Vieniems yra duotas lengvas gyvenimas, kitiems – sunkus. Tokios tos gyvenimo žaidimo taisyklės. „Taip jau yra, nieko nepakeisi“, – kaip pasakytų daugelio mūsų tėvai ar seneliai, pavargę nuo asmeninių karų. Bet jei turėtum progą, ar nepabandytum?
Dokumentinių filmų režisierės Laura Poitras projektai, rodos, visuomet turi vienodą tikslą – sekti ir papasakoti istorijas žmonių, kurie pastato savo gyvenimus, karjerą, saugumą ant ribos vardan teisybės. Pradėjus žiūrėt Tiek grožio, tiek skausmo, dokumentaristei pelniusiai pirmąjį Auksinį liūtą (antrą per visą Venecijos kino festivalio gyvavimą išduotą dokumentiniam filmui), turėjau nuojautą, jog tai gali būti ta pati autorė, kuri 2014 metais susprogdino šio apžvalgininko smegenis su tikriausiai įtempčiausia dokumentika, kokią aš buvau iki tol matęs – CITIZENFOUR, Edward’ui Snowden’ui, kontraversiškiausiam praėjusio dešimtmečio informatoriui, „išmėsinėjant“ visą įmanomą elektroniką ankštame Honkongo viešbučio kambarėlyje, jaudinantis, jog bet kada pro duris gali įsiveržti vyrai juodais kostiumais.
Iki šiol neturiu žalio suvokimo, kaip Poitras pavyksta atsidurti įvykių sūkuryje, ar gauti prieigą prie žmonių, tiesiogiai dirbančių su bin Laden’u (filmas The Oath). Bet aišku viena: kad ir kokios audros epicentre režisierė pasirinks apsistoti, ji bus elektrifikuojanti, ji bus svarbi ir sunkiai pamirštama.
Turint tai omeny, mintimis ant rankos pradėjau skaičiuoti pažįstamus asmenis – visus vyresnio amžiaus – kurie žiūrėdami Tiek grožio, tiek skausmo purtys galvą ir darys tą tss garsą lūpomis (liežuviui greitu judesiu atlimpant nuo viršutinių priekinių dantų), kurį visi darom kultūringai išreiškiant nepasitenkinimą. Suskaičiuoju dvi rankas pirštų. Bet tai vis vien yra niekis, lyginant su tuo, kiek Nan Goldin, pagrindinis naujosios Poitras dokumentikos subjektas, suskaičiuoja artimųjų, kuriuos teko palaidoti dėl visuotinės neteisybės – tiek dėl AIDS epidemijos, ant kurios tuomet valdžiai buvo taip pat nusišvilpt, kaip ir Vatikanui ant berniukus nešvankiose vietose liečiančių kunigėlių; tiek dėl „kruvinus pinigus“ plaunančios filantropų šeimynos.
Kaip ir praėjusiuose Poitras projektuose, Tiek grožio, tiek skausmo seka atgarsius kovos, didesnės už paprastą mirtingąjį. Kovos, kuri įrodo, jog visi turim amunicijos, tik ne visi ryžtamės ja pasinaudoti. Amerikiečių fotografės-aktyvistės Nan Goldin pasakojimas, lyginant su Snowden’o ar Julian Assange (Risk), skandalingojo WikiLeaks portalo autoriaus, galbūt nėra toks kriminalistiškai dramatiškas, lyg žiūrėtum realaus pasaulio Mr. Robot. Bet Goldin istorija yra ne ką mažiau svarbi bei įnešanti į Poitras filmografiją taip reikalingo gaivaus oro (kad ir kaip man patiktų stebėti nuo teisėsaugos besislapstančius hacker’ius).
Šį kartą stebim, kaip pasaulinio lygio menininkė, įkvėpta asmeninės akistatos su mirtimi alsuojančia priklausomybe oksikodonui, atsigręžia prieš Sackler’ių šeimyną, parėmusią tiek žymiausius muziejus, kuriuose puikuojasi fotografės darbai, tiek pačią opioidų epidemiją. Tik kaip parklupdyti $14 mlrd. sveriančią dinastiją, kurios vardas puikuojasi ant kiekvienos save gerbiančios meno galerijos durų? Paprasta: protestas. Žodis nuo kurio žmonės valdžioje prakaituoja, o stabiliais, sveikais gyvenimais besidžiaugiantys civiliai su lizingais vengia, lyg pasiutligės.
69-erių Nan Goldin nėra Jūsų kasdienė aktyvistė. Atrodo, visas jos turbulentiškas, nukvakęs gyvenimas vedė link šio momento: vyresniosios, „nekrikščioniškos“ orientacijos sesės savižudybė, pastūmėta konformistų tėvų neapdairumo; šokinėjimas tarp globos ir globėjų namų; susipažinimas su berniukais dailiais veidais, kurie padėjo atrasti savo balsą bei įsilieti į pogrindinį Niujorko pasaulį, atsiduodantį skandalingaisiais, literatūroje aprašytais Andy Warhol’o vakarėliais. Žiurint Tiek grožio, tiek skausmo, kuris vienu metu yra ir nuogų, kaip emocija Goldin darbų paroda – fotografija, kuri buvo laikoma per daug radikali net ir 80-ųjų Niujorke – ir aktyvistinis reiškinys, pamatysi moterų juodais paakiais, nuogut nuogutėlių erekcijų bei teisinių Zoom’o skambučių.
Jei ne spalvingas Goldin gyvenimas, iš kurio galėtum išspausti kelis pašėlusius memuarus, Poitras filmas būtų panašus į praėjusius režisierės darbus (ar bet kurią politinę praėjusių metų dokumentiką). Tačiau tokie intarpai, kaip susipažinimas su ankstyvųjų režisieriaus John Waters’o (Pink Flamingos) juostų diva Cookie Mueller (mirė nuo AIDS, kaip ir daugelis Goldin kolegų) ar mini anekdotas, kaip kartą „atsidėkojo“ taksistui blowjob’u už jos „skrynios dydžio“ portfolio pervežimą per pusę Niujorko – palaiko pagrindinę istoriją gyvą ir duoda jai natūralaus šarmo. Net jei tai ir kainuoja kelių krikščionių mamų aiktelėjimą kino salėse. Net jei didžiausias Mr. Robot momentas filme yra mašinos šešėlyje lūkuriuojantys šnipai, pasamdyti fotografės taikiklyje atsidūrusi, pamažu prakaituoti pradedanti šeimynėlė.
Tikriausiai didžiausias Tiek grožio, tiek skausmo žygdarbis – nekalbant apie mitologinių proporcijų fotografės žygdarbį, be kurio neegzistuotų ši stulbinanti dokumentika – yra gebėjimas visas potekstes suvesti į vieną pergalingą finišo tiesiąją. Nuo pat pirmos minutės žinojau, kuo viskas baigsis. Nereikia skaityti naujienų ar būti ekstrasensu, jog tai nuspėtum. Bet net ir paskutinėmis filmo minutėmis tokie saldžiai kartūs kadrai, kaip Goldin tėvų šokis namuose ar sesės diagnozės archyvų skaitymas (iš kur ir kilo filmo pavadinimas), neleido atsipalaiduoti.
Nuo tos dienos, kai pirmą kartą susipažinau su Laura Poitras dokumentika – pasauliui vis dar rusenant nuo gaisro, kurio liepsnose režisierė su savo miniatiūrine komanda fiksavo dramatiškiausią vieno viešbučio kambario istoriją nuo 1408 (2007) išleidimo – mačiau daug intriguojančios dokumentikos. Tickled (2016), The Act of Killing (2012) ar Icarus (2017) yra tik keletas iš jų. Kuo nuo jų išsiskiria All The Beauty and the Bloodshed, klausiat? Tai pirmas dokumentinis filmas, kurį bėgau žiūrėti antrą kartą. Nežinau ar dėl priminimo, kad kiekvieno mūsų balsas yra reikšmingas, kiekvienas randas – pasakojimas. Ar dėl to, nes negaliu atsispirti kadrams iš tuometinio pogrindinio Niujorko.
Bet kuriuo atveju: net jei tavo susidomėjimas svarbiais aktyvistiniais judėjimais neina toliau, nei petition.org ar pasibėdavojimais tarp draugų, padaryk sau paslaugą ir sudalyvauk šitame.
