Beskaitant „New York Times“ kino kritiko James Poniewozik’o neseniai iš „Apple TV+“ įsčių išsiritusio serialo Studija (angl. The Studio, 2025) apžvalgą, vos po kelių įžanginių sakinių atrodė, jog jo pasirinkta citatos („ If you want art, you watch TV… Have you seen The Bear? “) ir Sopranų analogijos kombinacija negalėjo būti labiau pritaikyta man. Žmogui, kuris, nors ir neitų į tokius kraštutinumus, kad rekomenduotų visiškai nusisukti nuo kino – bent kol Minecraft filmas (2025), kaip kokia Juodoji mirtis (menui ir visų vargšų tėvų išgyvenusioms smegenų ląstelėms), paliks kino sales – neseniai baigė pirmą kartą žiūrėti Sopranus ir negali užsičiaupti apie visus žiūrovus iš kojinių išmušusį Netflix’o siurprizą Adolescence (2025). Ką jau bekalbėti apie White Lotus, karščiausią žiemos sezono TV delikatesą, nuo kurio, kaip ir su mokesčiais ar to pačio serialo spoiler’iais, nepabėgsi, kad ir kaip to norėtum.
Su skaudančia širdim turiu pranešti, jog nepamenu, kada paskutinį kartą taip jaučiausi dėl kino. Du kartus (du.) peržiūrėjau Brutalistas (2024), vieną kartą peržiūrėjau dar bent tuziną „Kino Pavasario” gėrybių, įskaitant kritikų taip išgirtą The Seed of the Sacred Fig (2024) ir Luca Guadagnino Queer (2024), kuris, okay, pripažinsiu, pasiskaičius apie Daniel Craig’o vaizduojamo rašytojo beprotišką gyvenimą, iš karto padarė visą reikalą kur kas įdomesnį…
(Geriau pagalvojus, paskutinis peržiūrėtas filmas, sukėlęs vos ne orgazmišką kakofoniją emocijų, buvo Halina Reijn Babygirl (2024) – seksualus, gudrus, nepriekaištingai suvaidintas kinematinis desertas, kuris valgosi akimis kaip plakta grietinėlė nuo nuogo kūno…
Dar geriau pagalvojus, paskutinis filmas, privertęs mane išbėgti iš namų aukštai iškeltomis rankomis su nenumaldomu noru (tyliai, lyg už per garsiai ištartus žodžius Tu galėtum atsidurti gulage, arba dar blogiau – būti #cancelled) papasakoti visiems sutiktiems ir noro turintiems individams apie šį retą kinematinį stebuklą buvo… antra vertus, apie jį verčiau nepasakosiu. Visi gerai žinom kas tai per (penkis Oskarus namo parsigabenęs) filmas ir kad visi jį „slaptai“ peržiūrėjom savo namų komforte.)
Ką visa tai turi bendro su apžvelgiamu „Apple TV+“ serialu? Geras klausimas. Matot, visai neseniai pasirodė ketvirtas Studija epizodas („The Missing Reel“), kuriame visiems gerai pažįstamas barzdočius-pilno etato stoneris Seth Rogen’as (Sausage Party, Pineapple Express, Neighbors), šio ambicingo projekto bendraautoris bei pagrindinė žvaigždė, laksto po ikoniškus Holivudo kampelius, bandant surasti dingusią juostą, nuo kurios priklauso filmo, tuo pačiu kino studijos, likimas. Kaip moksliukui, kuris dar prieš metus apie kiną šnekėjo su tokiu pačiu užkrečiamu fanatizmu kaip Rogen’o vaidinamas Matt’as Remick’as, šviežiai iškepta „Continental“ kino studijos galva, davęs pažadą būti labiausiai „talent-friendly“ vadeiva Nuodėmių mieste – man visa tai yra labai arti širdies.
Į šį receptą įmaišyk džiazo ritmu kurstomą chaosą, ant kulnų lipančią kinematografiją, pažįstamą visiems mačiusiems Birdman (2014) ar pirmąjį The Bear laidos epizodą – filmavimo stilius, kuriam turiu silpną vietą – bei su humoru ir Tarantino lygio kino bagažu parašytą scenarijų („Jei būtų mano valia“, – neteisybe skundžiasi Seth Rogen’as, „mes būtume susikaupę bandant pastatyti sekantį Rozmari kūdikį ar Annie Hall ar tiesiog gerą filmą, nesurežisuotą kažkokio tai iškrypėlio“. Į ką jam asistentė taikliai atrėžė: „Pasirodo iškrypėliai kuria puikius filmus“.) ir Tu turi kažką labai labai reto. Kažką, kas, panašiai kaip kontroversiškasis Tropic Thunder (2008) ar Boratas (2006), galimai nebus atkartota dar bent gerą dešimtmetį.
Ar minėjau, kad kiekvienas Studija epizodas stebina vis besikeičiančiais režisierių-aktorių pasirodymais? Viename epizode gauni pamatyti pravirkusį Martiną Skorsezę, kitame – ant tavęs šaukiantį Ron’ą Howard’ą, A Beautiful Mind (2001) filmo režisierių. Kiek televizijos laidų gali flex’inti tokiomis privilegijomis?
Bet pradėkim nuo pradžių: Studija prasideda ant filmavimo aikštelės, kurioje psichopatiškai besišypsantis Paul Dano (There Will Be Blood, Little Miss Sunshine, Batman) paduria bevardį smogiką ir visai greitai nukraujuoja prie savo sensėjaus kojų. Apie kino studijos prezidento pareigas visą gyvenimą svajojęs Matt’as Remick’as (vaid. Seth Rogen’as) yra numojamas ranka, kai bando režisieriui duoti kūrybinį patarimą. Dar net nepraėjus penkioms minutėms, sužinome, kad Patty Leigh (vaid. Catherine O’Hara), studijos galva bei barzdočiaus mentorė, buvo atleista – kažkas užims jos kartą per šimtmetį atsilaisvinančią poziciją. Savo komedinius, nepilnai atrofavusius raumenis nuo Malkolmas vidurinysis dienų rodantis Bryan Cranston’as, su Ali G dydžio auksine grandine ant kaklo, Matt’ui pasiūlo užimti jos vietą, su kuo jis net nedvejodamas sutinka.
Tik štai kur kabliukas: „Continental” studija negamina kino. „Mes gaminam filmuuus“, Cranston’o vaidinamas ūsuočius pasakoja mūsų žvitriaakiui kinomanui. Pirma Matt’o kaip studijos vadeivos užduotis? Surasti tinkamiausią bei talentingiausią režisierių Holivude „Kool-Aid“ limonado ekranizacijai. Ąsočio formos prekinio ženklo, kuris, pasak vieno ypatingai žydiško agento (vaid. David Krumholtz), yra „nepisamas“, todėl milijoną kartų mažiau įgyvendinamas projektas nei, tarkim, Barbė (2023). Ir tai neminint to fakto, kad šis iš miltelių gaminamas limonadas yra asocijuotinas su žinomiausiu masinės savižudybės incidentu Amerikos istorijoje…
Matt’as visą gyvenimą svajojo apie šią akimirką, apie buvimą žmogumi, kuris davė žalią šviesą sekančiam Kovos Klubui ar paskutiniam Skorsezės hitui, o vietoj to gauna prastumti kas galimai yra prasčiau nei Borderlands (2024) filmas.
Tikriausiai turėčiau užsiminti ir apie tai, kokį gerą darbą serialo kūrėjai atliko su pasirinktais aktoriais, kurie, sezonui tik įpusėjus, siūlo vis labiau prie ekrano prikaustančius pasirodymus (žinoma – ir tai tik mano nuomonė, bet… – sunkioji dalis yra atlikta Evan Goldberg’o, serialo rašytojo bei Rogen’o kūrybinio partnerio, su kuriuo scenaristas dirba jau nuo kultinės klasikos Superbad (2007) dienų, bei kameros chebros ir jų choreografų). Ike Barinholtz’o vaidinamas Sal’as, Matt’o dešinioji ranka su visada baltiems milteliams išalkusia šnerve, nors daug kam ir bus nežinomas, į ekraną įneša tiek pat komedinio efekto, kiek ir The Bear serialo Ebon Moss-Bachrach’as. Stebėti kaip šis žmogus vėluoja į svarbų susitikimą su potencialiu klientu dėl vos ne į Looney Tunes suorchestruotą nelaimingų atsitikimų laviną yra tikra televizinė dovana.
Kathryn Hahn (Agatha All Along, Glass Onion) vaidinama bombastiška marketingo skyriaus galva, tuo tarpu, nėra nei kiek sujaudinta savo naujojo viršininko-draugelio „kinas > filmai“ mantra, tad stebėti judviejų apsimėtymą replikomis visuomet palieka su šypsena veide. Savo Holivudinį momentą šio serialo dėka patirianti, daugeliui atpažįstama tikriausiai iš Bodies Bodies Bodies (kuris, turiu priminti, buvo vienas iš sumanesnių 2022-ųjų siaubo filmų), aktorė Chase Sui Wonders nors ir jauniausia ir mažiausiai komedinės patirties turinti, tikrai neatsilieka nuo savo ekrano kolegų.
Kalbant apie patį Seth Rogen’ą, serialo pagrindinę žvaigždę – žmogus čia stebuklų nedaro. Tačiau, kaip ir su Adam Sandler’iu iki jo aktorinius gabumus į kitą lygmenį pakėlusiu Uncut Gems (2019), taip ir su Rogen’u yra taip, kad šio aktoriaus vaidyba visur yra ganėtinai panaši (vienintelis filmas, pabandęs iš jo išpešti dramatiškesnius vaidybinius raumenis, buvo Steve Jobs (2015)). Tad jei tau nepatinka šio bičo balso tembras ar jo nuo pat Superbad išlikusios mimikos ir isterinių reakcijų suvaidinimas – didelis šansas, jog Studija nesimėgausi tiek pat, kiek mėgaujuosi aš bei kiti šio serialo žiūrovai.
Yra daugybė priežasčių, dėl kurių Studija įeis į istoriją, kaip vienas ambicingiausių TV projektų per šiuos kelis dešimtmečius. Tikros, be jokio dirbtinio intelekto pagalbos ant filmavimo aikštelės atidangintos Holivudo legendos, vaidinančios save – kad jūs būtumėt matę mano reakciją, kai penktame serialo epizode („The War“) išvydau „DFCitas“ žurnalo puslapiuose besipuikuojantį Funny Pages (2022) režisierių Owen Kline’ą (kurio B-filmų rekomendacijos dar iki pat šios dienos „eina į trasą“). Su meile šiai beprotiškai, ant steroidų ir kokaino varomai industrijai parašytas scenarijus, apibarstytas užuominomis į kinomanams pažįstamas Holivudo legendas bei klasikas (pvz., ketvirtame epizode yra eilutė, apibūdinanti (aktorės) Olivia Wilde vaidinamos režisierės elgiasį filmavimo aikštelėje kaip „full Fincher“ – tikri kino moksliukai žinos, kad tai yra užmetimas ant to liūdnai pagarsėjusio karto, kai Deividas Finčeris privertė Rooney Mara ir Jesse Eisenberg pakartoti įžanginę The Social Network (2010) sceną 99 kartus(!)).
Tačiau yra dar svaresnė priežastis, kodėl visi turėtume kiekvieną savaitę laukti naujo Studija epizodo kaip išganymo ar teigiamų žinių iš Ukrainos fronto: serialo autorių pasirinktas formatas – 30 minučių bei vis skirtingą temą užgriebiantis epizodas, tolyn stumiantis bendrą šou siužetą tiek pat kiek ir The Office, Seinfield’o ar Simpsonai epizodai – yra neišsenkanti formulė. Tol kol serialo showrunner’iai sugebės prikalbinti Holivudo grietinėlę atsidurti ant filmavimo aikštelės (pasirodo, ištisi epizodai nebuvo įgyvendinti vien dėl to, jog žvaigždės, aplink kuris buvo parašytas serijos scenarijus, nesutiko filmuotis), o rašytojai išgalvoti kąsnio dydžio siužetų, gudriai sugebančių pasijuokti iš industrijos, davusios visiems laidos autoriams ir jos svečiams lopinėlį Holivudo šlovės, tol Studija turi potencialo kas savaitę susodinti žiūrovus prie TV ekranų (tuo pačiu – vis didesnes žvaigždes, kaip tą puikiai įrodė The Bear, 30 Rock ar tie patys Draugai) iki tos prakeiktos dienos, kai riba tarp TV ir kino ištirps kaip ir ledynai Arktyje.
Kaip žmogui, kuris dar ne taip seniai rašė „Ar išties kinas byra į šipulius?“, Studija negalėtų būti labiau aktualus. Per šešias savaites praleistas kartu su šiuo televiziniu šefo bučiniu, nebuvo nei vienos serijos, kur serialo rašytojai netardytų vargšo Seth Rogen’o dėl dabartinės situacijos kino industrijoje. Kaip ir „Auksiniai gaubliai“, Martin’as Skorsezė ar tavo kaimynas, visi šio šou dalyviai giliai viduje žino, kad Holivudas neina tik šuniui ant uodegos – jis ant tiek nusiritęs, kad visas šis pramogų fabrikėlis dvelkia nostalgija dienoms, kai didžiausi metų filmai nebuvo muzikinės biografinės dramos ar pagal visiems atpažįstamą stiklainį susukti N-7 filmai su Džeku fuckin’ Bleku.
Tad jei vis dar svarstot ar stebėti, kaip su neurotišku optimizmu ir kažkur pačio pamesta meile kinui Seth Rogen’as laviruoja tarp parsidavimo ir reputaciją kainuojančio originalumo, yra verta – geriau nei besišypsantis, sienas kiaurai einantis stiklinis ąsotis nepasakyčiau.
„DFCitas“ žurnalo įkūrėjas. Negali normaliai funkcionuoti be sausų pusryčių dubenėlio, kokybiško žurnalo šone ar filtrinės kavos (idealiai, darytos ne namuose)