fbpx

Iliustratorius: Ignas Vieversys

Savižudžių būrys. Mobilizacija (2021) apžvalga: Kad mus skradžiai…

Priešistorė (o ne… Tik ne tai )

Yra kelios priežastys, dėl kurių paprastas mirtingasis, kuriam nėra mokamos geros “šaibos”, norėtų dar kartą atsėdėti visą Savižudžių būrys (2016) filmą: a) į smilkinį yra įremtas užtaisytas 36 kalibro revolveris b) sumaišei originalą su tęsiniu, o Filmux’as taškų nebegrąžins (oops!) c) pralošei lažybas – reikėjo rinktis tarp bikinio zonos depiliacijos ir filmo d) YRA mokamos geros “šaibos” e) atsidūrei visiškai naujam “Centrinės žvalgybos valdybos” kankinimo-informacijos išgavimo metodo eksperimente f) (nemokamai) rašai Savižudžių būrys. Mobilizacija (2021) apžvalgą.

Kaip mes atsidūrėme čia, 2021-aisiais, pasauliui panašėjant į vieną per ilgai užsitęsusią Pietų Parko seriją su tęsiniu filmo, kuris dėl kažkokios priežasties egzistuoja? Sorry, bet aš ne Daktaras Streindžas – žinau tiek pat, kiek ir jūs. Kažkurioje (teisingoje) laiko linijoje – ten kur kažkas pasipriešina Powerpuff Girls animacinio filmuko neanimacinio pilnametražio filmo finansavimui, neįvyksta 9/11, o ir ši apžvalga prasideda pozityviau – egzistuoja Savižudžių būrys filmo versija, kurią žiūrint nesinori pradėt rūkyti. Gaila, papuolėm būtent į šią…

Keli pamąstymai, antrą kartą peržiūrėjus Savižudžių būrys : iškart po filmo peržiūrėjus trailer’į linksmiau praleidau laiką, nei per visas praėjusias 2h 04 minutes. Kad ir kas sumontavo trailer’į, šis asmuo linksmiau praleido savo (gerai apmokėtą) laiką, nei bet kuris save gerbiantis Savižudžių būrys žiūrovas. Kodėl niekas iš filmavimo komandos nepranešė visa manipuliuojančiai, “aš-jus-visus-nudėsiu, kapyš ?” motušei, jog niekas taip nelaiko telefono??

Jei pamiršot, kodėl niekas, įskaitant mane ir Tave, iki šiol nenori garsiai kalbėti apie Savižudžių būrį – sveikinu. Geresni filmai sugebėjo užmarštin paskandinti šį kinematinį nesusipratimą. Bet… Norint suprasti, iš kokio radioktyvaus molio buvo perlipdytas apžvelgiamas tęsinys, turim dekonstruoti ir prisiminti jo absurdiškai lėkštą pirmtaką bei visas jo padarytas nuodėmes.

Pirmiausiai apie gerus originaliojo Savižudžių būrys komponentus, kad nebūtų viskas taip negatyvu: Jai Courtney, tas bičas su australišku akcentu, kurio super galia (?) yra bumerangų mėtymas ir kurio pristatomoji (banko apiplėšimo) scena (su Flash’u) buvo pačio Zack Snyder’io surežisuota. Kad ir kiek visų dėmesys buvo sukoncentruotas į metodinio aktoriaus ribas “laužančio” Jared Leto Džokerį, Jai Courtney dėl mūsų pramogos, vardan meno (!), cigaretes į save nugesinėjo ir šlamštė grybukus…

Telaimina jį Dievas – kad ir kokiais greičiais Holivudas visus tokius aktorius prastiems filmams sueikvos.


Stilistiškai Savižudžių būrys yra, na, stiliovas. Supirkti visi populiariausi, brangiausi popso-roko gabalai. Michael Bay lygio pirotechnika. Herojų kostiumai, scenų butaforijos Holivudo standarto. Čia ir Will’as Smith’as yra, ir jis daro tai, ką daro visi geri aktoriai – jie žengia į ekranus ir leidžia mums, žiūrovams, pasimiršti į kokią šik*****lę-filmą teko žiūrėti prieš porą minučių.

Kad jau apie tai prakalbom… Štai kodėl Savižudžių būrys yra mūsų laikų Superman IV: The Quest for Peace (1987). Arba visiškas nesusipratimas. Visų pirma: ką čia veikia Džokeris? Jis atrodo, kaip “Insane Clown Posse” pasirodymo teroristinį išpuolį išgyvenusi Riff Raff’o (Amerikiečių reperio) kopija. Jo siužetinė linija atrodo per prievartą įgrūsta. Išėmus visas scenas, filmas nieko nepraranda. Tik Jared’o Leto pasirodymą, primenantį 2000-ųjų Marilyn Manson’ą, kuris ir tai šiam talentingui aktoriui neatnešė nieko gero.

Tikriausiai blogiausias dalykas apie Savižudžių būrį yra scenarijus ir jo post-production’as. Visas filmas atsiduoda prakaitu projekto, kuris pernelyg stengiasi būti Marvel filmu. Žinoma, lengva “stumti” ant David Ayer’io, kuris surežisavo ir parašė scenarijų, kad filmo siužetinė linija yra tiek pat įtraukianti ar logiška, kiek ir kiekvieno bare sutikto draugo pasakojimas po keturių alaus (o tu vis dar blaivas): pagrindinių anti-herojų priešistorės, talentai per dažnai pasikartoja (Will’o Smith’o personažo yra parodomos mažiausiai tris kartus), pagrindinis blogiukas filme atrodo nulipęs nuo Mumijos (1999) filmavimo aikštelės, o pati filmo nuotaika tarsi bipoliniu sutrikimu serganti – tarsi nori būti realistiškas ir rimtas, kaip ir dar vienas “sėkmingo” filmo idealas Betmenas prieš Supermeną (2016), bet tuo pačiu nenori?

Koks geresnis būdas atpirki savo nuodėmes, nei pasirinkti su žemėmis sumaišytą, nei vieno sveiko proto režisieriaus nenorimą projektą, kur rizika, susukti prastesnį filmą nei Savižudžių būrys, tiesiog neegzistuoja?

Geriausiai filmo prastą pastatymą įrodanti scena yra kuomet pliušiniams vienaragiams fetišą slepiantis Kapitonas Boomerang’as palieka visus, kad kitoje scenoje, visai Savižudžių komandai sulėtintai žygiuojant, jis be jokio paaiškinimo, priežasties – tuo labiau entuziazmo, sugrįžtų ir prisijungtų prie labai kietos slow-mo eisenos mirties link.

Filme tokių scenarijaus spragų apstu, bet tik tiek yra nenukentėjusių smegenų ląstelių, kad dar ir jas, po viso filmo, eikvotum bandant logiškai paaiškinti tokius momentus.


Mes DFCite tikim, jog nei vienas sveiko proto režisierius savo jėgomis, savo noru nestatytų ir nerodytų visam pasauliui tokių filmų-katastrofų, kaip Savižudžių būrys, Supermenas 4 ar Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas (2018), jei visko nekontroliuotų kino studijos ir jų pinigais aptekę vadybininkai.

Kaip ir su Super Mario Bros. (1993) prodiusavimo legenda, prireikė vos kelių pelės paspaudimų, jog sužinotumėm, kodėl Savižudžių būrys yra panašesnis į filmą, bandantį atitraukti visų dėmesį nuo besivystančios masinės konspiracijos teorijos plėtojimo, nei į pirmąjį trailer’į (apačioje).

Štai kokia eiga ir kaip viskas susiklostė: Warner Bros peržiūrėjo pirmąjį Savižudžių būrys “kirpimą”. Kaip ir trailer’is, jis buvo labiau fokusuotas į Džokerį, buvo rimtesnis, tamsesnis. Visi buvo patenkinti. Tuomet buvo išleistas pamišėliškai sėkmingas antrasis trailer’is su Queen’sų “Bohemian Rhapsody”.

Warner Bros kostiumuočiai, pamatę, jog šis trailer’is – daug linksmesnis, gyvesnis, čia ir visiems patinkantys Queen’sai užgroja – žiūrovams labiau prie širdies, nusprendžia perkonstruoti kaip ir gatavą filmą. Studija (“Trailer Park“), atsakinga už populiariojo trailer’io sumontavimą, yra pasamdoma tą pačią energiją pritaikyti per naują montuojant originaliąją Savižudžių būrys versiją. Blogiausia – Jared’o Leto Džokeris čia turėjo gan storą siužetinę liniją. Kadangi filmas buvo tiek pat linksmas, kiek ir Betmeno dienoraštis, beveik visos scenos su Džokeriu buvo iškirptos. “Snyder’io” Savižudžių būrys versijoje Džokeris išstumia Harley Quinn iš lėktuvo. Galutinėje versijoje, panašesnėje į Chris Elliot’o “rankelės” apipjaustytą žydišką penį – ji iškrenta pati.

Tikriausiai yra dar milijonas priežasčių (pvz., per 9 savaites “išgimdytas” scenarijus), kodėl šis kinematinis “Frankenšteinas” tapo milžinišku nusivylimu visiems, išskyrus cigarus čiunkiančius Warner Bros. studijos vadeivas.

Kad jau susipažinom ir prisiminėm, apie kokį gražiai liepsnojantį nuolaužų rinkinį eina kalba, žvilgtelkim į jo taip visų šlovinamą tęsinį.

Iš klaidų pasimokėm – bandom dar kartą?

Užbėgus įvykiams už akių, pripažinsiu, jog Savižudžių būrys. Mobilizacija yra dėmesio vertas tęsinys. Visa tai, kuo norėjo būti David Ayer’io (režisierius) juosta, nuo kurios – visai nenuostabu, net ir jis bandė savo vardą “nutrinti” (“tai ne mano filmas,” bičas atgailavo). Bet kaip mes atsidūrėme čia, su dar vienu Savižudžių būrys filmu?

Kad Mobilizacija išvis egzistuoja, ir dar sveikai kuoktelėjusio-vizionieriaus James Gunn’o rankose, visiems geriau žinomo dėl Guardians of the Galaxy filmų – yra kažkoks planetų susiformavimo, Siksto Madonos apsireiškimo (visai kaip Felinio La Dolce Vita) kombinacijos stebuklas.

Daugiau nei prieš tris metus Gunn’as buvo mūsų dienų Holivudo Francis Ford Coppola (Šių dienų apokalipsė (1979), Krikštatėvis trilogija): visos didžiosios studijos jo geidė, Marvel’is vos ne visišką kūrybinę laisvę – užsitarnautą – žmogui davė. Tuomet kažkas “atkasė” jo ankstesnių dienų Twitter’io pasisakymus – nuo juokelių apie Holokaustą iki pedofilijos. “Kortų namelis”, kurio viršuje Gunn’as karaliavo – greitai subyrėjo.

“Ištikimieji” Marvel ir Disnėjus nesistengė ginti savo bičo – paprasčiausiai atsisakė toliau bendradarbiauti, (metaforiškai) pastūmė jį “po ratais” ir nubraukė jo vardą nuo Guardians of the Galaxy 3. Holivudo “tremtiniai”, Woody Allen’as ir Roman Polanskis, atrodo, išskėstom rankom laukė naujo, cancel’into režisieriaus savo gretose…

Tada įvyko kai kas įdomaus: po trumpo atgailavimo viso interneto akivaizdoje, apsukrioji Warner Bros studija, metų metus nesėkmingai bandanti konkuruoti su Marvel’iu, priėmė James Gunn’ą po savo sparneliu ir suteikė progą ne tik pasirinkti bet kurį DC visatos projektą naujam filmui, bet tuo pačiu – nusiųsti nuo šio režisieriaus nusisukusiai Marvel studijai milžinišką “fuck you”.

Jau po metų Gunn’as filmavo (kol kas) absurdiškiausią šių metų juostą – Savižudžių būrys. Mobilizacija – o ir Marvel susiprato duoti režisieriui antrą šansą, po to, kai Guardians of the Galaxy chebra suvienijo jėgas bei pradėjo viešai reikalauti režisieriaus sugrąžinimo į 2023-iais pasirodantį tęsinį (jei dar būsime gyvi).

Koks geresnis būdas atpirki savo nuodėmes, nei pasirinkti su žemėmis sumaišytą, nei vieno sveiko proto režisieriaus nenorimą projektą, kur rizika, susukti prastesnį filmą nei Savižudžių būrys tiesiog neegzistuoja?

Žinant šiuos faktus, nesistebėjau, jog Savižudžių būrys. Mobilizacija yra Guardians of the Galaxy filmų formulė – bajeris, bajeris, veiksmas, veiksmas – įvilkta į lateksinį, apdulkėjusį Suicide Squad kostiumą. Tai nei komplimentas, nei įžeidimas. Jei linksmai praleidai laiką žiūrėdamas pastaruosius Guardians of the Galaxy filmus, Mobilizacija “nuslįs” tavo receptoriais kaip šaltas bokalas alaus liepsnojančią vasaros dieną. Plius, filmas amžiaus reitinge pakilo vienu laipteliu aukščiau (N-16) – už tą patį skatiką mažiau cenzūruoto nešvankumo bei kruvino žiaurumo gaunam. Valio!

Peržiūrėjus Mobilizacija, ilgą laiką iš galvos negalėjau išmesti Šnipų vaikučių (2001) filme pasirodančių “pirštuotų” pakalikų, kurie iki šios dienos apsilanko kas antrame mano košmare. Tam pačiam filme (vaikams) pagrindinis blogiukas, Alexander’is Minion’as, atrodo kaip Černobylio katastrofą išgyvenusi auka. Bet kai tau trylika, o artimiausias dalykas rimtam super herojų filmui yra X-Men’ai (2000) ir visi skirtingai “suderinti” 90-ųjų Betmeno filmai, tokie dalykai mažiausiai rūpi.

Todėl, jau po pirmų 13-os įžanginių minučių – bičas, kurio super galia telekineze valdomos rankos; mūšio lauke greitai “užsilenkiantys” anti-herojai, Griaustinis tropikuose (2000) B-juostos (skoninga) kinematografija – supratau, jog šis tęsinys bus Gunn’o Gremlinai 2 (1990), o visas filmas Savižudžių būrys tik ant steroidų.

Skirtumas tarp šių dviejų tęsinių tas, jog Joe Dantei (Gremlinai režisieriui) neribota kūrybinė laisvė buvo duota tik dėl to, jog šis pasirašė “visiškai nereikalingo” (jo paties žodžiai) tęsinio filmavimui; kol James Gunn’ui ji buvo suteikta, nes blogiau už 2016-ųjų filmą negalėjo būti – bent tikrai ne šio maestro rankose.

Ir tai (jog režisierius pažįsta savo auditoriją) iš karto pasirodo: Savižudžių būrys. Mobilizacija nebando “įkalti į galvą” kaip viskas veikia ar kada kam nors “lekia galva”. Čia tiesiog tai įvyksta. Bam! Vienam iš pagrindinių (anti)-herojų sprogo galva. Kitas per pirmas minutes nuskęsta ar visai neperspėtai “užverčia” kojas. Aišku, kai Deadpool’as 2016-ais pakeitė visas “žaidimo taisykles”, net ir tokie dalykai mūsų nebestebina kaip anksčiau. Tačiau, tokiems filmams nebūdingas siurprizo elementas James Gunn’o tęsinyje veikia ir išlaiko žiūrovo susidomėjimą.

Taip jau yra su tęsiniais: dažniau nei ne, jie egzistuoja niekieno neprašyti, be jokios paskirties, apart žiūrovo piniginės palengvinimo.

Geriausia – režisierius žino, kaip absurdiška turėti visą šią margaspalvią komiksų visatą, su vienas už kitą kvailesniais herojais-piktadariais, nepasijuokiant iš to. Du naujojo Savižudžių būrio nariai – John’as “You can’t see me, my time is now! ” Cena ir Idris Elba – pasirodo turi vienodas super galias. Grupės lengvai flegmatiškas, bet žymiai spalvingesnis (perkeltine ir tiesiogine prasme) herojus nei pirmojo filmo El Diablo (Jesse Pinkman’as su “Žmogaus fakelo” galiomis) šaudo neoniniais-visa lydančiais polka taškeliais ir atrodo lyg atėjęs iš nepasisekusios Kick-Ass (2010) filmo atrankos. Rykliažmogis realiai yra Thor: Ragnarok (2017) Korg’as, tas akmeninis veikėjas juokingu akcentu – abiems reikia po atskirą filmą.

Kaip ir moderniuose kariniuose žaidimuose, pvz., visi Call of Duty žaidimai, Savižudžių būrys. Mobilizacija savo piktadarius ir siužetinę liniją hiperbolizuoja – visai kaip tą ne ironiškai darė 60-ųjų Bondo filmai. Kažkokioj komunistinėje, labai į Kubą panašioje saloje, į Fidel’io Castro karikatūrą panašus diktatorius perima visos salos kontrolę. Toje saloje gyvena pamišęs, Džosefo Mengelės “wanna-be” super-genijus, kuriam iš galvos styro švirkštai. Žinoma, šioje saloje vyksta Šiaurės Korėjos lygio slapti, visos žmonijos dominaciją garantuojantys eksperimentai, kurių sutrukdymui ir yra pasiunčiami mūsų Savižudžiai, prie kurių dar ir Harley Quinn prisijungia.

Jei perskaičius visa tai Jūsų nenupurtė smagūs šiurpuliukai, filmo kulminacinė dvikova prieš absurdiško Godzilos dydžio jūrų žvaigždę (Starro), vieną pirmųjų “Teisingumo lygos” superpiktadarių, pasirūpins, jog neišeitum iš kino salės nepasitenkinęs Savižudžių būrys. Mobilizacija sveikai perspaustu, komiksų skaitytojams pažįstamu kvailumu.

Pabandykit įsivaizduoti, kaip reikėjo įpiršti šio scenarijaus “visa griaunantį” blogį (“na, tai milžiniškas čiuptuvas su minčių kontrolės galiomis? Jį neturėtų būti sunku sumodeliuoti. O ir mokėti milžiniškas šaibas Christian Bale’ui už svorio prisiauginimą nereikės! “) studijos vadeivoms bei dėl Betmeno kunilingo gebėjimų (pasirodo, DC super herojai “nesileidžia žemyn”) vis dar besiginčijantiems finansuotojams.

New York Times savo apžvalgoje labai taikliai pataikė, jog tiek vienas, tiek kitas Savižudžių būrys savo formule yra labai panašus į Roberto Aldrich’o anti-autoritarinę juostą Purvinas tuzinas (1967).

Kaip režisierius pats savo juostą tuomet apibūdino, tai pasakojimas apie “X numerį žmonių, bandančių nusigauti nuo taško A į tašką B, tuo pačiu išgyvenant”. Pridėk lengvai cinišką filmo toną, amerikietiško kino tiekiamą “kiekvienas esam išskirtinis, savotiškai unikalus” idealogiją ir vienas už kitą labiau egoistiškesnio anti-herojaus filmo gale įvykstantis susibičiuliavimas pasidaro iš tolo nuspėjamas… (kažkur ten ir analogiją filmų kūrimo procesui galima rasti)

Aišku, tai labiau pastebėjimas įdomumo labui, nei snobiška kritika dėl veiksmingos formulės sėkmingo panaudojimo. Visai kaip ir filmo lengva Amerikos (karinių) “netyčiukų” pirštu pagrūmojanti moralizacija, pompastiškas Savižudžių būrys. Mobilizacija brutalumas, esantis tame pačiame lygyje kaip ir komediškai kruvinų Mortal Kombat žaidimų, čia tėra kalėdiniai papuošimai ir taip nemažai sutalpinusiai – iš numirusių prikelti visų nurašytą anti-herojų frančizę sugebėjusiai režisieriaus vizijai. Bet kol “plaukai paleisti”, patrankos paruoštos – kodėl gi ne?

Verdiktas

Taip jau yra su tęsiniais: dažniau nei ne, jie egzistuoja niekieno neprašyti, be jokios paskirties, apart žiūrovo piniginės palengvinimo. Coppola nenorėjo filmuoti dar vieno Krikštatėvis filmo. Joe Dantė nenorėjo filmuoti antro Gremlinų filmo. Panašių istorijų yra daugiau nei turėtų būti.

Kai kada tęsiniai nusveria besilaužančių režisierių optimistiškiausius lūkesčius (pvz., pastarieji du filmai), kitais – liekam su įrodymu, kodėl tęsinių konstravimas tam tikrais atvejais turėtų būti draudžiamas įstatymo (ane, Kosminis Krepšinis: Nauja era ?). Bet kuriuo atveju, džiūgausim ar rašysim peticijas, dėl Džokeris (2019) tęsinio esam užtikrinti.

Dar iki dabar prisimenu savo reakciją pirmą kartą išvydus Kruvinos skerdynės Teksase 2 (1986), kurio pirmtako plakatas sugebėjo pereiti nuo baisiausio dalyko matyto gyvenime iki Breakfast Club (1985) parodijos. Jei matei tiek pirmą, tiek antrą filmą, žinai, jog skirtumas tarp šių (tono) vis dar iki šiol glumina ne vieną kinomaną.

Jei antrąjį 50 Shades of Grey (2017) paverstum N-18 siaubeku (tarkim Hounds of Love (2016)), tikėtumeisi (geriausiu atveju) salės gale iki “trečios bazės” nusigauti, o galiausiai išeitum nieko nepešęs, tik su mini-anafilaksinį šoką patyrusia, persigandusia pana ir smagiai nustebinusiu siaubeku atminty – gautum kažką panašaus, ką tuomet mano smegenys bandė suvirškinti Kruvinos skerdynės Teksase tęsinio metu.

Tęsinys nustebino, padalino auditoriją į dvi priešingų nuomonių barikadas, o režisierius, Tobe Hooper’is, kaip sakė taip ir padarė: nevyniojo tos pačios, pirmą kartą turtus atnešusią formulę aplink naują scenarijų. Panašia kinematine anarchija atsiduoda ir Sam Raimi Piktieji numirėliai tęsiniai, kurie, kaip ir Kruvinos skerdynės Teksase 2, tuomet veikė kaip stilinga, neribotu biudžetu besidžiaugianti meta-satyra siaubo filmų industrijos absurdiškumui pajuokti.

Labiau su kompiuteriniais žaidimais susipažinusiems žiūrovams turėtų būti nesvetima Saints Row pastarųjų žaidimų analogija, iš vienos pusės puikiai atspindinti, kokia yra pozityvioji niekieno nereikalautų tęsinių pusė: kaip DC filmai bandė varžytis dėl tos pačios auditorijos su Marvel filmais, taip ir Saints Row žaidimai ilgus metus bandė koja-kojon tapti lygiaverčiu Grand Theft Auto konkurentu.

Niekieno nuostabai, kad ir koks linksmas ar licenzijuotom Kanye West’o dainom papuoštas buvo Saints Row: The Third, kiekvieno save gerbiančio žaidėjo kolekcijoje egzistuojantis GTA visa koja realistiškumu lenkė savo “wanna-be” klonus, įskaitant ir pastarąjį.

Tuomet, 2013-aisiais ketvirtajam serijos į beprasmį realizmą spjoviusiam žaidimui padarius visišką 180° – arba: “velniop tą tikroviškumą, juk esam prakeiktas kompiuterinis žaidimas!” – Saints Row pagaliau išlindo iš Didžiojo Kanjono didumo GTA šešėlio. Ir nuo to žaidimo autoriams buvo tik geriau: tęsiniai vis absurdiškėjo, tuo pačiu – tapo žymiai įdomesni ir pagaliau savu identitetu galėjo džiaugtis.

Grįžtant prie Savižudžių būrys. Mobilizacija : šis linksmas tęsinys nepadaro nieko naujo ar pernelyg išradingo, kad DC filmų visatoje atstotų naują standartą. Gal ir neatperka tų skausmingų valandų ir €6 sugaištų originaliojo Savižudžių būrys patirties metu. Bet bent parodo kokio filmo tikėjomės prieš penkerius metus. Kaip ir pastarojo pavyzdžio atveju, didžiausias šio tęsinio nuopelnas yra turimo turinio absurdiškumo sveikintinas išnaudojimas, vietoj to, kad būtų (dar kartą) bandomas atkurti Marvel filmų receptas.

Kad ir kaip bebūtų, ar DC chebra pasimokė iš savo klaidų – ar šis tęsinys nebuvo tik laimingas “netyčiukas” – sužinosime Savižudžiams ateityje susivienijus dar vienam kamikadziškam pasispardymui. Baisesnės baigties, nei tos, su kuria amžiams turi sugyventi pirmoji komanda, įsivaizduoti negaliu.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 35

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų