Kas galėjo pagalvot, jog, iš visų priklausomybių baltiems milteliams, šiais, depresiją keliančiais, laikais, pasirinksim miltus? Iš pradžių į šį fenomeną reagavau taip pat, kaip ir į kitas Instagram’o maisto nuotraukas – nekreipiau dėmesio. Tačiau, greitai paaiškėjo, jog didėjo ne tik koronos aukų skaičius, bet ir 20-mečių, apsėstų duonos kepimu, tad numoti ranka (pirštu?) nebuvo taip paprasta.
Diena iš dienos, keikiant millenials’us dėl jų protu nesuvokiamo tendencijų pasirinkimo – vieną dieną avokadų užtepėlės, namų gamybos kambucha, kitą „Tide” skalbimo kapsulės; kaskart apsilankant socialiniuose tinkluose, atsitrenkiant bent į vieną besišypsantį veidelį su stiklainio formos „kūdikiu” rankose – nusprendėm parsiduoti tamsiajai pusei. Skaitytojau: pasauly siautėjanti epidemija mūsų nesugebėjo pasiglemžti, tačiau užsikrėsti šia – mes sutikome savanoriškai. Kaip geriau pažinsi priešą, nei pabuvojęs jo viduje?
Duona, anaiptol, yra vienas iš pirmųjų žmonijos patiekalų; tai patiekalas, kurio išgavimas prilygsta senųjų dienų alchemijai. Grūdų, aišku, nesiruošiau malti, tačiau tai nekeičia fakto, jog šių, pradinių, minimaliai apdorotų, ingredientų – vandens ir miltų – sąjunga buvo vienas iš pirmųjų civilizacijos stebuklų.
Beveik kiekvienoje viduramžių strategijoje šviežutėle duona maitinau savo virtualias armijas; stebėjau, kaip istorinėse dramose ar postapokaliptiniuose filmuose dėl kąsnelio kovoja paskutiniai žemės gyventojai. Su nuostaba klausiausi Šaltojo karo istorijų, kuriuose, ilgą laiką prastovėjus parduotuvės eilėje tik tam, kad išvystų tuščias lentynas, mano seneliai kepė duoną savo liūdnuose, cementiniuose, barakuose. Apie tualetinį popierių nesiteiravau, tačiau nujaučiu, jog atsakymas nebūtų buvęs itin žavus.
Turint tai omenyje, nusprendžiau su šia misija dorotis senamadiškai – amišų būdu, nesinaudojant internetu. Vietoj to – atsiverčiant seną, gerą, popierinę receptų knygą, lyg būčiau nusikėlęs į 1665-uosius, kuomet Londone siautėjo Didžioji maro epidemija, o vietoj Netflix’o žmonės, įstrigę saviizoliacijoje, pasakojo vieni kitiems istorijas, jog nenumirtų iš nuobodulio (ar alkio).
Tuomet Beata, su savo Disnėjaus princesėms būdingais bruožais bei saldžiomis manieromis, būtų viešai pasmerkta kaip ragana, o jos „Kepinių knyga”, su savo pastelinėmis spalvomis, konditerija bei cinamonu atsiduodančiu aromatu – būtų laikoma šventvagyste. Kadangi gyvenam laisvesnių pažiūrų laikais, tačiau ne ką mažiau nukvakusiais, pasirinkau Beatą kaip savo kulinarinę, duonos kepimo, guru.
Idėja, jog pradėsiu dažniau lankytis virtuvėje, ne maisto paieškų labui, tėvams, po kurių stogu karantinuojuosi, neskambėjo itin žavingai (tačiau žavingiau nei, sakykim, paslaptingas receptų knygos skaitymas atokiam kambary, su žavia konditere, „nulipusia” tiesiai iš Pornhub’o MILF sekcijos). Kiekvieną kartą susidūrus indams, netyčia iš rankų išsprūdus puodams, iš kito namų galo ataidėdavo grėsmingas mamos: „ką ten darai??”. Tik pademonstravus miltinį naujagimį, mano kulinarinį kūdikį, gavau virtuvės šeimininkės palankumą. Visgi, kiek yra šansų, jog miltų ir vandens maišymas, trilitriniame stiklainyje, baigsis į perdegusį skrebutį panašia virtuve?
Ar kasdienė kūdikio priežiūra – pirmieji fermentacijos rūgtelėjimai (burbuliukai paviršiuje), griežtas maitinimo rėžimas – artino mane prie rūpimų klausimų suradimo? Ne. Tačiau laikui bėgant, kartą dienoje pasirūpinant šia varguoliška Tamagotchi versija, kad ir kaip keista tai pripažinti, mano antipatija šiam trend’ui mažėjo. Vieni psichologai tai asocijuoja su tualetinio popieriaus atsargų užtikrinimu: kol mes kontroliuojame tai, kas šimtus metų priklausė civilizuotam žmogui, chaosas neturi prošvaisčių įsivyrauti.
Tai ypatingai aktualu šiomis dienomis, kuomet nėra aišku, kada pasaulis „vėl pradės suktis” ir viskas grįš į vėžes. Duonos likimas yra mano rankose – pirmą kartą nuo karantino pradžios aš jaučiausi lyg kontroliuočiau padėtį. Gal mano, kaip ir kiekvieno millenials’o, gyvenimas yra paskendęs galo neturinčioje nežinomybėje, bet jei iš miltų ir vandens, kaip koks Jėzus, sugebėsiu sukurti duonos kepalą, nebebus taip blogai…
Tuomet išaušta ilgai laukta, šeštoji, diena ir supranti, jog gyveni laboratorijoje. Jau kelias dienas iš eilės mūsų raugas nerodė jokių gyvybės (fermentacijos) ženklų, o pasak Beatos „Šventojo rašto” tai reiškia, jog „jūsų namuose yra pernelyg sterili aplinka”. Žinant dabartines aplinkybes, šios žinios namuose buvo sutiktos su džiaugsmu. Kita vertus, mano laboratoriniam projektui tai nežadėjo nieko gero, tuo labiau mano kulinariniams gabumams.
Mikroskopiniu tikslumu atlikus visus recepto punktus ir dar tuziną kitų – raugo išgavimas, pasirodo, tik pusė darbo – matyti, kaip tavo miltinis kūdikis, vietoj to, jog būtų lengvai minkomas ir turėtų sveiką kepalo formą, kaip ir priklauso, sudrimba ir, geriausiu atveju, yra panašus į ištižusią žuvį-suglebėlę, blogiausiu – tai ką kiekvieną kartą randi apsilankius viešojo tualeto kabinoje,- buvo skaudu. Papildomi šaukštai miltų, mano manymu, turėjo veikti kaip elektrošokas širdies ritmo atstatymui/ sugrąžinimui, tačiau situacija negerėjo. Jei kada ir turėjau paiką svajonę atsidurti „Auksinio peilio” virtuvėje, visos viltys sudribo (į pyrago formavimo skardą) priešais mano akis.
Savo namų komforte susimuliavus šį n-kartų pagreitintą gimdymo procesą – jokio prakaito, riksmų ar kraujo! – ištraukiau savo miltinį kūdikį ir, lyg žymiojoje Liūto Karaliaus „Gyvenimo rato” scenoje, iškėliau jį oran, dar vis garuojantį, stebint vieno naminio augintinio auditorijai. Jei po mano stogu galiotų (kai kurių) Afrikos genčių prietarais, šis naujagimis, dėl savo išsigimimų, būtų paaukotas kaimelio šamanų (kaimynams iš pirmo aukšto) nežemiškiems ritualams ar, tiesiog, paliktas gamtoje kaip laukinių žvėrių (benamių) delikatesas.
Nesiruošiau savo savaitę laiko „išnešiotu” kūdikiu taip lengvai atsikratyti: kaip koks Saturnas, Giambattista Tiepolo paveiksle, ėmiausi, kas buvo panašu į nekaltą kanibalizmą. Sviestas ant mano kūrinio tirpo, bėgo per kraštus; riešutų sviestas, sąveikaujantis su, ką tik iš krosnies (pigios, vos veikiančios, orkaitės) ištraukta duonos rieke, buvo kaip niekad riešutingas.
Ar tai buvo skaniausia mano ragauta duona? Jei mano skonio receptoriai būtų pamiršę, koks yra normalus duonos skonis, tada žinoma. Tačiau prisiminus burnoje tirpstančią focaccia ar iš, ką tik duris atvėrusios, prancūziškos boulangerie atsiimtos baguettės skonį – supranti, kad prireiktų dar bent tuzino karantinų, jog tavo mirtingos rankos sugebėtų sukurti kažką tokio dangiško.
Vietoj to, mano pradėjęs pelyti duonos kepalas surado ryšį ne su savo beširdžio šeimininko skrandžiu, o su ant tos pačios virtuvės palangės seniausiai vysti pradėjusiais augalais, kurie, kaip ir daugelis džiaugsmą teikiančių dalykų gyvenime – tėvų išmaldautas Playstation’as, akustinė gitara ar augintinis – greitai atsibodo ir buvo pamiršti (sorry, Reksai).
Ir jei po šio, savaitę laiko trukusio, eksperimento manęs vis vien negąsdino mano greitai išgaruojantis emocinis prisirišimas (dar žinomas pochuizmo vardu) nebyliems objektams, kad ir kokie jie sotūs, komedianto Ellory Smith’o 2019-ųjų tweet‘as šiek tiek privertė sunerimti: „Jei pažįstat ką nors, kas yra įnikęs į duonos kepimą nuo nulio, pažadu Jums, jis yra nemenkai įnikęs į depresiją” – pasakoja ketvirtį milijono like’ų sulaukęs komentaras.
Hmmm. Gal visas šis straipsnis tėra priedanga psichologiniams korona viruso padariniams nuslėpti? Užslėptas bandymas būti „bandos” dalimi? Žinot, cool kids. Kad ir kaip bebūtų, laikais, kai reddit’o r/Sourdough forumo lankomumas per porą mėnesių padidėjo per 170%, Amerika dar prieš kelias savaites skundėsi tuščiomis mielių bei miltų lentynomis, o mūsų kolektyvinis nerimas, stresas ir kasdienė nežinomybės baimė nebuvo tokia aukšta nuo tos dienos, kai Šiaurės Korėja ne juokais pradėjo mataškuoti savo branduoliniu „peniu” – Smith’o tweet’as skamba kaip, tiesiai į dešimtuką pataikiusi, pranašystė.
Nuo šiol, draugams pasiteiravus, ką gero nuveikiau saviizoliacijos/karantino metu – „gal pradėjai naują kalbą mokintis? Masterclass’o kursus? Gal kažką įdomaus parašei/nupiešei/nulipdei?” – galėsiu naudotis savo potencialo neišpildžiusiu duonos kepalu kaip priedanga, jog nebuvau visiškas tinginys. Buvo efektinga savaitę laiko nukreipti mintis į aprasojusį stiklainį, kuris, dar iki dabar, kaip koks vaikas, leidžia skysčius (jei internetas nemeluoja, tai tas pats skystis iš kurio gaminama „naminukė”) ir prašo būti „pamaitintas”. Kad ir kaip beprasmiškai visas šis eksperimentas skamba, šio miltinio augintinio priežiūra man suteikė tikslą, priežastį laukti rytojaus, šioje Švilpiko dienos kasdienybėje.
Atvirai, duona jau kurį laiką yra pasišalinusi iš mano kasdienio valgiaraščio. Tačiau net ir tuomet draugų, šeimos narių, pasibaisėjimui atsikratydavau duonos plutelės, lyg tai būtų antrarūšis maistas; palikdavau tiek picos kraštų, jog panorėjęs pasidarytum neblogą pikniką (ką, nepaisant aplinkinių neapykantos, darau iki šiolei).
Tai pasakoju, nes šis duonos kepalas – neįkandamai „suakmenėjęs”, pradėjęs pelyti, skleisti nemalonų kvapą – prieš gerą dešimtmetį būtų sutiktas pasaulin visai kitaip (nepaliktas likimo valiai po pirmųjų kąsnių). Kas privertė susimąstyti apie mūsų vis besikeičiančius maitinimosi ritualus.
Ypatingai šiomis dienomis mes pasišvenčiam, ką leidžiam sau valgyti ir ko ne. Nuo duonos, iki kukurūzų ar mėsos – šie įpročiai dažnai yra keičiami, kartais netgi šventvagiškai keikiami. Vieni tai daro vardan sveikatos; kiti to imasi veikiami aplinkinių veiksnių – panašiai kaip vidurinėj su cigaretėm, tik žymiai sveikiau! Dar kitiems yra tiesiog įdomu paeksperimentuoti, kaip sunku yra savo skrandį perprogramuoti maitintis sveikiau, susitveriant ištisas dienotvarkes – bandant pagyventi, vengiant tam tikrų, „ne itin sveikų”, malonumų, po kurių seka visiems pažįstamas kaltės jausmas.
Troškimas tobulinti save, net tada, kai tai nėra būtina, yra mūsų funkcionavimo dalis. Retai kada mes būname pilnai patenkinti ar pasisotinę; mes tikim, jog visuomet galima žinoti daugiau ir geriau, ir kad dalykai, kuriais kažkada tikėjom, iš tiesų, yra klaidingi. Kaip ir su kava, „gyvybės eleksyru”, ar pienu anksčiau – duona nebėra kertinis, egzistencijai būtinas, maistas. Anaiptol, nelemtam gliutenui pradėjus gadinti duonos reputaciją, daugelis pradėjo šio patiekalo privengti. Žiū, net ir Jėzus, išgirdęs apie gliuteną, pradėtų gailėtis titulavęs duoną savo kūnu.
Kas priveda iki galutinio point’o . Iki šiol nesuprantu, kodėl mano kartos gentainiai pradėjo atsakymų ieškoti įnirtingai užsiimant kepiniais. Kodėl dabar? Kodėl duona?? Antiklimatiškai, visas penkias minutes, pasidžiaugus savaitę laiko brandintu, tėviškai prižiūrėtu, kepalu, supratau, jog nieko nėra švento – duonos „auksinės dienos” baigėsi. Kaip ir daugelio patiekalų, kurie mums rūpi (ar rūpėjo).
Beata man padėjo prisiminti dėkingumą maistui, kuris daugely metų lydėjo mane įvairiausiose pasaulio šalyse, įvairiausiomis formomis: balta, juoda, traški, riesta, skrudinta, minkšta, trapi, saldi, su džemu, be džemo, pilnagrūdė ir t.t. Jei ši maisto forma man nerūpėtų, kiekvieną kartą apsilankius Subway’juje, nesirinkčiau duonos, lyg nuo to priklausytų mano likimas.
Nežinau, ar dėl to kalta saviizoliacijos sukelta „kabinos karštligė” ar žmogiško kontakto trūkumas, tačiau kiekvieną kartą žvilgtelėjus į visiškai apleistą, liūdną, duonos kepalą, pradedu manyt, jog Karlas Marxas ne be reikalo susijaudindavo pagalvojęs, jog „nieko nėra amžino ar švento”. Tai ypatingai aktualu šiomis dienomis – kas čia žino, kokie mūsų mylimi maistai seks duonai iš paskos – bus mokslo ir sveikatos „taikiklyje” – kai visa ši globalinė suirutė baigsis ir vėl sugrįšim prie globalinio atšilimo, kur mėsos produkcijos tarša, anksčiau ar vėliau, atsidurs po tuo pačiu „padidinamuoju stiklu”.
Labiau nei bet kada, aš džiaugiuosi savo pasirinkimu (sveikatos būkle, leidžiančia) valgyti, ko geidžia širdis. Nesiruošiu greitu metu atsisakyti picos (nebent ji yra veganiška – pica be sūrio? Nejuokaukit…), Prancūziško skrebučio ar čirškančio šašlyko. Kai kurie dalykai, kad ir kokie jie (tariamai) žalingi, padaro gyvenimą saldesnį.
Kai mūsų egzistencijai iškyla pavojus – kartu su prieiga prie mėgstamiausių, restorane ruoštų, patiekalų, konditerų gaminamų saldėsių ar kasdienio Macchiato puodelio pamiltoje kavinėje – neįmanoma nesusimąstyti apie apribojimus – tai, ko sau neleidi, vardan sveikesnės/turtingesnės/seksualesnės ateities. Tačiau, kai pasimato, kokia trapi ir negarantuota yra ta mūsų ateitis, pergalvoji ranka pasiekiamų malonumų vertę, atsigręži į pažaliavusį duonos kepalą, ir apsidžiaugi, jog sekantį kartą, užsimanius Calzone prie filmo, nereikės pačiam minkyti tešlos. Pakaks kelių mygtuko paspaudimų, durų atidarymo ir nereikšmingo smalltalk’o su apsipūtusiu išvežiotoju. Kol ši, universali, tiesa galioja – net tualetinio popieriaus deficitas nebaisus.
„DFCitas“ žurnalo įkūrėjas. Negali normaliai funkcionuoti be sausų pusryčių dubenėlio, kokybiško žurnalo šone ar filtrinės kavos (idealiai, darytos ne namuose)