1979-aisiais, žymaus vengrų matematiko, Paul‘o Erdős’o, draugas iš $500 ($1769 dabartiniais pinigais) susilažino su juo jog šis nesugebės ištverti nei mėnesio be savo rytinės tabletytės. Matematikas, draugų apibūdinamas kaip „aparatas, iš kavos išgaunantis teoremas”, buvo vienas iš daugelio tuometinių mokslo/meno žmonių, pratusių paaštrinti rytinės kavos teikiamą žvalumo efektą, kas tuo metu atrodė, nekaltu vaistu.
Erdős’as, norėdamas įrodyti savo valios tvirtumą ir lengvai užsidirbti papildomų kapeikų, iššūkį priėmė. Pastebėjęs, kad produktyvumas kaipmat smuko, matematikas lažybas nutraukė ir neužilgo jo rytinei kavai kompaniją vėl palaikė baltos, apvalainos, tabletytės, visiems vakaruose geriau žinomos Benzedrino vardu.
Daugiau nei 85 metus ši amfetamino rūšis padėjo įgyvendinti kosminius siekius garaže gyvenantiems vizijonieriams, būsimiems Silicio Slėnio valdovams; pernakt pasiruošti egzaminams ar projektams, kuriems turėjai visą savaitę (tačiau įgyvendinimui pasilikai paskutinį vakarą). Kad ir kas Tu bebūtum – muzikantas, profesionalus Counter-Strike’o žaidėjas, rašytojas, diktatorius ar prezidentas – šansai dideli, jog apie šiuos, stebuklus darančius, medikamentus girdėjai ir išbandei; jei patiko – nesustojai.
Kaip ir visi 21 amžiaus vaikiščiai, vidurinėje susipažinau su pirmaisiais narkotiniais terminais – „ratais” ir „gaidžiais”. Šventai tikiu, kad ne vienas nenutuokiau, ką šie kodiniai žodžiai reiškia; o tie, kurie gyrėsi jų nežemiškais efektais, išgirdo apie tai iš savo vyresnių kiemo draugelių (su būsima ašaros tatuiruote po akimi). Neilgai trukus – pirmą kartą perskaičius Keruako „Kelyje” bei kino teatre peržiūrėjus 2011-ųjų hitą Limitless ; pasidomėjus realiais filme rodomo super-narkotiko atitikmenimis – šis trumpas kodinių žodžių sąrašas pasipildė nauju terminu – „speed’as”.
Kai praėjusio dešimtmečio viduryje, kaip ir kiekvienam doram studentui – „apšvitintam” kelių sezonų vertės, dvigubai-metiliuotos, Breaking Bad išmokės bei galybės etikos pamokų, kur galėjai rinktis žiūrėti (tuomet) gąsdinantį Requiem for a Dream (2000) ar kažką susijusio su Antruoju pasauliniu – išaušo galimybė susidurti su šiuo, tiek kartų fiktyviniuose pasakojimuose apskaitytu bei visuomenės demonizuojamu, preparatu – negalėjau atsisakyti.
Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams po matematiko lažybų pralaimėjimo, susitaikymo su priklausomybe, aš savo delne laikiau trečios eilės Benzedrino pusbrolį, Aderolį – receptinį vaistą, skirtą dėmesio sutrikimu sergantiems asmenims, tačiau išnaudojamą nuo kasdienio Harvardo studento (Tavo būsimo viršininko), statybininko, bankininko iki paprasčiausio sodo prižiūrėtojo.
Nežinojau, ar tai bus puikios sėkmės istorijos pradžia ar nelaimingos pabaiga. Žinojau tik tiek, kad tokios progos iš giedro dangaus nukrenta ne dažnai. Galbūt tai buvo mano vienintelis šansas išbandyti tai, prie ko daugiau gyvenime neprikišiu pirštų. Dabar arba niekada.
1933-aisiais, praėjus 46-eriems metams po to, kai rumunų chemikas vieną lemtingą dieną sintezės būdu išgavo pirmąjį amfetaminą – veidrodinių molekulių, levoamfetamino bei dekstroamfetamino, mišinį – vaistų kompanija „Smith, Kline & French”, atradusi šį, likimo valiai paliktą preparatą (chemikas buvo susidomėjęs aliejais; stimuliantai jam buvo nė motais), jį pradėjo pardavinėti Benzedrino vardu.
Visai nenuostabu, kad, anksčiau ar vėliau, sumanūs žmogeliai šį, priešsloginį/sinusitui slopinti skirtą, nosies purškalą išardė ir, kaip mums, žmonėms, ir įprasta – pradėjo jį naudoti ne pagal paskirtį. Šiame skystyje išmirkyti vatos kamuoliukai ir smalsumas buvo velniško sandorio pradžia – tarp žmonijos ir stimulianto, atskleidusio dar nematytas žmogaus pajėgumo ribas.
Net ir be gailesčio „daužant” ataskaitas, nebaigtus projektus ar Fortnite ‘o „fragus”, Tu paaukoji visa tai – maistą, knygas, savirefleksiją, meilę, poilsį, nuoširdų darbą ar bandymą suprasti gyvenimo prasmę – kas daro Tave žmogumi, dėl galutinio tikslo pasiekimo
Benzedrinas, tuomet, buvo pradėtas siųsti į karo lauką kaip „pagalbinė priemonė aštriam budrumui palaikyti”. Prabėgus keliems mėnesiams po siaubingų įvykių Perl Harbore, vaistas, buitiškai kalbant, buvo paverstas ginklu: generolai, baimindamiesi dar vienos potrauminio streso epidemijos, pakirtusios sąjungininkus Pirmojo pasaulinio karo metu, savo karininkus pradėjo farširuoti optimizmą išlaikyti padėsiančiais, kovinę dvasią sustiprinančiais, amfetaminais.
Karo lauko psichiatrai pervadino potrauminį stresą „eksploataciniu nuovargiu”, o karininkai, apsidžiaugę, kad juos kamuoja, viso labo, vyriškai skambanti negalia, net nedvejodami puolė gydytis – surprise, surprise – stebuklus darančiu, naujuoju, vaistu. Eilini, marš į karo lauką!
„Karinis dopingas” pakeitė visas karo žaidimo taisykles: 40-ųjų pėstininkai – pilni energijos, sintetinio patriotizmo, drąsos, sukąstais dantimis bei viską „aiškiau ir greičiau matančiais” vyzdžiais – pripumpuoti amfetamino, buvo panašesni į Rembo ar į kovos lauką aklai besiveržiančias kamikadzes (vaizdinė medžiaga apačioje). Jie svaidė save į pavojingas situacijas, kurios, vaistui neperėmus kontrolės, net ir drąsiausius atbaidytų ar bent priverstų pergalvoti tolimesnius ėjimus.
Rezultatas atperka metodus – viršininkams patiko, ką jie regėjo karo lauke, tad ir toliau šėrė savo eilinius stimuliantais. Manoma, kad nacių žaibiškuosius blitzkrieg’us pakurstydavo ne kas kitas, o tie patys amfetaminai, kurie, liūdnai pagarsėjusiame Vietnamo kare, eiliniams buvo dalinami „kaip tik Tic-Tac ‘ai”.
Kariškiams grįžus namo, karo lauke nepriekaištingai pasitarnavusios tabletės niekur nedingo – dauguma iš jų grįžo priklausomi nuo šio stebuklingo vaisto, tik tam, jog su juo supažindintų ir savo žaviąsias žmoneles. Ta pati karo logika/disciplina šį kartą buvo pritaikyta visai kitam fronte – kovai su savimi.
Pokarinė lieknėjimo manija (+ depresija) rutuliojosi panašiu greičiu kaip ir stebuklingųjų amfetaminų bumas. 60-ųjų pabaigoje, beveik 10 milijonų amerikiečių naudojo receptinius amfetaminus, o šimtai tūkstančių – nerandančių sau vietos; numarinančių savo kasdienes baimes bei alkį į „spalvotus saldainius” panašių medikamentų pagalba – negalėjo be jų normaliai funkcionuoti.
Žinot, kas dar negalėjo be jų įsivaizduoti savo kasdienybės? Dvi ikoninės, savo pareigomis panašios, asmenybės – Hitleris ir Kenedis (JFK). Abu mėgo į savo sėdimąją leistis metamfetaminą (stipresnis bei pavojingesnis amfetamino pusbrolis), kol ūsuotasis diktatorius, kartas nuo karto, dar ir kokainą lašindavosi į akis… Ko tik nepadarysi dėl savo mylimos valstybės.
Tik 1968-aisais, po to, kai šis preparatas nužudė sulieknėti besistengiančią dailiosios lyties pilietę, žurnalas „Life” išleido per visą šalį nuskambėjusį straipsnį, demaskavusį masiškai vartojamą, liekninamąjį, receptinį vaistą. Susanna McBee, skandalingosios antraštės autorė, po galybės susitikimų/interviu su daktarais, jautėsi lyg būtų grįžusi iš kartelio būstinės reido – sklidini maišai, pilni šių neįkainojamų tabletyčių.
Prieš kelis dešimtmečius šis medicinos atradimas padėjo eiliniams įveikti karo fronte vyraujančias baimes bei oponentus, tuomet – taip pačiai pagelbėti ir prisižiūrėti besistengiančioms namų šeimininkėms, kurios, neturėdamos su kuo daugiau tą daryti, kovojo prieš savo kūnus.
Straipsniui praūžus pro visas medicinines įstaigas, reikalai šiek tiek pagerėjo: lieknėjimo epidemija buvo sugriežtinta, nors aukų skaičius nesiliovė mažėjęs. Neilgai trukus speed’as, ribojamas naujosiomis reguliacijomis, kaip koks chameleonas, adaptavosi prie aplinkos: kaip ir „eksploatacinis nuovargis” ar „apkūnus kūnas” tuometiniame medicininiame pasaulyje buvo laikomas paprasčiausiomis patologijomis (a.k.a. liguista būsena), taip ir dėmesio nesutelkimas greitai stojo į šių gretas ir buvo pavadintas ADHD (angl. Attention and Hyperactivity Disorder).
Receptinis vaistas (Ritalinas), padėsiantis kovoti su šiuo sutrikimu, pasirodė 90-aisiais. Prabėgo du dešimtmečiai ir štai, 2011-aisiais, 3.5 milijono išsiblaškiusių Amerikos jaunėlių, neturėdami nei menkiausio nutuokimo apie turtingas šio medikamento ištakas, tęsė savo protėvių tradicijas, padėjusias laimėti karus – fronte ar ties namų slenksčiu. Kai kurie iš ADHD medikamentų, skirtų pradinukams, yra apelsinų skonio ir netgi tirpsta burnoje!
Po šios mini-istorijos pamokėlės tikriausiai tikitės perskaityti, kaip aš, speed’ui kickin’us, pernakt pasiruošiau ir išlaikiau tris svarbius egzaminus; prigavau save vidury nakties lotyniškai perrašinėjant Bulgakov’o „Meistras ir Margarita” ar užbaiginėjant rašyti skurdą negrįžtamai sunaikinančio apps ‘o programinį kodą, kalba, kurios iki tol nemokėjau ar bent maniau nemokąs.
Jūsų nusivylimui, viskas buvo ganėtinai antiklimaksiška: vietoj to, kad būčiau susifokusavęs ties vieno iš šių pasiekimų atsitiktinio įgyvendinimo, su Londone beviešinčiais draugais pėdinau į kino teatrą žiūrėti Džonas Vikas tęsinio, kurio metu Holivudinis kraujas ir Keanu Reeves’o akrobatiniai/koviniai triukai turėjo visą mano smegenų bei receptorių dėmesį.
Visgi pakartotinis (bei paskutinis) bandymas, sekančią dieną, buvo išties įdomus: tas neapsakomas dūzgimas viduje, lyg po geros kavos prasidėjusio veikimo (verta pastebėt, jog kavos ir šio amfetamino efektas smegenims yra panašus; nors kavos, ilgainiui, mažiau kenkiantis sveikatai, tačiau trumpesnio poveikio), šiek tiek prakaituojantys delnai, itin nuožmus susitelkimas į atliekamą veiklą.
Momentais jaučiau, jog turėjau netgi šiek tiek per daug energijos jog galėčiau valandų valandas sėdėti prie knygos ar namų darbų; nukreipus dėmesį į kompiuterinius žaidimus, Netflix ‘ą, spalvojimo knygeles suaugusiems, Lego – visa, ką vadiname laisvalaikiu – gali kelioms ilgoms, tačiau ypatingai įdomioms, valandoms užsimarinuoti savo pasaulėly tik tam, jog atsipeikėjęs savo kambaryje surastum iš kaladėlių realistiškai atkurtą Laisvės statulą (3000 kaladėlių), pradėtą rašyti trumpametražio filmo scenarijų (kuris, vėliau paaiškėja, yra nevykęs roko operos bandymas), o jos šone – iš papje mašė pradėta daryti skulptūrėlė.
Jei pasakyčiau, jog visa tai – esame per plauką nuo Trečiojo pasaulinio karo; socialiniai tinklai (be perstojo primenantys, jog gali geriau); egzistencinės dvejonės; sparčiai mirštanti planeta – bent trečdaliui dienos gali pamiršti ir sutelkti dėmesį į tai, kas tave daro laimingą, ar nesutiktum pabandyti?
Anaiptol, pašnekėjęs su universiteto draugais, kurie taip pat turėjo progų išbandyti šį preparatą, išgirdau jo nežemišką poveikį paliudijančių pasakojimų: vieni, nuraminę savo įsiaudrinusias smegenis dūmeliu marihuanos ar, paprasčiausiai, alkoholiu, pasakojo, kaip pernakt įgyvendino ištisus projektus, kuriuos iki tol lengva sąžine nukėlinėjo tolesniam laikui. Kiti piešė, tapė, grojo, rašė, mintyse ardė bei bandė analizuoti mėgstamą muziką; pernakt diskutavo su draugais apie įvairiausias temas be jokios rizikos šiek tiek atsipalaidavusiam, alkoholy išmarintam, liežuviui leptelti kokią nesąmonę, kurios vėliau gailėsiesi.
Speed’as arba „amfa”, kaip kai kurie tai vadina (tačiau nemaišyk šių receptinių vaistų su kokainu), viso labo paspartina kai kuriuos receptorius, kurie suteikia nemenką ego-boost’ą; priverčia jaustis vienu laipteliu aukščiau globalioje maisto grandinėje (mano dėstytojas < aš < Ariana Grande), suteikiant atliekamams, net ir smulkiems, darbams pakylėtą prasmę. Visi monotoniški darbai, fiziniai (namų tvarkymas) ar protiniai (programavimas), staiga tampa žymiai patrauklesni. Jei dėl kažko – darbo pokalbio, egzamino, pirmojo karto, Globalinio atšilimo – jaudinaisi, dabar pastebi, jog tai ne pilvą sukantis, blaškantis, jaudulys, o paprasčiausias azartas – pradedi laisviau kvėpuoti ir kibti į darbus. Tu nesustabdomas.
Galiausiai, vaistų poveikis baigiasi – mažyčiai raumenys, supantys kraujagyslių sieneles, atsipalaiduoja; plaučiai įsitempia – ir Tu pajauti nuovargio, alkio, seksualinio susijaudinimo, laviną. Tavo ego perpus smunka, o nenumaldomo mirtingumo nuovoka sugrįžta. Jautiesi panašiai kaip tam seriale Living With Yourself (2019), kurio pagrindinis veikėjas prisiima visus tobulesnės – darbštesnės, linksmesnės, išradingesnės – savo versijos nuopelnus… Išsimiegi, pasimaitini, pamedituoji, perskaitai kelis Jordon’o Peterson’o bestselerio „12 Gyvenimo taisyklių” knygos skyrius („Ketvirtoji taisyklė: Lyginkite save su tuo, kas buvote vakar, o ne su tuo, kas esate šiandien„) ir bandai gyventi lyg niekur nieko.
Tačiau kaip gali lyginti save su vakarykšte, jau atgyvenusia, savo versija, kai ji buvo visokeriopai produktyvesnė? Vakarykštis Tu su užsidegimu atliko darbus, kurie Tau atrodė neįdomūs, ir įžvelgė juose prasmę; nepriverstinai, o su tikru susidomėjimu, skaitė praėjusio amžiaus klasikas. Pabaigė pildyti visas nebaigtas aplikacijas, atrašinėti į nebaigtus elektroninius laiškus ir netolimos ateities Tau iškepė trupininį obuolių pyragą, jog nesijaustum prastai supratus, kad šiandien daug nenuveiksi.
Kokia gi, po velnių, Tavo versija – gerojo Samariečio („šiandien paaukojau „Maisto Bankui” – aš geras žmogus!”), fiziškai aktyvi, o gal kas dvi savaites suabejojanti visais gyvenimo pasirinkimais – gali tai pralenkti?
Jaučiant nenumaldomai artėjančių deadline ‘ų dvelksmą, skonio receptoriams vis dar prisimenant tą nepamirštamą kavos kartėlį, normaliam miego rėžimui mojuojant au revoir!, kaip koks Smygolas pradedi justi stimulianto šauksmą: gebėjimas be jokių blaškymų (Netflix’as: „Tik vieną seriją! Juk pažadėjom vienas kitam, jog daugiau nebeleisim naktų kartu”) sukilti prieš visus socialinius reikalavimus, kurie tavo blaivioms smegenims atrodo kaip neįveikiamas protinis Everestas, gundo kaip koks Saurono žiedas. Kam gi, po velnių, nepatinka jaustis užtikrintai bei nežmoniškai produktyviai?
Nėra amoralu norėti greito (ar bent greitesnio) sprendimo nuo buvimo pernelyg lėtam, išsiblaškiusiam, pervargusiam; per mažai besišypsančiam, ambicingam ar, tiesiog, per daug apkūniam – viena iš priežasčių dėl kurios šiais, moderniais, laikais Tu būsi laikomas silpnąja grandimi ir galiausiai būsi pašalintas iš darbo (ar jo išvis negausi).
Pažįstu ne vieną, kuris, nepaisant raginimo „nesinešti darbo namo”, beveik 24/7 yra „ant ryšio” – nesiliaujantys e-mailai, vadovų skambučiai, Messenger ‘io/Slack ‘o žinutės – tik tam, jog darbdavių akyse sužibėtų; turėtų pranašumą prieš savo kolegas, kurie, nors ir žiūri į karjerą atlaidžiau, atrodo, daro viską kaip priklauso. Tačiau šiomis dienomis to nepakanka.
Kada gi paskutinį kartą jautei tikrą Kalėdinę dvasią? Taip, taip – pavalgei, išpakavai dovanas, pagėrei, pažaidei „Alias”. Bet ar visa tai nesijautė kaip dar vienas „To Do” sąrašo punktas, kuris, kaip ir margučių marginimas ar imbierinių sausainių kepimas, turi būti atliktas? Neapgaudinėkim savęs: tas atlikto darbo-laisvalaikio (gym’as, knygos skaitymas/klausymas, maisto gaminimas, joga) fizinis ar psichologinis išbraukimas iš nesibaigiančio sąrašo yra malonesnis nei pats procesas. Check! ✔️
Suaugti, nors niekas tau to nesakė, vis dėl to reiškia, jog veikla, kuri Tau anksčiau teikė malonumą (nieko neveikimas; nebuvimas darbe), praras savo žavesį, nes jausiesi per daug kaltas, jog nedirbi; veikla, kuri anksčiau kėlė šleikštulį (buvimas darbe; joga?!), Tavo nuostabai, pradės teikti daugiau džiaugsmo – ne tik kad visų – viršininkų, šeimos, Instagram‘o sekėjų – akyse esi produktyvus, pinigus uždirbi, bet dar ir karjeros sieki.
Tačiau kada tas prieš nosį tabaluojančios morkos vaikymasis baigsis? Kas iš viso yra ta „morka”? Ar tai: stabiliai (bei padoriai) mokantis darbas pagal profesiją moderniai „kietam” ofise (su vaizdu į Nerį), kuris kiekvieną penktadienį rengia Margaritų vakarėlius? O gal „darbas”, kurio tu nevadini darbu, nes žinai, jog tai tavo pašaukimas, nepaisant vos galą su galu suvesti leidžiančios algos ar galimybės siekti karjeros aukštumų?
Jei vargais negalais – po tuzino praleistų valandų pas „popamokines” mokytojas ar karjeros konsultantus; vietoj to kad bergždžiai lakstytumei kieme su draugais, metų metus praleidai fortepijono pamokose ar prestižiniame universitete – pasiekei savo svajonių profesiją ir vis vien nesijauti užtikrintai savo užtarnauta vieta po saule – kas tada? Ar pripažinimas tėvų/giminių/draugų akyse, pensijos kaupimas; gebėjimas išsikraustyti iš tėvų namų bei atsiskaityti su visomis paskolomis (be tėvų pagalbos) yra tai, apie ką svajojai nuo mažens?
Neatliksiu velnio advokato rolės ir nepasakosiu, jog receptinis amfetaminas yra atsakymas, kurio kiekvieną kartą ieškai butelio dugne, Tinder ‘io pasimatymuose, meditacijoje ar savitaigos knygose. Kiekvienas renkasi savo „nuodus”, kaip ir kiekvienas renkasi kaip prasimušti šiame velniškai nesąžiningame pasaulyje.
Nuo muzikantų, tapytojų, iki aktorių ar režisierių – kiekvieną dieną ataidi žinios, kaip šie – mirę ar gyvi; vardan meno ar publikos malonės; streso numalšinimo ar paprasčiausio „kaifo” vaikymosi – praleidžia ištisas karjeras pusiau atmerktomis akimis, tačiau galiausiai pasiekiant tai, apie ką svajojame visi.
Geriausias pasaulio plaukikas, Maiklas Felpsas, apkaltintas dopingo vartojimu, atvirai pareiškė, jog jei galėtų atsukti laiką atgal – „nieko nekeistų”. Vienas žinomiausias žmonijos prekinis vardas, Steve Jobs’as, yra pasakęs, jog „LSD buvo vienas svarbiausių jo gyvenimo nutikimų„. Po velnių, Stephen King’as 80-taisiais gėrė skalavimo skystį dėl jame esančio alkoholio tūrio ir šniojo tiek kokaino, jog turėjo krauju sruvančias šnerves užkišti vata, jog šios neapkraujuotų rašomosios mašinėlės.
Man berašant šiuos žodžius, tai (Aderolis) yra mano kraujyje ir mąstau, jog pats laikas mesti animaciją. Klausyk, tai padeda aiškiau matyti – pasveriant visus faktorius, darančius įtaką tavo siekiams, karjerai, asmeninei laimei, bei bent trumpam nustumiant apribojantį emocinį bagažą ar ego. Kaip ir alkoholis, aišku, tai atima Tavo natūralumą; tačiau priešingai nei alkoholis – padaro Tave ypatingai pastabiu. Lyg pasimatytum su asmeniniu terapeutu. Jis tau duoda taikliausius patarimus, atsakymus; žino raktą į Tavo trokštamą sėkmę ir suteikia tai, ko Tau šiuo metu reikia. – anonimas
Suprantu, jog tai yra slidi tema, tačiau Aderolis yra dalis mano kasdienio ofiso gyvenimo. Jis sukūrė neapsakomai daug galimybių, kurių pats vargiai ar būčiau siekęs. Aišku, kaip ir su viskuo mano gyvenime, šio stimulianto vartojimui taikau apribojimus. Stengiuosi laikytis plano ir neperlenkti lazdos – tai paprasčiausia savikontrolė. Jei esi tvirtos valios ir nesi linkęs į priklausomybes, manau, jog išpeši iš Aderolio vien tik gerąsias savybes. Tai galingas vaistas, kuris turi būti gerbiamas. – anonimas
Perskaičius šių dviejų internautų pasisakymus, negaliu nesugrįžti prie Saurono žiedo metaforos: „Žiedas gundė jį, pamažu ėdant jo užsispyrimą bei sąžinę. Lakiausios fantazijos pradėjo suktis jo galvoje. […] Jam tereikėjo užsimaukšlinti žiedą ir visa tai būtų buvę jo” (ištrauka iš knygos „Žiedų Valdovas. Karaliaus sugrįžimas”). Vienu momentu jo bendražygis žiedo nešėjas apie savo naštą šnekėjo panašiai kaip ir antrasis internautas („Tai galingas artefaktas, kurį reikia saugoti ir gerbti„), priduriant, jog nenumano, kur ši atsakomybė juos nuves.
Kuo toliau, tuo labiau esu įsitikinęs, jog antrasis komentaras priklauso Frodui; arba dar blogiau – kažkur giliai Tolkieno mitologijoje slypi ta pati, nuo Biblijos laikų mokinama išmonė apie priklausomybės pavojus („Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įgyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė.„), demonstruojama per etikos pamokas rodomuose filmuose (kurie yra nei veiksmingi, nei geri).
Ar tai bebūtų aukščiausi pažymiai, ilgai žadėtas paaukštinimas, netikėtas dėmesys socialiniuose tinkluose (like), padidėjęs produktyvumas ar seksualinis apetitas/dėmesys iš priešingos lyties; fiktyvinio žiedo ar receptinių amfetaminų suteikiamos super galios, ar paprasčiausiai velniškai skanus obuolys – teigiami rezultatai, teikiantys tą saldų, saldų dopaminą (laimės hormoną) – kartą paragavęs, norėsis daugiau.
Visgi visur egzistuoja antroji medalio pusė; „terminai ir sąlygos” (angl. terms and conditions), kuriais – kaip ir besikaupiančiomis, per du gyvenimus neišsimokestinamomis, paskolomis; besiraukšlėjančiomis tatuiruotėmis ar Jahovos Liudytojų tikėjimo naryste, su kuria sutikai tik iš smalsumo – pasirūpinsi, kai išmuš laikas.
Kalbant konkrečiai apie amfetaminus, arba speed’ą, tas laikas ateina ganėtinai greitai. Aderolis, ar bet koks panašaus veikimo stimuliantas (Ritalinas, Concerta, Modafinilas ar Adrafinilas), padvigubina ar patrigubina dopamino gamybą tavo smegenyse. Tas beprotiškai aukštas dopamino lygis laikosi pastovus, nes Tu esi, ar bent apgaulės būdu jautiesi, produktyvus, smalsus, ambicingas – gyvenime nueisiantis toli. Piliulės teikiamą išmonę konvertuok į produktyviai išnaudojamą laiką, atliktus darbus, ir Tu jausiesi nuostabiai! „Juk tai nei narkotikas, nei koks dopingas…” – tikinsi save.
Tačiau net ir be gailesčio „daužant” ataskaitas, nebaigtus projektus ar Fortnite ‘o „fragus”, Tu paaukoji visa tai – maistą, knygas, savirefleksiją, meilę, poilsį, nuoširdų darbą ar bandymą suprasti gyvenimo prasmę – kas daro Tave žmogumi, dėl galutinio tikslo pasiekimo. Tada suvoki, kad pasiekimai, taip kaip anksčiau, Tavęs nebedžiugina; o tas velnio neštas amfetaminas nebegamina tiek pat dopamino (jei jį išvis tegamina). Buvai pasaulio viršūnėj tik tam, jog sužinotum, kad šalimais yra šiek tiek didesnė viršukalnė… Šalia jos – dar didesnė. Tik po kurio laiko supranti, kad pradinis taškas, iš kurio atkeliavai, nebeegzistuoja, nes lipti žemyn yra per statu. Kito kelio nėra – tik kilti.
„Juk tai nei narkotikas, nei koks dopingas…” – tikinsi save
Klausiat, kuris tam pasirašytų? Dabartinė ekonomika jaunam piliečiui yra kaip mat intensyvi; esame per plauką nuo Trečiojo pasaulinio karo; socialiniai tinklai, be perstojo primenantys, jog gali geriau; sparčiai mirštanti planeta (už kurią, atėjus laikui, tikrai neatgausim depozito); iš rankų slystantis potencialas (ne, net univero diplomas šiuo klausimu nepadės); o kur dar visos egzistencinės dvejonės – jei pasakyčiau, jog visa tai bent trečdaliui dienos gali pamiršti ir sutelkti dėmesį į tai, kas tave daro laimingą (ar bent žada privesti prie žadėtosios laimės), ar nesutiktum pabandyti?
Adomas juk sutiko; „Žiedų Valdovo” Frodas taip pat. Abudu nepakluso įsakymams ir už tai skirtingai sumokėjo: vienas iš jų buvo ištremtas iš Rojaus; kitas, paaukojęs savo mažą, bet laimingą, gyvenimėlį („Maisto skonio, vandens prisilietimo, vėjo ūžesio garso, jokio prisiminimo apie medžius ar žolę ar gėles, jokio mėnulio ar žvaigždžių vaizdinio nebepamenu…„) – įleistas į vieną.
Tačiau kokia kaina?
Jei nori sužinoti daugiau, DFCito komanda pataria paskaityti „On Speed: The Many Lives of Amphetamine” ar Netflix’e pasižiūrėti dokumentinę laidą „Take Your Pills” (2018)
