fbpx
nostalgija; kinas; dfcitas; stranger things;

Nostalgija kine: kodėl ilgimės to, ko nesam patyrę?

Nostalgija yra klampus dalykas – per ilgai pabraidęs gali lengvai paskęst. Atrodo, laikui bėgant sugebam ištrint viską, kas mums kėlė diskomfortą, ir tas žiojančias skyles dabar užpildom idealizuotais prisiminimais. Lyg nieko blogo niekada nebūtų nutikę, sužvejojam ir pasiliekam tik geriausius gabalus.

Turiu klausimą tau, 90-ųjų užaugintas vaike: ar esi jautęs nostalgiją tam, ko niekada nepatyrei? Tam, ko galbūt net nebuvo? Tokia fabrikuota nostalgija plevena visur, kur pažvelgsi: nuo vis sugrįžtančių 80-ųjų mados trendų iki dabartinių populiariausių filmų ir serialų. Jei gerai įsiklausysi, gali ją išgirst ir Junior A (kurį dar neseniai šnekinome) dainose. Pasileisk “Zipper”, užmerk akis ir lėtai leisk dainos pradžiai įtraukt tave į kažkokią amerikietišką 80-ųjų idilę. Kai paskutinį kartą mačiau atlikėją gyvai, jis, paskelbęs atliksiąs kitą nostalgija persunktą dainą pavadinimu “80s”, pats nusijuokė: “back to the 80s – what the hell does that even mean?” Juokiausi kartu – tikrai, o iš kur mums, dar tuomet negimusiems, žinot?

Kad ir kaip viskas rodytųsi painu, galiu drąsiai teigti, jog būtent šiai, nebūtai, nostalgijai turim dėkoti atnešus mums vienus geriausius paskutinio dešimtmečio serialus, persmelktus 70-ųjų/ 80-ųjų estetika: Mad Men, Glow, Stranger Things, Halt & Catch Fire, The Americans – pavyzdžių netrūksta. Tad kodėl mes taip kabinamės į tai, ko nesam patyrę, bet jaučiam nesuprantamą ilgesį? Kodėl žiūrėdami Stranger Things, išgirdę tą nuotykiams prilygstantį technicolour garso takelį, jaučiam širdį kiek suvirpant?

nostalgija; kinas; dfcitas; stranger things;

Keista, bet dabar suprantu, kad smegenys ir televizija, matyt, funkcionuoja daugmaž taip pat. Štai turim vaikystę – kokią penktą, šeštą klasę. Nežinau, kuo virė tavo metai, bet manieji buvo pilni žaidimų prie daugiabučio laiptinės, kieme, čiuožinėjimo rogutėmis žiemą ir naujų Hario Poterio filmų žiūrėjimu kine.

Visgi, geriau pasikuitus atminties labirintuose, prisimenu, kad viskas toli gražu nebuvo taip… gražu. Tie pora metų, iš tiesų, buvo pilni mokyklinių patyčių, vaikiškų ašarų bei pačių kvailiausių (bet tuo metu žiauriai svarbių) dramų tarp geriausių draugų.

Pastebėjau, kad televizija mėgsta pateikti tik tai, kas patogu. Tai, kas daug blizga ir atrodo estetiškai, sukuriant idealistinio gyvenimo maketą. Kai kurie serialai ir filmai ima ir idealizuoja gyvenimą iki tokio lygio, kur mes, žiūrovai, pagaunam save dūsaujant: “norėčiau ir aš taip gyventi…” Ir nesvarbu, ar tai būtų blizgučiais nukarstytos imtynininkės seriale Glow, ar, tiesiog, retkarčiais parodomas, gražiai sudėliotas, kasdieninis gyvenimas Mad Men – kažkodėl tas nostalgijos dūmas vis kabo virš mūsų.

Prie viso šio keisto fenomeno prisideda ir pagrindinė priežastis, kodėl  žmonės iš viso žiūri filmus. Mano nuomone, visą auditoriją galima skirstyt į dvi dalis: pirmoji dalis žiūrovų didžiajam ekrane trokšta matyt save, o antroji – nori dingti nuo savo gyvenimo kaip įmanoma toliau…

nostalgija; kinas; dfcitas; glow;

Pirmoji nori matyti, kad ir kiti patiria tokias pat problemas, o antroji problemas sutinka matyti tik tada, jeigu jos yra visiškai nerealios. Į tą nostalgijos kubilą būtent ir krenta antroji dalis žiūrovų. Nors pastebėjau, jog dažniausiai jie paguodos ieško fantastiniuose (ar superherojų) filmuose, praeitis irgi tampa puikia vieta pabėgt – kur problemos, rodomos ekrane, žiūrovams nėra iki galo pažįstamos. O jei ir pažįstamos, žinom, kad jos paliesti mūsų jau nebegali. “Thing of a past“, taip sakant.

Antroji – ir didžiausia – priežastis, kodėl netikra nostalgija, vis dėlto, veikia, yra nuoširdus paprastumo ilgesys. Nors ir žiūriu Stranger Things dėl monstrų ar įdomios veikėjų dinamikos, turi pripažint, kad kažkur viduj nuolatos kirba ta, vaikystės išsiilgus, dalelė. Atrodo, šoktum ant dviračio ir išvažiuotum pasivažinėt kur nors prie ežero, pas senelius.

Be to, žiūrėdami serialą, per daug didelės baimės nejaučiam – pagrindiniai veikėjai tokio masto produkcijoje nežudomi. Todėl galim atsipalaiduot ir žiūrėt, kaip nerūpestingai vaikystė bėga mums prieš akis. Ir tie patys Glow kostiumai, ir netgi lūzerių klubas Stepheno Kingo novelės ekranizacijoje It (2017), man kelia vieną asociaciją: kažkada viskas buvo paprasčiau.

praeitis tampa puikia vieta pabėgti: problemos, rodomos ekrane, žiūrovams nėra iki galo pažįstamos. O jei ir pažįstamos – žinom, kad jos paliesti mūsų jau nebegali

Būtent čia ir yra visa fabrikuojamos nostalgijos esmė: nostalgiją jaučiam ne ekrane neonu šviečiantiems aštuoniasdešimtiesiems, bet nekaltam vaikiškam paprastumui. Juk kažkada tai priklausė mums visiems, ar ne? Galbūt ši televizinė tendencija mums tik primena, kad užaugt, vis dėl to, truputį baisu.

Jeigu turėčiau kam nors paaiškinti netikros nostalgijos koncepciją ir tai galėčiau padaryti parodydama tik vieną filmą, rinkčiausi After Life (1998). Hirokazu Kore-edos, japonų režisieriaus, filmas yra 118 minučių trukmės nostalgijos kapsulė. Jei filmo parodyt negalėčiau, ar man atsakytų, kad laiko visam filmui neturi, parodyčiau šią ištrauką:

Ir kodėl kiekvienąkart žiūrint šį filmą mano akyse kaupiasi ašaros? Juk visas filmas tėra žmonių pasakojimai apie paprastus prisiminimus: sėdėjimas ant suoliuko parke rudenėjant, raudona vaikiška šokių suknelė, motinos ranka ant galvos prieš miegą. Gal todėl, kad nieko nėra gražiau (ir, tuo pat metu, skaudžiau) nei matyti žmones pasakojant apie praeities idilę, apie tą trapų nebepasiekiamą paprastumą.

Įdomu, kad tiesiogiai iš japonų kalbos filmo pavadinimas išsiverčia į “Gyvenimas yra nuostabus”. Ir gal tyčia, o gal ne, Kore-eda ataidi tas pačias natas, girdėtas Frank Capra filme tuo pačiu pavadinimu. Gyvenimas nuostabus abiejuose filmuose, tačiau Kore-edos veikėjai tai pastebi tik tada, kai idiliškas paprastumas nebepasiekiamas; kol Capra, kitavertus, savo filmo veikėjams leidžia sugrįžt į idilę ir toliau mėgautis gyvenimu. Šiuo atveju, labiau esu linkus pritarti Kore-edai: idilę pastebim tik tada, kai ji negrįžtamai išslysta mums pro pirštus.

Žvelgiant į nostalgiją iš šiek tiek kitos pusės, kinų režisierius Jia Zhang-ke visą savo karjerą kuria filmus apie žmones, besiilginčius praeities, bet tuo pat metu – nebejėgiančius pavyt sparčiai besikeičiančios ateities. Visi Zhang-ke filmai yra savotiškai nuostabūs, tačiau, pagalvojus apie skausmingą nostalgiją ir ilgesį naiviai išnykusiai praeičiai, visada prisimenu šią sceną iš filmo Platform (2000), kurioje lėtai stebim nemėgstamam darbe įkalintą merginą, kadaise svajojusią tapti šokėja:

Ir kiekvieną kartą matant šią ofise užstrigusią merginą, paauglystėj gyvenusią šokiu, vis kažkaip suspaudžia širdį. Suprantu, kad vaikiškos idilės nebepavysi, bet gal būtent todėl mūsų karta taip ir kabinasi į tą fabrikuotą nostalgiją. Galbūt dar nors sekundei norim pajust, kad viskas gali būti paprasta…

Gabija Augustinavičiūtė
Sertifikuota kino kritikė, gyvos muzikos ir juodos kavos entuziastė ☕
SUKURTA ĮRAŠŲ 9

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun