fbpx
rytis zemkauskas; dfcitas; interviu;

Šnekučiuojamės: Rytis Zemkauskas

Šio žmogaus nereikia pristatinėti: televizijos laidų vedėjas, žurnalistas, dokumentaras, literatas, režisierius, scenaristas, rašytojas, prodiuseris, garsintojas… Vieni jį žino kaip “snobo kino tėvelį”, kiti – dėl jo pomėgio išeiti pasivaikščioti su žinomais visuomenės veikėjais, savo prodiusuojamoje laidoje “Pasivaikščiojimai”. Taip, tas pats, vienintelis ir nepakartojamas, Rytis Zemkauskas.

Neapsakomai sodraus balso savininkas, daugelį mūsų supažindinęs su geru kinu ir terminu “snobas”: kai panorėjus nueiti į IMDB nebuvo taip paprasta, o internetas buvo prabanga, šis vyriškis kiekvieną savaitę, šaltais vakarais, tarsi šiltai apkamšydavo tave savo skambiu balsu; papasakodavo apie rodomą filmą taip, lyg skaitytų gražiausią pasaką prieš miegą – nesvarbu ar tai buvo “Krikštatėvis” (1972) ar “Avinėlių tylėjimas” (1991).

Gatvėje prasilenkus gal ir neatpažinsit. Tačiau, garantuoju, jog, ne kartą ir ne du, būtent Ryčio balso kelias valandas klausėtės bežiūrint penktadienio filmą per teliką.

Turiu pripažint, buvo keista pagaliau asmeniškai pasišnekėti su “balsu”, kuris, iš dalies, lydėjo mane pro vaikystę. Balsu, kuris, net neabejoju, turėjo įtakos mano beatodairiškai meilei kinui. Ypač, kai aplinkui tave dūzgia šimtai persirengėlių iš įvairiausių TV laidų bei filmų…

Niekad nemaniau, jog pirmasis susitikimas bei susipažinimas su šia iš pažiūros paprasta asmenybe įvyks būtent Comic-Con renginyje: besiklausant Ryčio pasakojimo apie tikėjimą bei dogmas, pro tave praeina dviejų metrų Transformerio replika ar grupelė gyvų numirėlių. Neabejoju, jog žodžio kišenėj neieškantis , kiekvieną žodį permąstantis, Rytis, pažiūrėjęs į šią situaciją iš šono, tik nusijuoktų ir pridurtų: “Nieko čia keisto. Niekada negali žinot, kokių siurprizų gyvenimas tau yra paruošęs.”

Taigi, pristatome mūsų išsamų, “nenugrėbtą”, pokalbį apie kiną, žurnalistiką, #MeToo, literatūrą, augančią per-greitai-tobulėjančių technologijų baimę, Ameriką, su legendinio balso savininku Ryčiu Zemkausku.

Koks jausmas žinoti, jog esi vienas žinomiausių Lietuvos balsų?

Geras jausmas – man patinka. Turiu gerą santykį su šiuo balsu. Dar jis geras tuo, jog tai visai ne mano nuopelnas. Tai yra prigimtiniai dalykai. Aišku, aš stengiausi jį gerinti – rūkiau dvidešimt metų, geriu. Tad stengiuosi, kad jis (žemu tembru) būtų toks sodrus, tolyn tik geryn eitų. Šiaip tai – ne mano nuopelnas. Kadangi tai dovana, aš tuo džiaugiuosi.

Pradedant garsinti filmus, serialus, ar nebuvo laikotarpio, kai tave erzino pačio girdimas balsas?

Niekad to nebuvo. Man visų svarbiausia yra istorija, kurią aš pasakoju skaitydamas tekstą. Man svarbiausią ją perteikti, ištaisyti vertimo klaidas – savo paties ar kitų (jeigu, aišku, pavyksta jas pastebėti). Mano tikslas – auditorijai atnešti kuo geresnę kokybę. Tai man visada yra svarbiausia. O balsas – jis prisitaiko savaime. Man niekada nereikėjo dėl jo stengtis.

rytis zemkauskas; dfcitas; interviu;
Foto autorius: Rūta Giniūnaitė

Besiklausant “Kitokių pasikalbėjimų” su Justinu Jankevičiumi ir Jumis, sužinojau labai įdomų faktą: esat garsinęs pornografiją. Ar yra tekę garsinti keistesnių projektų?

Tai visai nekeista. Pornografija yra labai geras daiktas! Visai nekeista. Ir ten kartais pašneka, kol apsitaria, kaip kas bus…

Kalbant apie keistumą, tai dažniausiai priklauso nuo filmo turinio. Nėra kažkokio stebuklo: garsinimas yra garsinimas. Tai yra diktoriaus darbas ir jame nebūna kažkokių tai ekstremalių situacijų, kur reikėtų išgauti kažką ypatingo.

Yra sunku, kai tenka pačiam daryti kelis balsus: kažkada garsinau “Adamsų Šeimynėlę” (1991) – penki balsai vienu metu. Turi kalbėti per penkis skirtingus personažus: nuo (cypiančiu balseliu) žemiausio iki (baritonu) aukščiausio. Visada pradžioj kosėdavau, nes tik tada gali susidėlioti, reguliuoti, tuos kelis skirtingus registrus (techniškai kalbant). Turinio prasme – nebuvo nieko tokio, kas mane labai šokiruotų.

Klausiu, nes esi ne kartą minėjęs, jog tavo mėgstamiausias garsintas personažas yra Byvis iš “Byvis ir Tešlagalvis”. Pamaniau, jog turėtų būti bent vienas garsintas personažas, įstrigęs atmintin dėl priešingos priežasties.

Kai dirbi tokį darbą – bent kaip aš jį dirbu – stengiesi, kad tą akimirką garsinamas filmas būtų pats mėgstamiausias. Nes kažkam jisai bus labai svarbus. Gal filmas ir kvailas, prastai parašytas, personažas visiška nesamonė – gerai… Bet gal kažkam tai bus to vakaro filmas. Gal net gyvenimo filmas. Ką gali žinoti! Todėl tu turi stengtis padaryti super. Kai aš tą darau – aš tą myliu. O jau paskui aš galiu sakyt, kad tai buvo šlamštas (arba ne).

Kuo mes daugiau suprantam apie save ir pasaulį – tuo mažiau reikės visokių #MeToo, tuo mažiau reikės Snowdeno, tuo mažiau reikės kraštutinių saviraiškos priemonių…

Šiek tiek įmantresnis klausimas: ar dažnai sulauki pašnekovo, kuris pokalbio/diskusijos metu mestų iššūkį tavo idealogijoms bei įsitikinimams? Bežiūrėdamas įvairiausius interviu to nepastebėjau ir susimąsčiau ar dėl to nebus kaltas tavo intelektualiai bauginantis įvaizdis?

Pripažinsiu – turiu tokį įvaizdį. Nes iš tikrųjų tada žmonės stengiasi įžengti į jiems visai nebūdingas sferas. Galvoja, kad jeigu čia mane kalbins, turi pasakyti kažką labai protingo. Tas, aišku, nėra gerai. Man patogiausia ir smagiausia, kai žmogus yra savimi.

Bet, iš tiesų, tu pasakei labai gerą pastabą. Ir ta gera pastaba yra tokia: iš tikrųjų aš mažai kalbinu žmonių, su kuriais labai smarkiai nesutinku. Ir tą dar man reikės padaryti. Ir, man atrodo, kad tu dabar man davei gerą mintį. Ačiū tau už tai.

Esi minėjęs, jog nėra tokio dalyko, kaip “pramoginė žurnalistika”?

Pramoginė žurnalistika – toks dalykas egzistuoja. Tik reikia visa tai suformuluoti tiksliau: yra pramoginė žurnalistika ir tai vis vien bus žurnalistika. Tik ją būtent taip ir reikia apibrėžti. Nėra tokio dalyko kaip infoteinment (angl. žodžių info + entertainment kratinys). Jeigu bent kiek ‘teinmentas – jis yra entertainmentas (pramoga). Jeigu bent kiek medaus yra deguto statinėje – tai jausis. Ir viskas. Negali būti pusiau nėščia…

Tai yra arba fakto žurnalistika, arba pramoginė žurnalistika. Abiem atvejais – žurnalistika, tačiau viena yra fakto, kita – pramoginė. Tą reikia skirti. Jų derinys, mano nuomone, yra nesveikas. Tuo pačiu, klaidinantis visuomenę.

Kaip žurnalistas, gerbiantis savo profesiją ir jos atstovus, tikriausiai esi susipažinęs su tokiais veikėjais kaip Edvardas Snowdenas, Garis Webas ar Vitas Lingys – žmonės, kurie dėl tiesos paaukojo savo gyvenimą. Ar pats, vardan tiesos, sugebėtum tą padaryti?

Dėl žurnalistinio žygdarbio gyvybės aš neaukočiau. Žurnalistika nedaroma žygdarbiais. Nieko nėra brangiau už gyvybę. Nėra jokios idėjos, kuri būtų aukščiau už gyvybę. Šitaip pasakydamas, aš išreiškiu, ką Antanas Mockus, vienas iš mano mokytojų, filosofas ir politikas, yra pasakęs: “La vida es sagrada“. “Gyvenimas yra šventas”. Ir tai aukščiausia – tai brangiausias ir didžiausias mums tekęs turtas. Esu įsitikinęs – tekęs atsitiktinai . Todėl mes jį turime branginti. Todėl aš renkuosi gyvenimą, o ne žurnalistiką – ne profesiją ir ne idėjas. Yra slenksčiai, kurių nereikia peržengti.

Kalbant apie šių veikėjų “žygdarbius”, aš permažai žinau, kad galėčiau visa tai teisingai vertinti. Todėl aš susilaikysiu. Aš labai mėgstu kasdienę, nuobodžią žurnalistiką, laikraščius. Ir visada atsargiai žiūriu į heroizmą.

Matot, heroizmas pasauliui yra atnešęs labai daug bėdų. Visi herojai, didvyriais, gelbėtojai – taip, kartais jie iš tikrųjų yra reikalingi. Nesakau, kad jie nereikalingi… Bet tai yra gan problemiška socialinė laikysena ir vaidmuo. Aišku, būtų gerai, kad mums tokių situacijų iš vis neprireiktų.

Šnekant šia tema: ar turi kokį žurnalistinį autoritetą, idealą? Kuo jis nusipelnė?

Romas Sakadolskis – neseniai miręs lietuvis. Buvęs “Amerikos balso” korespondentas. Vienas iš mano mokytojų. Po to, kai aš jau turėjau 20 metų praktikos, jis mane išmokė, ką aš veikiu.

Per daug nenutolstant nuo žurnalistikos, bet pasislenkant arčiau Holivudo ir kino: kokia Jūsų nuomonė apie visa #MeToo reikalą? Jei neklystu, vienas iš tavo mėgstamiausių kino režisierių yra Romanas Polanskis, kuris labai skaudžiai nudegė per šią Holivudo “raganų medžioklę”.

Esu prieš linčo teismą, “Lyncho praktiką”. #MeToo praktika parodė, kad iš esmės – tai viešas linčiavimas. Todėl aš prieštarauju šiam judėjimui.

Negana to, yra ne viena situacija, kur paaiškėjo, kad situacija yra visiškai ne tokia, kokia buvo teigiama… Bet linčas jau buvo prasidėjęs, laužai jau liepsnojo ir juos sustabdyti yra labai sunku.

Kita vertus – mes tiktai kalbam apie viduržemio jūros civilizacijas. Ir tai tik kelias iš jų! Mes nepažįstam pasaulio, nelabai žinom, kaip jis veikia. Jis yra labai skirtingas – 200 kilometrų nuo čia jis labai skiriasi. Aš nekalbu apie tai, kaip smarkiai jis skiriasi kokioj Kinijoje. Mes neturim žalio supratimo, kaip ten yra.

Tačiau mes galim nujausti, kaip viskas yra Amerikoje ar kai kuriose Europos šalyse. Man atrodo, kad pokyčiai buvo reikalingi, nes visuomenė buvo patriarchalinė – blogąja prasme. Tai veikia pasąmonės lygmenį ir, be jokios abejonės, šitai turi keistis. Ar tai keičiasi dėl #MeToo – aš nežinau.

Bet aš manau, kad pirmiausiai keičiasi per vis didėjantį išsilavinusių žmonių kiekį. Ir sunku yra sustabdyti, tarkim, išsilavinusią moterį, jeigu ji sužinojo savo teises. Be abejo, tas procesas gali būti skausmingas. Bet aš manau, kad visa tai vyksta. Ir tai, ką aš jau dabar matau visuomenėje, yra džiugu. Visuomenė daugiau supranta ir vis daugiau veikia žinodama.

Visos tos patriarchalinės sanklodos atsirado iš baimės – iš labai didelio nežinojimo, iš nesaugumo jausmo. Šeima buvo sudievinta, nes tai labai paprasta: tu apsiginti gali tik tai šeimoje. Ir pasitikėti gali tik šeima. Ji – kaip tvirtovė.

rytis zemkauskas; dfcitas; interviu;

Dabar, deja, tas pasikeitė – žmogus ir vienas gali apsiginti. Šiuolaikinės visuomenės tą įgalina. Viskas keičiasi: šeimos “kontraktas” niekur nedingsta, tik keičiasi jo sąlygos. Dabar mes lygesni dėl to, jog daugiau žinom. Todėl kova su visomis nesąmonėmis yra paremta vienu – švietimu.

Kuo mes daugiau suprantam apie save ir pasaulį – tuo mažiau reikės visokių #MeToo, tuo mažiau reikės Snowdeno, tuo mažiau reikės visokiausių kraštutinių saviraiškos priemonių… Aš jau nekalbu apie revoliucijas, kurios visada yra blogis.

Kalbant apie tokius veikėjus kaip Polanskis – tai visai kitas reikalas. Jis turėjo pedofilijos skandalą, todėl ir nudegė. Tačiau net ir šiuo atveju žmogiškų aistrų pasaulis yra pilkas ir jį labai sunku įrodyti. Mes turim panoptikumą: visuomenę, kurioje, realiai, visi vieni kitus be perstojo filmuoja. Ir tai neįmanoma surinkti įrodymų… Vis tik, nekaltumo prezumpcija turėtų eiti pirmiau. Girdėdami kažką negatyvaus apie kokį tai viešą asmenį ar grupę žmonių, pirmiausiai turėtumėm pagalvoti – ar tikrai?

Aš esu iš tų žmonių, kurie niekados pirma neįtars pikto veikimo ar klastos. Aš save taip auklėju. Aš suprantu, kad aš galiu būti labai naivus. Man ne kartą gyvenime taip yra sakę. Bet klausykit: aš ir esu, kur esu, su savo naivumu. Ir aš linkęs visada galvoti, kad nėra pikto veikimo. Taip pat linkęs galvoti, kad tai galbūt koks nors šmeižtas. Aišku, man nėra ką galvoti apie kokį nors išsigimėlį, kuris iššaudo devyniasdešimt žmonių. Čia man nereikia nieko galvoti. Čia – viskas aišku. Čia yra kas kita.

Visgi, kada kaltinimai yra be įrodymų – o visuomenėje dažnai tokių matome – tai vis vien reikia sustoti ir pagalvoti – ar tikrai? Aš esu įsitikinęs, kad žmogus, su labai retomis išimtimis, vis tik yra geras. Ir netgi tas išsigimėlis, kuris iššaudė labai daug žmonių (ir aš tyčia neminiu jo vardo), yra pasakęs, kad prieš iššaunant pirmąjį šūvį – ir man tai yra vienas svarbiausių dalykų, kuriuos išgirdau – prieš nužudant pirmąjį žmogų, balsas jo viduje šaukė: “nedaryk to”. Net ir jo viduje!

Tiesa, jis vis vien tą padarė. Bet man labai yra svarbu žinoti, jog tas balsas buvo. Tai reiškia, kad net ir jame yra geras žmogus. Tik jis sugebėjo jį užmušti. Pirmiausia užmušti gerą žmogų savyje, tada – kitus. Čia yra labai svarbus dalykas. Mes iš principo esam geri. Visi.

Ne kartą esi kartojęs, jog terminas “snobas” yra geras žodis ir jo nereikia kratytis. Kalbant apie tą tamsiąją snobizmo pusę: ar dažnai gyvenime, filmuose, o gal muzikoje, išsikiša karčioji snobiškumo pusę? Dėl mano požiūrio į super-herojų filmus ne kartą buvau išvadintas snobu (visai kaip Martinas Scorsezė, kuris dar neseniai Marvel filmus atmetė kaip “tikrą kiną”) dėl mano požiūrio į super-herojų filmus (lyginant su meninės pakraipos juostomis) ir aš pilnai suprantu, dėl ko kartais sulaukiu šios užklijuojamos “etiketės”, tačiau negaliu sau padėti…

Aš išsigydžiau nuo šito dalyko. Aš galvoju, kad viskas yra okay. Tu juk nesustabdysi Deivido Lynčo, apie kurį aš, prieš mums susitinkant, kalbėjau priešais auditoriją. Lynčas, iš pirmo žvilgsnio, visiškai komercinėj aplinkoj, padarė visiškai nekomercinį produktą.

Reikia nepamiršti, kad jei geras art-housinis kinas yra sukirptas ne pagal tuos pačius kanonus kaip Holivudas – jis neveikia. Žmonės apie tai net nepagalvoja… Tik jo turinys, dažniausiai, yra visai kitoks; ritmika kita.

Bet jeigu jūs bet kokį art-housinį filmą išnagrinėsit iš struktūrinių pozicijų, tai jūs rasit lyginai tą pačia struktūrinę schemą, kaip ir Holivudo filme. Su sąlyga – jei ir tas, ir tas yra geras. Nes jei nemokšiškai padarytas – nebus struktūrinės schemos, nebus normalu.

Michaelis Hanekė ir tas pats Polanskis (kuris, iš esmės, yra Holivudas), ar netgi iš dalies ir avant-gardinio kino autorius Jonas Mekas – irgi laikėsi tų taisyklių. Tik iš pirmo žvilgsnio pasirodo, kad to nėra. Jie yra užslėpti, šiek tiek kitaip veikia.

Taigi mano prielaida yra tokia: viskas yra vienas ir tas pats, tik mes kalbame skirtingomis kino kalbomis. Ir tą mes dažnai užmirštame. Holivudas puikiai žino, kad gali kalbėti tik ta kalba, kokia tuo metu yra einamiausia – kitaip jie neuždirbs. Todėl jiems nėra prasmės daryti kitaip. Čia tas pats, kas nuėjus į operą reikalauti roko muzikos (nors ir ten kartais to būna). Tu išmoksti kitą kino kalbą – ir tai vėl veikia.

rytis zemkauskas; dfcitas; interviu;

Šioj vietoj neturiu didelio snobizmo. Aš per savo gyvenimą esu prisižiūrėjęs tokių nesamonių… tokių kvailysčių… tokių asmeninių kliedesių, bandymo iškišti už meną. Ir atvirkščiai: aš mielai žiūriu kai kuriuos pavyzdžius, kuriuos padarė Holivudas. Nei vieni geresni už kitus, nei blogesni. Yra talentingi ir netalentingi – ir viskas.

Dar yra “man patiko, man nepatiko”. Čia dar kita kategorija. Man gali pasirodyti visiškai netalentingas, bet vis vien užkabino manyje kažką: ką nors iš vaikystės, ką nors iš giluminių traumų. Užkabino – sėdėjau, žiūrėjau ir verkiau. Man nerūpi, kad jums tai banalu ar juokinga. Na ir kas! O man buvo graudu.

Kadangi pats esi dokumentaras ir šio žanro žinovas: paskutinė dokumentika, kuris jus sužavėjo ir kurią rekomenduojat pažiūrėti visiems?

Mauro Hercės “Dead Slow Ahead” (2015). Yra laivas – didžiulis tankeris – ir jis plaukia pro vandenyną… Viskas. Neįtikėtina estetika. Hercas (dirbęs su puikiais Holivudo režisieriais) dar ir operatorius. Neįtikėtinas spalvų ritmas. Net sunku pasakyti, į ką tai buvo panašu. Gal į Marko Rothko paveikslus. Rekomenduoju. Tarp kitko, labai sunku jį gauti (priduria: Netflixas neturi, o už dyką – negausi).

Pereinant prie literatūros: dažnam interviu pasakojat, jog neturit laiko skaityti…

Neturiu visai! Viena knyga į metus… Baisu, visiškas skurdas. Prie lovos guli rietuvės knygų visom įmanomom kalbom ir aš nieko nesugebu perskaityti. Aš net laikraščio neperskaitau iki galo. Lėktuve kartais suspėji: į Niujorką buvo reisas, suspėjau pusę knygos perskaityt.

Ar su kokiu filmu ar knyga turi ypatingą ryšį?

Labiau tokios muzikos yra. Tik, kadangi aš vienas klausau jos – niekas nesupranta, kaip jos iš viso galima klausyt…

Pavyzdžiui?

Pavyzdžiui, koks nors Thomas Di Leva – švedas, labai keistas, pusiau popsinis su tokia new-age’ine pakraipa.

Tada koks nors… *pamini kažkokį neištariamo vardo, gal Švedų, gal Suomių, atlikėją, kurio, gaila, atrasti nepavyko*. Tada, aišku, Marillion, škotų grupė…

Mano vienas klausimas kaip tik ir buvo apie Marillion!

„Clutching at Straws“, „Script for a Justice“ ir „Fugazi“… Žiauriai geri bičai buvo! Niekas jų nemėgsta: kam užleidžiu mašinoj, niekas nenori to klausyt.

Grįžtant prie pagrindinio klausimo: tai čia apie muziką. O iš literatūros tai man nepraeinantis daiktas – ne nuo vaikystės, bet nuo jaunų dienų – Matsuo Bashō. Tai yra Japonų poetas, (maždaug) atitinka mūsų Renesanso laikus. Jis parašė šią mažytę knygutę, kuri vadinasi “Siauras kelias į vidų” (kurios vis dar nėra lietuviškai).

Iš esmės, tai yra pasakojimas apie keliones po Japoniją, po šalies vidų. Knygos pavadinimas interpretuojamas visom prasmėm: kelionės po šalį ir jo paties, vidinės, kelionės. Pusės dalykų aš ten visiškai nesuprantu, nes tai yra kažkokie “samurajų dalykai”, papročiai, į kuriuos reikia gilintis. Šioj knygelėj kūrybos, duok Dieve, kažkur trisdešimt puslapių; kol komentarai užima kažkur šimtą puslapių. Tai yra labai rimtas vertimas į anglų kalbą. Ir ten aš randu kažkokią ramybę, kažkokius stebuklus. Nors ten nieko labai ypatingo nėra.

Tiesiog man labai patinka haiku. Aš labai vertinu haiku. Aš ir pats bandęs rašyti, tik tą lietuvišką, nes, pagal tikrąjį kanoną, ten turi būti išpildyta keletas normų/kriterijų. Šis Matsuo Bashō kūrinys – man tai laimė.

Ar tekę skaityti kokios nors interaktyvios literatūros? Tarkim, David Foster Wallace‘o “Infinite Jest” ar Mark Z. Danielewskio “House of Leaves”?

Nėra. Tačiau vienas žmogus, kuris tą yra padaręs literatūroje, toks Julio Cortázaras. Jo romanas “Žaidžiame klases” – čia mūsų vaikystės romanas. Beje, jis buvo vedęs lietuvę, Ugnę Karvelis, kuri vėliau atstovavo Lietuvą UNESCO…

Tai štai, Julio Cortázaras, Argentinos rašytojas, padarė tą pirmas. Jis sukūrė šį žanrą. Aišku, iki jo buvo dar James Joyce su “Ulisu”. Kas irgi, iš principo, yra padaryta muzikos kūrinio būdu: kiekvieno skyriaus pradžioj yra fuga – visos temos nuskamba. Knyga, kaip koks labirintas. Taip kad, čia nieko naujo pasauliui. Aš visiems tą patį nuolat aiškinu.

Dabar toks galvos palaužymui: įsivaizduok, jog turi pilną auditoriją švarių, kaip nenaudota paletė, žmonių, kurie nežino mūsų žmonijos istorijos, neskiria gėrio nuo blogio; nežino, kas yra žiaurumas ar meilė. Tavo užduotis: išrinkti tris filmus, kuriuos šiems žmonėms rodytum, taip iš dalies “sulipdant” jų pasaulėžiūrą, nustatant moralės kompasą ir t.t.

Pirmasis filmas – “Migruojantys paukščiai” (2002). Dokumentinis filmas su Bruno Coulais muzika. Tai tiesiog yra filmas apie paukščius, kurie migruoja. Filmas apie meilę. Ten beveik niekas nekalba, tik dainuoja. Nikas Cave‘as atlieka vieną iš kūrinių. Yra liaudies muzikos… Tai, manau, kad šitas neturėtų užteršti sielos.

“Titanikas”..?

Nėra blogas pasiūlymas. Nes čia reikalinga galvoti kiek kitaip.

Aš vis tik tais to neišvengsiu: antras filmas bus Martino Skorsezės “Paskutinis Kristaus gundymas” (1988), pagal Nikos Kazantzakis romaną. Aš neišvengsiu religinės temos. Religija kaip tik ir daro tai – ji apibendrina žmogiškąją patirtį. Ir simboliais aiškina, kaip skirti gėrį nuo blogio. Tam religija ir yra.

Negana to, šitas filmas dar yra labai žemiškas. Ta istorija – labai žemiška ir rizikinga. Prieštarauja dogmoms. Plius, Williamas Deffo žiauriai gerai vaidina. Ir puiki Peter Gabriel muzika. Tiesiog puiki.

Ir Fellinio “Amarcordas” (1973). Tegul bus šitas. Nesu dėl jo visai tikras… Gal reikėtų siūlyti “Kabirijos naktys” (1957). Bet šitas būtų per staigiai. Vis tik lieku prie “Amarcordo”.

Šie trys filmai tiktų viso amžiaus publikai ar labiau subrendusiai, suaugusiai?

Visai. Aš manau, kad nereikia skirstyti žmonių taip. Mes negalim nuspręsti, ką žmonės matys. Mes ir taip sprendžiam, ką mes jiems rodom. Todėl mes negalim spręsti, kam jie pasiruošę, o kam – ne. Turime pasitikėti žmonėmis.

rytis zemkauskas; dfcitas; interviu;
Foto autorius: Šarūnas Mažeika

Ar sutinki, kad dabartinių žmonių susitelkimas yra žiauriai pablogėjęs?

Nesutinku visiškai. Ką tik sėdėjau teatro spektaklyje dvi valandas – nemačiau nei vieno mobilaus telefono įjungto. Nei vienas neišėjo. Jauni žmonės salėj sėdėjo. Kai įdomu, viskas okay. Jei neįdomu – kaip Jūs norit, kad žmonės susitelktų? Padaryk, kad jiems būtų įdomu – jie valandą laiko tavęs klausysis. Padaryk. Kad. Jiems. Būtų. Įdomu… Paprastas atsakymas.

Svajonių pašnekovas?

Kuo toliau, tuo mažiau aš tų svajonių turiu. Pačius gražiausius dalykus man pasako šalia esantys žmonės. Mano jaunesnioji dukra man vis kažką pasako. Tu man pasakei šiandien dalyką. Kiekvienas žmogus, su kuriuo aš susitinku, mane vis kažko išmoko. Būtų įdomu su daug kuo pasišnekėti, bet ar tikrai tai atneš tą rezultatą – aš nežinau. Abejoju tuo.

Na, bet jeigu tektų rinktis – režisierius, haiku rašytojas, muzikantas…

Be abejo, aš norėčiau pabendrauti su Obama. Tai buvo unikalus įvykis pasaulio politikos istorijoje. Prezidentas intelektualas – tikras intelektualas, ne sumeluotas. Pirmasis juodaodis prezidentas ir dar tokioj šaly! Man atrodo, tai būtų įdomus pašnekesys. Aš neatmetu galimybės, jog anksčiau ar vėliau tai įvyks. Jis man daro didelį įspūdį.

Tas faktas, kad jis buvo tokia įspūdinga Amerikos istorijos dalis: jis išsėmė visus įmanomus “aruodus” intelektualiam turiniui ir dėl to jie dabar turi tokį prezidentą. Obama išnaudojo per daug gerojo potencialo. Galėjo pataupyti – galėjo truputį daugiau pasiautėt.

Kažkur internete skaičiau, kad Trumpas galimai vėl laimės rinkimus, nes Amerikai tiesiog patinka šou…

Tai čia mano straipsnis! Aš rašiau labai paprastai: aš žinojau, kad jis bus išrinktas. Taip pat, kaip kad žinojau, kad bus išrinktas Nausėda – tai gerai atrodo per teliką. Hilari atrodė klaikiai! Baikit bajerius.

Kas tave stumia išbandyti savo jėgas kitose kūrybinėse sferose? Tu ir rašai, ir garsini…

Jau daug metų nebegarsinu. Gali parašyt, kad daug metų nebegarsinu. Dabar manęs buvo paprašę padaryti, tai aš padariau keletą “Begėdis” serijų, nes man labai patinka tas serialas.

O grįžtant prie klausimo, tai atsakymas būtų – nuobodybė. Nuobodybė yra vienas iš variklių. Tau nuobodu, tai tu ieškai, kaip prasiblaškyti. Svarbiausia – nesustot. Nesustot ir nenumirt. Tu iš esmės tik tą ir darai. Umberto Echo sako: “kadangi mes negalime išvengti to, kas prieky, tai mes galim ištirpdyti save tūkstančiuose įvykių ir tokiu būdu susimuliuoti savo nemirtingumą.”

Graži citata…

Dažniausiai “gražios” citatos negiliai kabina.

Turi paliesti iki kaulo gelmių?

Teisingai. Negana to, kai tave kas nors paliečia – kas nors tikisi, kad tai bus kažkokie žodžiai, kurių niekada nėra girdėjęs, arba mintis, kuri tave persmelks ir ji bus tokia gili, gili… Ta gili mintis gali būti labai paprasta, kaip alkoholikui, pavyzdžiui. Jam kartais reikia dešimties metų, kad jis suprastų, kad jis negali išgert pirmos taurės… Pirmos taurės jis negali išgerti! Atrodo, du kart du, ar ne? Nė velnio! Dešimt metų trunka, kol supranta kartais. Tai įrodo, kad didieji atradimai, nušvitimai, nekabina iki kol Tu jų neišgyveni savo kailiu. Tik tada jie veikia.

Visa, kas yra gilu, yra labai paprasta. Aš mėgstu kartoti: gelmėj – trys storos, tamsios šaknys. Ten šalta ir nieko įdomaus. Visas grožis – paviršiuje.

Ar yra faktas, kurio daugelis apie tave nežino?

Dabar neprisimenu – kai manęs klausia, aš viską pasakoju. Per daugybę savo interviu esu viską išpasakojęs…

rytis zemkauskas; dfcitas; interviu;

Jokių “skeletų” neslepi spintoje?

Lyg tais ne. Bet būna, kartais, kad ir paties didžiausio nematai. Dramblio nematai… Pas mus (žmones) dažnai būna, kad skeleto spintoj nėra. Vietoj to – dramblys vidury kambario stovi. Ir to nepastebi.

Ar domiesi naujosiomis technologijomis? A.I. (dirbtinis intelektas), kraupiuoju “Deepfake” ir t.t.

Pasaulio istorija mums parodė, kad visos technologijos mums išėjo į naudą. Kol kas pasaulio istorija rodo štai ką: kuo mes daugiau turim technologijų – tuo ilgiau mes gyvenam; tuo geresnė mūsų medicina; tuo mes saugesni ir tuo mažiau pjaunam vienas kitą. Taip kad, man atrodo – viskas į gerą.

Kas dėl visų šitų baimių – chebra, ten batareikos baigsis ir viskas pasibaigs. Mes kiekvieną dieną savo mobilų turim kraut. Kokiom jūs ten technologijom mane gąsdinat… Kad prieš mane sukils robotai? Jis iki manęs nedaeis, nes jam batareikos baigsis ties trečiu aukštu!

Kadangi šis dešimtmetis jau skaičiuoja paskutines dieneles – penki šio dešimtmečio filmai, kuriuos rekomenduotum pamatyt?

Man labai patiko “The Bigger Splash” (2015) – Tilda Swinton ir tas… nu, žodžiu, Voldemorto aktorius. Ten puikūs vaidmenys! Bežiūrint matosi, kad jiems ten faina buvo tą daryti.

Vis dėl to, niekur nedingsi, turiu paminėt Sorentino “Jaunystė” (2015).

Dar man labai patiko filmas apie Evą Sanloraną (“Yves Saint Laurent” (2014)). Žiauriai geras pagrindinis vaidmens atlikėjas, prancūzų aktorius. Biografinis filmas. Paprasčiausiai jis man labai patiko, ką čia bepridursi.

Ką čia iš kino festivalių… Ai, Cristi Puiu “Sieranevada” (2016), rumunų. Šiaip jie turi labai nuostabų kiną. Bet kas šio režisieriaus yra labai gerai.

Paskutinis – “Staying Vertical” (2016). Yra toks Alain Guiraudie. Aš siūlau atkreipti į jį dėmesį. Jis yra gėjus ir kuria filmus tik apie tai. Bet jis yra pirmas režisierius, kuris tikrai pajėgė pakilti iki Dostojevskiško, sakykim, matymo. Su šiuo filmu, čia yra tas atvejis, kai tu tiesiog žiūri juostą apie žmogiškąją dramą. Ir tai yra labai stipru. Nemažai yra jo filmų, kurie man paliko labai didelį įspūdį.

Sakys, “matai kokių čia prisakė” – reiktų kokią komediją, vieną, kitą… “Perfetti Sconosciuti” arba “Tobuli melagiai” (2017). Tik pas mus blogai išvertė Lietuvoje: sconosciuti yra kai sulauki skambučio iš nežinomo numerio. Todėl šitas filmas verčiasi: “tobulai pasislėpe/neatpažįstami”.

Dar ir itališkai gal kalbi?

Aš šneku, tačiau silpnai. Man vis trūksta… Su italais būnant negali išmokt gerai – turi iki pagyvenant su jais išmokti. Jeigu tu blogai moki – jie nekalba su tavim. Ir dar pyksta ant Tavęs! Kol kitose šalyse, jei tu pakalbi jų kalba – jie džiaugiasi. Kažką ne taip itališkai pasakysi, pradės instinktyviai taisyti tave: “Ne taip pasakei, scorretto!” Tada gausi traumą ir, tiesiog, liksi prie anglų kalbos. Visgi šią šalį myliu.

rytis zemkauskas; dfcitas; interviu;

Kiek žinau, nedažnai tenka keliauti savo malonumui?

Tik su darbu. Savo malonumui aš nekeliauju. Iki Balio nuvažiuoti aš neturiu kada. Iki Čilės labai norėjau – neturiu kada… Tai kainuoja daug laiko, pirmiausiai. Apie pinigus čia jau atskira kalba. Tokiai kelionei reikia gero mėnesio. Nes ką ten veiksi trumpai nuskridęs. Jei nori trumpos, geros kelionės – skrisk į Milaną.

Ar dažnai pasitaiko, kad žiūrint TV ar kiną, norisi užsidengti akis, nusisukti, dėl ekrane rodomos ne itin jaukios situacijos?

Dažnai, dažnai. Bet ten būna tokios tikros, gyvenimiškos, situacijos. Tas santykių nejaukumas, kai matai, kad veikėjas tuoj bus priverstas padaryti tą ir aną. Tu matai, kad yra žeminamas. Matai, kad yra pakliuvęs į nepavydėtiną situaciją…

Tarp kitko, mane labai užkabina filmai, kuriuose veikėjai yra praradę galimybę rinktis. Aš negaliu pakęsti jokios formos vergijos ir nelaisvės. Visada labai pergyvenu už žmones, kurie praranda laisvę – visais požiūriais. Aš esu liberalas ta prasme, kad manau, jog mes gimstam laisvi ir turim rūpintis vienas kito laisve.

Gal prisimenat paskutinį filmą ar serialą, kuris privertė nejaukiai pasijausti?

Per dažnai taip būna, jog galėčiau pasakyti. Net ir žiūrint kasdienį teliką taip būna!

Paskutinis klausimas: dėl ko tave žavi kinas?

Iš tikro, tai tas pats kas literatūra. Peteris Greenavėjus, su kuriuo turėjau garbės išgerti vyno, sakė: “kinas dar negimė”. Todėl kinas žavi tuo pačiu aspektu, kuo žavi ir literatūra – gera istorija, geru pasakojimu. Paprasta! Papasakokit man taip, kad aš norėčiau tai girdėti ar matyti. Man visai nesvarbu žanras, ar Oskarą gavo; visai nesvarbu, kiek jiems tai kainavo; visai nesvarbu ar kino aikštelėje aktorius su aktore turėjo #MeToo konfliktą… Visa tai – man dzin.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
SUKURTA ĮRAŠŲ 26

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun