fbpx

„Saltburn“ (2023) apžvalga: Kinas sugrįžo, mažyti

Ilgai svarsčiau, kaip geriausia pradėti šią apžvalgą, kol galiausiai priėjau prie šios minties: 2023-tieji nebuvo tokie jau pritrenkiantys metai kinui. Žinau, žinau – metų reziume rašėme visai ką kitą. Bet iki kol mano pašto dėžutės neužplūdo pikti laiškai, linkintys mano netikėtos mirties bevaikščiojant parke ar valgant spagečius – tokie, kurių tikėtumeisi iš užkietėjusių Marvel gerbėjų, nes pavadinai Skruzdėliukas ir Vapsva. Kvantomanija (2023) pigia „kino“ juosta – leiskit paaiškinti.

Kad ir kaip nuostabu nuostabu stebėti, ką su šiuo mūsų visiems gerbiamai mylimu formatu daro Skorsezė (Mėnulio gėlių žudikai), daugumos nesuprastas vieno žmogaus košmarų fabrikėlis Ari Asteris (Visos Bo baimės) ar Christopher Nolan’as (Openheimeris), mūsų dienų Hitchcock’as, kinui šiais metais, rodos, kažko trūko… Kažko, kas išbėgus iš kino salės priverstų garsiai, gėdingai šaukti: „Kinas sugrįžo, baby!

Geriau pagalvojus, dėl šio (asmeninio) nusivylimo taip pat prisideda ir tvarka, dėl kurios tokius praėjusių metų šedevrus, tokius kaip Prasti reikalai, May December, Priscilla ar Hayao Miyazaki The Boy and The Heron, Lietuvoje gauname išvysti pavėluotai. Ką jau bekalbėti apie Kronenbergiškai nukvakusį Infinity Pool ar Emerald Fennell naująjį bei su trenksmu (deja, tik užsienyje) dienos šviesą išvydusį Saltburn (2023), kurių likimai mūsų šalies kino ekranuose yra tokie pat abejotini ir nuviliantys, kaip ir reikalai Gazoje.

Tačiau ne viskas taip blogai: Saltburn, kaip ir daugelis kitų nerealių kino juostų, egzistuoja internetinėje erdvėje ir jei tai nebūtų verta mūsų skaitytojų laiko, vargu ar apie tai išvis vargintumėmės rašyti. Tad tiems, ką domina plaukus pasileisti sugebantys filmai – filmai, kurių peržiūra kartu su tėvais nejaukumo skalėje prilygtų tam kartui, kai buvai jų užtiktas besidulkinant ar žiūrint bet kurią Lars von Trier kino juostą – skaitykit toliau.

Neperseniausiai mačiusiems Priscilla tikriausiai bus keista sužinoti, jog Saltburn tai dar vienas pastarųjų metų filmas, kuriame visu savo gražumu pasireiškia berniukas saldainiukas Jacob Elordi. Nors abejose šio tobulo specimento rolėse panašumų yra – visi, net ir kameros objektyvas, jo geidžia – antrajame režisierės Emerald Fennell filme Jacob’as vaidina iš prigimties populiarų Oxfordo studentą Feliksą. Žaviai tingus, kaip ir kiekvienas 20-metis, šis jaunas aristokratas su auskaru antakyje egzistuoja tarytum gyvenime nėra problemų. Visi esam tokių sutikę ir visi gerai žinome, kad jų natūrali magnetinė trauka priešingos lyties individams bei populiarumui yra tolygi Jupiteriui.

Visiškai priešingas atvejis tuomet yra su pagrindiniu filmo veikėju Oliveriu (vaid. Barry Keoghan’as). Pasak Felikso pusbrolio, šis stipendiją laimėjęs moksliukas rengiasi tarytum jo drabužiai būtų atkeliavę iš labdaros, o net ir vienintelis jo depresyvią draugiją palaikantis studentas šaiposi, kokie apgailėtini nevykėliai šiedu yra. Išvydus progą pasprukti iš šio depresyvaus šešėlio, Oliveris ištiesia pagalbos ranką ponui Populiariajam ir taip užsimezga studentiška brolystė šiek tiek primenanti Priscillos Presley istoriją.

Pamažu jis įsilieja į pramogomis bei vėjavaikiškumu atsiduodantį Felikso pasaulį: jie dalyvauja vakarėliuose, kartu ruošiasi egzaminams, žavisi vienas kito gyvenimo priešingybėmis ir daug daug tūsina, kaip ir priklauso universitete. Tačiau tik Feliksas žavisi savo akiniuotuoju laimės talismanu: visi kiti į jį žiūri kaip į nevykėlį, gyvenime nelietusį moters krūtinės, kuris galimai dar yra ir užsislėpęs narkotikų inspekcijos agentas. Nenuostabu, kad buvimas po populiariausio Oksfordo studento sparneliu Oliverį priverčia šiek tiek apsiseilėti bei atskleisti praeities traumas, kurios taip suvirpina Felikso širdį, jog šis pakviečia nelaimėlį draugą kartu praleisti vasaros atostogas šeimos vasarnamyje.

Jei ši filmo įžanga pasirodė tiek pat jaudinanti, kaip ir vairavimas su mama keleivio sėdynėje ar klausymas naujojo André 3000 fleitos albumo (solidus 7/10) – nesijaudinkit, taip yra dėl režisūrinių pasirinkimų, kurie paaiškės jau visai greitai. Antra vertus, visiems spuoguotiems nihilistams, kurie bent kartą gyvenime sėdėjo universiteto paskaitoje ar gyveno bendrabutyje, visa tai sukels visai šiltus studijų dienų prisiminimus. Keletas papildomų taškų už: A) Vintažinių „Edge“ žurnalų kalną, aptinkamų tiek mano, tiek Felikso univero kambaryje B) Beprotiško ilgumo privalomos literatūros sąrašas, į kurį įeina Biblija (Karaliaus Jokūbo versija), paremtas režisierės asmenine patirtimi Oksforde.

Žiūrovo patirtis persikeliant į šeimos vasarnamį yra tokia pati, kaip ir Oliverio išvydus, jog namai yra didesni nei jo visas gyvenamasis kvartalas gimtinėje: susipažįstame ne tik su aristokratiškais ritualais ar antikvarais puošiančiais šios Versalio kopijos koridorius, bet ir su jo gyventojais, kurie, neminint svetingo lyg giltinės liokajaus, pasitinka svečią su tokia pačia šiluma bei nuostaba kaip ir Elio šeimyna Call Me by Your Name filmo pradžioje.

Nėra reikalo vardinti visų, tačiau negaliu nepaminėti Gone Girl (2014) aktorės Rosamund Pike, vaidinančios visuomet nuotaikingą, netgi seksualiai lapišką Felikso mamą; kaip ir pirmosios režisierės juostos Promising Young Woman (2020) žvaigždutės Carey Mulligan, kuri nors ir negauna daug laiko pasireikšti, neišnaudoja nei vienos minutės bereikalingai – ką galima pasakyti beveik apie kiekvieną (pagrindinio vyruko) Barry Keoghan’o antraplanę rolę, pradedant nuo kraują stingdančio The Killing of a Sacred Deer baigiant Žaliojo riterio (2021).

Vien iš trumpalaikio Mulligan vaidinamos „Vargšelės“ Pamelos vizito vasarnamyje galima pastebėti pirmus ženklus, jog Oliveris ir ši gyvenimo mačiusi narkomanė-menininkė, priglausta Felikso motinos, nėra pirmieji svečiai šiuose namuose – taip pat, kaip lengvai vienas atsiduria už Edeno sodo tvoros pasibaigus šio „galiojimo datai“ (skaityti: atsibodus) ar nesilaikius numatytos tvarkos.

Bet visa tai mums nei motais: regėjome panašių seksualiai užtaisytų bei deimantais apibarstytų istorijų jau prieš tai (The Talented Mr. Ripley (1999)). Susirinkome čia pamatyti, kaip Emerald Fennell sugebės šią kaip spalvos kino ekrane seną siužetinę liniją papasakoti TikTok’o kartai.

Jei filmo pirmosiomis minutėmis girdimas Oliverio monologas neleido suprasti, kokia linkme pasisuks skaistuolio moksliuko viešnagės rūmuose, visa tai greitai pasimato jam užtikus jo angelą sargą liečiant save nešvankiose vietose besipliuškianant vonioje. Papasakoti, kuo baigiasi ši erotiškai įelektrinta scena būtų ne ką mažesnė nuodėmė, nei tarpduryje stovint stebėti, kaip vieną semestrą pažįstamas univero draugas savarankiškai bando „nuleisti garą“. Tačiau pasakysiu tiek, kad visa tai baigiasi su tokiu pat dideliu, smagiai nejaukiu „O… blemba“ kaip ir pagarsėjusi Call Me by Your Name scena su persiku – tik su mažiau romantikos ir vienu aktoriumi atliekant visą darbą.

Žinot tuos retus kaip griaustinis momentus kine – tuos pačius, kur žiūrovas stebi, kaip filmo veikėjas žengia lemiamus žingsnius link visiško tabu ir chaoso – ir Tu lieki galvoti, „Nope! Netikiu, kad režisierius tai padarys“, kuomet būtent taip ir nutinka? Saltburn turi kokius šešis tokius momentus. Momentus, kuomet tu esi pasiruošęs užsidengti akis ir, atsigręžus į šalia sėdintį partnerį, tikiesi duetu pasakyti: „Jokiu sumautu būdu…“. Ir tą pačią akimirką, lyg režisieriui pasiskolinus tavo tamsiausias vizijas, visa tai įvyksta, tau ir tikiuosi ne tavo ar kieno nors kito tėvams stebint, kaip ekrane vyksta dalykai, dėl kurių po seanso turėsi sukalbėti šimtą šventų Marijų, išsiplauti akis natrio chloridu ir paaiškinti šeimos nariams, iš kur trauki filmų rekomendacijas.

Jei dar neaišku, kalba eina apie scenas, kurios net ir Prasti reikalai žiūrovus priverstų ieškoti priedangos akims bei vargšei sielai. Visgi, kad ir kiek Saltburn yra seksualiai ar homoerotiškai įkaitintas filmas, tai nėra vienintelė priežastis, dėl kurios turėtumėte jį peržiūrėti. Neminint puikiai parinkto garso takelio, atpažįstamo kiekvienam millennials’ui išgyvenusiam 2000-uosius – čia turim MGMT, Arcade Fire bei, žinoma, Flo Rida „Low“ su tragiškai nuostabia karaokės versija – Fennel filmas taip pat yra nepriekaištingai nufilmuotas (nors vizualiai su Prasti reikalai filmu mano a mano ringe ilgai nepastovėtų).

Kinematografo Linus Sandgren’o objektyvas stilingai iššaukia Baroko laikų paslaptingumą, paskendusį tarp veidrodžių bei kone kiekvieno rūmuose egzistuojančio stiklinio paviršiaus – kas beveik nepriekaištingai įsipina į bendrą juostos rezgiamą voratinklį, pilną gotikinių metaforų apie drugius, vorus bei vampyrus, priverčiant jaustis, kaip siurealistiniame, psichoseksualiniame Dario Argento (Suspiria) ar Darren Aronofsky’io (Juodoji Gulbė) košmare.

Kalbant apie Saltburn siužetą, akivaizdu, jog pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai gan atvirai yra The Talented Mr. Ripley, Bram Stoker’s Dracula (1992) bei visi įmanomi vadinamieji „eat the rich“ žanro filmai (Meniu, Parazitas ir t.t.). Nors ir žaviuosi, kaip puikiai režisierė apvertė standartinę „prasčiokas susidoroja su turčiais“ formulę, leidžiant suprasti, jog visi mes daugiau ar mažiau esam nediagnozuoti psichopatai, dar labiau žaviuosi, kaip visa tai, iki tos nuogutėlės kulminacijos (kuri, pažadu, atpirks visas už bilietą sumokėtas kapeikas), priminė Gone Girl. Kaip ir David’o Fincher’io trileryje ar debiutiniame režisierės filme, taip ir čia yra sunkiai įmanoma nuspėti, koks iškrypęs ar suktas siužetinis vingis, kaip plyta per galvą, trenks jau sekančioje scenoje. Ką galėčiau pasakyti, deja, tik apie kelis praėjusių metų filmus, kadangi visi yra banaliai nuspėjami.

Žmonės šiom dienom skundžiasi, kad filmai per ilgi. Kad filmai per rimti, nuobodūs ar prisidengia seksu, kad galėtų išjudinti menkai parašytą scenarijų. Saltburn nematau, kaip būsimos klasikos ar Criterion Collection kolekcinio leidinio. Tačiau taip pat, Saltburn yra visa tai, kuo dauguma per daug meniškų, pagal Oskarų kriterijus „apipjaustytų“ juostų nėra. Ant rankų suskaičiuočiau 2023-čiųjų filmus, kurie techniškai yra tobulesni, geriau išpildyti ar suvaidinti. Bet nei vienas režisierius šiais metais neprivertė jaustis, lyg pažiūrėjus turėčiau palįsti po stingdančiai šaltu dušu, būtent ką ir padarė Emerald Fennell filmas. Gaila, to paties negalėjau pasakyti apie jos pirmąjį filmą, kad ir kaip jis rezonavo su tų dienų aktualijomis (#MeToo).

Kitaip sakant, Saltburn nėra tobulas filmas, ar tuo pačiu išrandantis kažką naujo – nesistebėjau, kad jis ne gavo nei vienos Oskarų nominacijos (nors atvirai, po to, kai Saldymedžio pica ar Tár nelaimėjo nei vieno apdovanojimo, Akademijos pripažinimas yra tiek pat svarbus, kiek ir „LOGIN“ apdovanojimai ar Opros knygų klubo lipdukas ant viršelio). Tačiau tai nuraučiausia, labiausiai homoerotiškai užminuota praėjusių metų kino juosta, apie kurią išėjus iš salės norisi garsiai ir gėdingai šaukti. Retas filmas, priverčiantis jaustis lyg pagaliau žiūrėjai kažką, kas nebuvo apribotas amžiaus (ar bet kurio kito įmanomo) cenzo; lyg žiūrėjai filmą, sukurtą suaugusiems. Ir jei  mylėti Saltburn yra taip pat nedora, kaip Oliveriui geisti Felikso ar stebėti, kaip jis daro oralinį moters sruviniausiu metu, tuomet velniop buvimą teisiu.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 65

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų