fbpx
Autorius: Gabija Augustinavičiūtė

Ar atėjo laikas “Nužudyti Bilą”?

Nužudyti Bilą (2003) pirmą kartą didįjį ekraną pasiekė prieš šešiolika metų. Ir nors praėjo beveik du dešimtmečiai, kulto statusą užsitarnavusio filmo populiarumas nemiršta. Atvirkščiai – ilgainiui klasika tapusi Kventino Tarantino juosta vis suranda kelią atgal į kino ekranus.

Tikriausiai neatsitiktinai – prisimenant, jog Tarantino DiCaprio, Bredo Pitto A-lygos duetas šiuo metu visame pasaulyje siaučia pro kino teatrus – šio mėnesio 28-ą dieną filmą dar kartą galėsim pamatyti Vilniuje bei Kaune. Jei tiksliau, abu filmus, nes kurdamas šią istoriją, režisierius jos niekada nematė kaip dviejų atskirų kūnų.

Ankstyvais 2003-iais, kai bandymas prastumti keturių valandų filmus prilygo Queen’ų šešių minučių trukmės “Bohemijos Rapsodijos” prakišimui tuometiniame, 1975-ųjų, radijuje, Bilą pakišti po velėna prireikė dvejų metų. Šios vasaros pabaigai vainikuoti, Forum Cinemas kviečia pamatyti filmą taip, kaip įsivaizdavo pats režisierius: pilną, beveik keturių valandų, epą.

nuzudyti bila; dfcitas;

Tačiau, ar tai verta? Ar Tarantino filmas yra tikrai geras iš savęs, o ne tik dėl to, kad sakyti, jog myli šio režisieriaus filmus tapo kieta? Atvirai – negaliu pasakyti. Bet apžvelgti faktų niekas nedraudžia.

Žiūrėdama Nužudyti Bilą visada jaučiuosi lyg būčiau išgėrus penkis puodelius stiprios juodos kavos ir, lyg to dar būtų negana, užsivertus gerą Redbull skardinę ant viršaus.

Kas sekundę, ypač pirmoj filmo daly, veiksmas vyksta tokiu kosminiu greičiu, kad kartais net nebespėju užregistruot, kas darosi: vieną minutę beveik neoninis kraujas taško ekraną, kitą – priešininkė klausia, ar Beatričė Kiddo (nepakeičiamoji Uma Thurman) nenorėtų puodelio kavos. Tada pragaras vėl praplyšta: mix‘e atsiranda juodai-baltos scenos, viena pilna anime serija, itin teatrališki kumščių smūgiavimo garsai ir dingusio vaiko drama, ištraukta iš kokios senos meksikietiškos telenovelės.

Iš tiesų, kultiniai filmai niekada nedingsta – jei netampa klasikom, tai gyvuoja užkietėjusių fanų tarpe

Nesakau, kad toks sensacijų troškinys yra blogai. Kaip tik, kiekvieną kartą pažiūrėjus šį filmą, suprantu, kodėl tiek merginų per Helouvyną vis dar vilki ryškius geltonus treningus ir nešiojasi samurajų kardus; o jaunesni, tokie labiau edgy vaikėzai po savo nuotraukomis Instagrame vis dar cituoja filmą: “What she lacks in age, she makes up for in madness 💀”.

Dėl ko būtent šis Tarantino filmas tapo tokia nenuginčijama klasika? Kiekvienas fanas, kiekvienas regėjęs filmą, turi skirtingą nuomonę šiuo klausimu. Tačiau, kai aš žiūriu į kruviną nuotakos veidą ir keršto pilnas akis, matau kiekvieno dude-bro (įsivaizduokit futbolo komandos kapitonus, alfa-patinus, besiginčijančius, kuris daugiau kačelkoj “stumia”) šlapią svajonę: Beatričė Kiddo –  liekna aukšta blondinė, sugebanti užsidėti ir suknelę, bet nebijo ir, žinai, pasmeigt, jeigu kas nors pasimaišys jos kelyje.

nuzudyti bila; dfcitas;

Galbūt, ne kiek pati veikėja yra būtent ši svajonė, bet pats filmas. Juk į jį telpa tiek daug elementų, aprėpiančių tokį platų spektrą: pirma dalis man labai primena 70-tuosiuose savo aukštumas pasiekusius samurajų filmus; į Vakarus galiausiai prasibrovusius anime filmukus ir “suvaikintą” jų žiaurumą.

Antroji dalis yra tiesiog persunkta režisieriaus meile “spagečių vesternams”, pradedant neskoningais Teksaso kaubojais, baigiant susišaudymą žadantį, itin pritrauktą akių lygio kadrą (tik prisiminkit Sergio Leonės klasiką The Good, The Bad, And The Ugly (1966)). Spagečių vesternai (vertimas iš anglų kalbos – “spaghetti western“) buvo vadinami gana skystos produkcijos italų vesterno žanro filmai, iškilę tarp 60-ųjų ir 80-ųjų metų.

Jei nesi matęs nei vieno, užmesk akį į Django (ne, ne Tarantino filmą) ir tuoj linksėsi man pritardamas, jog visas Kill Bill‘as kvepia tokiais pat spagečiais. Nuo kameros pozicijos iki to, kaip filmuojami ginklai – viskas gali būti surasta šitam itališkam vesterne.

Tačiau, po šešiolikos metų, gal jau atėjo laikas paleist tuos slo-mo baltos barzdos kadrus ir nuleist kraujuotus samurajų kardus? Tikriausiai daug kas su manim nesutiks. Iš tiesų, kultiniai filmai niekada nedingsta; jei netampa klasikom, tai gyvuoja užkietėjusių fanų tarpe. Nors, asmeniškai, man liežuvis neapsiverčia savęs vadinti Tarantino juostų gerbėja, puikiai suprantu, kodėl šis filmas grįžta į kino ekranus dar vienam pasispardymui. Kokiam Vakarietiškam filme dar galima pamatyti tokią spalvingą (kartais juodai-baltą) veiksmo košę?

Tiesą sakant, į galvą ateina tik rytų Azijos režisierius Sion Sono, savo regione užsitarnavęs rytietiško Tarantino titulą. Jeigu Nužudyti Bilą dialogus jau moki mintinai, gal jau laikas pasižvalgyt kitur? Ant kraujuotos porcelianinės lėkštutės Jums pateikiu nuostabiai absurdišką Love Exposure (2008). Jei Bilą mėgsti dėl nerealių kovos scenų, drąsių montavimo pasirinkimų ir akinamai laukinio siužeto, garantuoju – džiaugsiesi susipažinęs su Sono.

Taigi, ar po šešiolikos metų leisim Bilui ramiai numirt? Tiesą sakant, nemanau. Rodos, netgi pats režisierius to nenori. Internete vis sklinda gandai, jog trečia (antra, realiai) filmo dalis vis dar turi vilties išvysti dienos šviesą.

Todėl, net ir praėjus šešiolikai metų, Bilas niekada nebus nužudytas… Matyt, dar ne laikas.

Nepraleiskit progos pasidžiaugti šiuo kultiniu, itin kruvinu, veiksmo epu Rugpjūčio 28 dieną Vilniaus bei Kauno “Pamatyk Kine” organizuojamam, vienkartiniame seanse. Daugiau info čia.

Gabija Augustinavičiūtė
Sertifikuota kino kritikė, gyvos muzikos ir juodos kavos entuziastė ☕
SUKURTA ĮRAŠŲ 9

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun