Du vyrai, vienas Dievų pamirštas švyturys, 1890–ieji. Tai tapo režisieriaus Robert Eggers naujausio filmo Švyturys („The Lighthouse”, 2019) žaidimo aikštelės griaučiais. Esam pasimokę, kad filmas minimalioj erdvėj gali tapti arba itin stipriu („Cube”, V. Natali, 1997) arba pats sau kišti koją („The Room”, T. Wiseau, 2003).
Režisierius šiame filme erdvės apribojimus išnaudoja savo naudai ir nei minutė mažoje, uolėtoje, saloje nepraeina veltui, o tik akseleruoja slidžią pagrindinių veikėjų (vaid. Willem Dafoe ir Robert Pattinson) ir žiūrovų kelionę į beprotybę.
Pamatęs pirmus Švyturio kadrus, net ir visiškai kinu nesidomintis žmogus pastebės, jog viskas priešaky primena senas, begarsias, kino juostas: kvadratinis 1:1 formatas, stiprus juodai baltas kontrastas ir kurtinantis bei didingas garso takelis. Ne veltui veikėjai pradeda kalbėti tik filmui šiek tiek įsibėgėjus: kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau spėjau pamiršt, kad žiūriu naują, o ne iš kažkokių užmirštų archyvų ištrauktą, Nosferatu (F. W. Murnau, 1922) pusbrolį.
Viso filmo metu, rodos, ekrane žybčioja nestabilaus laiko likučiai: nebylaus kino aidai, klasikinių siaubo filmų pamėgti, sunepatoginantys priartintų akių obuolių kadrai, ir šiuolaikinės technologijos pagalba sutvarkytas, nepriekaištingai aiškus, garsas.
Nepaisant nuostabios kinematografijos, įspūdingiausia filmo dalis turi būti meistriškas Eggers’o sugebėjimas ištrinti ribas tarp fantazijos ir realybės – žiūrint tampa nebeaišku, kur baigiasi filmas, o kur prasideda tikras gyvenimas. Dažniausiai filmus matom kaip langus į svetimus gyvenimus ar paralelinius pasaulius. Tačiau čia, skęstant grėsmingų bangų šviesoje, jaučiam, kad slystam į beprotybę visi kartu, čia ir dabar. Nors ilgainiui tampa nebeaišku, nei kur yra čia, nei kada yra dabar. Toks pats klausimas kilo tiek mums, tiek filmo veikėjams: kiek laiko praėjo – dvi valandos, penkios savaites, o gal dvi dienos?
Į šoną pastūmus visišką beprotybę, kitas itin įdomus filmo aspektas yra veiksmo vieta. Norėčiau išskirt dvi plotmes: mažytę salą, kurioje stovi švyturys, ir patį švyturį. Pirmąją – pasak paties švyturio prižiūrėtojo, Dievo užmirštą akmens gabalą – matyčiau kaip vietą, esančią niekur. Šią idėją galima pastebėti ir filme A Girl Walks Home Alone at Night (A. L. Amirpour, 2014), kuriame veiksmo vieta – „Bad City” – atrodo lyg tikras miestas, tačiau nei laikas, nei jokie išoriniai veiksniai, negali jo paliesti. A place in no place, kitaip sakant. Lygiai dėl tokių pačių priežasčių ir švyturio salelę matau kaip vietą, kurioje nebeegzistuoja nei normalūs gamtos dėsniai, nei laiko tėkmė.
Kita, labiau koncentruota, mistinė, veiksmo vieta – pats švyturys. Tačiau norėčiau pažvelgti į šį pastatą ne tik kaip į veiksmo vietą, bet kaip į trečiąjį filmo veikėją. Jo esybė, rodos, ne tik praryja veikėjų sveiką protą, bet ir gyvuoja kaip atskiras kūnas, gyvenantis atskirą gyvenimą: neaiškūs garsai, paslaptingos šviesos ir šaižios haliucinacijos tampa svarbesnės nei žmonės, vaikštantys girgždančiais laiptais.
Negana to, vien pats abiejų vyrų darbas yra palaikyti švyturio gyvybę, jį prižiūrėti (gal net jam tarnauti). Prie šios personifikacijos prisideda ir paties švyturio prižiūrėtojo požiūris į šią vietą: per daug dėmesingas, per stipriai stumiantis tam tikrą šventą, nepatogiai seksualizuotą, švyturio projekciją.
Visa tai iš dalies ataidi filme Tetsuo: The Iron Man (Tsukamoto, 1988) keltas idėjas apie technofiliją – žmonių fetišuojamos technologijos praryja ir sunaikina jas šlovinusius žmones. Kaip ir ankščiau minėtame A Girl Walks Home Alone at Night, šiame filme miestas taip pat gyvena visiškai atskirą, savarankišką, gyvenimą: miesto vamzdžiai kasdien vis labiau ryja gyventojų namus, o mechaniniai plaučiai sunkiai kvėpuoja pro milžiniškus gamyklų kaminus.
Todėl filmo Švyturys lokaciją matau kaip Tetsuo ir A Girl Walks Home Alone at Night vaizduotų miestų sintezę: švyturys yra savarankiškas gyvis, kuris neegzistuoja nei laike, nei fizinėj vietoj; nesirūpina niekuo, tik savo paties gerove. Galbūt tai ir išveda pagrindinius du švyturio gyventojus iš proto. Vis dėlto, sunku gyventi, kai nežinai, nei kur, nei kada, nei dėl ko gyveni.
Retas filmas sugeba persikelti į auditorijos realybę, priverčiant pajusti sūrios jūros skonį burnoje; šiurkščios medienos tekstūrą seksualiai išbadėjusiam, sumišusiam, Pattison’ui rankose laikant sumitologintą, fetišuojamą, undinėlę, ištrauktą iš skylės jo apšiurusiame čiužinyje.
Kaip ir Jean Grémillon’o 1929-ųjų nebylioje juostoje, The Lighthouse Keepers, kuri be abejo buvo viena iš didesnių Roberto Eggers’o įkvėpėjų, Švyturys sumaišo siaubo elementus su komedijos (pats režisierius tikina, jog filmas labiau linkęs link komedijos, nei link siaubo), vyriškumo standartus su seksualiu sumišimu, laiko nualinto proto/kūno užgaidomis.
Nedaugelis filmų sugeba taip audringai priversti mus išsigąsti ir susijaudinti tuo pačiu metu. Kaip ir tolimojo bokšto blyksnis aklinoje tamsoje, Švyturys yra akinantis, teikiantis viltį bei saldžiai pavojingas egzempliorius, jog kino žanrų formavimas, laužant/perkonstruojant senuosius idealus, dar tik prasidėjo.
