fbpx

Šnekučiuojamės su: Junior-A

Iki pamatant Išgyventi Vasarą (2018) (kurio apžvalgą galite paskaityti čia) „Pasakos” kino teatre, Vilniuje, nenutuokiau, jog 28-erių muzikantas Junior-A egzistuoja: kol mudu su drauge, ištempę ausis, bėgant filmo titrams, klausėmės, kokie nežinomi garsai maloniai kutena mūsų klausos receptorius, aplinkiniai, atrodo, nedavus nei minutėlės filmo suvirškinimui – iš karto bėgo laukan, kas sutraukt ilgai trokštamą cigariuką, kas po kino teatru pasislėpusiame restorane numalšint geriausio Baltijos šalių filmo sukeltą emocinę naštą vyno taure (arba dviem).

Praėjo savaitė iki kol, vieną įprastą vasaros vakarą, atradus atsiųstą nematyto Youtube muzikinio klipo nuorodą su prierašu „Paklausyk!„, antrą kartą gavau išgirsti pažįstamą balsą, ausų būgneliams patikusius sintezatoriaus garsus ir taip (ne)oficialiai susipažinti su Junior-A bei jo Išgyventi Vasarą skambėjusia „paper planes”, kuri dar ir dabar, nepaisant išprievartauto replay mygtuko, karūnuoja tarp mūsų klausomiausių vasaros hitų.

Neilgai trukus, sekė „baby boy”, „Neon”, „Simmah”, „guess you are real”, keliais mėnesiais pavėluotas susijaudinimas, atradus ne per seniausiai išleistą „Superglue” (2019) albumą, kuris tuojau pat užsiėmė sau vietą mano iTunes diskografijoje. Kuo daugiau stebėjausi Junior-A muzikinių klipų išradingu „do-it-yourself” vibe’u, meile VHS estetikai, jo žvejo kepure, tik ir kviečiančia pakalbinti, – tuo artimesnis jaučiausi su šiuo muzikantu, lyg mažesnis brolis, pamažu pradedantis besąlygiškai didžiuotis vyresnėlio pasiekimais.

Nepraėjo nei savaitė po to, kai, tingiai bescrollinant Junior-A Facebook’o puslapyje, aptikau 2018 metais pačio muzikanto parašytą pasakojimą, kurio pirmi sakiniai („I got into a fight, woke up at the local hospital the next day without a clue of where I was or who I was.„) iš karto patraukė akį. Gale įkvepiančios istorijos, kaip koks palinkėjimas „Laimės sausainėlio” viduje, laukė bičiuliškas „nice to meet you”, o po juo – asmeninis el. paštas.

Tai, ką skaitysite apačioje, gavosi gan paprastai: parašėme muzikantui, papasakojome, kaip, planetoms tinkamai susiformavus, (pavėluotai) atradome jo kūrybą ir paprašėme tapti pirmuoju DFCito pašnekovu. Voilà! Jūsų dėmesiui: nuostabusis Junior-A ir įdomiausias interviu, kokį tik skaitėte/klausėte per pastaruosius mėnesius.

Junior-A; dfcitas;

Pradėkim lengvai: Kokios muzikos dabar klausai? Jei, aišku, jos iš vis klausai. Vienam interviu teigei, jog kuriant nori galvą išlaikyti švarią, tad klausai tik senų bokso dokumentikų. Jei jau taip – mėgstamiausias bokso įrašas, kurį rekomenduotum pažiūrėti/paklausyti mūsų skaitytojams?

Dokumentikų nebesiklausau. Muzikos (vis dar) irgi. Prieš porą savaičių palikau ausines pas Pijų studijoje po filmavimo. Nebuvo laiko užklysti jų pasiimti, tad teko po miestą paklaidžioti be distrakcijų. Supratau, kad labai gera tiesiog pasiklausyti miesto, savęs, svetimų pokalbių, pokalbių su savimi… Ilgą laiką nuo savęs bėg(a)u ir tas bėgimas turi daug formų. Tas nuolatinis kažko klausymasis ėmė atrodyti, kaip dar vienas būdas neįsistengti įsiklausyti į save. Tai va.

Tiesa, vakar naktį klausėmės Spotify playlisto „Tender” ir buvo puiku 🙂 smagu kartais “neturėti kontrolės”.

Ką darytum, jei negalėtum kurti muzikos?

Vakar, vidury nakties, sėdint po „King And Mouse” lemputėmis, kalbėjausi apie tai su vienu žmogumi. Atsakiau, kad, ko gero, tapyčiau. Mano tėtis daug tapė. Tiesa, tapančio jo taip niekad ir nepamačiau. Gal knygas rašyčiau. Kažką kurčiau. Kažką, ką žmonės geba kurti vieni. Negaliu nekurti – iškart įsiveliu į kokius nors tamsius reikalus.

Situacija: sužinai, jog neužilgo pakliūsi į negyvenamą salą ir ten praleisi trečdalį savo gyvenimo… Vienas albumas, kurį pasiimtum su savimi (kaip jo, būdamas negyvenamoj saloje, klausytum – nesuk galvos!)

Frank Ocean “Blonde”. Arba The Stone Roses pirmąjį. Tiek vieną, tiek kitą girdėjau begales kartų, bet juos visada gera išgirsti. Daug smagaus priveikta klausant – butų ką atsiminti!

Visą tą laiką – kurkit. Daug, daug kurkit. Nebijokit dainuoti garsiai. Dainuoti daug. Rašyti drąsiai.

Jei kas nors, prieš užgimstant tavo muzikinei personai, Junior-A, ir prieš prasimušant į muzikos industriją, tau būtų pasakęs, jog vieną dieną tavo muzika gros didžiajame ekrane (pvz: „Summer Survivors“), kaip būtum reagavęs? Gal tikėjai/jautei, jog tokia diena išauš?

Man visada atrodė, kad mano muzikoje per daug “veiksmo”. Pačios dainos kaip mini filmai; taip, kad tokia muzika galėtų tapti kažko garso takeliu – nemaniau. Gal reklamos, bet tikrai ne filmo… Buvo tikrai smagu gauti žinutes apie tai, kad filmas nuostabus ir, kad mano dainos ten labai įsipaišo. Smagūs momentai 🙂

Pirmiau gimsta melodija/beat’as ar dainos žodžiai? Ar kada teko parašyti dainos žodžius paruoštai melodijai, tačiau po kurio laiko, pritaikius dainos žodžius – nuspręsti, jog melodija nėra tinkama sukurptiem dainos žodžiam; tuomet per naujo konstruoti beat’ą?

Muzika. Man muzika yra kaip kūrybingumo mankšta. Kasryt atsibundu ir kuriu. Šiandien sekmadienis – ryt prasidės penkta iš penkiolikos rašymo maratono savaičių. Rašau savo debiutinį albumą. Viskas iki šiol buvo EP, atlikta lekiant, norint kažką kažkam įrodyti, daug ko nežinant ir panašiai. Dabar noriu sukurti kažką, kas išties gyvens amžinai.

Aš “nemąstau”, kai rašau žodžius. Tikiu tuo “state of play” fenomenu: kai sugebi taip pasinerti į momentą, kad galiausiai, rodos, viskas tiesiog pasirašo savaime. Galiausiai – sėdi, skaitai ir šypsaisi. Taip gimė beveik visa mano muzika.

Ar vis dar manai, jog Frankas Oceanas yra geriausias dainų rašytojas?

Manau, kad taip.

Paskutinė perskaityta knyga? Gal esi vienas iš tų žmonių, kurie prieš pradedant skaityti knygą perskaito paskutinį puslapį? Kadangi dainas rašai anglų kalba, labiau patinka skaityti lietuviškai ar angliškai?

Džono Vindemo knyga „Trifidu dienos”. Lietuviškai. Buvo periodas, kai skaičiau tik angliškai, studijų Londone metu ir po jų. Dabar skaitau nedaug – labai daug dirbu. Mąstau, medituoju. Daug praleidžiu savo paties galvoje. Kai dienos tokios – vakarais mieliau renkuosi pabūti “šitam” pasauly. Pagyventi. Pasidžiaugti.

Paskutinis filmas, kurio metu teko nubraukti ašarą?

Filmas apie Stephen Hawking – „The Theory of Everything”. Pamenu, kad net nepabaigiau jo žiūrėti…

Turėjau neįgalų dėdę. Jis buvo begalo geras žmogus. Kartais man atrodo, kad visas gerumo konceptas mano galvoje stovi ant to vieno žmogaus pečių… Sunkoka paaiškinti.

Tas filmas priminė jo gerumą. Tada iškart imu mąstyt, koks blogas esu aš pats, kaip nevertinu to, ką turiu. Panašiai kaip skaitant Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą” antrą kartą. Anyways…

Dar pamenu, kai verkiau per “Gyvenimas yra gražus”. Labai, labai seniai.

Įsimintiniausias „trip‘as“, jei tokį esi turėjęs? (parūkius žolės, atsigėrus kokio šamanistinio viralo ar šiaip – pavartojus ko nors įdomiau)

Nenoriu leistis į detales – po to gali būti sunku gauti eterį kur nors, kur tokių laisvų pažiūrų, kaip mano ar tavo, nelabai toleruoja. 😉

Mėgiamiausias filmo/komp. žaidimo garso takelis? Žinoma, jei vieną turi:

Filmo „Fear and Loathing in Las Vegas” (paklausykit čia).

Paskutinis koncertas, kuris visiškai „nurovė stogą“?

Aš į koncertus retai vaikštau. Tai nebent pamatau kažkieno kito pasirodymą prieš ar po savo koncerto. Labai patiko Free Finga pasirodymas „Spring Break” festivalyje, traukinių depe.

Didžioji dalis tavo parašytos/suprodiusuotos muzikos buvo sukurta ne itin konfortiškomis gyvenimo salygomis: „Superglue“ gimė po išsiskyrimo su mergina, kol „Born Busy“ dainos pradėjo gimti po nelaimingo atsitikimo, viską pardavus ir užsidarius savo bute. Ar galėtum pritart pasakymui, jog (emocinis) skausmas daro kūrybą geresnę/autentiškesnę?

Kartais man atrodo, kad kažkas mano viduje stengiasi man padėti. Kai viskas pasidaro nebepakeliamai sunku – aš parašau kažką, kas mane pradžiugina tai dienai ar savaitei.

Kaip pvz.: „Eyelids” buvo iš Superglue sesijos. Parašiau ją, kol Saulius miegojo kitame kambaryje. Buvome tik ką grįžę iš kažkokio vakarėlio. Tą dieną parašiau „Space”, mano galva, – tamsiausią savo dainą, – ir „Eyelids” – šviesiausią.

As manau, kad blogi dalykai ir geri dalykai yra tiesiog… dalykai. Jie nutinka per tą tarpą nuo tada, kai pabundu iki kol griūvu miegoti. Tame pačiame tarpe gimsta ir muzika.

Dėl to stengiuosi su viskuo kažkaip tvarkytis ir tiek.

Girdėjau, jog mokeisi Middlesex‘o universitete. Believe it or not – aš taip pat ten gyvenau bei studijavau. Visgi, kas labiausiai patiko gyvenant Londone ir priešingai – mažiausiai patikęs dalykas.

Kaip tu ir sakei – Londonas tave priverčia pasijausti, kaip mažyte milžiniško mechanizmo dalele. Ir dar nelabai reikšminga – kokia nors gumine apsauga mygtuko, kuris nieko nedaro 🙂

Kaip pirmas LSD tripas, po kurio suvoki, kad pasaulis sukosi ir dar ilgai suksis po tavęs. Tai labai daug išmokė.

Čia gal ir būtų tas dalykas, kuris man patiko labiausiai, bet kurio tuo pat metu ir negalėjau pakęsti.

Londonas ir koma – du labiausiai mano gyvenimą pakeitę dalykai.

Vienas užsienio komediantas yra pasakęs, jog kiekvienas jaunas žmogus turėtų išbandyti savo jėgas „pasispardant” prieš New York‘ą/Los Andželą. Ar kada įsivaizduoji save persikraustant į vieną iš šių miestų ir ten išbandant savo jėgas? Kuris megapolinis miestas labiau traukia, jei iš vis traukia?

Mano galva, Internetas pasaulį jau senų seniausiai apvertė aukštyn kojom: New Yorkas yra Klaipėdoje, o Panevėžys – Los Andžele ir pan.

Per artimiausius pusantrų metų planas yra tapti tokiam “patraukliam”, kad visi norėtų mane suvilioti.

Bet iš esmės – Vilnius yra puiki vieta būti ir kurti.

Kaip tavo kūryba įrodo – gyvenam DYI („do it yourself”) laikais. Ar manai, jog universitetas kūrybinėms industrijoms yra vis dar reikalingas, kai viskas ko reikia – tai noras, Internetas ir žmogus, iš kurio galėtum semtis įkvėpimo/išminties… Aišku, atmetant visas užmezgamas neįkainojamas pažintis ir networkingo įgūdžius, kuriuos įgyji bestudijuojant universitete bei prieigą prie didelio spektro įrangos, profesionalų pagalbos.

Manau, kad kiekvienas (kas iš tiesų ieško) galiausiai randa savo kelią. Aš nekenčiau universiteto. Dabar retrospektyvoje suprantu, kad, ko gero, labiau nekenčiau savęs akademinėje aplinkoje, nei pačios akademinės aplinkos. Pati idėja mokymosi grupėmis, mokymosi pagal parengtas programas, privalomas disciplinas ir t.t. – visa tai man atrodo praeities reikalai. Bet čia tik mano nuomonė… Stay in school kids! 😉

Aš tiesiog puikiai pažinojau save (bent jau šiuo aspektu) – esu nesustabdomas, kai noriu, ir nepajudinamas – jei “verčia”.

Viskas visada buvo ir visada bus mūsų pačių rankose.

Ir paskutinis klausimas: gabalėlis išminties visiems jauniesiems kūrėjams, bandantiems atrasti savo balsą.

Pirmiausia – išsivalyti savo “foną”: jei Jums bent 20 – Jūs jau girdėjote ir matėte daug meno. Kažkoks kertinis požiūris į tai, kas Jums gražu ir negražu – jau ten.

Išjunkite Spotify, nebežiūrėkit YouTube.

Pusę metų… Metus…

Visą tą laiką – kurkit. Daug, daug kurkit. Nebijokit dainuoti garsiai. Dainuoti daug. Rašyti drąsiai.

Ne tai, ką manote, ką reikia rašyti, o tai, ką jaučiate, kuo gyvenante.

Vienintelis praktinis patarimas – stebėkit naudojamus įvaizdžius.

Neklausykit, ką sako aplinkiniai ir niekada nesustokit.

Sėkmės!

Nepraleiskit progos ir nueikit paklausyti Junior-A gyvo pasirodymo liepos 11 dieną, „Vasaros Terasoje”. Daugiau info čia.

DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
Posts created 65

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Į viršų