fbpx
the queen's gambit, serialas, apžvalga, recenzija,
Autorius: Ignas Vieversys

Queen’s Gambit apžvalga: “Šachas, matas ir amfetaminai”

Pirmas skyrius: Šachmatai? Rimtai?

(Beveik) kiekvieno jauno žmogaus gyvenime išmuša diena, kai nori to, ar ne, tavo tėtis, tėčio tėtis, o gal net ir tėčio tėčio tėtis pasiūlo išmokinti Tave žaisti šachmatais. Neturint geresnių pasiūlymų ką veikti – nepasiūlys gi Mario Kartais palošt – Tu, aišku sutinki. Po akimirkos ant stalo atsiduria iš spintos ištraukta, apdulkėjusi, languota, medinė lenta – praėjusių laikų antikvaras, matytas bespalvėse šeimos albumo nuotraukose, Hario Poterio filme bei toj vienoj Bobo Dilano nuotraukoj. Bevalant dulkes, mintimis prabėgomis nusikėlus į visas atminty sužaistas partijas, senelis pradeda kažkur jau girdėtą tiradą: “Kai buvau Tavo metų, kiekvieną vakarą žaisdavom…”

Susipažinus su visais rikiais, žirgais, karalienėmis, figūrų jaudinančiai limituotais ėjimais bei išklausius keleto “juodai baltų” senolio prisiminimų (Sovietmetis juk) – prasideda žaidimas. Tik Tu, Tavo pirmtako pirmtakas, 32 figūros, medinė lenta ir spengianti tyla, lyg tai būtų silent eros filmas ar ištrauka iš Bergmano Septintojo Antspaudo (1957).

Tik pastebėjus, jog Tavo varžovo pusėje trūksta vieno pėstininko, vietoj paaiškinimo sulaukus nebylaus mirksnio, supranti, kad čia ne “Monopolis” ir ne “Uno”. Greičiau algebros kontrolinis, apie kurį sužinojai prieš penkias minutes; Rokis IV (1985) paskutinės dvikovos prieš Ivaną Drago, dar žinomą kaip “Siberijos bulių”, pirma pusė; Karatė Vaikio (1984) pirmasis apsikumščiavimas paplūdimyje ar pirmas kartas žaidžiant Demon‘s Souls ant pleisteko. Lyg bandytum nugalėti klasikinį Tetrį.

Tai nėra kompiuterinis žaidimas ar filmas, kuriame pralaimėjimas, kažkokiu magišku būdu yra įskaičiuotas į visą “linksmumo komplektą”. Plius, seneliui nusišvilpt, kad Tau vienuolika ir kad esi linkęs apsiašaroti (laikinai) numirus mėgiamo animacinio filmuko herojui. Jį taip jo senolis mokė, kuris apie šachmatus tikriausiai iš kažkokių rankraščių sužinojo (žinau, kad ~150 metų nėra tiek daug, bet c’mon). Todėl pralaimėsi, pralaimėsi ir DAR KARTĄ pralaimėsi. Ir arba “persilauši” ir tapsi šachmatų vunderkindu, lyg iš kokio sportinio anime; arba likusiems vizitams apsistosi ties šaškėmis, nes bent ten lygiąsias kartais sugebėsi išpešt ir nesijaust intelektualiai atsilikęs.

Kodėl aš apie visa tai pasakoju? Nes jei ne šis puikus žmogus, tikriausiai nesėdėčiau dabar ir nerašyčiau, jog žiūrėti Queen’s Gambit (2020) nemokant/ nebandžius žaisti šachmatais tai tas pats kas žiūrėt Yu-Gi-Oh niekada laiptinėj su kiemo draugais nesiginčijus ar galima iškviesti “Mėlynakį baltąjį drakoną”. Net jei ir nesi kada valandos ar dviejų praleidęs glostant savo pūkuotą smakrą, galvojant “kaip čia geriau pavažiavus…”, Netflixas pasirūpins, jog nesijaustum nuskriaustas. Neišmokins žaisti šachmatais (galiu patvirtint – tikrai neišmokins), bet mažų mažiausiai, sužadins norą išbandyti Renesanso laikotarpį išgyvenantį žaidimą, kuriam, kaip ir mano ar Tavo seneliui yra daugiau nei pusantro tūkstančio metų. Jei esi bičas, gal ir “pasidomėt” ar Queen’s Gambit ne tik šachmatų lentų pardavimus paskatino, bet ir Pornhubo autorių kūrybingumą, kaip dažniausiai būna su populiariais serialais, kuriuose pagrindinį vaidmenį atlieka dailiosios lyties atstovės (galiu patvirtint – nepaskatino). Bet ne tame esmė.

Metais, kai visi esam priversti tūnoti tarp tų keturių įgrisusių sienų ir kai nieko nėra geriau nei pateisinamai bei visiems suprantamai leisti vakarus po darbo “kramsnojant” vieną serialą/filmą po kito, Netflixas dar kartą įrodė, jog kad ir kas dėsis už lango (karantinas, visi miršta, saulės nemačiau jau ištisą mėnesį), kad ir ką patiri gyvenime (sužinojai, kad Tavo pana turi OnlyFans paskyrą su geru tuzinu gerbėjų; niekas manęs nemėgsta, nes visą ofisą užkrėčiau) – jis bus šalia. Ir jei tik buvęs kambariokas nesužinos, kad vis dar naudojiesi jo account’u ar vis dar sugebėsi sukrapštyt €9.99 – gausi savo kasdienę dozę pramoginių “raminamųjų”.

Nesvarbu ar šį kartą į “Trumpo Amerikos” kaimietį, pamišusį dėl egzotinių tigrų, spoksosi (Tiger King) ar į politiškai-korektišką mažamečių mergaičių klubą (The Baby-Sitters Club), ar dar kartą Draugus peržiūrėsi (dar kartą? Rimtai? Kiek gi galima…) – žinai, kad Netflixas gerą šūdą stumdo. Geriausią rajone! Todėl pasiūlius pažiūrėti, kaip Netflixas per šešias su puse valandas šachmatus, iš visų žaidimų, sugrąžins į madą – Tu neatsisakysi. Ir Tau bus malonu.

Antras skyrius: Dabar jau apie serialą, RIMTAI

Nesusipažinusiems detaliau su šiuo rekordus mušančiu mini-serialu – kas realiai, nei vienas iš Jūsų, skaitančiųjų – trumpai apie Queen’s Gambit siužetą. Po nelaimingo atsitikimo, kurio nuotrupas renkam kiekvieno epizodo pradžioje, Beth Harmon atsiduria vaikų globos namuose. Ten ji atranda du dalykus pakeisiančius jos gyvenimą visiems laikams: ne, ne Dievą ir religiją, o amfetaminus ir šachmatus. Kol kitos mergaitės diena iš dienos giedoja, mokosi manierų, aritmetikos, ir kalba apie berniukus, intravertė Beth užmezga draugiškus santykius su globos namų sandėliuke tūnančiu ūkvedžiu, kuris lyg iš 90-ųjų animacinio filmuko karikatūros iškirptas. Šiek tiek seksistiškai pabumbėjus, vis nuvejant tą keistą vaikigalį šalin, šiam atitirpsta rūsio temperatūroje užšalusi širdis ir ūsuotasis ūkvedys nusprendžia suteikt šansą jaunąjai, 64 langelių pasauliu susidomėjusiai kompanijonei.

Jų slapti susitikimai dažnėja, pratybos vis intensyvėja, visai kaip ir Beth priklausomybė spalvotosioms tabletytėms. Tačiau, kol bendraamžės ant “barbitūros” narkašinasi lyg tai būtų Skittles‘ai, o miegas Led Zeppelin’ų koncertas, Beth, raminamųjų pagalba, antranda savo super galią – haliucinacijas. Ir ne bet kokias, o leidžiančias vizualizuoti ištisus šachmatų žaidimus naktimis, kurie įvyksta su ta pačia kinematine, pasakėčios magija kaip ir pirmieji Matildos (1996) ar Hario Poterio (2001) “fokusai-pokusai”. Suradus prieglobstį nakties šešėliuose bei privačioje ūkvedžio kompanijoje “atrakinus” visiškos dominacijos potencialą žaidime, kurio pasaulį kontroliuoja galvoti džentelmenai languotais marškiniais, jaunoji vunderkindė pradeda ryti migdomuosius saujomis, lyg vaikas, atradęs, kur tėvai “Pupos” saldainius laiko paslėpę. Dieve padėk…

Viskas ganėtinai politiškai korektiška – jokios Rokio laikų propagandos ar nacionalinio favoritizmo. Rusija nebėra ta stereotipinė, šaltakraujė žudymo mašina, vaizduota tuomet.

Nuo momento, kai Beth palieka globos namus dėka naujų jos globėjų, Queen’s Gambit įgauna pagreitį ir iš dar vieno našlaičio pasakojimo transformuojasi į Marvel filmų “vadovėlio” pasiskolintą, tradicinį herojaus nuotykį. Niekas netiki jos gebėjimais, mokykloje iš jos šaiposi, o naujų namų situacija taip pat nėra pati idealiausia (čia bent tabletės neribotos). Tik įveikus visas gyvenimo męstas kliūtis ir įrodžius, jog yra ne iš piršto laužta, šiek tiek paūgėjusi bei sumoteriškėjusi Beth – Anya Taylor-Joy visu savo žavesiu, bet apie tai vėliau – lydima įmotės (Marielle Heller), pradeda bąstytis po pasaulį kaip “naujasis šachmatų pasaulio atradimas”, kaip niekad stilingai šluostant nosis visiems baltapūkiams (ir kelioms merginoms) bei žingsnis-po-žingsnio, serija-po-serijos, kylant šachmatų hierarchijos laipteliais, tačiau vis giliau klimpstant į Elvio Preslio “dietą”.

Trečias skyrius: Sportinis anime

Jei nenustojai skaityt ties antra pastraipa, tikriausiai galvoji, kodėl aš čia tuos Rytietiškus filmukus vis kišu. “Kalbam apie prestižinę dramą, tikriausiai geriausią šių metų televizijoje, o jis čia mat apie Drakonų Kovas tuoj ims rašyt.” Būtent.

Jei esi matęs bent vieną suvakarietintą, mainstreame’inį anime per LNK – Narutą, One Piece, Drakonų Kovas, Pokemonus, Digimonus, Bleach, Death Note ir t.t. – taiklesnio apibūdinimo Netflixo Queen’s Gambit nei “sportinis anime” nėra. Ir jeigu kas skaitot šią apžvalgą nemačius serialo, galit dėkot Emily VanDerWerff iš Slate.com už šį nepriekaištingą dviejų-žodžių susumavimą ir pakeistą Queen’s Gambit žiūrėjimo experience’ą.

Nesuprantantiems, kas čia vyksta – leiskit paaiškinsiu. Klasikiniam anime protagonisto rolę dažniausiai atlieka visų atstumtas, niekieno nemylimas, daug savidestruktyvaus pykčio savyje prikaupęs veikėjas. Kaip tarkim, Narutas iš Naruto. Tuomet šio veikėjo užslėpti gebėjimai yra “atrakinami” vieno, draugystės šilumą parodžiusio, dažniausiai vyresnio, išmintingesnio bei itin griežto veikėjo (pastaba: anime atlaidžių mokytojo-tėvo personažų nebūna) ir taip prasideda šlovinga 600+ epizodų odisėja galingiausio, piratiškiausio ar nindziškiausio anime veikėjo link.

Be šių fantastinių multikų, taip pat yra ir šiek tiek žemiškesnių ir ne kiek neblogesnių sportinių anime kaip Ping Pong the Animation. Tačiau formulė ta pati – kažkas siekia tapti [būdvardis] [pasirinkta veikla] visame pasaulyje, galaktikoje ar multi-dimensijoje.

Tačiau Queen’s Gambit animeiškumas atsiskleidžia tik ties serialo viduriu, kuomet jaunoji šachmatų karalienė pradeda dalyvauti turnyruose ir susidurti su įvairaus tipažo personažais: nuo Jūsų kasdienių, kostiumuotų Džonsonų ar dievobaimingų, vienmarškinių moksliukų (iškart žinai, kad Beth šiuos sudoros nė nemirktelėjus) iki pilno komplekto lobių ieškotojo aprangą dėvinčių šachmatų virtuozų.

Kaip tradiciniam anime ir pridera, visi jie žiūri į Beth iš aukšto, netikėdami, kad ši paika mergaičiukė gali pasiekti jų “šachmatų Dievo-lygį”. Su vienais susidoroti jai prireikia viso epizodo, su kitais – ne ilgiau nei minutės trukmės montažo. Tačiau rezultatas toks pat – Beth triumfuoja, pelno (buvusio) priešininko pasitikėjimą, pagarbą ir taip susiranda vis gausėjančią šutvę lojalių kompanijonų, nusprendžiančių prisidėti prie jos Herakliškos, neįgyvendinamai skambančios misijos – įveikti neįveikiamąjį, intelektualiai bauginantį Kremliaus šachmatų valdovą Borgov’ą.

Kas įdomiausia, jog serialas nuo pirmos minutės atskleidžia visas “kortas”: žinom, jog Beth taps pasaulinio lygio šachmatų sensacija. Žinom, jog ji lemtingoje kovoje susikaus su Borgov’u. (Kolektyviai žinom, kad ji anksčiau ar vėliau, tikriausiai paskutinėje serijoje laimės.) Todėl pamačius, jog Queen’s Gambit prasideda taip pat kaip Limitless ar Pagirios Las Vegase – visai atsitiktinai, du puikūs Bradley Cooper’io pasirodymai – likau ne ką mažiau apstulbęs nei visi Beth sutriuškinti varžovai seriale. Pirmojo “kabliukas” yra tiesiogine prasme ant plauko kabanti protagonisto gyvybė (kol duris laužia pikti rusų smogikai (nes jie arba pikti arba be emocijų)), kol pastarasis, Pagirios Las Vegase, kultinė klasika, žada nutrūktgalvišką, testosterono bei N-18 nuogybių pritvinkusį pasakojimą, kaip bernvakarį švenčiančių vyrukų chebra, praskeltomis lūpomis, atsiduria vidury dykumos su prapuolusiu jaunikiu… Sakyk, Scott Frank’ai, ponas Queen’s Gambit režisieriau, kaip planuoji pranokti tai pasakojime apie šachmatus?

Ketvirtas skyrius: Nukelk mane į 60-uosius

Negaliu sakyti, jog Frank’as ir komanda su šia “ant popieriaus” beprotiškai skambančia misija nesusidoroja. (Net jei ir pasakyčiau – netikėtumėt) Visgi, tenka pripažinti, jog didžiumoje dėl to reikia dėkoti vintažiniems 60-iesiems – su savo kremine palete, nepatirtų laikų nostalgiją įperšančiu, spragsinčiu bei linguojančiu garso takeliu, žaviais chic kostiumėliais bei klasiškai atrinktiems aktoriams.

Prisimenat tą mažą neūžaugą iš Love Actually (2003)? (Žinau, kad neprisimenat) Dabar jis (Thomas Brodie-Sangster) dėvi kaubojaus skrybėlę, turi merginas lyg magnetas traukiančią ševeliūrą ir yra vienas įdomiausių personažų populiariausiame 2020-ųjų seriale. O kaipgi visų mamų favoritas (Harry Melling) auksine širdimi – tikriausiai realistiškiausiai atvaizduotas šachmatininkas visame seriale – dėl Beth susitvarkęs dantis. Ar prisimenat, kur matytas? Tai juk tas pats apvalainas, Hario (Poterio) neapkenčiantis, piktasis pusbrolis (su kuriuo susidursit ir per šių Kalėdų Hario Poterio maratoną). Kas galėjo pagalvot, jog po visa ta negatyvia (gan riebia) mase slypi toks talentingas aktorius? (Taip pat puikus pasirodymas brolių Koenų Netflixo The Ballad of Buster Scruggs (2018), apie kurį prisiminiau bescrollinant pro aktoriaus IMDB). Jei seriale ir buvo bent vienas momentas, privertęs susinepatogint ar išties susirūpint kieno nors sėkme, tai šio veikėjo dėka.

Kalbant apie realistiškiausią veikėją, tai be abejo yra tas ganja, lygiomis žmonių teisėmis ir alumi atsiduodantis bičas, lankantis rusų kalbos pamokas vakarais tik tam, jog galėtų perskaityti Dostojevskį originalo kalba. Telaimina jį Dievas… Argi ne dėl tos pačios priežasties mes visi mokomės rusų? (Jei ne dėl Dostojevskio, tai dėl Nabokovo ar Bulgakovo)

Bet kad ir kaip nepriekaištingai mini-statinės formos alaus skardinės, retro šukuosenos ar dekupažinė estetika glosto akį – tai neturi jokios realios pridėtinės vertės. Kitaip sakant, Queen’s Gambit neslepia nieko, ko nemato akis. Taip, tai vizualiai gražu ir žmonės tuomet nenešiojo dviem dydžiais didesnių drabužių ar apdriskusių džinsų. Plius, žiūrovams patinka įsivaizduoti, kaip gyvenimas atrodė tuomet – ar dėl smalsumo, ar dėl ateinančio Helovyno kostiumo idėjų. Bet šis estetinis foliažas prideda serialui tiek pat kiek ir klozetas, paverstas atsisėdimu kokiam hipsterių bare…

Galbūt tai šalutinis Mad Men revoliucijos poveikis – serialo, kuris net ir pačius senamadiškiausius rašytojus (Salman Rushdie, “Vidurnakčio vaikai” autorius, vienas iš jų) privertė pripažint, kad televizija yra naujoji literatūra, kad mane skradžiai. O gal tiesiog supratau, kad žavūs, balti žmonės televizijoje (bei kine) iš tiesų per dažnai prasilenkia su vaizduojamos epochos istoriniais sunkumais (pvz. Forestas Gumpas (1994)). Ir vietoj to, kad parodytų, jog net ir po normaliausiai atrodančiais laikais yra šiek tiek mėšlo – jei liksim gyvi, pakišus visus “nesklandumus” po lova, net ir 2020-ieji atrodys gražiai ’49-ųjų žiūrovams – šie filmai ir serialai apkeri žiūrovą sufetišuota, dirbtinai nostalgiška praėjusių laikų vizija.

Kas potencialiai galėjo būti traumuojanti patirtis, dar labiau priverčiant sirgti už jos sėkmę, viso labo buvo gražiai supakuota, ir pakišta po dailiu serialo fasadu

Tą patį, deja, tenka pasakyti ir apie problematiškosios vunderkindės priklausomybę žaliesiosioms piliulėms. Serialui įpusėjus supranti, kad visas narkotikų “vaidmuo” seriale tėra vizualus. Pirmosiomis serijomis galbūt ir sunerimsti ar jai pavyks pasiekti finišo tiesiąją prieš sulaukiant Amy Winehouse likimo. Tačiau jos pergalių skaičiui didėjant, kaip ir jos krūtinei ar potraukiui vaikinams bei kitiems saldiems, svaiginantiems atradimams – “truputis” vynelio, keli kaseko dūmai – pasimiršti apie jos gan rimtą (net ir 60-ųjų skalėje) polinkį svaigalams ir tiesiog mėgaujiesi kinematografiškai žaviais Anya Taylor‑Joy strykčiojimais bei vartalionėmis vienais apatiniais.

Ta prasme, ir spec. efektų departamentas gavo šiek tiek pasireikšt ir iš kažkurio kampo žiūrint, Queen’s Gambit gali būti rodoma kaip prevencinė narkotikų laida (nežinau kaip Jums, bet, asmeniškai – efektas priešingas), bet nieko daugiau. Nesu tikras, ar tokiam estetiškai nupoliruotam serialui kaip Queen’s Gambit būtų priimtina rodyti, kaip būsima šachmatų pasaulio čempionė visišką pragarą pereina – su nusisukti verčiančiais, baisiai nepatogiais, vos ne traumuojančiais Beautiful Boy (2018) momentais. Tačiau šis režisūrinis pasirinkimas buvo padarytas už mus. Ir kas potencialiai galėjo būti traumuojanti patirtis, dar labiau priverčiant sirgti už Beth sėkmę, viso labo buvo gražiai supakuota, ir pakišta po dailiu serialo fasadu.

Penktas skyrius: Galvotos moters “Rokis”

Nežinau, ar tai šachmatų etiketas, ar intelektualiai buržuaziška Queen’s Gambit aura. Bet tik pagalvokit, kaip mes sucivilizėjom nuo 1985-ųjų, kuomet, praėjus 13 metų po jankių (Bobby Fischer’is) išplėštos pergalės šachmatuose prieš 24 metus dominavusią Sovietų Sąjungą (Boris Spassky), Rokis apsilankė Kremliuje, kad tą patį pakartotų ringe, svarbiausiame bokso mače kino istorijoje.

Kad būtų aiškiau, “nutapysiu” Jums bendrą paveikslą: Šaltojo karo metai. Rusai į amerikiečius žiūri kaip į paikus, nepakankamai informuotus imbicilus. Amerikiečiai į rusus – kaip į absoliutų blogio įsikūnijimą, šnekantį atbulai. Ivanui Drago, stereotipiškai stoiškai, steroidais varomai Sovietų žudymo mašinai – vos ne Street Fighter 2 personažui – mirtinai knock-out’inus Rokio geriausią draugą, Apolo Creedą, jų demokratiškai laisvoje ir teisingoje šalyje, šis keliauja į Kremlių, kad atkeršytų kolegos mirtį ir apgintų Amerikietiško gyvenimo vertybes, įskaitant ir liberalią demokratiją.

Nereikia būti baigus vidurinės, jog suprastum, jog Rokis IV (1985) yra stereotipiškai propagandiška Amerika prieš Rusiją: The Movie su belenkaip geru soundtrack’u. Šioje nesenstančioje klasikoje ir “ruskis” terminą išgirsi, ir Rusiją, vaizduojamą kaip dabartinė Šiaurės Korėja, pamatysi. Blogiu atsiduodantis “ruskis” šauna steroidus, o narsusis jankis -40°C kapoja malkas ir prakaitą lieja. Kažkur Amerikos glūdumoje, klasikinis tėtis – vienoj rankoj Budweiser’is, kitoj dešrainis – sumurma: “Blemba, tokių [klasikų] daugiau ‘nebekepa’…”

Galiausiai, po visos dramos bei keletos treniruočių montažų, Rokis (Sylvester Stallone) susigrumia su “Siberijos buliumi” (Dolph Lundgren). Stallonė užsimano kelių tikroviškų smūgių. Sako: “Klausyk Dolph’ai (Lundgren’ai), suskaičiavus iki trijų – aš iš tikrųjų smogsiu. Supratai?” Šis palinksi. Gaunasi taip tikroviškai, jog Rokis smogia ties dviem, vardan to tikroviško, kinematinio efekto ir šis kadras pasilieka filme. Lundgren’as gan nusiminęs režisieriaus-oponento nemokėjimu skaičiuot. Visai neužilgo ši 110 kilogramus sverianti “betoninė spinta” įspraudžia Rokį į kampą ir “atsidėkoja” tuo pačiu, tik smūgiu į krūtinę. Tą patį vakarą Sylvesteris Stallonė atsiduria ligoninėje dėl širdies sutrikimo. Filmavimas atšaukiamas devynioms dienoms. True story.

Gale filmo, Rokiui sugėrus visus brutalius smūgius savo neproporcingu veidu ir išplėšus dar vieną pergalę Amerikai – Ivanui tikriausiai gręsiant “kelialapiu” į gulagą – jis, perfrazuojant, išdrėbia: “Jums dar ne vėlu pasikeist.” Amerikiečiai džiaugiasi nauja kino klasika. Rusai murma: “kvaila, amerikietiška, kapitalistinė propaganda…” Vienu žodžiu, viskas savo vietoj.

Tik kodėl aš čia apie Rokį pasakoju? Nes Queen’s Gambit yra intelektualus, galvotos moters Rokis. Pamačius serialo priblukusias spalvas, geometrinius raštus, iškart žinai, jog bus rodomi Šaltojo karo metai. Visi Netflixo serialai – nuo Stranger Things trečio sezono iki The Crown – naudoja šį “filtrą”.

Kas įdomiausia, tuomet, jog Queen’s Gambit įperša žiūrovams laimingesnio, mažiau paranojiško Šaltojo karo viziją. Vietomis mums yra primenama, kas vyksta už šachmatų lentos ir Martinio stiklinaičių; tačiau politinė įtampa yra pakišama po tuo pačiu, seksualiu 60-ųjų fasadu, kartu su kitais laikmečio rūpesčiais. Kol Beth mirksta marmūrinėje prabangaus Paryžiaus viešbučio vonioje, serialo pradinėje scenoje, romantiškoji krosanų šalis, pati to nežinodama, ruošiasi vienai chaotiškiausių savo vasarų.

Visgi, kalbam apie šachmatus – intelektualų, rafinuotą džentelmenų bei damų sportą. Negali juk pateikt stipriausio pasaulio žaidėjo, lyg šis būtų nulipęs iš Rambo III (1988) filmavimo aikštelės, vien dėl to, nes jis simbolizuoja visa tai, ką 60-aisiais amerikiečiai laikė “blogio įsikūnijimu”. Šachmatų genijus pasirodo, nėra kažkoks šešėlyje skęstantis, rusiškas siluetas, kurio vardas tariamas retai ir su baime, kaip dažniausiai būna anime ar Haryje Poteryje. Jis nevadina savo priešininkų “paikais jankiais”, net ir šnekant “Brolių Karamazovų” originalo kalba su komradais.

Viskas ganėtinai politiškai korektiška, kalbant mūsų dienų terminologija – jokios Rokio laikų propagandos ar nacionalinio favoritizmo. Rusija nebėra ta stereotipinė, šaltakraujė žudymo mašina, vaizduota tuomet. Sovietų Sąjunga čia yra įkūnijama paprasto, rafinuoto bei tradiciškai stoiško Borgovo, kuris tik gavosi, kad yra gimęs tam pačiam krašte kaip ir visi kiti, ikoniški rusų piktadariai iš amerikiečių produkcijos. To pačio, kuris, jau nuo pirmos Queen’s Gambit akimirkos, kaip koks finalinis kompiuterinio žaidimo bosas, laukė mūsų ir patirties taškus renkančios Beth serialo paskutinėje atkarpoje. Plius, jis dar ir šeimos žmogus yra.

Aaa, taip, finalinė Queen’s Gambit dvikova. Perėjusi intensyvias pratybas, gan lengvai išgyventą narkotikų atmetimo reakciją bei stojus akistaton su praeities demonais – šachmatų vunderkindė viskas arba nieko nuotykiui keliasi ten pat, kur po 18 metų Rokis Bolboa gins Amerikos savigarbą. Mano nusivylimui, serialo rašytojas-režisierius visus (likusius) “statymus” prieš protagonistės pergalę gan greitai nuleidžia į klozetą, kartu su Beth “galias” atrakinusiomis tabletytėmis. Ir kas galėjo tapti puikiu Black Swan (2010) filmo stiliaus klimaksu – aišku, visiems liekant gyviems – viso labo pavirto į pernelyg optimistišką Disnėjaus anime.

Nelaužant televizinės “Chekhov’o ginklo” scenarijų taisyklės, prie jos durų (Rusijoje) prisistato pirmųjų epizodų simpatija – nes juk negali palikti kritinių serialo veikėjų “nesurišus visų galų” – o vidury finalinės, visa lemiančios šachmatų dvikovos, kuomet būsima pasaulio čempionė pradeda abejoti savo pergale, įvyksta klasikinis anime  momentas: iš kito pasaulio galo, vienam paskutiniam “pasispardymui”, į pagalbą atskuba visi jos buvę priešininkai-virtę draugais-virtę meilužiais-virtę mokytojais. Ir sakyk ką nori, bet komandiškai išplėštas misis Amerikos šachmatų karalienės titulas, nors ir feels good, man, palieka keistą “poskonį” burnoje.

Ar taip yra dėl to, nes, galiausiai pasiekus savo beprotišką svajonę, Beth yra gražiausia, laimingiausia ir mylimiausia kokia tik buvo viso serialo metu, o mūsų 2020-ųjų amžiams paveiktas protas nenori priimti to, kaip įtikinamos Queen’s Gambit epopėjos pabaigos (metais, kai tokia pabaiga mums toli gražu nesišviečia)? Ar todėl, nes netikėtai užklupęs finalo pozityvumas prieštarauja visiems to laikmečio (istorijos vadovėlio) nutikimams ir bendrai epochos nuotaikai?

Šeštas skyrius: “Geriausias” ar “favoritas”?

Spoileris: nei geriausias, nei favoritas. Didžiausias Scott Frank’o Queen’s Gambit nuopelnas yra priverstinis suvokimas, kaip smarkiai evoliucionavo mūsų požiūris į televiziją. Jei nebūčiau iš anksčiau susipažinęs su TV revoliuciją paspartinusiais serialais, kaip Euphoria, Atlanta ar Ramy – dažnai nejaukiais, bet dar dažniau sugebančiais susitapatinti su visko mačiusiu žiūrovu – galbūt ir pritarčiau, kad Queen’s Gambit yra geriausia šių metų televizinė patirtis. Bet tai būtų melas. Kai kritikas teigia, kad apžvelgiamas filmas ar serialas yra “geriausias”, jis paprasčiausiai išima savo subjektyvią nuomonę iš bendros formulės ir palengvina visiems gyvenimą.

Aišku, tai yra ir visada bus riebus kokybės antspaudas. Ir visai natūralu, kad dažnas skaitytojas norės jį išvysti skaitant apie pamiltą šou. Prisimenat praeitų metų hitą Černobylis (2019)? Visų mylėtas, išgirtas, per visus galus rekomenduotas. “Geriausias”. Galiausiai – pamirštas ir apleistas, kaip ir pats Černobylis.

Kodėl mums visiems patiko Queen’s Gambit ? Nes per visus šiuos absurdiškus metus, mums bekiurksant namuose, mes surijom rekordinį kiekį vidutiniškos Netflixo produkcijos iš neturėjimo ką žiūrėti?

Galbūt, tuomet, būtų tinkamiau sakyti, jog Queen’s Gambit tapo nauju mano favoritu? Šis terminas neįpareigoja ir su lengva subjektyvumo bei asmeniškumo gaidele sako: “Hey, man patiko šitas šou. Davai pažiūrėk ir Tu, manau, kad patiks.” Tačiau lyginant su “geriausiu”, kalbant apie kokybę ar žiūrimumą, jis yra… na, menkesnis.

Kai kam nors pasakoju apie savo serialų favoritus išvardintus viršuje, aš nededu jiems “geriausio” štampo. Nes, kad ir kiek jie apdovanojimų laimėjo, kad ir kokias reitingų aukštumas pasiekė ar kad ir kaip man jie smegenis “ištaškė”, slaptai žinau, kad, lyginant su tuo, kokį Renesansą per praėjusius dešimtmečius perėjo televizija – nuo Sopranų iki Mr. Robot, ar to pačio Mad Men ar Breaking Bad – jie yra favoritai, kuriais mėgavausi . Galbūt ir keli iš Jūsų jais pasimėgausit. Who knows.

Asmeniškai, sakyčiau, jog geriausias matytas 2020-ųjų mini-serialas yra Call Me By Your Name režisieriaus Luca Guadagnino We Are Who We Are (2020), kuris, toli gražu, nėra tobulas: jis yra sunkus, dažnai nerangus, pilnas išsikišusių kampų, jautrių, bet šiandienai aktualių temų ir gan dažnai priverčia susinepatogint. Kartais ir užmigt neleidžia vakarais. Kaip modernus menas.

Tačiau aš suprantu, kad toks serialas kaip We Are Who We Are niekuomet – ar bent ne greitai – nepasieks Queen’s Gambit populiarumo. Nes jis yra tiek pat queer, kiek ir Harry Styles’as įšokęs į suknelę: viduje jauti tą keistą, nepaaiškinamą, šiek tiek nepatogią sensaciją, lyg ir gali masturbuotis, galvojant, kad gal, vis dėl to, 2020-aisiais tai  nėra keista, bet sugrįžus prie jo vienmarškinio foto – supranti, kad geriau nei tai – nebus… Tad lyginti We Are Who We Are pasimėgavimą su Queen’s Gambit yra tas pats kas lyginti “50 Shades of Grey” ir “Skrydis virš gegutės lizdo” knygas (nesumenkinant nei vieno pramoginės/meninės vertės, žinoma).

Noriu pasakyti, kad tarp to, kuo mėgaujamės nekvaršindami galvos apie Šaltojo karo metus ar mutuojančius, mirtinus virusus, ir to, kas nėra tiek pat emociškai ar estetiškai seksualu, tačiau atsveria trūkumus savo kultūriškumu ir televizijos ribų praplėtimu – girdžiu Jus fone sakant: “booooooriiiiing” – yra Didžiojo kanjono skersmens tarpas. Ir vis vien apžvalgininkai yra priversti “lipinti” arba “geriausias” arba “Jūsų būsimas favoritas”.

Queen’s Gambit nėra geriausias, nes jis nėra pakankamai rimtas ar istoriškai reikšmingas televizijai. Aišku, tą pasakys laikas. Tačiau nuojauta kužda, kad niekas ateityje (jei tokia bus) nekalbės apie Queen’s Gambit kaip vis dar (!) šiandien kalbama apie Sopranus. Vadinti šio mini-serialo apie šachmatus favoritu arba pakankamai rekomenduotinu, jog mėnesiui užsisakytum Netflixą, taip pat nesiruošiu. Nes jis yra per daug patogus ir per daug pakeičiamas kitu Netflixo hitu.

Kodėl, tuomet, mums visiems patiko Queen’s Gambit ? Ar dėl to, nes per visus šiuos absurdiškus metus, mums bekiurksant namuose, mes surijom rekordinį kiekį vidutiniškos Netflixo produkcijos iš neturėjimo ką žiūrėti? Ar todėl, nes serialas šešioms su puse valandoms leido pasimiršt apie 2020-ųjų prognozuojamą, neišvengiamą, velniškai depresišką baigtį vienais apatiniais?

Jei visiškai atvirai, pramoginėje skalėje Queen’s Gambit yra ne ką geresnis nei šiuos metus startavęs Tiger King (ką daugelis iš Jūsų priims kaip įžeidimą). Vienas iš jų yra šiek tiek rimtesnis ir apie intelekto žaidimus. Kitas apie ekscentrišką, egocentrišką, heroinu jaunus kaimietukus “prisijaukinantį” tigrų kolekcionierių, kuris, dėl kažkokios priežasties, apsivelka greitosios pagalbos liemenę prieš pranešant parko lankytojams apie nukąstą kolegos galūnę. Klasika.

Tik pastarasis, dėl akivaizdžių priežasčių, pateko į mūsų kolektyvinę televizijos “laiko kapsulę”, o Queen’s Gambit visai greitai atsidurs ant tos pačios lentynos kaip Černobylis ir bus pamirštas kaip tas “serialas apie šachmatus”. Kaip dar vienas serialas, apie kurį pasakojant, užklaustas ar “čia Netflixe? “, tęsi toliau, nes niekas dėl “serialo apie šachmatus ne Netflixe” nesivers per galvą ir nemokės papildomų €9.99 (už kitą streaming’o platformą).

Ar dar prisimenat kaip atrodė gyvenimas prieš 2020? O televiziją prieš Netflixą? Nes aš nebe (vienintelis išlikęs prisiminimas tai kažkieno migloti raginimai “būt kantriam” su pirmais Game of Thrones sezonais). Ir jei kas prieš 12 mėnesių būtų išpranašavęs, jog metus sutiksim sprogdinant aligatorius ir su pasimėgavimu stebint, kaip pora linksmai išprotėjusių kačių mylėtojų bando vienas kitą išradingai nugalabyti, užbaigsim “tuo serialu apie šachmatus”, o ne atvirkščiai – tikriausiai būčiau pasijuokęs.

Dabar tą patį žmogų pasamdyčiau, kaip asmeninį aiškiaregį ir paprašyčiau, kad šachmatais pamokintų.

 

Avatar
DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
SUKURTA ĮRAŠŲ 32

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun