„Man tu daugiau nebepatinki“. Žodžiai, kurie duria kaip peilis ir kuriuos tikriausiai yra girdėjęs bene kiekvienas ant šios Žemės paviršiaus vaikštantis (ar po ja gulintis) žmogus — kas, žinoma, nepadaro šios naujienos nei ką mažiau išmušančios iš vėžių. Gerai pamenu, kai su šia universalia tiesa pirmą kartą susidūriau vidurinėje, į verkšlenantį klausimą „bet kodėl?“ buvo atsakyta tik pasiuntimu ant dviejų raidžių. Nors viskas galiausiai išsisprendė, mano (būsimas) psichoterapeutas sektų traumos paliktus kraujo pėdsakus iki pat šios dienos.
Paskutinėje Martin’o McDonagh’o dramakomedijoje Salos vaiduokliai (2022) kraujo taip pat apstu, tik vienas jį seka it duonos trupinius iki vienos dramatiškiausios filmo netekties, kuri neseniai mačiusiems Oskaru nominuotą EO (2022) gali būti itin sunki. Tačiau taip jau nutinka, kai vyksta karas ar susipyksta geriausi draugai.
Nors po paskutinės McDonagh’o juostos Three Billboards Outside Ebbing, Missouri praėjo, rodos, visas šviesmetis, kol dramaturgas-režisierius, nusprendė sugrįžti prie airiškų ištakų (techniškai, jis nėra tikras airis, nors jo darbai kalba patys už save) ir iš pažiūros minimalistiškų pasakojimų, ir vėl taikosi į geriausio 2022-ųjų filmo Oskarą. Ir tą daro visiškai pelnytai.
Salos vaiduokliai, tiems, kas dar nėra susipažinęs su šia nuostabia absurdo komedija, prasideda gan paprastai ir nereikalauja dviejų aukštųjų, jog įžvelgtum režisieriaus genialumą: vieną dieną, nei iš šio, nei iš to, pensija besidžiaugiantis muzikorius Colm’as (vaid. Brendan Gleeson’as) nusprendžia nutraukti draugystę su savo užstalės draugu Pádraic’u (vaid. Colin’as Farrell’is). Žmogui tiesiog atsibodo diena iš dienos klausytis girtų draugo blevyzgų. Jis nori palikti pėdsaką pasauly, kaip Mocartas ar Bethovenas, o ne klausytis apie kažkieno asiliuko išmatas. Ganėtinai šūdina situacija, kaip pasakytų Pádraic’as su įskaudinto penktoko grimasa.
Susipažinusiems su šio režisieriaus ankstesniaisiais darbais, Salos vaiduokliai turėtų kaip mat priversti nusišypsoti, žinant, jog pagrindinis filmo draugų-priešų duetas taip pat pasirodė ir McDonagh’o vardą tarp geriausiųjų išraižiusiame 2008-ųjų filme In Bruges. Nusišypsoti, žinoma, jei sugebėsit susitaikyti, jog vyrai, nors ir su tais pačiais grandioziniais siekiais bei moraliniais kompasais kaip ir anuomet, šį kartą apsimėto kruvinomis galūnėmis vardan šventos ramybės. Prisiminus, kaip su nežinomybės baime ir buvusio BFF užsispyrimu kovojantis Colm’as, keliais pirštais mažiau nei filmo pradžioje, diriguoja bare sutiktus muzikos studentus lyg niekur nieko — dar iki dabar nusijuokiu.
Aišku, filmoje eigoje nutinka ir didesnio antakio pakėlimo reikalaujančių įvykių, tipenančių ties absurdiškumo riba. Tačiau žinant, jog kalbam apie 1923-uosius, aname krante besiplieskiant žymiajam Airijos pilietiniam karui, mikroskopinio dydžio uosto bendruomenei sureaguojant į fone matomus sprogimus, panašiai kaip ir kasdieniam lietuviui į Ukrainos naujienas — niekas nebestebina. Net ir (buvusio) geriausio draugo grasinimai nusipjaut pirštus, jei tik bandysi kalbinti.
Neminint nepriekaištingos kinematografijos, primenančios senus John Ford’o vesternus — akylesnis čia pastebės ir ikoniškus The Searcher (1956) filmo kadrus — tikriausiai žaviausias Salos vaiduoklių aspektas yra režisieriaus gebėjimas rašyti įsimintinus, dažnai komiškus dialogus. Colm’ui pasiskundus Siobhán’ai (vaid. Kerry Condon), žaviajai Pádraic’o sesei, kuri vardan žemes pardavusio brolio, įsitraukė į šį paiką ginčą, jog šio gyvenime „daugiau nebėra vietos bukagalviškumui“, ji atrėžia, „bet tu juk gyveni mažoje saloje Airijos pakrantėje!“. Touché. Kitoje scenoje, Pádraic’ui einant prieš savo geraširdišką būdą, jis pameluoja vienam iš jaunųjų muzikantų, jog šio tėtis buvo partrenktas duonininko furgono ir turi viską palikęs skubėti namo. Ir kai galvoji, jog dialogas negali būti labiau kvailai genialus, muzikantas, visiškai sutrikęs, papasakoja, jog taip ir jo motina gavo galą… Nors verk ir juokis.
Tik žiūrint McDonagh’o juostą antrą kartą pradedi įžvelgti metaforas, nusidriekusias visos istorijos metu. Per sprindį nuo kaimelio įsiplieskęs karas, kaip ir filmo herojų barnis, prasidėjo nuo paiko nesutarimo ir tuziną anuomet darniai sugyvenusių, taikių vyrų privedė prie barbariško žiaurumo. Nenuostabu, jog vieta po nedidele saule nepasidalinantys (ex) geriausi bičiuliai, vedini principų pamažu tolsta nuo savo įsitikinimų. Kitaip sakant, kaip ir praeituose režisieriaus filmuose — čia laimėtojų nerasi.
Rasi nebent seną kaip Žemė ponią McCormick, kuri paskutinius savo atodūsius, lyg mirties įsikūnijimas iš Bergmano The Seventh Seal (1957), naudoja kraupioms pranašystėms; ar užguitą vaikystę savais metodais išgyventi besistengiantį Dominic’ą, kaimelio juokdarį, kuris nors ir nesugeba laikyti liežuvio už dantų, turi už galvą didesnę širdį. Nepamenu, kada nuo ne tas žodis keisto The Killing of a Sacred Deer (2017) filmo, likau toks sužavėtas Barry Keoghan’o pasirodymu — visai nenuostabu, jog taip pat jaučiasi ir Oskarų komisija.
Dėliojant šias įžvalgas, stebiuosi, nes mintimis vis sugrįžtu prie dviejų visų laikų asmeninių favoritų: P.T. Anderson’o Inherent Vice bei Damien Chazelle Whiplash, kurio Babylonas iki dabar skamba kaip piktasis La La Land siamo dvynys. Matyt, taip yra todėl, nes kine mane visuomet traukia ir trauks galios žaidimai. Nors visus šiuos filmus gali interpretuot savaip, negali nuginčyti fakto, jog saulės nubučiuotos Andersono juostos kietakaktis detektyvas naudojosi Joaquin Phoenix’o vaizduojamu hipiu, kaip marihuana atsiduodančia bokso kriauše, nes slapčia pavydėjo jam to pačio laisvabūdiškumo.
Tą patį gali pasakyti ir apie Salos vaiduokliai pagrindinį duetą: Colm’as pavydėjo, jog Pádraic’ui gyvenime pakanka draugo bei asiliuko kompanijos, kasdienio bokalo ir šilto maisto ant stalo. Pastarajam pagaliau privertus aną nusiimti rožinius akinius, bent kartą gyvenime pastovėti už save, negali nepasijusti, lyg per finalinius Whiplash būgno dūžius, dirigentui svaidančiam būgnų lėkštes pirmą kartą nusišypsant, nes nepaisant išugdyto mazochizmo, paaukotų santykių ar patirtos manipuliacijos – mokinys pagaliau suprato, ką mokytojas visą šį laiką bandė įrodyti. Nesvarbu, kad tai kainavo dalykus, kurie anksčiau, nepaisant tobulai atlikto paradiddle‘o — teikdavo džiaugsmo.
Taigi, kokia ta gyvenimo prasmė? Pakanka būti geru sau ir kitiems, ar turi būti prisimintas už savo nuopelnus, kad ir kokie jie meniški-revoliuciški bebūtų? Jei režisierius žinotų atsakymą, vargu ar Salos vaiduokliai, brandžiausias bei teatrališkiausias jo filmas, būtų toks prikaustantis. McDonagh’o visatoje teisių nėra — visi jie turi savo priežastis, savo įsitikinimus. Mes esame tik prisiekusiųjų tribūna. Kino ekrane ir taip yra pakankamai filmų, kurie diktuoja, kas yra teisinga ir kas ne. Tad, jei yra vienas dalykas, už kurį turėtume būti dėkingi retam šio autoriaus apsilankymui kino ekranuose, tai būtų priminimas, jog šiame gyvenime niekuo negalima džiaugtis už „gryną pinigą“. Ar tai bebūtų atžala, mylimas darbas, miniatiūrinis asiliukas ar galūnės — niekada negali žinoti, jog kitą rytą juos rasi ten pat.
„DFCitas“ žurnalo įkūrėjas. Negali normaliai funkcionuoti be sausų pusryčių dubenėlio, kokybiško žurnalo šone ar filtrinės kavos (idealiai, darytos ne namuose)