Ruošiantis 2022-ųjų metų White Noise peržiūrai, absurdiškosios 80-ųjų Don DeLillo novelės ekranizacijai, su kuria Noah Baumbach’as visai sėkmingai susidorojo, nusprendžiau susipažinti su originaliuoju rankraščiu. Nuo Frank Herbert’o Dune pasirodymo, tikriausiai vienos įtakingiausios fantastinės novelės, buvo praėję bene du napalmo bei technologinių pažangų pilni dešimtmečiai. Todėl visai nenustebau, jog ir DeLillo visatoje figūruoja paslaptingas, fantastinis narkotikas, kurios dėka „White Noise“ (1985) tapo atsakingas už vieną beprotiškesnių ir finalinių susidūrimų didžiąjame ekrane (jei esi moteriškos giminės – taip pat ir skatinantį pavartyti akis).
Neturintiems žalio suvokimo apie ką kalbu, vadinamasis „Dylar“ yra kliniškai nepatvirtintas, super slaptas ir tikriausiai placebu varomas vaistas, leidžiantis vartotojams pasimiršti apie neišvengiamą susidūrimą su giltine. „Šis vaistas tikslingai sąveikauja su neurotrasmitoriais smegenyse, atsakingais už mirties baimę“, – prigauta, vyrui bando paaiškinti Babetė. Išgirdus, kokiems mainams „vardan mokslo“ ir šventos ramybės pasirašė egzistencinėje neviltyje gyvenanti knygos veikėja, net ir daktaras Faustas susigėstų… Įdomiausia, jog nėra aišku ar „Dylar“ iš tiesų veiksmingas. O šio vaisto šalutinis poveikis, pasireiškiantis gebėjimo „atskirti žodžius nuo jais apibūdinamų daiktų“ praradimu, net ir beviltiškiausius narkomanus galėtų atbaidyti.
Neatsistebint DeLillo išradingumu (galimai įkvėptu kolektyvine baime bet kada būti nušluotiems nuo Žemės paviršiaus grybo formos radioaktyvaus debesies), vis dar nesusigaudant tarp visų įmantriai skambančių substancijų, minimų metus su puse ant stalo krašto dulkančios, neįveikiamos postmodernistinės D. F. Wallace novelės „Infinite Jest“ (1996) – kaip koks Neo (Matrica), pamažu apsiprantantis su Everesto dydžio realizacija ir skyle ant sprando, pradėjau suvokti, jog kur tik pasisuksi, literatūroje, kine ar Naujametiniam Selo vakarėlyje, ten rasi kažkokios tai formos neleistinų medžiagų.
Nesvarbu ar tai smegenų pajėgumą iki 100% pastūmėjantys chemikalai (CPH-4) viename kvailiausių kada nors sukurtų kino juostų Lucy (2014), ar Graikų mitologijoje minimi magiški preparatai (vienas iš jų, įtartinai pažįstamu pavadinimu bei užsienyje dažnai sutinkamu moterišku vardu ‘Moly’, leidžia Homero Odisėjui atsispirti raganos kerams ir užkariauti priešą lovoje) – kad ir kiek tūkstantmečių žmonija savo ne itin magišką kasdienybę bando užpildyti legendomis, pasakėčiomis ar Netflix’o maratonais, visi jie, vienokia ar kitokia forma, atsiremia į narkotikus… Kad ir kaip tai nepatiks mamytėms, tėveliams ir Lietuvos krikščionių demokratų sąjungai.
Gilgamešo epas yra laikomas vienu seniausiu literatūros kūrinių. Nors kalbam apie 4000 metų senumo veikalą, išskaptuotą ant sumautų akmens plytelių, net ir čia narkotikai yra pasakojimo varomoji jėga: puolęs į neviltį, savimi nebepasitikintis karalius pradeda paieškas substancijos, kuri jam vėl leistų džiaugtis amžina jaunyste… (skamba pažįstamai, Coralie Fargeat?)
Kas galimai yra pirmasis literatūroje užfiksuotas veikėjų bandymas susišaudyti narkotikų, Gilgamešas savo negyvėliui valtininkui Ur-šanabi’ui papasakoja apie augalą, kuris „bet kuriam žmogui gali sugrąžint vikrumą ir energiją“. Nesvarbu, kad visai netrukus jaunatviškos erekcijos išsiilgęs vyriškis papasakoja apie planus pratestuoti žoleles ant nieko nenutuokiančio piemens (tradicija, kurią net ir po keturių tūkstantmečių bičai tęsia, efektingai mažinant moteriškosios lyties atstovių lankomumą naktiniuose klubuose). Svarbu tai, jog net ir tuomet nerealios substancijos skatino veikėjus eiti kryžiaus kelius vardan bandymo apeiti nelemtus gamtos dėsnius.
Mokslinė fantastika ir narkotikai, kaip žinia, yra kaip riešutų sviestas su džemu. Šimtus metų fantastiniuose pasakojimuose veikėjai rizikuoja savo gerove ir sveikata, kad gautų išbandyti uždraustojo vaisiaus. Tuo pačiu – leistų autoriams panarplioti ar subtiliai pakomentuoti tuometines tendencijas, mokslines pažangas ir visuotines baimes. Robert Louis Stevenson’o „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorijos“ (1886) atveju – žmogaus moralės ribas.
Preparatas, kurį savamokslėje laboratorijoje išsiviria visų gerbiamas mokslininkas – „paturbintas“, kūną transformuojantis alkoholio ir amfetaminų mišinys – leidžia Džekilui atskirti tamsiąją žmogaus prigimties dalį. Laisvėn išleistas alter ego yra vedinas pirmykščių, testosteronu atsiduodančių pagundų: begalinio troškimo dulkintis bei noro smurtauti.
Kaip koks mygtukas, daktarui panorėjus leidžiantis išlaisvinti visus savo narvelyje užrakintus demonus, šis viralas taip pat leido autoriui panagrinėti pagundas, gniaužiamas Viktorijos laikų moralės normų. Žinoma, yra kalbų, jog Stevenson’as veikalą parašė per šešių dienų kokaino maratoną – neįveikiama kūrybinės energijos ir nelegalių substancijų kombinacija, po gero šimtmečio skaitytojams padovanojusi tokius šedevrus kaip Stiveno Kingo „Švytėjimas“, Ken Kesey „Skrydis virš gegutės lizdo“ (dvi atsitiktinės ekranizacijos, kuriose psichiškai nestabilias roles atliko Jack Nicholson’as) ar Fleetwood Mac’o „Tusk“ (1979) LP.
Žinoma, keli dešimtmečiai prieš „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorijos“ pasirodymą, Lewiso Carrollio „Alisa Stebuklų šalyje“ ne tik kad tapo vienu iš labiausiai atpažįstamų literatūros veikėjų, dominuojančių knygų lentynas iki pat šios dienos, bet vienu iš labiausiai asocijuojamu su kvaišalais.
Šioje pasakoje žingeidi paklydėlė ne tik kad geria įvairiausius mėginius, bet ir vartoja Tame Impala gerbėjų mėgstamą užkandį (grybukus), jog sumažėtų ar padidėtų. Istorijos moralas: kai nepažįstami, kepurėti dėdės tau duoda suabejoti priversiančių medžiagų – nedvejodamas imk. Blogiausia, kas gali nutikti – atsidursi kažkokioje skylėje ir patirsi nuotykių, ar bent peržiūrėsi visą Matrica trilogiją ant kažkokio tai lūžusio bičo, žadėjusio nemokamo kokaino, sofos.
Įdomiausia, jog iki šiol nėra žinoma, ar Alisos autorius iš tiesų mėgo pats paeksperimentuoti su ginčytinai šiuos knygos elementus įkvėpusiomis medžiagomis. Tuomet, opiumas vis dar buvo legalus – Britai tuomet šio gėrio sunaudodavo nuo dešimties iki dvidešimties tonų per metus (!) – o iki LSD atsiradimo reikėjo luktelti dar septynis dešimtmečius. Gal dėl to tyrėjai bei akademikai atmeta šią hipotezę, tvirtinant, kad Lewisas paprasčiausiai buvo nepaprastai kuklus, autistiškas moksliukas su lakia vaizduote.
Ties šiuo momentu tikriausiai pradedat sujungti galus ir suprasti, jog XVIII amžius buvo laikai, kai visi cheminiai išradimai ir šnabždesiai apie mėgintuvėliuose burbuliuojančius, stebuklingus viralus, kuriamus savadarbėse laboratorijose, teikė tiek pat nuostabos, baimės ir įkvėpimo, kiek jau antras dešimtmetis iš eilės mums (ir Black Mirror rašytojams) teikia dirbtinis intelektas (apie kurį šiek tiek vėliau). Kol futuristiškos A.I. ištakos mokslinėje fantastikoje gali būti randamos Isaac Asimov’o novelėse (pvz., „Aš, robotas“ (1950)), vienas iš narkotinės fantastikos žanro pionierių yra „Pasaulių karas“ (1898) knygos autorius H.G. Wells’as.
Šiek tiek pasidomėjus, kas slepiasi už šio seksą ir moteris labiau nei kūrybą dievinančio rašytojo kolekcijos, pradedi rasti amfetaminais išvilgintą giją, jungiančią jo pasakojimus. Pradedant nuo „Nematomas žmogus“ (1952) – kuris susilaukė pusėtinos siaubo filmo adaptacijos su Elizabeth Moss – čia medicinos studentas išranda cheminį mišinį, sugebantį panaikinti pigmentaciją kraujyje bei padaryti odą permatomą. Nenuostabu, jog visas šis eksperimentas baigiasi kančių bei tvarsčių kombinacija, kuri visiems laikams yra išlikusi žiūrovų ikonografinėje atmintyje (novelė šimtus kartų buvo adaptuota tiek kino ekranui, tiek televizoriaus, tiek komiksams ar tam vienam Queen’ų gabalui). Tad jei kada svajojai apie nematomumo supergalią – gerai tai apsvarstyk.
Praėjus dar keleriems metams, Wells’as išleidžia mažiau (bent Lietuvoje) žinomą „The New Accelerator“ (1901). Čia, kaip jau galit atspėti, lengvai kuoktelėjęs, ūsuotas profesorius Gibberne išranda viralą, neribotai paskatinantį individo aplinkos suvokimą. To pasekoje, visas aplinkinis pasaulis – nuo džentelmenų, kovojančių su vėjo parblokštais laikraščiais, iki ore sustingusių botagų – sustoja. Panašiai kaip nutinka mano iki begalybės mylimos sci-fi animacijos Futurama finale ar iki pat šios dienos įstrigusiame trumpame, tačiau bent kas kelintame mano košmare apsilankančiame creepypasta pasakojime „If You’re Armed and at the Glenmont Metro, Please Shoot Me“. Jei šie pasakojimai turi moralą, jis skambėtų (daktaro iš Back to the Future balsu): su laiku žaisti nevalia.
Vienas žymus skirtumas tarp minėtųjų novelių, išleistų 1870-1930 laikotarpiu (dar žinomu kaip medicinos pažangų bei cheminio eksperimentavimo Laukiniais Vakarais) bei panašaus plauko mokslinės fantastikos veikalų yra mastelis, ant kurio gula visi eksperimentavimo padariniai. Kol Wells’o bei jo pirmtakų kūriniuose amfetaminais nulietą kryžių ant pečių dažniausiai nešdavo vienas išprotėjęs mokslininkas (kartais su kompanijono palyda), visa tai pasikeitė, kai 1932-aisiais pasirodė Aldous Huxley’jaus pagarsėjusi klasika „Puikus naujas pasaulis“ (angl. Brave New World; 1932).
Huxley’jaus distopinėje ateityje, nerimastingi Londono gyventojai yra nuraminami, tuo pačiu ir numalšinami nuo idėjų sukilti prieš sistemą, visiškai legalaus, valstybės farširuojamo narkotiko pavadinimu „Soma“. Tik paklausykit: „Ko tau reikia, tai vieno gramo Somos. […] Visi krikščionybės bei alkoholio teikiami privalumai, nei vieno šalutinio efekto. Pasiimk atostogas nuo realybės kada tik užsigeidęs, ir sugrįžk be galvos skausmų ar mitologijos“.
Susipažinusiems su barzdotojo dėdės Karlo Markso filosofijomis, kurių utopinės idėjos iki pat šios dienos vilioja žingeidžius Vakarų šalių studentus, visa tai skambės kaip „opiatas žmonėms“. Arba itin taiklus pabaksnojimas ateities kartų atstovams, priklausomiems nuo Silicio slėnio dievų, antidepresantų ar amfetaminų. Žinoma, pats autorius įkvėpimo sėmėsi (pakartotinuose) nuotykiuose su meskalinu – iš pejotės kaktuso išgaunamos haliucinogeninės medžiagos, apie kurią teigiamai atsiliepė tiek gonzo žurnalizmo vėliavnešys Hunter’is S. Thompson’as, tiek intelektualijos ikona Jean-Paul Sartre, tiek „gėlių vaikai“, stebėję legendinį Carlos Santana 1969-ųjų Woodstock’o pasirodymą… Medžiagos, kuri taip pat įkvėpė „Dune“ knygų autorių Frank Herbertą.
Tačiau prieš žengiant į smėlėtomis kopomis nulietus Arakkio horizontus, reikia prisiminti, kad ten kur narkotikai – ten rasi ir motinišku nusivylimu galvą kraipančią teisėsaugą. Įsibėgėjus 1960-iesiems Amerikos vyriausybė, nepatenkinta, kad tuometinėje mokslinėje fantastikoje vadinamieji kvaišalai buvo aprašomi per teigiamą prizmę, nusprendė išsiaiškinti ar ši tendencija neskatina knygų graužikų eksperimentuoti su velnio neštomis medžiagomis.
1974-aisiais Nacionaliniam Narkotikų Piktnaudžiavimo Institutui paprašius Robert Silverberg’o, ganėtinai žinomo mokslinės fantastikos autoriaus, atlikti tyrimą pavadinimu „Drug Themes in Science Fiction“, buvo prieita prie dviejų išvadų. Pirmoji: narkotikai, aprašomi mokslinėje fantastikoje ir piktnaudžiaujami riestaūsių mokslinčių, yra perteikiami su dideliu raudonu šauktuku žadančiu tik negandas. Jei skaitovas pasakojimą perskaitė atidžiai ir suprato jo moralą, šansai dideli, jog jis/ji tiek pat norės liestis prie chemikaluose išmirkintų kvadratėlių, kiek ir skinheadai prie Taylor Swift „The Tortured Poets Department“ LP.
Tačiau tai labiau galiojo knygoms iki 60-ųjų pradžios. Pasakojimų tonas ir veikėjų likimai kardinaliai pradėjo kisti kuomet to pačio dešimtmečio pradžioje, kartu su „Sprite“ ir Bitlais, pasaulis susipažino su „gėlių vaikais“, LSD ir grybukais. Tad antroji tyrimo išvada buvo ganėtinai pozityvi: padedami narkotinių medžiagų, žmonės gali pasiekti ne tik aukštesnę egzistencijos būseną, bet ir gebėjimų, kurie normaliomis sąlygomis, paprasčiausiai nėra įmanomi.
Žinoma, tą patį būtų galima pasakyti ir apie padvigubintą, gal net ir patrigubintą pasimėgavimą tiek pirmu, tiek antru Dune filmu… Ko nebūtų galima pasakyti apie skaitymą trilogiją įkvėpusios ŠEŠIŲ (!) dalių klasikos itin smulkiomis, „ar išaušo valanda skaitymo akiniams?“ raidėmis.
Vis dėl to, jei ne Herbert’as, mes per pastaruosius metus nebūtume nekantriai būriavęsi kino salėse, jog pažiūrėtume, kaip Timothée Chalamet jodinėja ant milžiniškų sliekų ir pildo tūkstantmečio senumo pranašystes po to, kai užsiverčia iš minėtųjų sliekų šlapimo išgaunamą eliksyrą, kuris A) sukels per tūkstantmečius sukauptą agoniją, garantuojančią pačią skausmingiausią baigtį ever arba B) leis matyti vizijas iš protėvių atminties, taip užtikrinant tavo reputaciją kaip šios istorijos Mesijaus.
Jei dėl kažkokios tai priežasties nesugebėjai tiek pirmą, tiek antrą kartą nueiti į kino salę ir susipažinti su mūsų eros Empire Strikes Back (1980), štai dėl ko Arakkyje užverda visa kosminė drama: narkotikai, o tiksliau Specija (angl. spice). Be to, kad šis akių obuolius mėlynai nudažantis, miltelinis haliucinogenas suteikia telepatinių-fiziologinių gebėjimų (pvz., greitesnė reakcija), jis taip pat yra naudojamas tarpgalaktinėms kelionėms – panašiai kaip iš Futuramos kalbančio, tarpgalaktinio augintinio išmatų išgaunama juodoji materija. Žinoma, specija yra velniškai kelianti priklausomybę (ką filmas pamiršta akcentuoti).
Anyway, šios fikcinės visatos komunistai, Harkonnens’ai, nori pasiglemžti visus šio kuro-narkotiko šaltinius ir užkariauti pasaulį, dėl ko Timothée Chalamet prisijungia prie po dykumą klajojančio, mikrodozuojančio, apie pranašystes besiginčijančio kulto.
Jei visa tai skamba kaip reikiant radikaliai, tam yra gera priežastis: Herbert’as, „Dune“ knygų serijos (1965-1985) autorius, ne tik kad buvo didelis grybų entuziastas ir juos savarankiškai augino savo kieme (prisiminkit, kalbame apie 80-uosius – 20+ metų iki laikmečio, kai Youtubėj keliais mygtuko paspaudimais gali susirasti „How To“ tutorialą), bet didžioji dalis pasakojimo buvo įkvėpta tiek magiškų grybukų, tiek jų gyvenimo ciklo (detalią šaltinio citatą iš žymiausio egzistuojančio mikologo, a.k.a. grybų eksperto, Paul Stamets’o knygos „Mycelium Running“ galite rasti štai čia).
Ar buvo sunku tai nuspėti? Tiek pat sunku, kiek ir nuspėti, kad jaunasis Mesijas liks gyvas, net ir po didžiausio savo gyvenimo tripp’o.
Bet tai nekeičia fakto: jei ne magiški grybukai, vargu ar mūsų pačiuliu ir cigaretėmis atsiduodantys tėčiai (bei ateinančios kartos tėčiai) būtų nerd-out’inę kino salėse žiūrint Žvaigždžių karus (1977), o David Lynch’as (R.I.P.) sukūręs pirmąją Dune filmo ekranizaciją (1984), kurios taip smarkiai nekentė, jog iki šios dienos kai kurie filmo leidimai neturi režisieriaus vardo titruose.
Tikriausiai geriausias praėjusio dešimtmečio pavyzdys, ne tik, kad padidinęs visuomenės (taip pat ir mano) susidomėjimą Adderoll’iu bei kitais smegenų veiklą skatinančiais amfetaminais, bet ir – kaip ir visos sėkmingos knygų ekranizacijos – Alan Glynn’o technokratišku trileriu „The Dark Fields“ (2001), yra Limitless (2011).
Nelaimėliams ir mamoms, kurios neturėjo progos pasidžiaugti vieninteliu filmu, kuriame Bradley Cooper’is vardan išgyvenimo nuo grindų pradeda siurbti mafijozo kraują (net ir žinant kontekstą visa ši scena yra visiški „bananai“), štai trumpas pristatymas: nieko nepasiekęs wanna-be rašytojas Edward’as Spinola, dienas leidžiantis baruose ir Reddit’o r/fortyfivefiftyfive, gauna išbandyti eksperimentinį, į rinką nepaleistą narkotiką „MDT-48“ (filme šis pupulis vadinasi „NZT-48“) – amfetaminą, kuris leidžia naudotis smegenine visu pajėgumu (vietoj 10%, kaip buvo manoma anksčiau)…
Visiems bent kartą bandžiusiems Adderoll’io, Modafinil’o, CONCERTA ar bet kokio kito ADHD medikamento, tai, jog vienas iš pirmų dalykų, ką Cooper’is padaro kickinus vaistams, yra apsitvarko namus – neturėtų stebinti. (Pabandyk išgerti tris puodelius espresso, pasileisk The Social Network (2010) garso takelį ir eik iki blizgesio išvalyti savo klozetą – suprasi, ką turiu omenyje.) Tačiau visai greitai jis pabaigia rašyti savo seniai apleistą knygą, apsikerpa, pradeda suprasti kaip veikia akcijų birža (ar kaip italų kalba veikia moteris) – bičas, trumpai tariant, iš visiško lūzerio tampa genijumi, iš kurio lūpų teka tik medus. Naujas žinias ir įgūdžius jis savinasi tokiu pat tempu kaip ir Neo Matricoje mokosi kung fu.
Bet jei Alan Glynn’o novelė, ar tas pats Limitless, ir norėjo kažką pasakyti apie mūsų dabartinius laikus – laikus, kuomet vienas iš šešių studentų susigundys išbandyti panašiai stimuliuojančio receptinio medikamento vardan geresnio pažymio – šis moralas atsigręžia į priklausomybę. Pagrindinis šio pasakojimo veikėjas pasiekia viską apie ką tik galėjo pagalvoti: pinigai, šlovė, papingas modelis po ranka, $12.5 mln. kainuojantis vasarnamis prie jūros kranto. Žinoma, norint išlaikyti tokį gyvenimo stilių ir vis didėjančius visų lūkesčius, jis turi didinti savo dozę. O tai, mielieji, yra balta nuodėmė, kuriai bent kartą esame pasidavę visi. Nesvarbu ar kalbam apie kokainą, Nespresso kapsules (kurios per metus laiko, šio rašytojo atveju, nuo 8 pasiekė 13 stiprumo lygį), Viagrą ar dopaminą.
Nors Limitless moralas yra šiek tiek kitoks nei novelės – filme Cooper’is jį pribaigti bandžiusiam politikui pasako „šakas ir matas“ tik kitais, ne tokiais moksliukiškais žodžiais ir, suradęs būdą kaip toliau į savo kraujotaką leistis „NZT-48“, kandidatuoja į Amerikos senatą, kitaip sakant: drugs are kinda cool?; kol knygoje – tas pats bičas netenka prieigos prie narkotiko, užsidaro motelio kambaryje ir aprašo savo Ikarišką nuopuolį, stebint kaip Amerikos prezidentas, akivaizdžiai ant šio stebuklus darančio vaisto, skelbia apie Amerikos kariuomenės pasiuntimą į kaimyninę Meksiką.
Manau, visi galime sutikti: vienokiu ar kitokiu būdu, kad ir kokį velnią Tu šnioji ar valgai kaip Tic-Tac’us, kažkada likimas (sveikatos ar samdomų marozų pavidalu) pasibels, norint išsimušti skolas…
Arba: Tu visos šalies akivaizdoje pavirsi į visišką Černobilio lygio mutantą su nedasiformavusia galva vietoj vienos krūties, pradėsi kraujuoti pro visus galus ir galiausiai „subyrėsi“ į kalną kruvinų organų Holivudo bulvare, kaip tą „subtiliai“ pavaizduoja netikėtas praėjusių metų šedevras The Substance (kurio visus filtrus išjungusio finalo metu iš kino salės pasišalino bent penktadalis žiūrovų, dar labiau užtikrinant filmo vietą 2024-ųjų geriausiųjų Panteone).
Kaip žinia, mokslo ir technologijų pažangos skepticizmas yra vienas iš klasikinių sci-fi kūrybos ingredientų. Jei anuomet, visiems įmanomiems preparatams metai po metų keičiant psichologijos bei ligų gydymo metodiką buvo kažkas baisaus ir sunkiai suvokiama paprastam mirtingajam, mūsų kibernetinio laikmečio žmogus tą patį gali pasakyti apie dirbtinį intelektą.
Pradedant nuo akivaizdžiausio, net ir mūsų mamoms pažįstamo pavyzdžio iš visos šusnies galimų egzempliorių, Black Mirror, kultinio serialo, įkvėpto mūsų visuotinės, visiškai natūralios baimės technologiniam progresui („Hotel Reverie“ epizodo metu, tapusio naujausio sezono favoritu, aktorė Matricos būdu yra patalpinama į Casablanca-išką 1940-ųjų filmą, kuriame nukrypsta nuo scenarijaus ir per klaidą užmezga neplanuotą romaną su filmo vedančiąja blondine – virtualiu, papingu, seniausiai po velėna pakištu avataru, egzistuojančiu tik šioje juostoje. Situacija, kai pusiau tikra meilė, egzistuojanti tik juodai baltame pasaulyje, tampa tikresnė nei bet koks realaus pasaulio ryšys); pereinant prie M3GAN (2022), „Ex Machina iPad’0 kūdikiams“, kaip vienas bičas Letterboxd’e itin taikliai apibūdino; Her (2013), Spike Jonze kultinės klasikos (su nuostabiu soundtrack’u), nuspėjusios 2025-ųjų didžiausią bei liūdniausią dating apps‘ų konkurentą, telpantį į kišenę ar apatinius; ar dar praėjusiais metais nemenko judesio sulaukusios Helen Phillips mokslinės fantastikos novelės „Hum“, pasakojančios apie darbo netekusios (dėka, žinoma, AI) motinos bandymą išgyventi pasirašant keistiems, nepatvirtintiems eksperimentiniams tyrimams – labai Black Mirror-iška. Tuo pačiu: velniškai aktualu.
Vis dėl to, norint kaktomuša susidurti su Stiveno King’o lygio technokratiniais siaubais, toli eiti nereikia: žmonės jau dabar netenka mylimųjų dėka chatGPT. Še dar vienas nurautas pasakojimas, prasidėjęs nekaltu romanu su dirbtiniu intelektu, pasibaigęs vyrukui sulaukus tragiško John Marston’o likimo… Baisu pagalvoti, kas mūsų laukia vieną dieną sulaukus Musk’o „Neuralink“ mikroschemos, kurią kaip geri avinėliai iš kažkurios tai Orwell’o novelės dėsimės savo smegeninėn (ir galėsime scrollinti nejudinant nei vieno piršto!), nes nenorėsime atsilikti nuo daug sparčiau dirbančio kolegos.
Antra vertus: net ir Gilgamešo, pirmojo fikcinio personažo, ėjusio kryžiaus kelius dėl narkotikų, pastangos nuėjo velniop. Besnaudžiant, jo amžiną jaunystę žadančių augalų atsargos yra praryjamos gyvatės… Morališkai nugalėtas, negavęs „lyžtelėti“ išsvajotųjų medžiagų, Gilgamešas patraukia namo, kur jis supranta, jog tikrasis nemirtingumas slypi gimtuosiuose namuose. O jei tiksliau – juos supančioje mūrinėje sienoje, dydžiu ir įspūdingumu prilygstanti Hornburg’o karalystės sienai iš Tolkien’o The Lord of the Rings: The Two Towers (2003) *moksliukai su dirbtinėmis elfų ausim leipsta iš nuostabos*.
Galbūt tai likimo nugalėto, su Dievo sindromu besigalynėjančio žmogaus bandymas paguosti save. Galbūt, istorijos moralas sako, sveika gyvensena ir mūrinių sienų, saugojančių mus nuo aplinkinio pasaulio pavojų, yra geriau nei narkotikai… Tačiau, net ir po keturių tūkstantmečių, mes vis dar žinome ir dalinamės istorija apie bičą, nesėkmingai bandžiusį „susižvejoti“ amžiną jaunystę žadėjusių augalėlių. Galbūt narkotikai vis dėl to suveikė.
„DFCitas“ žurnalo įkūrėjas. Negali normaliai funkcionuoti be sausų pusryčių dubenėlio, kokybiško žurnalo šone ar filtrinės kavos (idealiai, darytos ne namuose)