojančiu skambesiu, taip pat nusipelno paminėjimo.
(*Kol nepamiršau, privalau paminėti kai ką, kas daugumai Mūšis po mūšio žiūrovų, skaitančių šią apžvalgą, galimai sudomins ir suteiks papildomą charakterio arkos sluoksnį Parfidijos ne itin motiniškam portretui. Elaine Brown, aktyvistė, rašytoja bei buvusi Juodųjų Panterų judėjimo pirmininkė, taip pat savo noru atsiribojo nuo dukters. Kaip ji rašė savo autobiografijoje „A Taste of Power“ (1992):
„Erika, mano dukra, kuriai septynerių metų dar niekada neteko gyventi su savo motina. Buvo neraminantis svetimumo jausmas, žinant, jog ji yra visai šalia. Visus jos gyvenimo metus buvau Juodųjų Panterų partijos narė – ne jos motina. Galbūt tame bute atsirado erdvės pagaliau pažvelgti į save po trisdešimt ketverių metų gyvenimo su kitais. Visa tai atrodė keista ir nepatogu.“)
Visgi titulinė melodija („One Battle After Another“) yra šio garso takelio kraują ir žiūrovų spaudimą stumdanti širdis. Tas ramus, melodingas pianinas ir iš niekur nieko smogiantys vargonai, nepriekaištingai akcentuojantys kritines filmo vietas – viena iš jų, jei gerai pamenu, yra Willai įžengiant į bažnyčią ir, kaip Lukas Skywalker’is su Darth’u Vader’iu The Empire Strikes Back (1980), akistaton susiduriant su tik iš tėvo legendų atpažįstamu Šėtonu su per daug aptempta maike ir trapiu kaip krekeris vyriškumo suvokimu. Nuostabus garso takelis, prie kurio neįmanoma prikibti – ne geresnis Greenwood’o darbas nei The Master garso takelis, geresnis nei nelabai kuo įsimintinas Saldymedžio pica (2021) garso takelis. Tačiau tas, už kurį galimai bus (dar kartą) apdovanotas Oskaru.
Vienas įdomus dalykas, kurį jau ne kartą girdėjau diskutuojant apie Mūšis po mūšio, yra filmo revoliuciška dvasia. Nenoriu ginčytis, jog šis P.T.A. neapšlifuotas perlas yra pilnas radikalaus dinamito, pajėgaus susprogdinti vieną ar kitą užtvanką, ar priversti mane vidury seanso aukštai iškelti kumštį. Tačiau rizikuojant būti tuo biču, noriu užduoti Jums klausimą: kokią rolę atlieka kinas?
Paskutinis filmas, kurį mačiau ir kuris sugebėjo iš tiesų iššaukti tą Viva la Revolucion! dvasią buvo Daniel Goldhaber’io eko-teroristiškas trileris How to Blow Up a Pipeline (2022). Kokybiškas savaitgalio filmas, apie kurį Lietuvoje nebuvo nei pirst. Apart šio filmo, ant rankų galima suskaičiuoti kino juostas, kurios žiūrovuose paskatino teisingumo alkį. Kas yra problematiškiau, po Amerikietiška saule nėra nei vienos filmų studijos, kuri turėtų pakankamai didelius cojones, kad galėtų investuoti $130-180 mln. į politinį manifestą vien tam, kad jo šansai Oskaruose išnyktų greičiau nei suktinė Bobo rankoje.
Jei MUBI, nepriklausomo kino Šventasis Gralis, turi ryšių su investuotojais iš genocidu susitepusio Izraelio, Disnėjus bučiuoja Trumpui subinę, o kiekvienas Holivudinis filmas, norintis pasiskolinti brangių žaisliukų iš Pentagono smėlio dėžės (tarkim sraigtasparniai, kulkosvaidžiai ir t.t.), turi būti patvirtintas Amerikos kariuomenės vadeivų su užgesusiais cigarais burnose (nei Jarhead (2005), nei Forestas Gumpas (1994) nebuvo mylimi Pentagone) – kiek šansų, kad Warner Bros išleis kažką nenugrėbtai politiško su DiCaprio veidu ant plakato?
Manau, kai žmonės kalba apie Mūšis po mūšio radikalumą, reikia prisiminti, kad kiekvienam tai reikš skirtingą dalyką. Tu arba nutraukei savo Spotify Premium abonementą, sužinojęs apie Spotify CEO ryšius su Izraeliu, arba tyliai pasišlykštėjai ir toliau klausei „Discover Weekly“ (be reklamų). Šiuo teiginiu aš nenoriu nei vieno mūsų (taip taip, tavęs ir savęs pačio) menkinti. You do you, baby. Džiaugtis tokiais kinematiniais perlais kaip Mūšis po mūšio reiškia susitaikymą su mintimi, jog kino industrija, ypatingai Amerikoje, kur filme matomi dalykai yra kasdienybė, yra, na, šiek tiek supuvusi iš vidaus.
Ką aš bandau pasakyti: Mūšis po mūšio yra tiek pat politiškai „užtaisytas“, kiek ir anuomet buvo Kubriko Dr. Strangelove (1964), Elia Kazan kultinis A Face in the Crowd (1957); ar netgi tas pats The Battle of Algiers, 70-taisiais naudotas kaip įkalčių dalis, bandant nuteisti trylika Juodųjų Panterų judėjimo narių už pasikėsinimą susprogdinti kelias lankytinas vietas…
Geriau pagalvojus, atsiimu žodžius. The Battle of Algiers yra tikriausiai labiausiai politiškas, nepopulistinis filmas koks tik gali egzistuoti. 2003 metais jis buvo rodomas Pentagono darbuotojams bei generolams, negalėjusių atitraukti akių nuo filme (tuomet) realistiškai atvaizduotų kankinimo metodų, kuriuos jie patys visai neužilgo rekomenduos savo skustagalviams hooah! pėstininkams naudoti ant kiekvieno barzdoto irakiečio.
Prieš pereinant prie mano „dviejų centų“, kuriuose neapsikvailinant bandysiu paaiškinti, kodėl Mūšis po mūšio nėra P.T.A. geriausias filmas, turim pakalbėti apie filmo kulminaciją. Tik iš profesinio atsargumo turiu priminti, jog jei kažkokiu tai protu nesuvokiamu būdu Tu perskaitei 2500 žodžių apie vis dar nematytą filmą ir skaitai šiuos žodžius – dabar pats laikas įsigyti bilietą į šiandienos/rytojaus seansą. Nes tos amerikietiškus kalnelius primenančios gaudynės sportinėmis mašinomis – brolau… Patalpinus Paul Thomas Anderon’ą ir Greiti ir Įsiutę tipo gaudynes klasikinėje Amerikos dykynėje į vieną sakinį, baidyčiausi tokios kombinacijos kaip žmonės anuomet baidėsi maro ar moterys baidosi vyrų su fedoromis. Pasirodo, žmogus sugebėjo tikriausiai labiausiai Amerikietišką akistatą perteikti būdu, kuris per ekraną ne tik kutena Tavo skrandžio turinį (lyg važiuotum per tikrus kalniukus!), bet ir sugeba sustabdyti laiką.
Vis dar nesuvokiu, kokią juodąją magiją P.T.A. ir jo kinematografas Michael Bauman’as pasitelkė norint išgauti šį hipnotizuojantį efektą. Tačiau labiau prie ekrano prikaustančio dalyko nuo Openheimerio (2023) atgalinio skaičiavimo testuojant branduolinę bombą nebuvo…
Nuo šiol bet kuris režisierius, norintis savo projektui naudoti VistaVision kamerą, turėtų įrodyti, kad gali sukurti kažką ne mažiau kvapą gniaužiančio nei Mūšis po mūšio gaudynės.
*Apsimauna savo kritiko pantalonus, giliai įkvėpia*
Mūšis po mūšio nėra tobulas filmas. Paskutinis tobulas filmas po mūsų lėtai, bet efektingai mirštančia saule buvo Aftersun (2022), Jonathan’o Glazer’io The Zone of Interest (2023) ar, kad ir kaip daugumai nepatiktų, Anora (2024). Grynai iš techninės pusės, Mūšis po mūšio nėra niekuo išradingesnis ar gudresnis nei Nematomas siūlas, kuris nors ir nėra mano asmeninis režisieriaus favoritas, yra arti tobulumo.
Nesu skaitęs Pynchon’o „Vineland“, pagal kurią buvo parašytas Mūšis po mūšio scenarijus, perkėlęs knygos veiksmą į dabartinius – turbulenciškus, link fašizmo judančius – laikus. Neabejoju, kad P.T.A., kuris, primenu, yra vienintelis gyvas režisierius, gavęs palaiminimą iš enigmatiškojo, dienos šviesoje nesirodančio autoriaus, atliko nuostabų darbą. Tačiau lyginant Inherent Vice ir Mūšis po mūšio, vieną ir kitą rašytojo kūrybos ekranizaciją lyg tai būtų dviejų sunkiasvorių dvikova, kiekvienas skaitęs Pynchon’ą, bičą, kurio proza (dažniausiai) skaitosi kaip „Ritalino“ pririjusio, visas konspiracijos teorijas išanalizavusio, tiesiai į ateities prarają stėrančio žmogaus dienoraštis, tikriausiai pritars man, kad Inherent Vice labiau atspindi autorines savybes. Savybes, dėl kurių tiek aš, tiek milijonai kinomanų, minim P.T.A. vardą su dėkingumu, kurio sulaukia tik Jėzus Kristus ir galimai Taylor Swift.
Lyginant su Inherent Vice, Mūšis po mūšio žiūrisi kaip Pynchon’o adaptacija, sušukuota bei įmaukšlinta į tėčio prabangiausius drabužius, norint neapsikvailinti prieš tuos įtakingus kaimynus, kuriuos tėčiui taip sunkiai sekasi sužavėti. Nežinau ar tai Jums kažką sako, bet žinau kad sakys, šviežiomis akimis pasižiūrėjus šį meilės laišką hipių erai, anksčiau laiko nutrauktai Čarlzo Mensono.
Būkim biedni bet teisingi kolektyviai sutinkant, jog vienintelis filmo elementas, primenantis, jog žiūrim Pynchon’o ekranizaciją, yra „Christmas Adventurers“ klubas. Okay, dar ir pirmąją pusę filmo besitęsiantis bajeris su pamirštu slaptažodžiu ir įkyriu pašnekovu kitoje ragelio pusėje. Bet tik tiek. Čia nerasi nei per ekraną persismelkiančio melancholiško jausmo, kad tiek ekrane, tiek ir už jo, kunkuliuoja paranoja radijuojanti konspiracija, kurios neįmanoma užčiuopti. Nei to P.T.A. filmams tipiško jausmo, kad nors ir susipažinai su pagrindiniais veikėjais ir maždaug įsivaizduoji, kokia jų misija, nenutuoki link kur viskas rutuliojasi – panašiai lyg antrą ryto, stratosferiškai apsirūkius, pusiau užmerktomis akimis, žiūrint The Good, the Bad and the Ugly (1966).
Kad ir kiek man patiko Mūšis po mūšio, garantuotai išsikovojęs savo vietą tarp modernių Holivudo klasikų – bei pakartotines tris peržiūras vien tik iš manęs, filmui pasirodžius kažkurioje tai streaming’o platformoje – šioje trijų valandų juostoje viskas juda taip greitai, jog nebelieka tų intymių momentų tarp vieno ar dviejų personažų. Čia niekas neuždainuoja „On a Slow Boat to China“, žiūrint pašnekovui (Joaquin Phoenix’ui) tiesiai į sielos gilumą. Negaunam stebėti kaip realiu laiku Daniel Day-Lewis’o vaidinamas naftos baronas iš mažos, žmonių neapkenčiančios bakterijos, mutuoja į Šėtono lygio blogio įsikūnijimą su asmeniniu boulingo takeliu tik sau ir niekam kitam. Čia niekam nesivaidena motinos ir niekas nuogais padais ant asfalto nesiveja „Ouija“ lentos išpranašautų narkotikų tingią sekmadienio popietę… O gaila.
Jei Mūšis po mūšio yra gaudynės Mustang’ais, jo ankstesni filmai yra lėtas, intymus ėjimas poroje romantiškos nežinomybės link. Hipotetiškai, jei P.T.A. būtų savo karjerą pradėjęs nuo kažko panašaus į Mūšis po mūšio, šio žmogaus vardas šiandieną „kabėtų“ ant visų žiūrovų lūpų šalia Skorsezės ar Tarantino, o pastarieji filmai nebūtų likę pamylėti tik apie kiną laisvalaikiu skaitančių moksliukų su „Criterion“ kanalo prenumeratomis.
Aš neturiu vaikų, bet paskaičius porą režisieriaus interviu, aš galiu tik pabandyti pajaust, ką šiandieną, 2025-aisiais, reiškia būti tėvu – ypatingai į „Looney Tunes“ filmukus panašėjančioje, diktatūros link slenkančioje Amerikoje. Mūšis po mūšio per greitai juda, jog gautumėm užuosti ore tvyrančią baimę, su kuria gyvena visi jaunikliais besirūpinantys tėvai – taip kaip gaunam užuosti naftos dvelksmą Bus Kraujo ar 60-tųjų Los Andželą užklojusį smogą Inherent Vice. Tačiau nepakankamai greitai, kad salėje sėdintys jaunieji tėveliai pamirštų, jog kiekviena karta turėjo savo mūšius: net jei Tau neteko minuoti C4 vyriausybės pastato viduje ir tą patį vakarą išlydėti savo dukros į mokyklos šokius su Sovietinio karo laikų sekikliu rankinėje, mintis, kad tavo jaunikliai kažkada galimai rizikuos savo gerove dėl 1% aktyvistų suvokiamos teisybės turėtų ne juokais mušti prakaitą.
Džiaugiuosi, kad Mūšis po mūšio nesiūlo kažkokio tai atsakymo šiandienos Ameriką terorizuojančiam marui. Pasižiūrėk bet kurį Paul Thomas Anderson’o filmą ir suprasi, kad šio režisieriaus kūryba visada baigiasi migloje – net jei Dicaprio ant sofos darosi asmenukes, o revoliucijos estafetė yra perduota žmogui, kurio auginimas (tikriausiai) buvo baisiausias revoliucinis aktas, kokį Bob’as patyrė visai jo praeičiai sprogus kaip viską aplinkui ryjančiai juodajai skylei.
Kaip Philip Seymour Hoffman’as, stebintis savo „mažąjį kareivėlį“ išnykstant už horizonto linijos, viliuosi, jog P.T.A. sugrįš prie labiau intymių juostų kūrimo. Tačiau, matant kiek dėmesio sulaukė Mūšis po mūšio, Anderson’o, pastačiusio vienus mano mėgstamiausių filmų, prie kurių galiu sugrįžti milijoną kartų, jei ne daugiau – filmų, kuriems kinomanai dedikuoja ištisus podcast’us – tikriausiai nebebus.
Nemaniau, jog kažkada rašysiu šiuos žodžius – taip pat, kaip ir nemaniau, kad kažkada ant „IMAX“ ekrano švies mano mylimiausio režisieriaus vardas. Kad ir ką visa tai reiškia, kol kas sunku pasakyti.
Ilgai svarsčiau ką daryti su šios recenzijos įvertinimu, kurio, kaip pastebėjote, nėra. Po ilgo galynėjimosi su Mūšis po mūšio apžvalga, trukusia tikriausiai penkis kartus ilgiau nei tikėjausi, o kainavusia bent tris, priėjau išvadą, jog esat brandesni ir labiau išprusę nei kasdienis Delfi skaitytojas (iš kurių pusę yra tavo tėtis, senelis ar tas vienas kolega vis šnekantis apie kripto). Bent kartą pabandykime apsieiti be lengvai apčiuopiamo skaičiaus…
(Galiu pasakyti tik tiek, jog Mūšis po mūšio balas, egzistuojantis tik mano galvoje ir užrašinėje, yra didesnis nei keturi, mažesnis nei penki – go figure.)
Antra priežastis, kodėl nusprendžiau Mūšis po mūšio neskirti balo yra: tai tikriausiai paskutinė kino apžvalga (bent ilgesniam laikui) DFCite. Kad ir kaip man dėl to skauda Red Bull’io marinamą širdį, negaliu skirti tiek laisvo laiko, tiek laisvų savaitgalių, kiek galėjo vešlius plaukus turintis, gyvenimo nepalaužtas žmogus (aš), parašęs Queen’s Gambit apžvalgą – kaip ir negaliu sau leisti rašyti kažko lengviau ir reikalaujančio ne penkių, o vieno savaitgalio. Nes tokios būsimos klasikos kaip Mūšis po mūšio nusipelno visos mūsų meilės.
Tai nereiškia, jog nustosiu rašyti apie kiną. Tiesiog nusprendžiau, jog pats laikas išlįsti laukan, paliesti pievą, sugrūmoti Lietuviškam orui ir atrasti naują būdą, kaip išreikšti meilę kinui. c’est la vie!
„DFCitas“ žurnalo įkūrėjas. Negali normaliai funkcionuoti be sausų pusryčių dubenėlio, kokybiško žurnalo šone ar filtrinės kavos (idealiai, darytos ne namuose)