Tikriausiai prisimenate tą jausmą, kai vaikystėje apsilankote atrakcionų parke ir jūsų mažos, nekaltos akys nuoširdžiai raibsta. Pabandote to, paragaujate ano, nustembate dėl trečio. Tada galiausiai ryžtatės atsisukti į tai, ką jau kurį laiką pastebėjote akies krašteliu, bet smegenys sąmoningai ignoravo. Taip, siaubo kambarys. Arba namas. Kartais – pailgas tunelis. Prie įėjimo į jį kartais stovi keista figūra (įkūnyta žmogaus ar dar blogiau, mechanizuota) ir paslaptingai moja ranka. Ne, nieko tau nesakys. Jei smalsu – užeik. Jei ne – štai amerikietiški kalneliai. Va į viršų šaunanti raketa. Pramogos, kurios aiškios ir suprantamos vos užmetus akį. Komfortas.
Tuo metu kvietimas į siaubo namą baugina dar neperžengus slenksčio, nes… kas ten bus? Ar bus labai baisu ar taip vidutiniškai? Ten viduje yra kažkas pavojingo? Hmm, o jeigu labai išsigąsiu, apsijuoksiu prieš kitus ir amžinai liksiu traumuotas badančiais pirštais apsiginklavusių bendraamžių, taip kaip rodo filmuose? Klausimai, į kuriuos niekas niekada neatsako – arba eini, arba lieki žiūrėti ir amžinai spėlioti.
Tai štai. Šiuo metu vienas įdomiausių siaubo filmų režisierių Jordan Peele’as, su šypsena, stovi prie naujausio savo „siaubo namo“ ir moja ranka. Tik kas atsakys į tuos klausimus?
Ką gi, jei jau žengėte per slenkstį, įsėdote į vagonėlį ir prisisegėte diržus – važiuojam toliau. Tik tam, kad įveiktume šį naująjį Peele’o surežisuotą bei parašytą „siaubo namą“, mums prireiks 5 raktų. Pirmasis – tiesiai prieš mūsų akis dar nepradėjus žiūrėti filmo. Tai yra pats režisierius Jordan Peele’as, kuriam tai – jau trečiasis paties nuo pagrindų nulipdytas siaubo filmas. Debiutinis Get Out tapo tikru 2017-ųjų metų atradimu, pelniusiu Peele’ui jo pirmąjį Oskarą už geriausią scenarijų. Antrasis – Us (2019), šiek tiek kriptiškesnis, nei pirmasis, tačiau ne ką mažiau prikaustantis prie ekrano.
Taigi, Ne tampa jau trečiuoju žiūrovų bei kritikų išliaupsintu Jordan Peele’o siaubeku, kas reiškia, kad jo režisūrinis debiutas nebuvo tik nekaltas atsitiktinumas. (Lyg šioje pastraipoje dar ko nors trūktų, verta pridėti ir tai, kad kitas siaubo filmas, irgi sulaukęs nemažai liaupsų, 2021-ųjų Candyman, taip pat neapsiėjo be Peele’o prisilietimo – jis buvo tiek scenarijaus autorius, tiek filmo prodiuseris.)
Tam, kad būtų lengviau žiūrėti šio režisieriaus filmus, pravartu nusiimti įprastus filtrus, kuriuos per daugelį metų mums ant akių užmaukšlino kiti autoriai (ne tik siaubo). Tai yra svarbu, nes Jordan Peele’as būtent juos savo kūryba ir stengiasi dekonstruoti. Kartais tą daro labiau asmeniškai, kartais mažiau, bet taip jis ruošia pamatą savo filmams.
Pavyzdžiui, ilgą laiką siaubo filmų žanras laikėsi ant tam tikrų stereotipų. Taip, visais laikais pasitaikydavo įvairių ar išskirtinių bei vienetinių siaubo filmų geras pavyzdys yra 1978-ais pasirodęs Helovinas. Ko gero tai pirmasis tokio populiarumo sulaukęs „slasher“ žanro filmas, po kurio prasidėjo absoliutus šio subžanro letargas. Juk lengva sugalvoti blogiuką su kauke (vėliau tas kaukes keisti), o po jo ašmenimis pakišinėti vis kitus, vis daugiau klykiančius veidelius.
Šis žanras netgi tapo savotiška piktžole ir formavo supratimą, kad jeigu siaubo filmas – būtinai bus toks. Arba panašus. Iki tokio lygio, kad jeigu ne „slasheris“, tai tuomet labai originalus siaubo filmas. Tokia šio subžanro vienvaldystė, skaičiuojant grubiai, truko apie 20 metų (jei ne daugiau) ir šiais laikais kai kurie šio žanro gigantai vis sugrįžta į ekranus – tas pats Helovinas, Klyksmas ir kiti. Visgi, nostalgijos degalai kažkada vis vien turi baigtis (ypatingai matant, kaip tragiškai buvo sutikti pastarieji Texas Chainsaw Massacre (2022) bei Halloween (2021) perdirbiniai).
Jordan Peele’as tarsi surenka į krūvą visas dogmas, būdingas siaubo filmams su ateiviais, ir pervažiuoja jas savo nauja, originalia bei iki šiol nematyta idėja
Prieš grįžtant prie pagrindinio šios apžvalgos deserto, norisi tarti vieną kitą žodį apie siaubo žanro inovatorius. Tokių būdavo visais laikais, bet ne visi išliko ištikimi savo prisiimtam kryžiaus žygiui. Iš minios šiam kontekste išsiskiria režisierius ir kūrėjas M. Night Shyamalan, kuris savo laiku smarkiai praskiedė siaubo žanrą.
O prasidėjo viskas su 1999-ųjų filmu Šeštasis pojūtis. Tuo metu tai buvo visiška supernova, nes tai filmas, kuris galima sakyti atnešė į siaubo žanrą netikėtas pabaigas arba plot twist’us. Šiaip jau netikėtų kino pabaigų karalius, bent jau mano galva iki šios dienos yra kultinis Kovos klubas (1999), bet siaubo žanre to galėjai mažiausiai tikėtis. Iki tol vienintelis netikėtumas būdavo: „o kas slepiasi po žudiko kauke?“, bet M. Night Shyamalan savo laiku sėkmingai dekonstravo tradicinę siaubo filmo formulę ir taip užsitarnavo savo vietą po saule.
Kiti jo filmai taip pat buvo ganėtinai originalūs, bet tenka pastebėti, kad daugiau nei vienas tolimesnis jo projektas turėjo tą pačią formulę. Įdomus sprendimas, kitokia istorija, bet pabaigoje žinoma laukia siužetinis vingis.
Bet M. Night Shyamalan į šį tekstą įpinu neatsitiktinai: jo filmas Ženklai, pasirodęs 2002 metais, turi paralelių su apžvelgiamu Ne. Viso to pagrindinė mintis ta, jog Jordan Peele’as, be kitų siaubo filmų, gana juntamai dekonstruoja ir kažkada itin aptarinėtus Ženklus.
Grįžtant prie šios filmo apžvalgos kaltininko (pagaliau!), verta trumpai aptarti ir konkrečiai šių dienų kontekstą. Šiandien, siaubo filmai išgyvena renesansą. Tam, kad suskaičiuotume skirtingus ir tikrai gerus siaubo filmus, pasirodžiusius per pastaruosius penkerius metus, mums nebeužtektų dviejų rankos pirštų (kaip būdavo anksčiau). Tiek tematiškai, tiek siužetiškai visi jie ir išskirtiniai, ir vis kitaip baugūs, ir nei vienas neturi tikslo kažkam kažką įrodyti ar kopijuoti (na, išskyrus 2018-ųjų Vienuolė, kurio egzistencija yra mintis baisesnė už pačią juostą). Sąrašas taip pat nebaigtinis: Ragana (2015), vis dar kinuose teberodomas Juodas telefonas (2022), Saulės kultas, Paveldėtas (2018) ir t.t.
Tarp šių pavadinimų sąmoningai neįtraukiau Jordan Peele’o filmų, nes jie bent mano supratimu, pradeda savo, atskirą kanoną. Tik šiuo atveju kanonas yra lyg ilgai lauktas šviežio oro gūsis, kuris siejasi su režisieriaus su savimi į siaubo žanrą atsineštu juodaodžių aktorių įgalinimu. Štai Get Out interviu metu, paklaustas ar Peele’as nesvarsto sukurti filmo, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka baltaodis aktorius, režisierius subtiliai atrėžė: „aš jau mačiau tą filmą“.
Atrakinus pirmąsias „siaubo namo“ duris, žengiame prie antrųjų. Kaip Jordan Peele tarė, taip ir padarė – iki šiol visi pagrindiniai aktoriai jo filmuose visuomet buvo juodaodžiai talentai. Pavyzdžiui, aktorius Daniel Kaluuya, stratosferiškai išgarsėjęs po pergalingo pasirodymo Get Out, 2021-aisiais užsitarnavo savo pirmąjį Oskarą už vaidmenį filme Judas and the Black Messiah (2021). Kaip žinia, Kaluuya sugrįžta ir šioje Peele’o juostoje.
Jei Get Out buvo Kaluuya „tramplynas“ šlovės link, tuomet Ne yra tramplynas mažiau žinomai Keke Palmer. Jiedu čia vaidina sesę su broliu, kurie yra pagrindiniai juostos veikėjai. Abu juodaodžiai aktoriai atsineša daug savo gylių ir abiem nesinori gailėti pagyrų. Daniel Kaluuya, panašu, gavo progą panaršyti kiek netipinį personažą – galva kiek nuleista, retas žodis išsprūsta iš jo lūpų, bet aiškiai matyti, kad mintyse verda mūšis. Jo bruožai, esminės savybės bei požiūris į visą išgyvenamą istoriją ar kaip ji atsiskleidžia, išlieka tiek svarbūs, kad Jordan Peele įprasmina tai ir filmo pavadinime.
Sėdint kino teatre neapsakomai džiugu matyti, kad režisierius ne tik atranda talentus, bet ir duoda jiems išbandyti skirtingus tipažus, padeda jų paieškose. Šiai dienai Daniel Kaluuya sukurtas OJ Haywood personažas yra vienas įsimintinesnių vaidmenų matytų pastaruoju metu. Jame telpa tiek tyli vidinė rezignacija tėvo valiai, toks šiems laikams būdingas nežinojimas, ką reikia daryti ar kaip realizuoti save.
Visiška brolio priešingybė yra veikėja Emerald Haywood, kurią įkūnija Keke Palmer. Pačioje filmo pradžioje ji nesirodo, apie ją tik kalbama, taip vis pakurstant intrigą. Bet vos tik išgirsti pirmąjį jos monologą – viskas akimirksniu susidėlioja į lentynėles. Ji gali būti ultra energinga ir aptaki tuo pat metu. Vienu metu galvoja bei daro devynis skirtingus dalykus, o jei kiti personažai apie kažką pagalvoja – Emerald jau bus įpusėjusi tai įgyvendinti.
Tai tokia veikėja, kurios formulė reikalauja ne tik charizmos, bet ir to pavydėtino dalyko, vadinamo screen presence. Tu arba turi tai, arba ne. Keke Palmer atrodo, sukurta ekranui, todėl tik laiko klausimas, kada ir jos lentynoje išdygs pirmasis Oskaras. (Jei atvirai, šis jos pasirodymas bent nominacijos vertas). Šiaip ar taip, emocijų iškrovas laidanti Keke Palmer ir jos nuosaikesnis jang Daniel Kaluuya sukuria retą duetą, kuris tampa neprilygstamu Ne palydovu.
Kita vertus, gaila, kad šiame džiaugsme ko gero paskęs viena, bet aštri kritikos strėlė Jordan Peele’o filmo link. Ta strėlė – tai aktorė Barbie Ferreira, daugeliui tikriausiai žinoma iš jaunimo taip pamilto Euphoria TV serialo. Jos scenos filme yra vos kelios ir tokios trumpos, kad mirktelėjus gali būti pražiopsotos. Net ir tos dvi trumputės scenos palieka kiek kartoką poskonį, nes Barbie Ferreira veikėjos vaizdavimas bei įprasminimas tampa gana dviprasmišku – ypač turint omenyje tai, už ką pati aktorė kovoja už ekrano ribų. (Bus įdomu sekti interviu bei pastebėti, kaip į tai sureaguos (jei sureaguos) pats režisierius).
Šiaip ar taip, aktorių ansamblis, kurį režisierius pasitelkė filmui, yra gana talpus – čia nėra personažų dėl skaičiaus, o visi (na, išskyrus Barbie Ferreira) vienaip ar kitaip atiduoda savo duoklę autoriaus vizijos išpildymui. Būtent todėl ypač žavus Jordan Peele’o gebėjimas net ir didesnio masto istoriją įgyvendinti pasitelkiant vos saujelę aktorių.
Pagaliau prisikasėme iki siužeto, kuris tampa trečiuoju raktu, atrakinsiančiu Ne duris. Ne veltui kiek aukščiau minėjau M. Night Shyamalan filmą Ženklai, nes Ne būtų galima pavadinti Jordan Peele Ženklais. Abu šie filmai yra apie ateivius ir abu sėkmingai startavusiems režisieriams dar labiau atrišo rankas: M. Night Shyamalan Ženkluose pagrindinį vaidmenį suvaidino tuo metu itin garsus Mel’as Gibson’as, o Jordan Peele’as gavo progą sukurti didžiausią ir ambicingiausią savo filmą iki šiol.
Iš tikrųjų, abu filmai turi nemažai paralelių ir Peele’as, akivaizdžiai žinodamas tai, vienoje scenoje itin subtiliai pašiepia Ženklus (bei begalę kitų retro juostų). Cituojant patį režisierių, Ne yra „didžioji Amerikos NSO istorija“. Anaiptol, tai – kur kas daugiau. Čia Jordan Peele tarsi surenka į krūvą visas dogmas, būdingas siaubo filmams su ateiviais, ir pervažiuoja jas savo nauja, originalia bei iki šiol nematyta idėja.
Įdomu ir tai, kaip režisierius sugeba ne tik visuose savo filmuose išlaikyti tuos pačius leitmotyvus (juodaodžiai aktoriai pagrindiniuose vaidmenyse yra vienas lengviau apčiuopiamų pavyzdžių), bet kiekvienoje juostoje išskiria tematiškai skirtingas problemas. Pavyzdžiui, savo režisūriniame debiute Pradink labai aiškiai plėtojama smurto prieš juodaodžius tema (temų buvo ir daugiau, bet ši – viena kertinių), o filme Mes – žiauri brutalaus kapitalizmo alegorija, kur vieni žmonės gyvena geriau už kitus, o tie kiti priversti kentėti. Tuo metu Ne kol kas tampa ne tik dydžiu, bet ir narpliojamomis temomis didžiausiu Jordan Peele projektu, kurio centrinė problematika yra Amerikietiškos svajonės™ iliuzija, kuri tiek apkrečia žmones, jog nesunku įtikėti – bei įtikinti kitus – dirbtine tikrove. Tačiau prasmių ir galimų temų klodas šioje juostoje kur kas gilesnis.
Kita vertus, jeigu pirmieji du Peele’o filmai buvo pagrinde filmuojami uždarose lokacijose, turėjo klaustrofobiškumo, jų veiksmas vyko beveik vien naktį – Ne yra visiškai kitoks. Jame – platūs vaizdai, įspūdingi kraštovaizdžiai, filmavimo lokacijų gausa atskleidžia didesnes režisieriaus ambicijas, o filmo kulminacija (bei nemaža gausa kitų scenų) vyksta dieną. Čia taip pat daug mažiau dirbtinio gąsdinimo, beveik nėra vadinamųjų jump scare‘ų, o veikėjų vystymui skiriama kur kas daugiau laiko. Žinoma, už to slepiasi ir gerokai didesnis biudžetas, bet tuo pat metu tai rodo, kaip transformuojasi pats režisierius. Jeigu pirmi du jo režisuoti filmai buvo uždaresni, labiau sukoncentruoti viena kryptimi, Ne tampa prasmių vesternu.
Taip pat čia labai stipriai juntamas mokslinės fantastikos prieskonis, kas rodo, jog Jordan Peele’as išbando naujus vandenis, tad galbūt ateityje sulauksime jo filmų ir kituose žanruose arba, dar geriau – jis bus tas režisierius, kuris moderniai ir šiuolaikiškai vis dažniau apjunginės skirtingus žanrus tarpusavyje. Žinia, kad jau dabar esamų Peele’o filmų analizei užsienio aukštosios mokyklos paskiria visus semestrus. Tad vienu tekstu visko niekaip neaprėpsi.
Tad apie ką yra Ne siužetas? Jau aukščiau pristatyti brolis OJ ir sesė Emerald po keisto incidento paveldi milžinišką rančą ir joje esančius žirgus. Abu pradeda planuoti, kaip gyventi toliau, kai aplinkui ima dėtis keisti dalykai. Pirmiausiai – dingsta žirgai. Vėliau OJ ir Emerald keliskart pastebi kažką danguje, todėl nutaria išsiaiškinti, kas tai bei, tikėtina, iš to pasipelnyti. Čia į siužetą įpinami nauji veikėjai ir prasideda didžiosios ateivių paslapties įminimas, kuris, imant kaip kontekstą ankstesnius šios tematikos filmus, ypatingai nustebina. Ir čia tik Peele’o rubiko kubo pusė. Kita – filme plėtojamos temos, kurios momentais viską nustelbia ir įtraukia netgi labiau nei pagrindinė siužetinė linija.
Pavyzdžiui, visiškai netikėtai esame tiesiog įmetami į šimpanziuko Gordy istoriją. Ji tiek originaliai išpildyta, kad prieš akis ne kartą išnyra jau išėjus iš salės. Priežastis, kodėl Peele’as pasirinko šią istoriją įtraukti į filmą – aiški ir su veikėjais bei pagrindiniu siužetu viskas natūraliai susijungia. Bet režisieriaus sukurtas vaizdinys bei jo efektas viską nusveria ir tarsi pradeda gyventi savo atskirą gyvenimą.
Ar Peele’as šios scenos aplinkybes susapnavo, kažkur perskaitė, ar nugirdo bare – nesvarbu, nes jam pavyko sukurti ikonišką sceną. Tokią, kokia, pavyzdžiui, tapo arklio galvos scena Krikštatėvyje. Arba Filadelfijos meno muziejaus laiptai, kuriais tuo metu dar niekam nežinomas boksininkas užbėgo ruošdamasis gyvenimo dvikovai filme Rokis.
Kita vertus, galvoje varžosi dvi mintys: ar režisierius tyčia taip viską pasvėrė, kad šimpanziuko scenos paveiktų labiau nei pats filmas; ar šis emocinis disbalansas įvyko savaime, neplanuotai? Tai įdomu ir todėl, kad Jordan Peele juntamai savo filmu tarsi pereina į legendinio režisieriaus Steven’o Spielberg’o teritoriją: išraiškinga vaizduotė, žadą atimančios scenos, platūs kadrai, spalvų išnaudojimas ir kiti režisieriui būdingi ingredientai. Galbūt Spielberg’ą menantį stilių padiktavo paties ambicijos ir galimybė sukurti didžiausią karjeros filmą iki šiol. Kas čia žino – gal tiesiog Ne režisierius tai darė sąmoningai, siekdamas dekonstruoti kiek daugiau, nei aprėpė.
„Siaubo namas“ beveik įveiktas, tačiau dar liko keli esminiai filmo faktoriai, kurių negalima ignoruoti. Vienas jų – Jordan Peele’o ypatingų scenų paieškos. Vėlgi, tai artima Spielberg’o filmams, bet Ne režisierius, ieškodamas TŲ scenų, nei kiek nepraranda savitumo. Nors šis faktas žinomas ne visiems, bet prieš žengdamas siaubo filmų režisieriaus keliu Peele’as buvo… komikas. TV sketch‘ų komedija Key & Peele turi ne ką mažiau gerbėjų, nei jo prasidėjusi siaubo filmų epopėja.
Susidaro įspūdis, kad būtent šis universalumas jam padeda išlyginti filmo ritmą bei paruošti žiūrovą ypatingai paruoštoms ir geriausioms savo scenoms. Neskaitant šimpanziuko Gordy, filme galime pamatyti ne vieną stulbinamą sceną, net ir visai trumpą, kuri atmintyje prisitvirtina, lyg „Super Moment“ klijai. Tam, kad klijų efektas būtų stipresnis, Jordan Peele meistriškai paruošia mus TOMS scenoms, sukurdamas šmaikštų dialogą ar dėmesį nukreipiantį juokelį. O tada – lyg per patyrusio mago pasirodymą – nuplėšiama skraistė ir lieki stebėti kino magijos.
Viena tokių neabejotinai yra su plaukiančiu debesimi, paskui save tempiančiu spalvingą vėliavėlių juostą (tokie kadrai drąsiai gali virsti atvirukais). Kita pavyzdinė scena – dar netikėtesnė ir jai Jordan Peele netgi pasitelkia seną, nuklausytą dainą „Sunglasses at Night“. Tik filme ji kokius keturis kartus sulėtinta (YouTube visų patogumui jau yra sukurta bent kelios tokios versijos pasiklausymui po filmo peržiūros), todėl poveikis, lyg klausant pirmą kartą. Maža to, režisierius šią dainą panaudoja itin kruopščiai suregztoje scenoje, kai žiūrovo įtampa jau ima viršų ir beveik jauti adatas nugaroje. Turbūt nereikia nė sakyti, kaip smarkiai iššauna tiek sulėtinta senos dainos versija, tiek pati scena, kai lauki kulminacijos, o Peele’as nutaria dar kiek pavirpinti žiūrovo stygas.
Garso takelio panaudojimas filme apskritai vertas išskyrimo, nes muzikinis fonas toks subtilus, kad tiesiog susilieja su vaizdu, o kitos dainos – ne vien scenas palydintis akompanimentas, bet ir kokią nors simbolinę vertę turintis priminimas. Pavyzdžiui, senesnį vesterną, kitą klasikinį filmą ar visiems geriau žinomą sceną. Režisierius meistriškai žongliruoja šiais dalykais, bet sulėtinta „Sunglasses at Night“ versija, įtampai lipant per kraštus, neabejotinai yra vyšnaitė ant torto, kuria režisierius jei ne atvirai, tuomet tikrai slapta didžiuojasi.
Jei atvirai – penktasis raktas naujajam Jordan Peele „siaubo namui“ ir nereikalingas, nes visos durys atsivers ir be jo. Bet kišenės šis raktas taip pat nepritrins. Jis apie tai, kaip režisierius – vėlgi, nežinia, kiek sąmoningai – išstato priešais žiūrovus įvairias klišes. Pirmoje eilėje – vakarų pasididžiavimu tapę vesternai, o ypatingai – aktorius, režisierius ir apskritai JAV ikona Clint’as Eastwood’as.
Negaliu nusikratyti jausmo, kad vienas iš filmo Ne personažų – pradedant jo giliu balsu ir baigiant elgesiu – būtent Clint’o Eastwood’o prototipas, perkoštas pro Peele’o filmą. Palyginimu šiuo atveju galėtų būti tai, kaip Tarantinas savo paskutiniame filme Vieną kartą Holivude (2019) pavaizdavo Bruce Lee. Pastarasis kino kūrėjas jau ne kartą viešoje erdvėje gynėsi dėl šito, bet abejonių nekyla – Bruce Lee jo filme atrodė mažų mažiausiai dviprasmiškai. Žinoma, Jordan Peele nesirenka spagečių vesternų veterano atkurti tiesmukai – režisierius tai daro kur kas subtiliau ir netiesiogiai, per kitą personažą. Tačiau kaip dažnai gyvenime pasitaiko atsitiktinumai?
Jei pasiilgote Steven’o Spielberg’o vizijų, norite unikalių ir nematytų scenų bei to, iš ko vėliau gaminama medžiaga sapnams, tuomet Ne yra geriausias receptas, kokį šiemet galėtų jums išrašyti kino daktaras
Ne, kaip ir praeiti režisieriaus siaubo filmai, yra paremti išskirtiniu Peele’o kodu, kurį rašyti (ir įskaityti) gali tik jis pats. Todėl nenustebčiau, jei jame būtų ironiškų užuominų, o gal net tam tikrų nutylėjimų tiek atskirų kino legendų (ahem, Clint’as Eastwood’as), tiek ir viso Holivudo adresu. Tikrai ne veltui filme turime ir visą išpūstą sceną filmavimo aikštelėje (tiesiogine to žodžio prasme), kur nepagrindiniai personažai pavojingai priartėja prie Vieną kartą Holivude. Iš principo tai filmo peržiūrai netrukdo, tačiau, kai viskas susimaišo su tokiais grynuoliais, kaip šimpanziukas Gordy – trumpam pajuntame amerikietiškus kalnelius.
Galiausiai, tai filmas apie amerikietišką svajonę. Vieniems personažams (ir žiūrovams) ji tampa savotišku fonu, kitiems – siekiamybe ir žūtbūtiniu tikslu. Ateiviai, dainos, debesys ir juokeliai tampa sudedamosiomis viso to dalimis. Amerikietiška svajonė kai kuriems svarbesnė už bet ką. Tarsi nekalta iliuzija, kuriai patogu paaukoti viską – tiek turima, tiek tai, ko neturi ir niekada neturėjai. Vienintelis šimpanziukas Gordy pakyla virš viso to bei tampa atskiru vienetu, o visa kita – susiplaka ir susimaišo tarpusavyje.
Na, o su Ne derėtų elgtis taip: jei norite siaubeko, kuriame yra daug tradicinių siaubo elementų ir klasikiniai šiurpai – pasukote ne tuo adresu. Kita vertus, jei pasiilgote Steven’o Spielberg’o vizijų, norite unikalių ir nematytų scenų bei to, iš ko vėliau gaminama medžiaga sapnams, tuomet Ne yra geriausias receptas, kokį šiemet galėtų jums išrašyti kino daktaras.
Pamenu, kadaise turėjau nemenką obsesiją filmui Penktasis elementas (1997) – jį, rotuodamas draugų kompaniją, galėdavau žiūrėti bene kasdien. Tie laikai jau praeityje, bet, prasidėjus Ne titrams, kažkaip prisiminiau Penktąjį elementą. Taip, manau, kad filmui Ne aš dar ne kartą ištarsiu „taip“ – jei ne dėl tykios peržiūros iš šeštadienio į sekmadienį (laikas, kai nereikia niekur skubėti ir gali atsipalaiduoti), tai vien dėl šimpanziuko Gordy, debesies su dirbtine uodega ir sulėtintos „Sunglasses at Night“ versijos.
