fbpx
the midnight gospel; apžvalga; recenzija; animacija; Pendleton Ward; Duncan Trussell; Adventure Time; Netflix; vidurnakčio apsireiškimai;
Autorius: Ignas Vieversys

Biče, kur nukišai mano grybukus? arba “The Midnight Gospel” (2020) apžvalga

Prieš kelerius metus, apimtas studentiško nuobodulio, dar žinomo procrastination’o vardu, nusprendžiau kaip reikiant apsipūsti ir Hunter S. Thompson’o gonzo stiliumi pabarškinti spausdinamaja mašinėle (call me a hipster). Objektas, kurį pasirinkau aprašyti buvo pastelinių spalvų, absurdiškas, tikriausiai visiems žinomas, animacinis filmukas Adventure Time, kuris, nepaisant pagrindinės N-7 auditorijos, buvo itin pamiltas ir tarp kasdienių stoner’ių ar psychonaut’ų (LSD/grybukų mėgėjų). Štai kas gavosi:

“Žmogus Fin’as nei iš šio, nei iš to, pradėjo šaudytis įsivaizduojamomis kulkomis (wtf) su savo amžinu bendražygiu šunim Jake’u. Šiam parėjus namo iš parduotuvės su visu krepšiu pirkinių, jam iš už nugaros pradėjo sklisti dangiška šviesa, akomponuojama dar dangiškesnio choro (okay?). Štai kur pradėjau nieko nebesuprasti: Jake’as pagamina legendinį sumuštinį ir ką gali žinot – jį nugvelbia kažkoks magiškas, skraidantis, bičas, kurio netikėtas atsiradimas, išdaužiant milžinišką skylę lubose, man sukelia trumpalaikę egzistencinę krizę (tikriausiai susijusią su mano ateities sumuštinių saugumu).” (serija ties čia nesibaigė, tačiau mano smegenims buvo gana; versta iš anglų kalbos)

Nuo to laiko animaciniai filmukai kaip mat pasikeitė: tai kas 2000-aisiais buvo laikoma kiču, keistos formos eksperimentine animacija, kurią dažniausiai sutikdavai įsijungus Cartoon Network ar MTV po vidurnakčio, iškilo iš pogrindžio ir, nors nėra transliuojama populiariojoje televizijoje (bent Europoje), šiuo metu internete karaliauja po Adult Swim stogu. Visi jūsų Robot Chicken (2005), The Venture Bros. (2003) ar Ballmastrz (2018) yra čia, įskaitant ir populiaresnius, labiau prieinamus, filmukus kaip Rick & Morty (2013).

Juose (dažniausiai) nėra jokios pamokomosios vertės, kaip ankstesniuose filmukuose, ir jiems nusišvilpt ar Tu juos suprasi, ar ne. Tačiau šis beprasmis absurdiškumas, visiška anarchija prieš anksčiau animacijos industriją valdžiusius kanonus, man ir milijonams visame pasaulyje suteikė naują, brandesnį, suvokimą apie iki šiol nepažabotas animacijos galimybes.

Taip, vis dar vaikiškai besišypsau žiūrint kiekvieną Pixar filmuką ar ganėtinai tradicinę, tačiau kaip visada kruopščiai sukurptą, Matt Groening’o (Simpsonų autoriaus) animaciją, nes tai yra aukščiausios klasės, didelio biudžeto, produktas. Tačiau atsigręžus į absurdiškąjį Netflix’o Tiger King (2020; ne animacija, tačiau čia limpa) ar šviežutėlį Adventure Time autoriaus filmuką The Midnight Gospel (2020), pasirodžiusį toje pačioje platformoje (šį kartą N-14), apsidžiaugiu, jog atėjo laikai, kai “patogi televizija” tiesiog nebekelia tokio kaifo kaip anksčiau. Tai, jog pastarosios laidos – Tiger King ir The Midnight Gospel – sulaukė fantastiško kritikų bei žiūrovų pripažinimo, liudija, jog auditorija vėl yra ištroškusi kvailos, politiškai nekorektiškos, kultūriškai nejautrios, televizijos.

Kurį laiką ši animacinė formulė veikia – iki momento, kai supranti, kad esi jai per blaivas.

Negaliu pasakyti, jog buvau didžiausias Adventure Time gerbėjas. Kaip ir nemaža dalis šios animacijos žiūrovų, džiaugiausi animacija, jos semi-surealistiška natūra, tačiau didžiausius jos džiaugsmus patirdavau su riebia “Papa Johns” peperoni piza ir kaseku rankose, nesistengiant per daug gilintis į siužetinę liniją.

Daugelis geriausių Pendleton Ward’o filmuko aspektų buvo apriboti N-7 amžiaus cenzo, todėl sužinojus, jog naujasis šio animatoriaus lakios vaizduotės kūdikis nebus akylai stebimas tėvelių, o vietoj to bus skirtas šiek tiek vyresnei, Bojack Horseman (2014) ar Rick and Morty (abu N-14), auditorijai, suteikė daug vilčių – visai kaip ir besiplečiantis Netflix’o animacijos diapazonas, sukuręs terpę anksčiau neįgyvendinamoms idėjoms kaip ši, ar tuo labiau Love, Death & Robots (2019), kurios realizacijai prireikė tik dešimties metų biurokratinių nesąmonių, klestėti.

Iš esmės, The Midnight Gospel yra animuotas podcast’as – “Duncan Trussell Family Hour” pokalbių laidos ir Pendleton Ward’o fantazijos vaisius. Rausvas bernužėlis su burtininko kepure ir vasariniais šortais, vardu Clancy, keliauja po virtualias simuliacijas ir šnekina keisčiausius personažus apie gyvenimą, mirtį, egzistenciją, meditaciją ir įvairiausius spiritualistiškus zen dalykus. Jei visus Adventure Time fart joke’us pakeistum dvasiniais, filosofiniais, tauškalais ir įmaišytum šlakelį magiškųjų grybukų gautum The Midnight Gospel.

the midnight gospel; apžvalga; recenzija; animacija; Pendleton Ward; Duncan Trussell; Adventure Time; Netflix;

Kol pirmoji, įžanginė, serija – kurioje Clancis kalbina prezidentą, šiems sprunkant nuo gyvų numirėlių apokalipsės – savo kitoniškumu “ištaškė smegenis”, to pačio negaliu pasakyti apie tolimesnius epizodus. Man patiko dvidešimčiai minučių mintimis nusikelti į šią, beprotiškų spalvų, vos ne Paint’u nupieštą, visatą, kurioje tuo pačiu metu prezidentas nuo stogo pyškina zombius ir pasakoja apie savo psichodelines patirtis. “Ant popieriaus” ši koncepcija tikriausiai skamba bukai ir, toli gražu, ne tai į ką finansuotojai svajoja sukišti savo turtus. Tačiau kurį laiką ši animacinė formulė veikia – iki momento, kai supranti, kad esi jai per blaivas.

Šis staigus suvokimas, panašesnis į alerginę reakciją, nei į nušvitimą, pribrendo bežiūrint antrąjį epizodą, kurio egzistenciniai pašnekesiai – susitaikymas su mirtimi, dorojimąsi su vėžiu, kažkas apie meilės suvokimą Tibeto kultūroje – visiškai prasilenkė su ekrane besirutuliojančiu chaosu. Vienu momentu filmuko protagonistas, lyg siamo dvynys, “prirakintas” prie savo gremėzdiško pašnekovo, užsimano “antrojo numerio”. Turint omeny, jog Clancy’io subinė buvo vos per kelis colius nuo, per prievartą priversto keliauti kartu, kompaniono žabtų, kuris vis atsiprašinėja už savo nerangumą ankštoje patalpoje ar pradeda dainuoti, kad jo klozeto partneris atsipalaiduotų šiam stebint, epizodas glumino būdu, kuris privertė prisiminti keistesnius Adventure Time momentus (tai nereiškia, jog šie momentai yra ypatingai malonūs ar reikalingi). Jei iki tol nebuvau išlemenęs “WTF?? “, antrajai serijai prireikė vos devynių minučių pralaužti “ledus”.

Sužinojus, jog The Midnight Gospel išleidimo diena yra visų kanapės entuziastų mėgstamiausia data, 4/20 arba Balandžio 4-oji, visai nenustebau. Nemanau, jog, viduryje serijos, apkeitus televizoriaus/kompiuterio ekraną raibuliuojančia lavos lempa, filmuko pseudo-filosofinius pokalbius – kelis bongo hitus paėmusiu kambarioku, neužsičiaupiančiai pasakojančiu apie savo filosofijos paskaitas, žiūrovas pastebėtų didžiulį skirtumą.

Kad ir kokie gilūs ir dvasiškai turtingi yra šios animacijos pokalbiai, visai kaip ir vakarykštis planas, gerai padūminus, pradėti nuosavą roko grupę – tuoj pat pasimiršta. Ypač, kai kalba eina apie pusvalandžio trukmės epizodus, be jokios prošvaistės atsikvėpimui. Jei pasirinksi atsipalaiduoti ir mėgautis psichodeline animacija – gali atsisveikinti su filmuko veikėjų dialogais, kurie, po kurio laiko, pradeda erzinti lyg pašaliniai fono garsai. Atvirai, jei tavęs neliūdina mintis, jog praleisi kelis “blemba, gilu, seni ” momentus – gali drąsiai atsipalaiduoti ir “išjungti” smegenis.

the midnight gospel; apžvalga; recenzija; animacija; Pendleton Ward; Duncan Trussell; Adventure Time; Netflix;

Kaip ir kiekviena save gerbianti paaugliško roko grupė, Pendleton Ward’as supranta, jog per dešimtmetį didžioji jo kultinės animacijos auditorijos dalis šiuo metu eksperimentuoja su pirmais “merės džeinės” dūmais, kiti, universitetuose arba, šiaip, tėvų palėpėse – nepraleidžia progos, kartas nuo karto, praplėsti pasąmonės ribų nekaltų grybukų pagalba. Ir viskas su tuo okay – juk nebūsim trylikos amžinai. Kažkada vis vien užsimanysim sužinoti, iš kur mylimas autorius semiasi įkvėpimo ar apie kokius trijų raidžių junginius (DMT), išpūstom akim, nuolatos pasakoja žymusis podcaster’is Joe Rogan’as.

The Midnight Gospel, kitaip sakant, yra drąsus projektas, kuris, net neabejoju, sulauks nemažai geriau įgyvendintų kopijų (ir pasipiktinusių tėvelių skundų). Nesupraskit klaidingai: priklausomai nuo to, koks yra tavo eksperimentinės animacijos “bagažas”, šio filmuko animacija yra stipriausias visos produkcijos aspektas. Nežinau, kokią CBD arbatą gurkšnoja The Midnight Gospel komanda, tačiau Titmouse animatoriai sugebėjo proporcingai apjungti geriausius Adult Swim bei Cartoon Network animacijos braižus; kas kitų animatorių rankose, be tinkamo dirigento, labai lengvai galėjo pavirsti į per daug stilizuotą, per daug švarią, dar vieną, saugią, Netflix’o animaciją, be aštrių kampų, rizikingų idėjų, ar, tiesiog – pastelinių spalvų bei skirtingų Photoshop’o efektų kakofoniją.

Jei mėgaujiesi “Pralaužk Vieną Šaltą“, “Vėl Tie Patys” ar, kad ir tuo pačiu, garsiuoju “Joe Rogan’o” podcast’u (kuriame praeitą savaitę lankėsi pats Elon’as Musk’as), tačiau nuo pilno išklausymo tave dažniausiai atgraso laidos trukmė ar menka vizualinė stimuliacija – The Midnight Gospel gali būti atsakymas, kurio visad laukei; tuo labiau, jei tave domina pokalbiai apie psichodelikus, saviįtaigą ar dvasingumą. Visiems kitiems rekomenduojam luktelti – bent iki kol marihuana bus legalizuota ar, po visos šios karantino suirutės, pagaliau atsilieps jūsų dealer’is.

the midnight gospel; apžvalga; recenzija; animacija; Pendleton Ward; Duncan Trussell; Adventure Time; Netflix;

Pabaigai nusprendžiau pakartoti eksperimentą (aprašytą straipsnio pradžioje), kurį prieš kelerius metus atlikau su The Midnight Gospel pirmtaku. Nesiruošiu apsipūtusio animacinių filmukų aprašinėjimo padaryti kažkokia tai tradicija (kad ir kaip tai yra smagu); tačiau ko tik nepadarysi dėl savo skaitytojų. Nevisiškai blaivus penktojo epizodo atpasakojimas (spoiler alert!):

“Pagiriotas bičas su burtininko skrybėle ir “Tommy Bahama” šortais, Klancis, atsikelia ir šalia savęs suranda vakarykščiuose vėmaluose skęstančią Rožę (kuriai praeitame epizode paskiria savo gyvenimą, lyg tai būtų animuota “Mažojo princo” ištrauka). Pagooglinęs “kaip prikelti mirusias rožes”, jis pradeda muzikuoti, nes taip rekomendavo Youtube tutorial’as, primenantis 90-ųjų reklamas. Įkišęs galvą į savo simuliacijos aparatą, savo forma primenantį vaginą, jis nusikelia į simuliacijos kalėjimo planetą, kurioje susidraugauja su paukšteliu, kalbančiu už savo kalinį-sielos draugą (umm…okay?).

Pasirodo, šis kalėjimas ne iš kelmo spirtas: kalinys, su kuriuo mūsų spalvingasis filmuko protagonistas susiriša sielomis (neoniniu siūleliu), be perstojo, lyg įkalintas Švilpiko Dienoje, gauna pergyventi savo brutalią mirtį. Kol stebiu, kaip šis, liežuvį nusikandęs, kalinys yra brutaliai nušaunamas, subadomas, traiškomas, uždusinamas – patikėkit, sąrašas ilgas – Klancis su paukšteliu šnekasi apie DMT (stipriausias egzistuojantis psichodelikas, žinoma) ir gyvenimo beprasmybę; tada šis mus supažindina su Rytų “Raudono siūlo” teorija (“Red thread of fate”, kiek supratau…) – jog visų mūsų likimai tėra neaprėpiamai didelė siūlų sąjunga.

Vienu momentu kalinys, po penkių mirčių pasimokęs iš savo klaidų, pradeda groti šaukštais, kol paukštukas pradeda “važiuoti” ant “World of Warcraft’o” beprasmybės ir, aplamai – visų virtualių simuliacijų į kurias sukišam tūkstančius valandų (vienu momentu netgi sulaužant, vadinamąją, “ketvirtąją sieną”, krepiantis tiesiogiai į žiūrovą); dar kažkas apie žmogaus nenumaldomą norą “bristi” vis gilyn į simuliaciją, netiesiogiai duriant pirštu į virtualias simuliacijas, kurioje pasineri į dar kitą simuliaciją, lyg tai būtų “Inception”.

Nesupratau, koks buvo šio pokalbio pointas – kad turim susitaikyti su beprasmybe ir visomis gyvenimo situacijomis? Stengtis neapsimoka? – tačiau po n-tojo karto brutaliai, vos ne Salvadoro Dali tematika, Felix Colgrave animacijos pagalba, išgyvenant savo mirtį, kalinys yra apdovanojamas, skaistyklos prižiūrėtojų, širdies formos laiko mašina.

Pasinaudojęs naująja dovana jis atsuka laiką atgal ir sugrįžta iki momento, kai mūsų bernužėlis visa galva pasineria į makšties formos simuliacijos aparatą (epizodo pradžioje). Nueina patikrinti savo gėlelės ir suranda, jog jam išvykus jo augalėlis tapo sužeistų galaktikos padarėlių kulto meka…

Nepaisant to, jog visą laiką negalėjau nustoti galvojęs apie tai, kiek šios serijos siužetas yra panašus į naująjį Netflix’o filmą “The Platform”, tik, aišku, be visų pastelinių spalvų ar grojimu šaukštais, personažų, kurie, liečiant save, skamba lyg ksilofonai, supratau, jog esu per alkanas ir per daug apsipūtęs (o gal per mažai?), jog galėčiau žiūrėti toliau… Kaip mano mėgstamiausias animacinių filmukų veikėjas pasakytų:

the midnight gospel; apžvalga; recenzija; animacija; Pendleton Ward; Duncan Trussell; Adventure Time; Netflix;

Avatar
DFCito įkūrėjas - negali normaliai funkcionuoti be kino, kasrytinės dozės sausų pusryčių, užsienio literatūros
SUKURTA ĮRAŠŲ 28

Begin typing your search term above and press enter to search. Press ESC to cancel.

Kilti viršun