2016-tieji, Kūčių išvakarės, Londonas. Visi normalūs studentai, kurie sugebėjo sukrapštyti pakankamai kapeikų, jog įsigytų bilietą į gimtuosius kraštus, buvo apsupti savo šeimų bei orkaitėje čirškančio kalakuto aromato, šaltalankių arbatos skleidžiamos šilumos. Kol tuo tarpu aš buvau apsuptas savo ankštų keturių sienų, gitaros, PC, laidu prijungiamo Xbox’o pultelio ir bendrabutį supančios spengiančios tylos, kuri tiesiog baugino, žinant, koks šurmulys čia virė dar prieš kelias dienas… Darbas pareikalavo, sakė mokės dvigubai, sakė „per vėlai apie tai pagalvojai, visi jau seniausiai išgraibstė šio sezono laisvadienius“.
Neturint kitos išeities, Kalėdas buvau pasmerktas leisti kartu su kolegomis, devyniais kino ekranais ir savimi – 1600 km nuo vakarienės stalo, apie kurį taip svajojau. Kaip ir priklauso tokiais drastiškais atvejais, susiradau vienintelę visame mieste veikiančią piceriją, įsijungiau 16 Blokų (2006), tikrąjį Brius’o Willis’o Kalėdų filmą, ir Kūčių vakarienę praleidau tupint ant gyvenime nekeistos kiliminės dangos, darant du geriausius dalykus, kuriuos bet kuris studentas gali daryti tokioje varganoje situacijoje – valgant picą ir spoksant, kaip Willis’as bando išsikapstyti iš dar varganesnės. Net ir žiūrint į visa tai pro nostalgijos filtrą, ši kombinacija skamba kažkas iš išsiskyrusio vidutinio amžiaus tėčio, gyvenančio motelyje, kolekcijos. Tačiau, nepaisant visko, galėjo būti ir blogiau…
Susipažinkit su Angus’u, plačiaburniu, nepilnamečiu Barton’o akademijos moksleiviu. Likimo valiai paliktas savo motinos ir naujojo patėvio, vardan pavėluoto medaus mėnesio, šis už save pastovėti sugebantis vaikis pasmerkiamas Kalėdų atostogas praleisti ištuštėjusioje mokykloje kartu su kitais nelaimėliais. Dar blogiau: priežiūroje kietakakčio Senovės civilizacijos profesoriaus, pono Hunham’o, kuris į išpuolusias auklės pareigas žiūri kaip į karinės tarnybos pasirengimą. (Mintis, jog kažkurioje alternatyvioje, Dievo užmirštoje laiko juostoje šis scenarijus galėjo išpulti man, su visų gerbiamai nemėgiamu mokytoju Rožu kaip mano sergėtoju, nupurto kaip šaltas dušas.)
Nelaimėliai, kurių The Breakfast Club gretas sudaro du brandą pradėję pamestinukai – vienas Mormonas, kitas Azijietis („Baik žliumbti. Jei jie tave išgirs – nukryžiuos. Kas būtų ironiška, žinant, kad tu Budistas“,- vienoje scenoje Angus’as bando išgelbėti jauniklį) – ant aplinkinių patiriamą neteisybę pašaipomis išreiškiantis Teddy Kountze’as (vaid. Brady Hepner), Jason’as, kuris čia užsiliko viso labo dėl to, nes nenori nusileisti pinigais aptekusio tėvo reikalavimui nusikirpti garbanas, bei Angus’as yra verčiami sportuoti minusinėje temperatūroje, ruoštis ateinančiam semestrui (tyloje) ir laikytis griežtos komendanto valandos grafiko. Lyg Kalėdos ir taip negalėjo būti labiau apgailėtinos.
Stebėti, kaip šio miniatiūrinio „zoologijos sodo“ gyventojai sugyvena ir išgyvena po griežta disciplina yra be galo įdomu. Jaunatviškas testosteronas tvyrantis ore, bendras paniekos objektas, pasišaipymai – tarsi žiūrėtum atmestą „Animal Planet“ epizodą iš 1970-tųjų. Tačiau visa tai greitai tampa nebesvarbu: lyg gyvenimas norėtų dar labiau pasijuokti iš Angus’o, visi nelaimėliai neužilgo palieka mokyklos teritoriją – tik ne jis. Jei teisybė egzistavo tą šaltą, niūrų Kalėdų laikotarpį, ji paliko vargšą Angus’ą už borto kartu su šios įstaigos Majoru Peinu ir valgyklos tetute, kaip sakydavome mano mokyklos dienomis.
Jei The Holdovers (2023) turi lūžio tašką, nuo kurio atsispiria ir pradeda įsivažiuoti – šis momentas ir yra būtent tai. Trys visuomenės pamiršti nelaimėliai, kurie dėl savų priežasčių atsiduria vienas kito kompanijoje. Pamažu, šie panašaus kirpimo mizantropai pradeda nuleidinėti savo „šarvus“, bandyti įžvelgti, kas slepiasi už to likimo nepagailėto/užgrūdinto fasado. Vieno epizodo metu Angus’as atsleidžia savo prižiūrėtojui, jog jis atsiduoda žuvimi, tuo pačiu sužinant apie retą sindromą (pavadinimu Trimethylaminuria), kurio likimas nepašykštėjo profesoriui. Tuomet priduria, „Tai štai kodėl Jūs bijote moters kompanijos“, ir, kaip lygiavertis oponentas, paprašo pono Hunham’o atsidėkoti kandžiu faktu apie jį.
Ši chemija – jokių ašarų ar apsikabinimų, bandymas „pralaužti ledus“ pašaipiomis įžvalgomis ir uždelstais akių kontaktais – bus atpažįstama visiems Good Will Hunting (1997) ar Manchester By The Sea (2016) žiūrovams. Senųjų laikų vertybes įdiegti į vaikį bandantis, gyvenimo užgautas profesorius ir visą gyvenimą prieš akis bei kaip reikiant charakterį turintis vaikėzas – klasikinis duetas, kuris veikė tiek mažai kam težinomam Marcel Pagnol’o 1935-tųjų Merlusse (atsitiktinai įkvėpusiam The Holdovers), tiek šimtams kitų už širdies atlapų griebiančių kino juostų.
Nors The Holdovers rutuliojasi šių dviejų kietakakčių personažų orbitoje, likau maloniai nustebintas, jog valgyklos tetutė Merė (vaid. Da’Vine Joy Randolph) nelieka fone, kaip kalėdinis papuošimas. Žinoma, iki filmo momentų, kuriuose gauname sužinoti, kokius emocinius amerikietiškus kalnelius išgyvena ši sielvarto kupina motina, Vietname netekusi savo sūnaus, Merė viso labo atstoja moralinį kompasą ir teisėją, prižiūrinčią, kad abu vyriškiai, ypatingai Hunham’as, neperlenktų lazdos. Bet visa tai greitai pasikeičia, kuomet dvejose išvykose už Barton’o akademijos ribų gauname ją pažinti natūraliomis sąlygomis – ten, kur įstaigos darbuotojai nebijo kreiptis vienas į kitą vardais ar pavaryti ant visų nemėgstamo kolegos. Ten, kur kasdienis darbo kodeksas nereikalauja, jog laikytum savo širdgėlą po devyniomis spynomis.
Didesnį filmų bagažą turintiems žiūrovams nebus sunku nuspėti, kokią išgyvenimo ir susitaikymo arką filmo metu pereis Merė ar tie patys vyriškiai (nors judviejų „maršrutas“ yra daug labiau vingiuotas). Ir nors visa tai kartu su šia trijule patiriame per situacijas, kurios tam tikriems žiūrovams gali atrodyti manipuliatyvios ar arti klišiškumo ribos, net ir Kalėdiniam filmui – taip nėra. Ar bent to nesijaučia. Nes ką sako apie žiūrovą gilus Kalėdinės juostos analizavimas filmo metu? Tikriausiai tą patį, ką apie poną Hunham’ą sako jo nesugebėjimas Little Big Man (1970) seanso metu atsispirti jaunuoliui papasakoti apie realistišką aborigenų atvaizdavimą…
Čia tikriausiai ir atsiskleidžia šios juostos žavesys: visi šie išpildyti personažai ir jų arkos vaikšto taip arti perdėto sentimentalumo ribos, jog galėtum pagalvoti, kad už kiekvieno kampo – ar filmo kulminacijoje – slypi graudus monologas apie atleidimą, empatiją sau ir kitiems. Tačiau Downsizing (2017) režisierius Alexander Payne nesileidžia šiuo maršrutu; vietoj to leidžia įvykiams išsirutulioti su tokiu nuoširdumu ir atsargumu, kad bet koks bandymas kaltinti jį dėl manipuliavimo žiūrovo emocijomis atšoka kaip teniso kamuoliukas nuo sienos.
Žavėtis Payne’o filme yra kuo nors kibiru semk: pradedant nuo The Holdovers produkcijos ir apipavidalinimo – du elementai, suteikiantys filmui tikriausiai realistiškiausią 70-tųjų Holivudo juostos jausmą, kurį teko matyti nuo pakartotinės Rokis peržiūros (net ir filmo titrai atlikti taikliai pamėgdžiojant to laikmečio stilių) – baigiant garso takeliu (Labi Siffre ir Cat Stevens tam pačiam grojaraštyje? Kad ir kas kuravo šį garso takelį nusipelno riebaus kalėdinio bonuso) ir, žinoma, aktoriais.
Iš karto pasakysiu, jog The Holdovers nebūtų toks įtikinantis, jei ne Paul Giamatti’s, vaidinantis rūškaną profesorių su stikline akimi. Žinau, kad daugumą iš jūsų šį vyruką tikriausiai prisimins kaip Chuck’ą iš „Billions“ serialo. Bet, asmeniškai, neįsivaizduoju Giamatti’čio labiau jam išskaptuotoje rolėje nei ši. Kaip pats režisierius vieno interviu pasakė: „Kas dar galėtų suvaidinti šią rolę? Sugalvoju kelis variantus iš kino praeities, bet ne iš mūsų laikų“.
Šis reto kalibro aktorius turi tą patį efektą, kuri jauti stebint Philip Seymour Hoffman’ą (RIP) bet kurioje savo klasikinėje juostoje. Galbūt jų ekrane nematai dažnai, bet kai jie yra suporuojami su šį amatą visa širdimi gerbiančiais režisieriais, jie atlieka darbą taip nepriekaištingai, kad jų paliktas „užpakalio antspaudas“ mūsų driežažmogiškoje sąmonėje lieka neužpildomas kitos subininės.
Turiu pripažint, jog liaupsinti aktorių darbą yra tikriausiai pati neįdomiausia apžvalgų rašymo dalis. Visos pagyros nutaikytos į aktorius dažniausiai skamba šabloniškai, vienasluoksniškai – nebent rašai apie šviežutėlį aktorių, kuriam tai buvo pirmoji patirtis.
Kaip koks Kalėdinis stebuklas, Angus’ą vaidinančio aktoriaus Dominic Sessa’os atsiradimas šiame projekte yra kažkas, ką gali įsivaizduoti nutinkant 70-aisiais su kas antru filmu: režisierius šį filmavimo patirties neturintį dramos būrelio moksleivį aptiko vienoje iš mokyklų, kuriose buvo filmuojamas The Holdovers.
Viskas, nuo to kaip Sessa parodo vidurinį pirštą klasiokui iki keistos vaikščiojimo manieros, atrodo kaip iš to laikmečio produkcijos. Kaip pats režisierius pasakytų: „Tu gali jį įsivaizduoti vaidybos klasėje kartu su Al Pačinu ar Dustin Hoffman’u, ar Džonu Cazale’u“. Jei laiko mašina yra išrasta, neabejoju, jog šis talentingas vaikinukas, kurio vardą jau dabar galit įsidėmėti, buvo vienas iš nedaugelio (įskaitant šitą merginą) gavusių ja pasinaudoti.
Vienas The Holdovers elementas, kuris mane ypatingai sudomino peržiūrėjus Payne’o filmą ir kuris šio filmo receptui yra tiek pat svarbus, kaip ir kiekvienas jame esantis personažas (ar Cat Stevens įtraukimas į garso takelį), yra nostalgija. Ta pati prakeikta nostalgija, kuri verčia mus įsijungti „Draugus“ ar brūkštelti buvusiam „kaip laikaisi?“.
Čia nuo pat pirmos minutės esame apgaubiami mūsų senelių jaunystės dienų laikmečio analoginiais artefaktais: jaukus kaip židinio skleidžiama šiluma kadrų gruoblėtumas (a.k.a. grain), akustinės gitaros kupinas garso takelis, filmą leidžiančios kompanijos logotipas, perdarytas pagal tų dienų standartus. Jaunesnieji veikėjai besikreipiantys į visa galva vyresnius mokesčių mokėtojus „pone/ponia“. Nei vieno skaitmeninio ekrano. Vienas kitas porno žurnalas (popierinis!). Net ir tas pats The Holdovers trailer’is, protu nesuvokiamu būdu, yra įgarsintas klasikinio vyriškio su viskio sodrumo balsu.
Tad kodėl, net ir žinant, kad mintis apie mano egzistenciją, ką jau bekalbėti apie biologinius faktorius, susiformuos tik po dar gerų dviejų dešimtmečių, visa tai man atrodo artima? Taip artima, jog darosi graudu, suvokiant, kad John Travolta’os Greese (1978) įėjo į kino leksikoną, priverčiant du trečdalius jauniklių suabejoti savo seksualine orientacija, o Cat Stevens’as persivertė į Islamą ir tai nėra mano, ir niekada nebus.
Žinau, žinau – apie tai jau rašėme. „Nostalgiją jaučiam ne ekrane neonu šviečiantiems aštuoniasdešimtiesiems, bet nekaltam vaikiškam paprastumui. Juk kažkada tai priklausė mums visiems, ar ne?“, mislijo mano kolegė. Tiesos jos žodžiuose yra. Tiesos yra ir Cicerono žymiojoje citatoje „Non nobis solum” („mes negimstame tik savo vienatvei“), kurią profesorius panaudoja norėdamas įtikinti save, kad viskas okay, išgirdus, kad yra skiriamos auklės pareigos. Bet kiek toli šis nostalgiškas fenomenas gali eiti: jei nostalgijos nejaučiu žiūrint Apocalypse Now (1977) ar The Last Temptation of Christ (1988), bet jaučiu žiūrint Singin’ in the Rain (1952) ar vien tik pagalvojus apie Vienas namuose (1990) – kodėl??? Pažiūrėkit į visų šių išvardintų filmų leidimo datas ir suprasit, kad logikos, kaip ir meilėje ar kare, čia nerasta. Nada.
Anaiptol, Francis Ford Coppola’os šedevrą Apocalypse Now paminėjau ne be reikalo: filmas tiek nufilmuotas Vietname karo metu, tiek nuklotas to pačio karo aukų lavonais (hey, žmogus pastatė $30 mln. asmeninio kapitalo, santuoką, kairę sėklidę ant plauko, jog išgimdytų tikriausiai geriausių visų laikų karinį filmą – kaip sakant, didis menas reikalauja aukų, net jei jos ir naudojamos, kaip scenos atributika). Paralelinėje visatoje, tuo pat metu, po mokyklos koridorius bėgiojo Angus’as, kuriam, kaip ir visiems jo metų nebrendyloms, į kaklą alsavo giltinė šaukimo į karą pavidalu.
Žiūrint The Holdovers nuo šio nelemto fakto nepabėgsi – visas Merės personažas yra susuktas aplink tragiškas Vietnamo karo pasėkmes. Tačiau Payne’as ganėtinai puikiai sugeba išlaikyti šį ne itin Kalėdišką faktorių filmo paraštėse – panašiai kaip tą meistriškai sugeba Wes’as Anderson’as visus pasaulio žiaurumus įvyniojant į cukraus vatą.
Jei gerai pamenu, viso filmo metu gauname pamatyti Angus’ą tik kelis kartus drebinant kinkas. Net ir šiems leidžiant laiką Bostono centre, fone nematome nei vieno piketo (už gėjų teises, moterų teises, už mamų, kurios nenori tapti jaunomis našlėmis, teisės) – kas pasak interneto archyvų buvo beveik nerealu, nepaisant kuriuo metų laiku ten lankeisi…
Ir štai, daugiau pasigilinus į The Holdovers, pradėjau suprasti, kodėl šis ir panašaus kirpimo filmai/serialai turi tą jaukų kaip kakavos puodelis nostalgijos faktorių, o kiti ne. Kaip sniego rutuliai ar beveik visa dabartinė Disnėjaus produkcija, jie yra hermetiškai izoliuoti nuo bet kokių to laikmečio išorinių faktorių, kurie galėtų pašiaušti plunksnas tiek jį išgyvenusiems žiūrovams, tiek jį bandantiems (mums) išgyventi per kiną. Tačiau New Yorker’io veteranas, išgryninęs mano teoriją, visa tai įvardija glaustai ir aiškiai: „Tai ir yra filmo šerdyje slypinti nostalgija: tai kinematinė nostalgija ankstesnės kartos išlepinta mainstream’o; nostalgija, sufabrikuota Holivudo taktiškai apskaičiuoto vengimo bet ko kas galėtų sukelti kontroversiją, dėl kurios grėstų papildomos išlaidos“.
Pažiūrėjus iš arčiau, šį fenomeną galime įžvelgti The Graduate (1967; apie išskirtinį šios klasikos atvejį, kalbant apie Vietnamo temą, rekomenduoju paskaityti šį straipsnį). Bet kaip ir minėjau anksčiau – kas per Grinčas analizuoja Kalėdinius filmus? Aš tas Grinčas. Ir iki kol švies saulė, kažkas necancelins Kalėdų, o filmai ir toliau išnaudos nostalgija, hašišu bei pačiulių aliejumi dvelkiančius Cat Stevens hitus – aš nesiliausiu juo būti. #peace
