Seniai mačiau filmą, kuriam taip patiktų bėgti. Galėčiau ginčytis, kad brolių Safdžių iki tobulumo nušlifuotas Uncut Gems (2019), ar kad ir tas pats nepažabota energija pulsuojantis Good Time (2019) turi daugiau kadrų, kuriuose kažkas kažkur (nuo kažko) bėga. Bet režisūros virtuozas Paul’as Thom’as Andersonas (toliau P. T. Anderson’as) savo pastarajame Saldymedžio pica (2021) filme pranoko pats save — 3.5 minutės arba 5040 nenugrėbto bėgimo kadrų.
Priešingai nei su režisieriaus kinematiniais gabumais supažindinusiu The Master (2012), mano visų laikų, n -kartų peržiūrėtu, kadras-kadrui išstudijuotu favoritu, kuriame filmo pradžioje vietos po saule nerandantis karo veteranas (kameros numylėtinis Joaquin Phoenix’as) per rūke paskendusius laukus bėga, lyg nuo to priklausytų jo gyvybė ir žiūrovas tuo pilnai tiki — Saldymedžio picoje, P. T. Anderson’o linksmiausiame filme iki šiol, žmonės bėga ne nuo, bet link vienas kito. Kad ir kiek laiko jiems užtrunka pasiekti tikslą.
Su ankstesne režisieriaus kūryba susipažinusių kinomanų, žinoma, tai neturėtų stebinti: beveik visi autoriaus filmai sukasi aplink porą priešingų polių personažų, kurie, nors ir ne bėgime, didžiąją ekrano laiko dalį praleidžia ieškant prieigos iki vienas kito. Nuo Phantom Thread (2017) darboholiko-dizainerio Reynolds’o Woodcock’o ir jo žemiškosios mūzos Almos iki negailestingo naftos barono ir visiems jo įsitikinimams prieštaraujančio pastoriaus filme There Will Be Blood (2007); ar netgi Inherent Vice (2015) dviejų vienas kito nepernešančių detektyvų protarpiais homoerotinės partnerystės — visi Anderson’o visatos veikėjai kažko vaikosi. Jie tikslą pasiekia, tačiau išskyrus nebent režisieriui pasaulinį pripažinimą pelniusį Punch-Drunk Love (2002), visi ten atsiduria būsenoje kuri nesijaučia, kaip didi pergalė.
Su Saldymedžio pica viskas šiek tiek kitaip. Penkiolikmečiui saldžialiežuviui Gary Valentine’ui, besiruošiant savo vidurinės laidos fotosesijai, susipažinus su žymiai vyresne, temperamentinga Alana, kurios amžius siužeto eigoje vis keičiasi, abiejų likimas visiems laikams persipina — kad ir kaip greitakalbė, gyvenimu nusivylusi ir jame pasimetusi žydaitė pradžioj tam priešinasi.
Iš esmės, lyginant su praeitomis režisieriaus juostomis, Saldymedžio pica yra iš visų labiausiai „palaida“ ir savo seka priminė tiek kito Andersono pastarąjį The French Dispatch (2021), tiek lėkštai tikrovišką romantinę dramą Viena diena (2011) — nesakau, jog tai yra blogai. Priešingai: visas P. T. Anderson’o virtuoziškumas, sugebėjimas šokinėti nuo vieno laikmečio prie kito, nuo porno industrijos (Boogie Nights) iki scientologijos (The Master) ar britiškos melodramos (Phantom Thread); jo užtikrintumas savo gebėjimais čia neatrodo per daug pompastiškas, ką galėtum pasakyti apie epinio masto bei tik Holivudui prieinamo didingumo There Will Be Blood.
Gary ir Alanos besirutuliojanti meilės istorija yra perteikiama epizodais, kuriuose visuomet naujos nišos beieškantis bernužėlis bando greitai pasipelnyti, o dėl kažkokios magnetinės traukos sekanti Alana („kodėl aš trinuosi su berniukais?“) jam padeda. Dažniausiai ši platoniška partnerystė baigiasi tuo, kad vienas kitą išvaro iš proto — ar kartu atsiduria paaugliško pavojaus akivaizdoje, kurioje priešakyje iki šiol stovi balta tunika apsirėdęs, pasyviai agresyviu įniršiu vedamas Bradley Cooper’is — kas dar labiau skatina vaikišką tarpusavio konkurenciją, po kuria slypi tik seksualinė trauka ir noras vieną kitą pastūmėti potencialo link. Tikriausiai nereikia paraidžiui parašyti, kokį seilėtą penkių raidžių junginį šie du dalykai simbolizuoja.
Tuomet, vis dar iki šiol labiausiai žavintis Saldymedžio pica aspektas, kuriuo likau nustebintas ne ką mažiau, nei mano kompanionė, yra filmo natūralumas. Iki šiol galvojau, kad P. T. Anderson’as yra mūsų dienų Fellinis ir kažkokio misticizmo pagalba meistrišumu lenkia, net ir kitus Holivudo Olimpe įsitaisiusius kino dievukus: Skorsezę, bendrapavardį Andersoną (Wes’ą), brolius Koenus, Tarantiną ir t.t. Bet pagarba šio žmogaus kūrybai šoktelėjo — kaip ir, ahem, kuro kainos — sužinojus, jog savo devintojo pilnametražio filmo likimą patikėjo dviems su vaidyba nieko bendro neturintiems vaikėzams į rankas.
Gary, vaidinamas devyniolikmečio Cooper’io Hoffman’o, yra režisieriaus ilgaamžės mūzos, Philip’o Seymour Hoffman’o (R.I.P.) sūnus, kurį Anderson’as jau nuo pat mažens dabojo kaip savą. Kol Alana (Haim), pagrindinė seserų grupės Haim vokalistė, prieš kamerą yra stovėjusi tik savo muzikinių vaizdo įrašų vedama, prie kurių yra, žinoma, prisidėjęs ir pats Anderson’as. (Fun fact: visą aktorės-muzikantės žydiškąją šeimyną filme sudaro tikri jos nariai.) Tačiau stebint tiek vieną, tiek kitą, sunku pagalvoti, jog tai galėtų būti pirmasis jų kinematinis „rodeo“.
Abu yra spuoguoti, daugeliui neatpažįstami — panašesni į tikrus žmones, nei į kino žvaigždes. Kas atsigręžus atgal į Tarantino 9-ąjį Once Upon a Time in… Hollywood (2019), kuriame režisierius sugrįžimui į kino ekranus pasitelkė (nors ir pelnytai) du žinomiausius ir bene talentingiausius Holivudo sunkiasvorius, pasirodė kaip tikra atgaiva. Tikriausiai paskutinį kartą jaučiausi toks sužavėtas natūralumu kine žiūrint Richard’o Linklater’io vienuolika metų filmuotą Boyhood (2014) bei Andrea’jos Arnold American Honey (2016), prie kurio vis dar sugrįžtu reguliariai, jaunystei pradedant „išsibezdėti“.
Geriau pagalvojus, tai, jog režisierius savo kinematinės galios pavaizdavimui pasirinko visų laikų seniausią pasakojimą — du žmonės, bandantys surasti vienas kitą, nepaisant visų kliūčių — ir jo „vadeles“ patikėjo sūnui žmogaus, kurio stratosferiška karjera ir prasidėjo dėl šių partnerystės Boogie Nights (1997) filmavimo aikštelėje, visai nestebina. Taip, tai aukščiausio lygio pagarbos atidavimas — gestas, ne ką mažiau saldus, nei saldžialiežuvio, visų galų meistro Lancaster’io Dodd’o (vaid. Philip’o Seymour Hoffman’o), filmo The Master spiritualinio lyderio, kuomet šis (kažkokiu būdu) sugebėjo surasti savo „pasiklydusį kareivėlį“ (Joaquin’ą Phoenix’ą) atsitiktinėje kino salėje ir šiam paskambinti iš kito pasaulio galo (über romantiška). Cooper’is Hoffman’as yra kur kas daugiau, nei pagarbos gestas ilgaamžio partnerio garbei.
Pažvelk giliau ir jaunėlyje, kaip kokiam Avatare (ne, ne filme), rasi visų tėčiui Andersono parašytų rolių kratinį: nuo to pačio Lancaster’io Dodd’o, kuris radijuoja enigmatišku, įgimtiems lyderiams duotu magnetizmu; iki Boogie Nights nejaukiai mielo, hormonais pertekusiu Scotty personažo, kuriam sunku pasakyti „ne“; ar Punch-Drunk Love Dean’o, kietakakčio čiužinių verslininko — visi jie čia, po šiuo mielu, ne ką mažiau talentingu veideliu.
Sunku pasakyti, ar tai natūralus režisieriaus užsidegimas savo nuostabaus grožio 70 mm juostose analizuoti užsigimusius hustler’ius, ar tik nekaltas atsitiktinumas, jog jaunėlis pirmojoje savo juostoje bando pasipelnyti tuo pačiu būdu, kaip ir jo pirmtakas prieš 19 metų — stumdant čiužinius, tik šį kartą pagamintus iš vandens (kas, geriau pagalvojus, yra genialus ir nekaltas „Čechovo ginklas“, prilygstantis baltiems džinsams bet kurioje komedinėje dramoje apie aštuntokus). Bet kuriuo atveju: obuolys nuo obels toli nenuriedėjo — tiek vaidybiniais, tiek vadybiniais sugebėjimais — režisieriui toliau tęsiant savo ilgametį susižavėjimą savamoksliais biznieriais.
Žinant, kaip Andersono visatoje savo dieneles užbaigė Gario pinigais aptekę pirmtakai — tiek naftos magnatai, masėms pardavinėję „juodąjį auksą“ (There Will Be Blood), tiek sukti šarlatanai, suteikę žmonijai „raktą į dvasiškesnį rytojų“ — džiaugiausi išvydęs, jog, po aštuonių filmų, savamokslis režisierius (akademiškai studijavęs kino režisūrą visas dvi dienas) bent vienam iš jų suteikė laimingą pabaigą. O mums, žiūrovams — keletą gražiausiai surėdytų kino minučių pastaraisiais metais, už kurias Saldymedžio Pica montuotojas, Andy Jurgensen’as, tikrai turėjo atsidurti Oskaro kandidatų sąraše.
Kalbant apie Saldymedžio Picą, sunku negrįšti prie Tarantino neonais ir besidrieskiančiais Los Andželo greitkeliais nusėtą Vieną kartą Holivude. Abu čia augę režisieriai po ilgų pasispardymų tai 50-ųjų Londone, tai 18 amžiaus laukiniuose vakaruose (ar kad ir kur praeiti filmai jų žvitrias akeles nunešė), apsuko didelį ratą ir sugrįžo ten, kur viskas ir prasidėjo. Kalbu žinoma, ne tik apie jų meilę šiam amatui, bet ir patį „puolusių angelų miestą“, apie kurį tiek vienas, tiek kitas turi papasakoti milijoną istorijų — visai panašiai, kaip ir kiekvienas iš mūsų apie mus užauginusius rajonus.
Andersono vaizduojamas Holivudas gal ir nėra toks pat blizgus kaip Tarantino juostoje. Tačiau ne tame esmė, nes abu šie kino dievukai nepabijojo savo gimtojo miesto istorijos perteikti taip, kaip ir priklauso — nebijant suteikti sveiką dozę retrospektyvos savo asmeniniams kino dievams. Gerai pamenu, kai po Vieną kartą Holivude pasirodymo režisierius ilgai ir nuobodžiai galynėjosi su Shannon Lee, tikriausiai žymiausio kino ekrane stovėjusio kovų menų sensėjaus, „Vieno-colio smūgio“ išradėjo, Bruce’o Lee dukra, kuri buvo pasipiktinusi tėčio išjuokiančiu atvaizdavimu filme. Aišku, ji tikriausiai nežinojo, kad tas pats režisierius yra karštas Bruce’o Lee gerbėjas ir visus meistro filmus, su visa derama pagarba, gali iš miegų pabudus žodis į žodį atkartoti.
Saldymedžio Picoje Holivudo sumitologinti dievaičiai gal ir nėra nuleidžiami žemėn taip pat skaudžiai ir greitai, kaip „neįveikiamasis“ Bruce’as Lee — prieš ištisas kino auditorijas „įmūrytas“ į mašinos dureles Brad’o Pitt’o bicepsų — Vieną kartą Holivude. Čia jie tiesiog perteikiami kaip egocentriški, įprastų moralės bei įstatymų normų nepaliečiami pusdieviai, Holivudo fabrikėlio gaminiai, kurie yra labiau atitrūkę nuo realybės, nei pats šou biznis. Saldymedžio Picos „taikiklyje“ rasi ir „sudegusio teatro“ prodiuserius, aktorius, gyvenančius savo atgyventų rolių prisiminimais, tiek miestą nuo korupcijos bei dusinančios monopolijos apsaugojusį merą (vaid. Benny Safdie, Uncut Gems režisierius), per kurio arką atsispindi nepagrąžintas, skaudus tuometinių homoseksualų likimas.
Bet kritika, kaip žinia, turi du galus. Ir tiek Andersonas, tiek Tarantinas nėra jai svetimas. Pastarasis jau daugelį metų galynėjasi su (šio autoriaus nuomone beprasme) kritika dėl pernelyg dažnai naudojamo „N-žodio“ ir su logika, jog tavo oda turi būti pakankamai tamsaus atspalvio, jog galėtum laisvai išdarinėti tą, ką savo juostose sėkmingai (ir skoningai) daugelį metų daro Tarantinas. Mačiusiems Saldymedžio Pica nekils abejonių kuris filmo aspektas šį kartą atitraukė kovotojų už socialinį teisingumą rūstybę — lengvai rasistiškas restorano savininkas, nuo kurio komiškai perspausto azijiečių pamėgdžiojimo (pasikartojančio) plyšo visa kino salė.
Pripažinsiu, jog su šia kritika buvau susipažinęs jau prieš žengiant į kino salę. Ir sutinku, kad šį kartą režisierius vis dėl to persūdė pirmąjį kartą juoku nulydėtą bajerį (auksinė humoro taisyklė: niekada nesemti iš to pačio šulinio du kartus). Tačiau taip pat ir pritariu, jog jokios normos ar žmonių jautrumas rasizmui/homofobijai/seksizmui neturėtų stabdyti meno nuo nefiltruoto, 100% autentiško laikmečio atvaizdavimo. Kaip pats režisierius atšovė savo kritikams: „Negali turėti krikštolinio kamuolio, jei tam laikmečiui nesi nuoširdus“. Amen, brolau.
Kaip ir su „N-žodio“ pertekliumi Tarantino vesternuose, taip ir su nepiktybiškai naudotu rasizmu to meto Amerikoje — šie ultra talentingi režisieriai sąmoningai priverčia žiūrovus susinepatogint, pasveriant šių slidžių momentų kainą. Ar Saldymedžio Pica būtų ne ką mažiau skani be šių rasistiškų ingredientų? Žinoma. Ar aš vis dar suku galvą, ar ant užsikočiojusio „Hell’s Angels“ baikerio veido ištatuiruota svastika Inherent Vice filme tėra hinduistinis taikos ir dvasiškumo simbolis? Neabejotinai.
Antra vertus, tokie momentai yra svarbūs, nes jie pabrėžia, kaip pedantiškai ir atsakingai Andersonas žiūri į savo kūrybą (ką būtų galima pasakyti vien iš to, kaip nepriekaištingai (ir be jokių skandalingų antraščių) režisierius susidorojo su filmo produkcija pandemijos laikmečiu). Bet norint į tai atkreipti dėmesį, kartais reikia nežiūrėti, o klausytis — kas labiau atsiskleidžia antrą kartą skanaujant Saldymedžio Pica bei geriau įsiklausius, kokie hitai suka šią Andersono plokštelę.
Retai kada berašant recenzijas apžvalgininkai skiria dėmesio ir filmo soundtrack’ams — tiek tėra laiko ir žodžių, jog spėtum aprašyti viską. Visgi, Andersonas yra vienas iš tų, kuris priverčia susimąstyti, kaip ir kodėl kino juostose užgroja tam tikri klasikiniai gabalai. „Aš egoistiškai galvoju, jog mes dirbome tikrai sunkiai ir nusipelnėme naudoti šias dainas“, — režisierius pasakojo vieno interviu metu, kalbant apie kiekvieno ausiai atpažįstamus, legendinius atlikėjus, Niną Simone, David Bowie, Clarence Carter’į, kurių kruopščiai atrinkti hitai atlieka ne ką mažiau svarbų (bet mažiau įvertinamą) vaidmenį, nei bet kuris filme sutinkamas personažas.
Tokiems taktiškiems muzikiniams pasirinkimams, kaip Ella’os Fitzgerald „Get Thee Behind Me Satan“, užgrojusia lengva pagunda atsiduodančiai kailinių pardavėjai The Master filme lapiškai slenkant pasimetusio kareivuko kryptimi; ar Paul’o McCartney „Let Me Roll It“, vainikuojančia vieną iš labiau įtemptų Saldymedžio Pica epizodų, Andersono mūzoms dar kartą sugrįžus vienas pas kitą — galėčiau skirti ir atskirą apžvalgą. Ne dėl to, kad šie saldūs saldūs gabalai užpildo tai, ko režisierius nesugebėjo išpildyti per scenarijų (kuris, atspėjot, taip pat yra „neperšaunamas“ kritikos). Bet dėl to, nes kiekviena daina, sutinkama filme, rezonuoja — ar tai lyriškai, ar emociškai — su ekrane matomais įvykiais.
Kad nebūtų per daug paprasta, pasakysiu tik tiek, jog pasiskaitinėjus apie McCartney’io solinio hito istoriją ir muzikanto (tuomet) apniukusią draugystę su Lennon’u pasidarys aišku, kodėl „Let Me Roll It“ buvo kaip ilgai po lova pakritusi puzlės dalis, kuri tik ir telaukė tinkamo prisilietimo.
Berašant šiuos paskutinius žodžius, galvoju, kur likimas nuneš ranka rankon susikibusius, vis dar tebebėgančius Alaną ir Garį. Šiam kartui žinau tik tiek, jog Saldymedžio Pica mane dar vienam vizitui nuneš į kino salę, kur kartu su Andersonu porai valandų nostalgiškai atsigręšiu ne tik į savo vėjavaikiškas „šuns“ dieneles, bet ir į pačio kino.
