fbpx
o tada mes šokome; dfcitas; scanorama;
Autorius: Gabija Augustinavičiūtė

“O tada mes šokome” (2019) apžvalga: Trys meilės laiškai

Į sausakimšą kino teatro salę ėjau tikėdamasi pamatyti kažką panašaus į Guadagnino kritikų bei žiūrovų nubučiuotą Call Me by Your Name (2017). Tiesą sakant, negalėjau labiau klysti. Tai, ką mačiau besivystant prieš akis, nebuvo dviejų žmonių meilės istorija, o viešas meilės laiškas. Kam? Sakartvelui, laisvei, šokiui ir mums, žiūrovams.

Levan Akin’o O tada mes šokome (2019) yra vienas iš daugelio dėmesio vertų filmų šiųmetiniame Scanorama kino festivalyje. Iš kitų renginyje matytų kino juostų ši išsiskyrė neapsakomai šiltu jausmu, kuris su manim pasiliko dar ilgai. Tą vakarą, po filmo, namo ėjau su begale meilės ir viltingu tikėjimu žmonėmis.

Meilės laiškas Sakartvelui

Bandant subjektyviai vertinti filmo veiksmo vietą, koją kiša asmeninė meilė Sakartvelui. Manau, kad kiekvienas, pažiūrėjęs O tada mes šokome man pritars, kad tai pirmas meilės laiškas siunčiamas šiai nuostabiai rudenėjančiai šaliai. Kiekviena filmo minutė tiesiog alsuoja meile Sakartvelui: kiekvienas močiutės pagamintas valgis, kiekviena tradicinė daina, šokis, tarsi šaukte šaukia, jog režisierius savo šalimi be galo didžiuojasi.

o tada mes sokome; scanorama; dfcitas;

Galbūt ši meilė tokia ryški dėl to, kad režisierius yra kilęs iš Sakartvelo, bet gyvena/augo Švedijoje – gal dėl to kiekvienoje minutėje jaučiasi savos šalies ilgesys. Svajingai stebint Italiją menančius kiemelius, rudenėjančias vynuoges bei fone amžinai besiilsinčius kalnus, tiesiog negali nepanirt į Levan’o plačiais potepiais nutapytus kraštovaizdžius.

Viso filmo metu vis pagaudavau save galvojant apie žmogaus ir gyvenamosios vietos santykį. Kino kritikai, kalbėdami apie australų siaubo filmų sceną, vis iškelia tą pačią idėją: modernus žmogus šioje šalyje yra svetimas, todėl jo nacionalinis ir asmeninis identitetas yra suskilęs; trūkstama dėlionės dalis yra tai, jog Australijos istorija, gamta ir kraštovaizdis niekada neleis moderniam žmogui savęs prisijaukinti.

Būtent šia idėja yra pagrįsti daugelis australų siaubo filmų (taip, žiūriu į tave, Wolf Creek) – pats kraštovaizdis ir jame besisliapiantys gyviai (dažniausiai žmonės) naikina paprastą miestietį.

Ir kaip tai susiję su mieluoju O tada mes šokome? Šis filmas yra visiška priešprieša australiško kraštovaizdžio ir žmogaus santykiui. O tada mes šokome randa tobulą sintezę tarp gyventojo ir siaurų miesto gatvelių, tarp jauno žmogaus ir Tbilisio miesto ritmo. Regis, nebeaišku, kur prasideda žmogus ir kur baigiasi Sakartvelas.

Meilės laiškas laisvės ieškantiems žmonėms

Pačiam filmo centre šokantys du pagrindiniai veikėjai – Merabas (vaid. Levan Gelbakhiani) ir Iraklis (vaid. Bachi Valishvil) – iš pradžių priešinami kaip du šokėjai, kovojantys dėl tos pačios vietos nacionaliniame šokių ansamblyje. Panašiai kaip minėtojo Call Me by Your Name šlovės dėka užmarštin paskandinto God’s Own Country (2017) pasakojime, vyriškos varžytuvės veikia kaip katalizatorius netikėtų jausmų atsiradimui. Kaip Svaigulys (2019) prierašas sako: “A hundred attractions. Only one forbidden.”

Žinant post-sovietinių šalių požiūrį į LGBTQ+ bendruomenę, iš tiesų gan nustebau, jog tokios tematikos filmas pas mus atkeliauja iš Sakartvelo. Bet, tuo pat metu, tai yra viena iš priežasčių, darančių šį filmą tokiu ypatingu. Scanoramoje besisvečiuojanti aktorė Ana Javakishvili, filme įkūnijanti Marijos vaidmenį, po seanso šiek tiek pasakojo, kaip jis buvo priimtas tiek Sakartvele, tiek visam pasauly.

o tada mes šokame; dfcitas; scanorama;

Startavęs Kanų filmų festivalyje ir susilaukęs šilto sutikimo, O tada mes šokome pradėjo keliauti po festivalius Europoje. Reakcijos buvo tokios pat malonios. Situacija Tbilisio ir Batumio (pajūrio mieste Sakartvelo vakaruose) premjerose buvo kiek kitokia: nors konservatyvioji visuomenės dalis kėlė riaušes ir protestavo prieš filmo pasirodymą tikindami, jog kūrinys griauna krikščioniškas ir nacionalines vertybes, visi bilietai į filmo premjerą vis vien buvo išpirkti. A. Javakishvili apie šią situaciją kalba pilna vilties ir į LGBTQ+ bendruomenės ateitį Sakartvele žvelgia optimistiškai.

Viso filmo metu stebime itin įdomią dinamiką tarp tradicijų ir veikėjų noro būti laisvais. Jokiu būdu negalima šių dviejų aspektų vadinti priešpriešomis. Atvirkščiai – filmas bando surasti šių, iš pirmo žvilgsnio priešingų, pasaulių sintezę: kodėl žmogus turėtų rinktis tarp dviejų vienodai svarbių vertybių?

Nuskambėjus paskutinei filmo natai man pradėjo riedėti ašaros… Jaučiau tiek meilės ir vilties, jog paprasčiausiai viskas many nebetilpo

Galbūt tai mane ir labiausiai žavi O tada mes šokome: senosios tradicijos nėra pateikiamos it kažkoks įsišaknijęs blogis, kuris neleidžia jauniems būti savimi. Priešingai – pagrindiniai veikėjai gyvena tradiciniais šokiais, o gimtadienių vakarienėse skamba senosios gruzinų (ankstesnis Sakartvelo pavadinimas) dainos. Žinoma, parodoma ir bjauresnioji konservatyvių įsitikinimų pusė, bet tai vadinti tradicijomis būtų ne itin teisinga.

Meilės laiškas šokiui

Šokį šiame filme būtų galima priskirti prie to paties meilės laiško jauniems laisvės ieškotojams. Tokia laisvės ieškojimo forma, kuria naudojasi ir nerangioji Noah Baumbach’o Frances Ha (2012) šokėja (žavioji Greta Gerwig) ar nenustygstantis vietoj Kevinas Bacon’as (kultinėje 1984-ųjų juostoje Footloose), nusipelno atskiro laiško.

o tada mes šokome; dfcitas; scanorama;

Kiekviena filmo minutė yra persmelkta šokiu, prasmingais žvilgsniais bei tikslingomis tylos minutėmis, kurios dažnai pasako daug daugiau nei telpa į žodžius. Visgi kūrinyje išsiskiria dvi itin emociškai išlaisvinančios scenos: nors viena iš jų vyksta naktiniame klube, o kita – repeticijų salėje, abi yra perpildytos niekaip kitaip neišreiškiamu savos bei asmeninės laisvės siekimu. Paskutinis šokio numeris – emocijų kupina kulminacija, kurioje telpa viskas, ką filmas norėjo pasakyt. Nereikia rinktis tarp to, ką myli – nesvarbu, ar tai būtų žmogus, šalis, šokis – ir laisvės būti savimi.

Nuskambėjus paskutinei filmo natai man pradėjo riedėti ašaros… Ne, ne liūdesio – šį kartą jaučiau tiek meilės ir vilties, jog paprasčiausiai viskas many nebetilpo. Eidama namo naktinėmis Vilniaus gatvelėmis vis negalėjau nustoti šypsotis.

Būtent dėl to, kiek šiltų emocijų išsinešiau iš kino salės, O tada mes šokome galiu drąsiai karūnuoti vienu geriausiu 2019-ųjų metų filmu, kurį žiūrėsiu dar ne kartą.

O tada mes šokame; dfcitas; scanorama; verdiktas;

Gabija Augustinavičiūtė
Sertifikuota kino kritikė, gyvos muzikos ir juodos kavos entuziastė ☕
SUKURTA ĮRAŠŲ 9

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun