Varžovai (2024) buvo vienareikšmiškas mano 2024 metų favoritas – DFCito chebra ne be reikalo jam davė vos ne tobulą įvertinimą. Filmas, prikrautas tiek sprogios (seksualinės) energijos bei įtampos, vis sukosi mano galvoje, kaip ir jo garso takelis mano grojaraštyje. Be abejo, kabino istorija ir ryškūs veikėjai. Bet lygiai taip pat žavėjo (ir vis dar stebina) Luca Guadagnino režisūrinė vizija.
Filmas man labai artimas emociškai: nors niekad neteko atsidurti tenisininkų meilės trikampyje (gal tikrai reikėjo vaikystėje įsitraukti į šį sportą, kaip tėvai ir siūlė…), bet nuolatinis varžymasis su kitais, nepateisintos viltys ir nenykstantis klausimas „Kas būtų, jeigu būtų?“, manau, suvirpina širdies stygą ne man vienai. Tad aišku, kad aš nekantriai laukiau kito režisieriaus filmo, kurio kūrybinės komandos branduolys išliko nuo Varžovų – scenaristas Justin Kuritzkes, operatorius Sayombhu Mukdeeprom, garso takelio kūrėjai Trent Reznor ir Atticus Ross kartu su Guadagnino priešakyje dar tais pačiais metais išleido Queer. Lietuvoje jis buvo parodytas kur kas vėliau, tik 2025 m. „Kino pavasario“ metu. Apskritai šių metų festivalis buvo tirštas ir gausus savo programa; ne į viską, ką norėjau, pavyko nueiti, bet Queer buvo mano must-see sąraše.
Taigi. Penktadienio popietę su drauge patraukėm į kino salę. Eidama į filmą apie pačią istoriją žinojau ne daug, tik pagrindinius akcentus ir tai, jog filmas pagrįstas William S. Burroughs‘o novele tuo pačiu pavadinimu. Režisierius rėmėsi ir rašytojo tikruoju gyvenimu (apie šio sprendimo (ne)sėkmę išsiplėsiu vėliau). Queer pasakoja apie Viljamą Lee (vaid. Daniel Craig’as), amerikietį rašytoją, gyvenantį Meksike. Paskendęs hedonistiškoje kasdienybėje, kupinoje homoerotiško geismo, jis netikėtai susipažįsta su jaunu kareiviu Eugene Allerton (vaid. Drew Starkey). Lee įsimyli Allerton‘ą ir greitai prasideda jų savotiškas katės-pelės žaidimas. Lee geidžia vaikino ir kartu ir supranta, ir ignoruoja tai, kad jis pats jaunuolio beveik nedomina.
Visgi Viljamas vis tiek bando megzti ryšį, dėl ko jis įtikina Eugene traukti į Ekvadoro džiungles ieškoti stebuklingojo augalo yagė, dar žinomo Ajahuaskos vardu, neva galinčio suteikti telepatinių galių. Ši tiek fizinė, tiek dvasinė kelionė tampa filmo kulminacija ir aukščiausiu įtampos tašku abiem veikėjam supratus, kad toliau jų santykiai nebegali plėtotis.
Režisieriaus homoerotiškai užtaisytoje, vasarišku romanu atsiduodančioje filmografijoje Queer išsiskiria savo siurrealistiškumu; visgi tęsia svarbią temą, pastebimą kone visuose režisieriaus filmuose – uždraustą geismą.
Guadagnino ant kinomanų „žemėlapio“ pastačiusiame Call Me by Your Name (2017) Elio (vaid. Timothée Chalamet) ir Oliver (vaid. Armie Hammer) potencialius santykius varžo jų amžiaus skirtumas. Kaulai ir visa kita (2022) pagrindinė pora geidžia ne tik vienas kito, bet ir pasiduoda kanibalistiniam alkiui; kol Varžovai 13 metų besitęsiančiame meilės trikampyje visi jo dalyviai, kartą „paragavę“ vienas kito, nežino, nei kurio trikampio kampo jie geidžia labiau, nei ar visa tai yra moralu.
Kitaip sakant: Guadagnino personažai visada nori to, ko gauti negali. Arba: tai gavę, nėra iki galo patenkinti. Tad visai nekeista, kad ir Queer protagonistas Lee įsimyli prašalaitį, kuris negali jam atsakyti tuo pačiu.
Prisipažinsiu: viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių Queer buvo mano vienas laukiamiausių metų filmų, buvo Daniel‘is Craig‘as. Kol kas paskutinis Džeimsas Bondas – kurį, manau, bus sunku pakeisti – ir Ištraukti peiliai (2023) žavingas detektyvas Benoit Blanc’as, man šis aktorius atrodė kaip netikėtas sprendimas tokiai istorijai papasakoti. Tačiau Craig‘as puikiai įėjo į nerangaus, gyvenimo džiaugsmą pragėrusio rašytojo vaidmenį.
Sužibėjo ir Drew Starkey, jaunajai kartai pažįstamas iš Netflix’o Outer Banks. Prisipažinsiu, esu šiek tiek atsilikusi nuo televizinių madų ir nebespėju sužiūrėti visų naujausių serialų, bet Starkey mane sužavėjo savo subtilia vaidyba. Tik gaila, jog pats Eugene veikėjas nėra labai išsamiai išplėtotas: man norėjosi artimiau pažinti ir jį, nepaisant to, kad Queer, kad ir kaip įspūdingai vaizduotų dviejų vyrų meilę, vis tiek yra apie Lee ir jo jaučiamą vienišumą. Eugene visą laiką buvo šaltas ir tolimas, niekaip neperprantamas nei Lee, nei žiūrovui, kas neatrodo kaip pats geriausias sprendimas norint parodyti meilės istoriją; ypač, jeigu ji yra vienpusė ir žiūrovas, kaip ir Lee, turėtų Eugene matyti kaip patraukliausią ir įdomiausią žmogų visame pasaulyje.
Be abejo, jei tai nebuvo akivaizdu, Drew Starkey yra velniškai gražus. Tad tikėtina, jog bet kas dėl jo galvą pamestų – nesvarbu ar tu geismo vedinas romantikas po Meksikos saule ar jauna kinomanė iš Lietuvos. Bet kuriuo atveju, man trūko jo gilesnio ir nuoširdesnio paveikslo. Kaip kitaip žiūrovas turėtų tapatintis su degančiu Viljamo troškimu ir dažnai apgailėtinu jo elgesiu siekiant vaikino dėmesio? Nepaisant to, Starkey išpešė viską, ką galėjo iš savo veikėjo.
Negaliu nepaminėti ir Jason‘o Schwartzman‘o (Asteroidų miestas (2023), Tarp šventyklų (2024)) vaidybos. Jis fantastiškai įkūnijo comic relief skirtą veikėją Joe Guidry, kurio seksualiniai nuotykiai linksmina paniurusį Viljamą. Tačiau net ir šiame personaže Guadagnino atskleidžia geismą be atsako: kiek komiškai, visgi ir tragiškai, suspindi Guidry simpatija Viljamui, kuomet šiam atsistojus nuo kėdės, Schwartzman‘o veikėjas ant jos dar palaiko ranką. Ne kartą mačiau, kaip Queer gerbėjai išskiria šį momentą kaip nuostabią užslėpto geismo pavyzdį. Tad nors Schwartzman‘o veikėjas šiek tiek karikatūriškas, jis suteikia lengvabūdiškumo sudėtingam ir skaudžiam filmui.
Atskirai noriu paminėti Queer muzikinį takelį. Sapnišką atmosferą kurianti muzika sustiprina ne tik Lee tragediją, bet ir siurrealistiškai vaizduojamas vizijų ir haliucinacijų scenas. (Kaip visada) meistriškas Trent Reznor ir Atticus Ross darbas, mano manymu, juos įtvirtina kaip vienus įdomiausių garso takelių kūrėjų, dirbančių kino industrijoje – nenuostabu, kad duetas man berašant šią apžvalgą paskelbė savo festivalio „Future Ruins“ sukūrimą, skirtą kino ir TV industrijos muzikantams sužibėti.
Noriu paprieštarauti ir tiems, kas peikia Nirvanos ar Princo dainų įtraukimą į Queer takelį. Nepritariu, kad jie sugriauna vaizduojamo laikotarpio iliuziją ar trukdo įsitraukti į istoriją. Priešingai: šios dainos paryškina veikėjų emocinę būseną, kas, manau, ir yra svarbiausia šiame filme. Be to, jos sustiprina filmą ir meta lygmenyje. Ir Nirvanos lyderis Kurt’as Cobain’as, ir Princas kovojo su priklausomybėmis nuo narkotinių medžiagų. Neteigiu, kad būtent dėl to jų dainos atsidūrė Queer – man šis sprendimas ir visas filmas bendrai persiskaito kaip režisieriaus pagarbos atidavimas su priklausomybėmis kovojusiems menininkams, kurių skausmas, kad ir kaip bebūtų ironiška, įkvėpė nuostabius kūrinius ir palietė milijonų širdis.
(Įdomu ir tai, jog Cobain ir Burroughs buvo vienas kito gerbėjai ir net Guadagnino nuodugniai padarė namų darbus, kas yra nenuostabu atsižvelgiant į tai, kad pirmąjį šios ekranizacijos rankraštį režisierius parašė dar būdamas paauglys, nors ir nedrįso savo pusiau vykusiu bandymu pasidalinti su J. Kuritzkes).
Nors Queer per daug nenutolsta nuo tradicinio naratyvo logikos, filme gausu elipsių, persidengiančių vaizdų, indikuojančių veikėjų sapnus ir svajones, bei mistiškų scenų, vaizdu išreiškiančių tai, ką žmogus dažniausiai gali tik pajusti. Tokia yra ir viena įspūdingiausių filmo scenų – sceną, kuri gal iš pradžių išmuša žiūrovą iš vėžių, tačiau yra be galo svarbi norint suprasti didžiąją Lee ir Eugene tragediją.
Jiems užmezgus telepatinį ryšį, Eugene pakartoja Viljamo sapne išgirstus žodžius: „I‘m not queer. I‘m disembodied“. Mūsų vargšėj lietuvių kalboj nepakanka gražių žodžių, kad galėčiau tinkamai išversti šią eilutę, tačiau čia yra visa filmo esmė. Eugene nėra homoseksualus, jis yra atitrūkęs nuo savo kūno. Ne vienai interpretacijai pasiduodanti mintis man asmeniškai indikuoja, kad Eugene net ir norėdamas negalėtų geisti Lee. Jaunuolis ieško savęs, jis dar nėra taip gerai savęs pažinęs kaip Viljamas, tad ir jų santykiai negali būti lygiaverčiai ar abipusiai. Atsakydamas „Aš žinau“, Lee sąmoningai pripažįsta savo geismo ir troškimų neįgyvendinamumą.
Tada atsiduriame filmo pabaigoje, kuri yra mane labiausiai erzinanti filmo dalis. Daugiausiai galvos skausmo man sukėlė sapniška scena, kurioje Lee nušauna Eugene. Tai aliuzija į knygos „Queer“ (1985) autoriaus Burroughs‘o gyvenimo tragediją – per daug išgėręs jis nušovė savo žmoną, rašytoją Joan Vollmer. Ir nors Luca Guadagnino pabrėžė, kad nenorėjo filmo paversti rašytojo biografija, akivaizdu, kad negalėjo visiškai nuo jos atitrūkti.
Pasiskaičius interviu su režisieriumi ir rašytojo gyvenimo nuotrupas, man šiek tiek paaiškėjo ši tragiška scena. Tačiau, atsižvelgiant į tolesnius filmo epizodus, aš vis tiek negaliu jos suvirškinti. Bandžiau susidėlioti logišką paaiškinimą, bet gaunasi tik štai kas: nežinant Burroughs‘o biografijos faktų, šis sapnas persiskaito kaip metaforiškas mylimojo paleidimas ir ištrynimas iš savo gyvenimo. Tai būtų gana graži pabaiga, jei ne paskutiniai filmo kadrai, kur matome susenusį Lee, grįžusį į tą patį viešbučio kambarį, kur kadaise vesdavosi Eugene. Vaikino vaiduoklis prigula prie Viljamo ir tarsi palydi jį iki mirties. Negalime teigti, kad Lee pavyko visiškai paleisti Eugene iš savo gyvenimo, jeigu net mirties patale jį lanko šie praeities vaiduokliai.
Bet okei, vertinkime šią sceną kaip tiesioginę nuorodą į William S. Burroughs‘o gyvenimą. Interpretuodami Eugene nušovimą kaip tikrą veikėjo mirtį (ar jį būtų ištikusi nelaimė, ar tai būtų Lee kaltė – svarbus momentas, kurį paliksiu nuspręsti skaitytojui) mes suprantame, kad Lee jaučia kaltę ir sielvartą dėl žuvusio mylimojo. Tuomet tai, jog Viljamas yra visą gyvenimą persekiojamas Eugene vaizdinio ir iki pačios mirties jį prisimena, susižiūri kiek logiškiau. Tad kuris čia variantas?
Akivaizdu, kad tik plačiau pasiskaičius ne tik apie filmą ar knygą, bet ir rašytojo biografiją, Queer tampa aiškesnis. Bet ar neturėtų meno kūrinys pats savaime nešti visą informaciją, reikalingą jo interpretavimui? Be abejo, atvirumas visada skatina diskutuoti ir apsvarstyti įvairiausius požiūrio kampus; bet šiuo atveju man labiau susidarė neužbaigtumo įspūdis. Kartoka pabaiga tokio, atrodytų, daug žadėjusio filmo.
Jeigu reiktų vienu žodžiu įvardinti, ką jaučiau žiūrėdama Queer, tai būtų įtampa. Iš kino teatro išėjau nuoširdžiai atidirbus visas pilnas dvi valandas ir septyniolika minučių, iš kurių valandą praleidau žiūrėdama kaip Daniel Craig‘as maukšlinasi savo skrybėlę. Iš vienos pusės, norisi palaikyti Lee ir tapatintis su jo vienpusės, neatsakytos meilės skausmu. Iš kitos pusės, negali neatsižvelgti į Eugene jaunatvišką norą eksperimentuoti, kuris netyčiomis perauga į ne itin malonius ar vaisingus santykius su vyresniu vyru. Choose wisely, kaip sakoma. Visgi sunku pasirinkti kažkurį iš šių veikėjų ir palaikyti tik jį, tapatintis su tik vienu irgi neišeina. Tad visą filmą esi pakibęs savotiškoje limbo būsenoje, be jokios stabilumo prošvaistės…
To tikriausiai ir siekia Guadagnino – jam visiškai nerūpi, kad žiūrovui būtų patogu ar malonu. Vien jau tai, kad jis be jokių pauzių ar atsitraukimų verčia žiūrėti, kaip Lee švirkščiasi heroiną, parodo, kad režisierius trokšta pastatyti mus į akistatą su nemaloniausiomis žmogiškos būties patirtimis. Ir čia jau kiekvieno skonio reikalas, ar toks intensyvumas patinka, ar ne. Tačiau mane jis erzina ne tik dėl to, kad nejauku žiūrėti filmą: filmui pasibaigus aš nejaučiau jokio atleidimo ar emocinio katarsio, o iš salės išėjau visiškai tokioje pačioje įtemptoje būsenoje. Kaip ir Craig‘o veikėjas, taip ir aš jaučiausi nesusitaikiusi su viskuo, kas įvyko filme.
Atrodo, kad bendras įspūdis yra neblogas ir pats filmas yra stiprus, tačiau pradedi gilintis ir kortų namelis griūna. Džiugu, kad atsiranda žmonių, kuriems šis filmas rezonuoja itin stipriai, bet panašu, kad tokių žiūrovų, visgi, yra mažuma. Gal kažkada Queer įgaus kultinės klasikos statusą ir atvers ateities kinomanams ne tik kino, bet ir literatūros pasaulius. Tačiau kol kas, tai tik dar vienas filmas, norėjęs apžioti daugiau, nei galėjo atsikąsti.
LMTA Kino kultūros studentė. Filmų žiūri daug ir visokių; negali išskirti mėgstamiausios kategorijos ar mėgstamiausio filmo (don’t judge please), tai tiesiog žinokit, kad žmogus mėgsta kokybiškus filmus.