DFCitas

Jei turi dėmesio vertų istorijų, kuriomis norėtum pasidalinti, ar domina rašymas mūsų komandoje - parašyk info@dfcitas.lt Jei turi dėmesio vertų istorijų, kuriomis norėtum pasidalinti, ar domina rašymas mūsų komandoje - parašyk info@dfcitas.lt

Tikriausiai girdėjot, jog socialiniai tinklai paslapčiomis kuičia mūsų smegenines lyg devinto dešimtmečio paauglys, beieškantis tėčio Playboy kolekcijos. Išsitraukti telefoną iš kišenės reguliariam pranešimų patikrinimui yra tas pats, kas nejučiomis pasikasyti kaklą ar genitalijas. O kur dar tas fenomenas, kai prie pietų stalo išsitrauki savo mirga-marga aparačiuką ir lydimi bandos instinkto – visi seka paskui, lyg desertas net neegzistuotų.

Pripažinkim, apie jų poveikį (mūsų vargšėms smegenims) visi skaitėme tuose pačiuose socialiniuose tinkluose – kad ir kaip nurautai tai skamba. Vieno iš neuromediatorių krikštatėvių, dopamino, fabrikėlio produkcija sparčiai šokteli, kai mes laikinam ir laikina mus, dalinamės ir kibernetiniai draugai dalinasi mūsų išpūstom lūpytėm ar juokingais šuniukų gifais. Po šimts, tas pats chemikalas yra išskiriamas, kai mes keičiamės kūno skysčiais su savo antromis pusėmis (ar vienos nakties partneriais), ragaujam Todžės kebabus ar realiam gyvenime užmezgam sėkmingą pokalbį – ypač, jei tai yra priešingos lyties pilietis.

Iš tiesų, šių dienų riteriai su baltais chalatais šią aferą ir jos padarinius sulygina su priklausomybe narkotikams ir alkoholiui. Jūs tik pamanykit! Kadangi visi iki vieno seniausiai esame iki nosies iklimpę į šias vienetų ir nuliukų žabangas – šiuos mokslininkų „paistalus“ lengvu piršto brūkštelėjimu pamirštame…

Brūkšt, brūkšt, brūkšt. Šis reiškinys, neatsiejama kasdienės egzistencijos dalis, infiltravosi į mūsų gretas taip sėkmingai, jog jam netgi buvo duotas pavadinimas: „zombiškasis slinkimo sindromas” (angl. vertimas iš zombie scrolling syndrome). Už šią gan kraupią frazę galim būti dėkingi kibernetinio saugumo kompanijai McAfee – kurios vardas visiems asocijuojasi su bandymu paslapčiomis įslysti į mūsų kompiuterių kietuosius diskus svarbesnių programėlių instaliacijos metu (kad tave skradžiai, McAfee!).

socialiniai parazitai; socialiniai tinklai;

Mes esame inkščiantys ir dejuojantys gyvi-numirėliai, besivalkiojantys suspenduotoje realybėje pusiau atmerktomis akimis. Norėčiau, jog tai tebūtų tik nekaltas niūrios realybės perspaudimas (šio straipsnio dramatiško efektyvumo labui) ir jog mums nereikėtų taip savęs dėl to graužti. Tačiau, ramia sąžine negaliu to padaryti.

Analogija, pasirodo, turi kojeles. Paimkim parazitus: stebinantis jų kiekis egzistuoja gamtoje, nuo merginų taip mėgstamų kirminų iki vapsvų – keletas jų netgi turi gebėjimą kontroliuoti kito individo sąmonę. Kitaip tariant, priversti jį šokti pagal minčių kontrolės dūdelę. Įdomiausia, jog šie velnių priėdę nevidonai tą daro – žagteli – būdais, kurie savo metodika priverčia pirštu durti į socialinius tinklus.

Paimkim ganėtinai naują tarakoninių vapsvų rūšį Ampulex: ši gražuolė sučiumpa už save dvigubai didesnį tarakoną ir įsmeigia geluonį į vargšo padarėlio kaklą bei galvą, kur apgraibomis pajutus aukos smegeninę – suleidžia (nemirtinus) nuodus į tiksliai atitaikytus taškus. Po šios subtilios operacijos, po-narkozės neatsigavęs tarakonas, lyg niekur nieko, toliau puoselėja savo figūrą (įsivaizduokit save belaižančius/prausiančius katinus, tik vabzdžių kaily), kol pikdžiugiškai nusiteikusi vapsva auką velkasi į savo irštvą. Ne visiškai kaip Facebookas, bet niekur nepabėkit…

Kaip ir bet kuris kitas gyvas padarėlis, mes, žmonės, esame lengvai tampomi už virvučių – mūsų smegenys tėra milijono chemikalų troškinys, užprogramuotas norėti ir būti norimam.

Apsukrusis vabaliūkštis tuomet išstumia iš savo kūno tic-tac dydžio kiaušinėlį ant žalio supratimo neturinčio tarakono kojelės, kur jį sandariai užplombuoja/palaidoja, ir viską palikus – keliauja sau toliau gyventi įprasto vabaliuko gyvenimo lyg sėkmingai užbaigus priešgimdyvinę jogos treniruotę. Kelių dienų bėgy mažasis mutantas pagaliau išsirita ant vis dar savimi neatsigrožinčio tarakono, įsitveria į jo sultingą kūnelį ir pradeda sunkti maistingus kūno skysčius. Visgi, mūsų šešiakojis narcizas nėra paralyžiuotas ir bet kada panorėjęs gali išsilaisvinti iš protą užtemdžiusios miglos bei gyvenimą sunkiančio (tiesiogine prasme) nesantuokinio lėliuko. Bet tarakonui nė motais.

Saldiesiems syvams pradedant eiti į pabaigą, lerva nusprendžia skanesnio kąsnelio paieškoti savo primadoniškosios „auklės“ viduje, kur padarėlio organais mėgaujasi lyg “švedišku stalu”. Kaip ir banko sąskaita linksmą penktadienio vakarą, taip ir tarakonas, kąsnis po kąsnio, iš vidaus nejučiomis tuštėja, yra valgomas, tačiau pilnai funkcionuojantis ir vis dar sąmoningas (skaityti: gyvas numirėlis). Galiausiai iš jo tuščiavidurio kūnelio išnyra suaugusi vapsva, kuri, išsunkus paskutinius gyvybės lašus – numarina dosnųjį penkių žvaigždučių AirBnB šeimininką.

Pasak šios srities specialistų, vapsvos paslaptis slypi – dramatiška pauzėdopamine. Apsukrioji vapsva pripumpuoja savo geluonį neurotransmitoriumi ir šis velnioniškas kokteiliukas paveikia tarakono elgseną būdais, kuriuos mokslininkai dar tik dabar pradeda suprasti. Pasirodo, jog tarakonuose ir kituose padarėliuose dopaminas reguliuoja savipriežiūrą, kaip, tarkim, vabalėlio fanatišką norą apsivalyti save, vietoj to, jog neštų kudašių iš mirties gniaužtų. Aišku, mes niekada nesidažytumėm, nesitvarkytumėm ševeliūros vardan visiškai natūralaus, spontaniško selfio…

socialiiai parazitai; socialiniai tinklai;

Kalbant apie kitus zombifikavimo metodus, dažnas arsenalo pasirinkimas yra serotoninas – dar vienas ganėtinai plačiai išstudijuotas neurotransmitorius, apie kurį tikriausiai ne vienam teko girdėti biologijos pamokose ar Netflix‘o dokumentikoje. Vis dar stebinti nesiliaujančiame gamtos pasaulyje yra toks mažytis kirminėlis, kuris, jo pačio nelaimei, pradeda gyvenimą vėžiagyvio amfipodo skrandyje. Jei galvojat, jog tokia gyvenimo pradžia skamba kaip vargo vakarienė – luktelkit, čia tik pradžia.

Norint išgyventi, mažasis kirminukas turi vienaip ar kitaip patekti į paukščio pilvelį, kas reiškia, jog jo šeimininkas turi būti pastebėtas iš dangaus. Atrodo, situacija lyg iš filmo „Mission Impossible“ su Tomu Kruzu. Tačiau, štai kur šuo pakastas – žuvys taip pat mėgsta užkandžiauti amfipodais. Kitaip sakant, žuviuko Nemo skrandyje mūsų nelaimėlis kirminukas ištirps. Šventai tikiu, pakoregavus tam tikras aplinkybes, veikėjus ir (kas be ko) į visą produkciją įtraukus garsųjį dokumentinių filmų “balsą“, David Attenborough, gautųsi neblogas veiksmo filmas.

Taigi, kaip iš šios tragikomediškos situacijos išsinarplioja narsusis kirminukas? Minčių kontrolės pagalba jis priverčia vėžiagyvį daugiau laiko praleisti vandens paviršiuje, kur yra lengviau pastebimas plunksnuotųjų čiulbuonėlių. Mūsų mažylis kirminas, apie sunkią vaikystę žinantis daugiau nei bet kuris iš mūsų, netgi sugeba pakeisti šeimininko ampifodo kūno spalvą, į labiau akį traukiantį atspalvį. Keisčiausia, jog pats vikšras neišskiria minėtojo serotonino. Kažkokiu mistiniu būdu jis trumpu-jungimu priverčia amfipodo nervinę sistemą masiškai gaminti šį chemikalą. Mokslininkai mano, jog būtent tai suklaidina vėžiagyvį ieškoti atokaus, tamsaus kampelio saulės apšviestame vandens paviršiuje; vietoj to, jog nertų gilyn į drumzliną, saugų dugną, jis išnyra į paviršių į paviršių, kur jo laukia mirtis iš dangaus.

Ne be reikalo daugiau nei pusė pasaulio organizmų yra parazitai: jei gyveni iš kito padaro maistinių medžiagų ir energijos (arba, ahem, kišenės), tau nereikia pačiam vargti lakstant ir medžiojant.

Kad ir kokia jų strategija, mažieji parazitai sėkmingai nulaužė ir pergudravo biologijos dėsnius savo įmantrių užgaidų labui. Taip pat, kaip ir paprastos manipuliacijos dėka mus dieną, naktį braukalioti telefono ekraną skatinantys socialinių tinklų titanai. Kaip ir bet kuris kitas gyvas padarėlis, mes, žmonės, esame lengvai tampomi už virvučių – mūsų smegenys tėra milijono chemikalų troškinys, užprogramuotas norėti ir būti norimam. Jei nuosekliai sekėte istorijos/biologijos pamokas, turėtumėte žinot, jog būtent tai mus, Homo Sapiens‘us, subūrė kartu ir neleido vienam po kito tapti T-Rexo užkandėle prie vyno.

„Buvimas imliems socialinei stimuliacijai aiškiai yra adaptacijos dalis,“ – teigia Kalifornijos universiteto psichologė Patricija Greenfield. „Visgi, evoliucija niekad negalėjo nuspėti, jog mes to pačio (socialinio) stimulo sulauksime ir iš žmonių, kurių nepažįstame ir nesame regėję gyvai.“ Kitaip sakant – mes ne tik lengvai pažeidžiami, bet ir turime spragų gynybinėje sistemoje.

Ne be reikalo daugiau nei pusė pasaulio organizmų yra parazitai: jei gyveni iš kito padaro maistinių medžiagų ir energijos (arba, ahem, kišenės), tau nereikia pačiam vargti lakstant ir medžiojant (skaityti: dirbant). Tai velniškai efektyvi strategija. Tačiau, niekas nenori būti medžiojamas – niekas nenori būti auka.

Anaiptol, ne viskas taip blogai, kaip atrodo. Ne visi parazitiški santykiai pasibaigia numarinimu. Paimkim pavyzdį iš svirplių: aplink visą pasaulį siūliniai svirpliai, dar žinomi kaip arkliaplaukiai kirminai (angl. vertimas iš horsehair worm), auga kitų, didesnių kriketų pilvuose, besimaitinant jų maistingu sultiniu. Šiek tiek paaūgėjus, jie įtikina savo šeimininkus padaryti kai ką visiškai neįtikėtino – nerti į tvenkinį (ar balą), rizikuojant užbaigti savo menką gyvenimėlį nuskęstant ar atsiduriant žvynuotųjų vandens gyventojų virškinimo trakte.


Ne silpnų nervų žiūrovams! Nors saldaus, kaip medutis, balso savininko, D. Attenborough, įgarsinimas šią vaizdinę machinaciją leidžia lengviau „suvirškinti”

Sukalbėjus kelias „Šventas Marijas“ bei atsibučiavus su sausuma, kriketas lepteli vandenin, kur mūsų mažasis svirplys pradeda gyvendinti savo planą-chuliganą, kurio metu prasiskverbia pro šeimininko pilvą ir, kaip koks spermatozoidas, plaukiantis link kiaušinėlio – nuvinguriuoja savais vėjais; kur pirmasis tikslas, pagaliau ištrūkus laisvėn, kas be ko, yra susirasti poravimosi partnerį, kuris padės numalšinti susikaupusią seksualinę įtampą, taip pasakojimui suteikiant laimingiausią įmanomą pabaigą.

Gan įspūdinga, jog drąsieji svirpliai gali išgyventi tokio pačio ilgio (ar netgi keliskart ilgesnius!) iš pilvo lendančius parazitus, jei viso nestandartinio atsiskyrimo metu nepritruks deguonies ir šis, atsikratęs viduje augusio mutanto, spės pasiekti vandens paviršių. O mes dar manėm, jog gimdymas vandenyje yra ekstremalu…

socialiniai tinklai; dfcitas;

Mokslininkai išsiaiškino, kad arkliaplaukiai kirminai išskiria cheminį tirpalą, kuris ir liepia šeimininkui kamikadziškai pasiaukoti. Kad ir kaip keistai tai skamba, stačia galva nerdamas gilyn kriketas priima protingiausią įmanomą sprendimą: jei jam nepavyktų atsikratyti pilve tūnančio kirmino, svirplio užkalbėtojas nudvėstų jo pilve, tuo pačiu su savimi anapilin pasiimant ir visiškai niekuo dėtą šeimininką. Biologai tai vadina, ir aš nejuokauju, mafijos hipoteze – pasiduok priekabiavimui arba tau – kaput.

Taigi, ką aš šiuo National Geographic dokumentikas menančiu pasakojimu bandau pasakyti? Mums nereikia būti nei tarakonais nei amfipodais. Mes galim pasirinkti būti svirpliais, kurie yra pakankamai stiprūs ir pajėgūs savarankiškai išvalyti savo sistemą nuo zombifikuojančių parazitų.

Pagalvokit: kai ištrinam Facebook programėlę savo išmaniuosiuose ar sakom ate-ate Instagram‘o paskyrai, mes stačia galva neriam į tą patį gąsdinantį (metaforinį) tvenkinį. Didelė tikimybė, jog su pasigardžiavimu tėkšitės pilvu, o išnirus – spardysitės, vartysitės, kaip orą gaudanti žuvelė. Tačiau vargu ar nuskęsite.