Esat susipažinę su begalybės beždžionių teorema? Na, žinot: jei prie rašomosios mašinėlės pasodinsi šimpanzę ir priversi ją daužyti klavišus, anksčiau ar vėliau viena iš jų pagimdys pilnutėlį, tobulai atkartotą Šekspyro veikalą, nors ir patį „Hamletą“. Įdomi teorema, kuri tampa dar įdomesnė, kai (beveik) kiekvieno moksleivio nekenčiamiausią dramaturgą sukeiti vietomis su reddit’o talentingiausiais reperiais-troliais, JPEGMAFIA bei Danny Brown’u.
Minutei pamiršk, jog šimpanzės moka tik krykštauti ir svaidytis fekalijomis, ir palaužyki makaulę kartu su manim: kiek šviesmečių „Ableton“ maigymo, eksperimentavimo su syntikais ir kitais muzikiniais pribumbasais bezdžioniukams reiktų, kad nepriekaištingai atkartotų Scaring the Hoes albumo garsus? Ar tai išvis realu?
Neturintiems žalio supratimo, kodėl pasirinkom rašyti apie albumą, kurio (beveik) tobulai suderinta kakofonija gali bet kuriam pensininkui virš 80-ies sukelti miokardo infarktą, o ne, tarkim, apie melancholiškai depresišką (kaip visada), naują Lana Del Rey LP Did You Know That There’s a Tunnel Under Ocean Blvd ar Boygenius, muzikančių Julien Baker’ės, Phoebe Bridgers bei Lucy Dacus to pačio pavadinimo grupės sugrįžimą netikėto albumo pavidalu – tam yra kelios priežastys.
Tačiau pagrindinė yra ši: tokios koloboracijos – kaip ir Kanye West’o apsilankymas „InfoWars“ laidoje ar Olimpinės žaidynės – įvyksta ne dažnai. Pamenate tą momentą, kai internetas nuo paauglių spiegimo patyrė trumpą jungimą, pasirodžius Billie Eilish „Bad Guy“ su Bieberio vokalu? Ar pajėgas sujungus visų reperių mėgstamiausiam reperiui MF Doom’ui ir sample’inimo karaliui Madlib (albumas, kurio pavadinimą ir rolę muzikologijoje turėtų mokinti vidurinėje šalia TPAB bei My Beautiful Dark Twisted Fantasy – Madvillainy)? Todėl bendram projektui į vieną kambarį subėgus hip-hop’o alfai ir omegai, iš panašaus molio drėbtiems (stilistiškai) broliams – negali nepaklausyti, kokią fiestą jiedu paruošė.
Sumeluočiau sakydamas, jog pirmas įspūdis paklausius prieš 2 savaites interneto platybėse „nukritusį“ singlą „Lean Beef Patty“ buvo įsimintinas. Melodijoje paskendę Danny Brown vokalai, o kur dar iš visų pusių kalantys, chaotiški, vienas ant kito „lipantys“ efektai. Arba: kažkas, ko niekada neišgirsi (Lietuvos) radijuje, kol už jo valdymo pulto sėdės deguonimi kvėpuojantys individai.
Bet paklausykit štai ko: sugrįžus prie šio gabalo pagaliau pasirodžius albumui, su pašlifuotu mixavimu ties Danny Brown nukvakusiai nuostabiu solo, supratau, ką JPEGMAFIA bando padaryti. Nežinau ar tam padaryti prireikė 4 espresso puodelių (greitissss!), ar paprasčiausiai išgirsti likusį LP, kuris ir toliau sėkmingai laužė visus įsitikinimus bei dogmas, laikytas šventomis – panašiai kaip tą praėjusiais metais darė 7 Oskarus namo parsigabenęs, absurdiškasis „Everything Everywhere All at Once“, tikriausiai pirmas hiperaktyvus filmas, sugebėjęs apčiuopti, kuo ypatingas yra šis Interneto eros laikotarpis, kuriame visi esame įstrigę. Į ką rimus vietoj molotov’ų naudojantis JPEGMAFIA tiesiog atsakytų „Fuck Elon Musk“, Brown’ui pritariant su projektą deramai susumuojančiu: „How the fuck we supposed to make monеy off this shit?“
Nesusidūrusiems su „Scaring the Hoes“ fraze, tikriausiai geriausias būdas apibūdinti šį reiškinį yra vidury tūso išjungti kad ir kokie nepriekaištingi beat’ai kambaryje vertė judinti sėdimąsias ir užleisti kažką itin keisto, tarkim 100 gecs ar Cannibal Corpse, kas pradeda atbaidyti visas moteriškos lyties atstoves, nelinkusias į death metalą bei satanistinį BDSM’ą. Tada vienas iš tavo bičų duoda tau per ausį ir sako „valint nuo AUX’o, nes gąsdini panas“. Tam pačiam eksperimentui, žinoma, tinka ir beveik visi takeliai iš Scaring the Hoes albumo, kurio pristatomieji du gabalai – „Lean Beef Patty“ bei „SCARING THE HOES“, su genialiu, priklausomybę varančiu ritmu bei smaugiamu, tarsi mirties pataluose dejuojančiu saksofonu – puikiai apibūdina, ko galima tikėtis iš likusios produkcijos.
Kad visiems būtų paprasčiau, pradėsiu nuo dalykų, kurie daugelį nuo albumo atbaidys kaip prancūziško pelėsinio sūrio aromatas. Pirmą kartą atsitiktinai įsijungus „Garbage Pale Kids“ – ketvirtą LP dainą, kuri prasideda su retro kompiuterinio žaidimo garso efektais (tikriausiai 1981-ųjų „Donkey Kong“?), estafetę tęsiant japoniškam vaikų skandavimui, kuris iki pat finalinės dainos dalies skamba kartu su atlikėjų repavimu – maniau, jog mano kompiuterį apsėdo piktas virusas, per (laidines) ausines persidavęs tiesiai į smegeninę. Kaip ir su „Orange Juice Jones“ ar „Fentanyl Tester“, pirmas įspūdis buvo senas geras „WTF??“ Tarytum dviejų suaugusių, repuojančių bičų būtum maitinamas kūdikių tyrele, azijiečių vaikams fone skanduojant kažką necenzūrinio.
Tačiau po antro, trečio, gal net ir ketvirto perklausymo, kiekvieną kartą atkoduojant vis daugiau ir daugiau Danny Brown’o eilučių, supratau, kad problema ne garsų kakofonijoje ar JPEGMafia produkcijoje, kuri, vėliau išsiaiškinau, niekuomet ir nesikeitė – problema buvo mano nesuterštoje, konformistinėje skonių paletėje.
Kaip ir kiekvienas baltaodis hip-hop’o klausytojas, fanatiškai dievinu bet ką prie ko prisiliečia didelio išprusimo nereikalaujantis Kendrick Lamar’as ar Ye, o kai jaučiuosi drąsesnis įsijungiu kažką iš Tyler, The Creator repertuaro (nors vis dar nesuprantu, kaip ir daugelio visatos dėsnių, kuo jis ypatingas). Paleisk bet kurį iš šių atlikėjų vakarėlio įkarštyje ir galimai pakelsi kambario temperatūrą keliais laipsniais. Kol tuo tarpu, yra natūralu jaustis nesmagiai, kai kažko nesupranti (algebra, kvantinė mechanika, kontraceptikai) ir dėl tavo muzikinio pasirinkimo vakarėlis pavirto į sausage fest’ą…
Ką bandau pasakyti: didžioji dalis Scaring the Hoes malonumo slypi bandyme susigyventi su melodijomis, kad ir kokios nurautos jos bebūtų. Tik n-tąjį kartą beklausant „Garbage Pale Kids“ pradėjau IŠ TIKRŲJŲ girdėti tą netikėtą, purviną gitaros riff’ą dainai įpusėjus. Kol „Orange Juice Jones“, tuo tarpu, su savo angelišku soul’o sample’u, duodančiu Danny Brown’ui pakankamai erdvės pademonstruoti savo unikalų, vos ne animacinį skambesį, iš „ar kažkur skamba pamirštas Youtube tab’as?“ įspūdžio transformavosi į vieną iš albumo favoritų.
Prie to galimai prisideda ir vienas už kitą juokingesnių eilučių išgirdimas – vis dėl to, kalbam apie vyruką (a.k.a. aderolio admirolą), kuris savo debiutiniame albume XXX (2011) vieną iš dainų startuoja žodžiais: „Sent ya bitch a dick pic and now she need glasses“, o kiek vėliau, tikriausiai tamsiausiame savo projekte Atrocity Exhibition (2018), „žodžių spjaudymo“ žaidime galynėjasi su industrijos sunkiasvoriais Lamar’u, Earl Sweatshirt bei Ab-Soul’u. Kad geriau suprastumėte, apie kokio kalibro rimus aš čia kalbu, štai keli Scaring the Hoes favoritai (atsitiktine tvarka):
„I wanna rock right now, hitting whippets and eating halal.“
„If you on your period call me Moses, ‘cuz I’m about to spread that Red Sea.“
„Sit on my face I wanna speak in tongues.“
„I’m a big dog like Marmaduke.“
Kalbant apie labiau prieinamas dainas, tarkim „Burfict!“, kuri vieną dieną, bevaikštant parke, privertė mano kūną judėti lyg Tetrio figūrą, ir kuri atstotų nerealiausią „WWE“ ėjimo iki ringo lydimąją dainą – negali nesutikti, jog visa tai neskamba, kaip TikTok’o eros Madvillainy. Du bičai, besidalinantys tuo pačiu internetiniu humoru bei suvokimu, jog jų muzika egzistuoja mainstream’o paraštėje ir albumų pardavimai niekuomet neatsipirks, paprasčiausiai darantys, ką moka geriausiai.
Jie nesivaržo tarpusavy, vietoj to – lyg nesuprasti, beprotiškai kūrybingi cheminiai elementai, jie papildo vienas kitą būdais, suprantamais tik gerai įsiklausius į tokius gabalus, kaip „Fentanyl Tester“ su visuomet nuotaiką pakeliančiu Kelis – „Milkshake“ („My milkshake brings all the boys to the yard / And they’re like…“ ♫) sample’u ar „Kingdom Hearts Key“ (vienintelės LP dainos, į standartinį duetą įmaišančios jaunąjį, vos aštuoniolika turintį atlikėją redveil, kuris nors ir neturi išskirtinio skambesio (kol kas), kaip pastarieji, bet pakankamai neblogai už save pastovi, turint omeny amžiaus bei patirties bagažo skirtumus).
Nors tai tikriausiai rūpės tik muzikos inžinieriams, nerd’ams bei tėvų namų rūsiuose kerpėjantiems individams, žinantiems skirtumą tarp MP3, AAC ir WAV audio formatų – tikriausiai vienas įspūdingiausių šio albumo pasiekimų yra JPEGMAFIA pasirinkimas viską suprodiusuoti naudojant tik savotiška legenda sample’inimo pasaulyje tapusį SP-404. Man, kaip apie video žaidimų muziką besidominčiam piliečiui, visada žavėjo, kai koks nors kompozitorius nuspręsdavo limituoti save praėjusių laikų technologijomis; pajausti su kokiais iššūkiais susidūrė jų dievukai.
Ką būtent su Scaring the Hoes albumu ir padarė JPEGMAFIA, praleidus beveik metus laiko žiūrint į prašmatniai atrodantį 90-ųjų skaičiuotuvą ir „savo mėgstamiausią reperį“ (jo žodžiai, ne mano), kuris pusę laiko įrašinėjant albumą buvo lengvai įkaušęs, lengvai apsidaužęs, arba kamuojamas panos… Viskas, žinoma, tradiciniame Danny Brown’o stiliuje. Kol dar nepamečiau minties, kuri, klausant albumą, bėga kaip lokomotyvas: tai, jog albumas buvo įrašytas namų sąlygomis, su 90-ųjų įranga ir šiuo metu reabilitacijos centre „atostogomis“ besimėgaujančiu velniškai talentingu alkoholiku, vis dar rauna stogą.
Ir žinot ką? Nesvarbu ar davus šiam JPEGMAFIA ir Danny Brown’o meilės vaisiui šansą išeisit su surauktais veidais, svajojant apie nupoliruotą, tris kartus nugrėbtą Drake’o muziką, kuri yra viskas, kas nėra Scaring the Hoes. Tikrai, nesvarbu. Atvirai, bandymas susipažinti su abiejų atlikėjų muzikiniu repertuaru per šį albumą prilygsta bandymui pamėgti Tarkovskio režisūrą žiūrint „Mirror“ (1975). Arba Rokio filmų seriją pradedant nuo „Rokis V“ (1990).
Iš kitos pusės, stebėti, kaip jaunieji, muzikaliai žingeidūs Gen-Z atstovai supažindina savo tėčius ir mamas su šiuo per visus įmanomus receptorius kalančia chimera buvo vienas smagiausių užsiėmimų per pastarąją savaitę. Neįsivaizduoju, kokia būtų mano tėčio reakcija paleidus „Garbage Pale Kids“, ar kaip baisiai nuo nesuprantamų garsų (japonų kalba, anglų kalba, monstriškas beat’as) jam sukiltų spaudimas; bet vieną vakarą slapčia paleidau Lil Yachty „the BLACK seminole.“ (kurio ingredientų sąraše yra, taip, Pink Floyd’ų „One of These Days“ sample’as) ir jis net antakio nekilstelėjo.
Kas įrodo, kad nesvarbu, kas trečią vasarą iš eilės ant pavadėlio laiko radijo top’us. Nesvarbu ir ar mes visi sutiksim, kad norint ten atsidurti tereikia sumaišyti hip-hop’ą su R&B, kaip tą metai iš metų sėkmingai daro Weeknd’as ir Drake’as. Kas yra svarbu, tai jog po šia saule vis dar yra porelė talento bei beprotiškumo nepašykštėtų reperių, kuriems už komercinę sėkmė yra svarbiau kurti dar negirdėtas garsų kombinacijas. Kad ir kokios jos velnioniškos ar gąsdinančios panas bebūtų.
