Tomas Vengris – Amerikos lietuvis režisierius, šiuo metu dirbantis prie naujos juostos filmavimo Vilniuje. Pirmasis jo pilnametražis vaidybinis filmas Gimtinė (2019) dar neseniai praūžė pro Lietuvos kino teatrus, taip pat – svečiavosi Pietų Korėjos kino festivalyje Busane.
Šaltą trečiadienio rytą lietui barškenant į langus susitikome pakalbėti apie kiną, gimtinės ilgesį, režisūrą, rašymą bei guilty pleasures…
Žinau, kad užaugai ir gyveni Amerikoj, bet laikai save lietuviu. Koks tavo santykis su Lietuva? Ar tai – namai?
Sudėtingas klausimas. Rytoj išskrendu, jausmas keistas. Aišku, sugrįšiu, filmuosime sekantį filmą, bet keista – čia pabuvus ir atėjus laikui išskristi, to daryti nesinori.
Kai stačiau Gimtinę, su visu prep‘u (ruošimasis prieš filmavimą) ir post‘u (ruošimas po filmavimo) Lietuvoje praleidau pusantrų metų, tik Kalėdoms savaitei buvau nuskridęs į Niujorką. Lietuvoje jaučiuosi lyg namuose, nors šeima, sesė – Amerikoje. Nuo vaikystės svajojau išlaikyti galimybę būti ir ten, ir čia. Džiaugiuosi, jog pavyko.
Ar pasikeitė tavo santykis su Lietuva pabuvus čia ilgiau?
2008 – 2009 metais Lietuvoje gyvenau metus. Po to ilgiausias laikotarpis buvo tie pusantrų metų dirbant prie filmo. Iki tol niekada nebuvau čia praleidęs žiemos; Lietuva man buvo tarsi atostogų kraštas. Bet žinoma, kai dirbi, studijuoji, randasi buitis, šalis ima atrodyti kitaip. Bet tikrai ne blogąja prasme. Kaip ir daugeliui, žiemos metu yra šiek tiek sunkiau, bet pripratau, suradau kažkokio žavesio ir tame pilkume.
Gal gali trumpai papasakot, iš ko kilo filmo idėja? Ar tai buvo kažkas, ką seniai norėjai papasakot?
Nebuvo. Kai baigiau bakalaurą, įsidarbinau tokioje rimtoje kompanijoje, dirbau su Consulting Marketing Strategy. Žinojau, kad tai ne man, bet siūlė gerą atlyginimą.
Vėliau iš to darbo išėjau, pabėgau į Lietuvą. Čia, Dailės akademijoje, studijavau foto/video. Tuo metu šovė pirma mintis, kad norėčiau Lietuvoje pastatyti filmą.
Grįžau į Ameriką, pragyvenau ten metus, pakeliavau, Amerikoje pabaigiau kino magistrą. Idėją apie filmo kūrimą Lietuvoje išvis buvau pamiršęs. Kai „Berlinalėj” (Berlyno kino festivalis) sutikau dabartinę prodiuserę Uljaną Kim, ji pati paklausė, ar turiu idėjų filmui Lietuvoje.
Tada dar nežinojau, ką galėčiau papasakoti, tačiau kalbėdamas su draugais, pradėjau atsiminti tas pirmąsias keliones į Lietuvą. Pastebėjau, kad draugams tai pasirodė įdomu.
Vis tiek, keistas gi jausmas: sugrįžti į kažkokią įsivaizduojamą tėvynę, kurią atkuri kaip per miglą. Atvyksti lyg ir į savo šalį, bet pasaulis ten visiškai kitoks. Jautiesi lyg ufonautas. Ir tai man buvo kažkas labai įdomaus. Reikėjo daug atsiminti, research’inti.
Kai pradėjau apie tą pirmąją kelionę kalbėti su mama ir sese, pastebėjau, kad visi ją atsimenam labai skirtingai. Ką iš tų pokalbių supratau, tai kaip mamai rūpėjo, kad mes pamiltume Lietuvą, kiek ji dėl to jaudinosi. Nuo šių pokalbių ir prasidėjo visa filmo idėja.
Įdomu, kad ją suradau tarsi netyčia – būna, kad kai pats kažką pragyveni, tai neatrodo taip įdomu; tik bekalbant su kitais, pamatai kitą kampą. Supranti, kad čia tikrai yra kažkas jautresnio.
Kino kūrėjai yra atsakingi už pilkosios visuomenės dalies tyrinėjimą. Juoda-balta jau visur yra. Viskas aišku, ką daryti galima, o ko – ne.
Taip pat labai įdomu buvo tai, kad aš, kaip Amerikos lietuvis, lyg koks ateivis Lietuvoje, galėjau papasakoti apie Amerikos lietuvius. Visi juk atsimena tuos keistus gimines-amerikiečius, atvažiuodavusius į Lietuvą po Nepriklausomybės. Norėjau tai parodyti ir iš jų, atvykstančiųjų, perspektyvos.
„Amerikos lietuvių” idėja man apskritai yra labai įdomi – būtent ta bendruomenė, išvažiavusi po karo. Aš pats esu nei šioks, nei toks: mano tėvai užaugo tarybinėje Lietuvoje, bet buvo išleisti. Patys niekada nesijautė Amerikos lietuvių bendruomenės dalimi. Gal dėl to jiems buvo labai svarbu mums parodyti tikrąją Lietuvą, ne tik tautinius šokius ir klumpes.
Mane iki šiol domina Amerikos lietuvių bendravimas: vyksta liaudiškų šokių šventės, lietuviškai dainuojama, žmonės alų geria, bet lietuviškai vos kalbama. Lietuvoje jie niekada nėra buvę, bet vis tiek pristato save kaip lietuvius. Nesakau, kad tai blogai, tiesiog įdomu.
Man labai patiko, kad filme Gimtinė viskas perteikiama per vaiko akis, viskas susideda iš nugirstų pokalbių, per durų plyšelius pastebėtų įvykių. Ar tas miglotas pateikimas taip pat kilo iš tavo asmeninės kelionės?
Jis kilo iš kino kalbos perspektyvos. Mane labai domina hiper-subjektyvumas, kur tiek garsas, tiek montažas atkartoja berniuko perspektyvą. Net jeigu tai nėra tiesioginis point of view, mes vis tiek jį jaučiam. Pavyzdžiui, kai pro langą stebime šokančią mergaitę, berniukas jos tiesiogiai nemato. Bet girdėdamas muziką ir mergaitės žingsnius, jis gali įsivaizduoti, kaip visa tai atrodo. Toks įsivaizduojamas point of view.
Pamatyti pasaulį per paauglio akis – tai buvo mano tikslas. Man buvo svarbu, kad girdėtume ir matytume ne viską, nes, rodos, visi bando kažką slėpti. Žmonės – tie suaugusieji – vis bando kažką slėpti, galvoja, kad tai daro labai gerai, bet iš tiesų taip nėra. Esmę vis tiek pamatome.
Filme norėjau pagauti tokį momentą, kai vaikas iš esmės pirmą kartą mamą pamato kaip žmogų – klystantį, bijantį, turintį emocijas, troškimus, seksualumą ir pan.
Ir, manau, pavyko! Labai gerai žiūrėjosi.
Ačiū. Kai kurie žmonės, labai faini žmonės, bet nebūtinai besidomintys kinu, priėjo ir klausė: „ar kažkas buvo negerai su garsu?” Ne, nebuvo čia jokios klaidos, neužmigo niekas prie pulto.
Ryškiausi filmo aspektai – identiteto ir namų paieška. Man ši namų paieška pasirodė labai sizifiška, niekaip nesibaigianti. Ar tai ir buvo tikslas vaizduojant tokią kelionę namo?
Iš esmės taip. Čia irgi labai įdomu, nes dabar, ypač kai filmas jau išleistas, viskas atrodo šiek tiek kitaip.
Ta sizifiška idėja domėjausi dar Kalifornijoje (2012) (trumpametražis Tomo režisuotas filmas). Mąsčiau apie tai, kad niekada negalima grįžti į savo praeitį. Daugelis lygina tapatybę su kažkokia geografine vieta. Tikriausiai esmė tokia, kad namai nėra tam tikra vieta – namai yra jausmas, šeima.
Mano gyvenime tapatybės klausimas yra paaštrintas. Namų kaip jausmo idėja man labai artima – juk pats negaliu susitapatinti su viena geografine vieta.
Kaip manai, ar teisinga režisierių klaust, kas buvo norėta pasakyt tuo filmu? Ar tai nėra špargalkė žiūrovams?
Manau, net ir be režisieriaus komentaro žiūrovas neišvengiamai kažką pamato ir pajunta. Kažkada dirbau su vienu režisieriumi, kuris buvo griežtai nusistatęs prieš bet kokią savo darbo analizę. Tai truputį ironiška, nes pats dėstė filosofiją. Jis sakydavo, kad „analizuoti yra kritikų darbas, o mes filmus kuriame tik pagal emociją ir nuojautą.”
Klausiu, nes man pačiai labai įdomu. Mano galva, kai sukuri meno kūrinį, čia jau asmeninis darbas baigtas, nuo šio taško interpretacija tampa kitų žmonių darbu. Ar tas paaiškinimas retkarčiais nepereina į kažkokį pasiteisinimą? Aišku, turi savo idėją, bet…
Kai filmas sudomina ir paveikia, man patinka perskaityti filmo analizes, sužinoti, ką apie jį mano kritikai ar pats kūrėjas. Bet sutinku, kad jei režisierius turi aiškinti, apie ką yra jo filmas, tuomet tai tikrai skamba lyg pasiteisinimas. Man atrodo bullshit, kai niekas nesupranta filmo, o režisierius sako: “Ne, jūs tik nesuprantate todėl, kad yra taip ir taip…”
Pažiūrėti filmą neturėti būti kažkokia mįslė, kurią reikia įminti. Filmas visų pirma turi veikti savaime, be vadovėlinių paaiškinimų. Jis turi nukelti žiūrovą į emocinę kelionę. Gilesnė filmo tematika yra svarbu, bet ji lieka antrame plane. Jeigu žiūrovui reikia kažką paaiškinti, galbūt filmas tuomet nepavyko.
Manau ir patys geriausi kūrėjai pripažintų, kad galutiniame rezultate yra to pradinio filmo, kurį jie dirigavo, bet jis pilnas ir kažkokio chaoso… Tada filmas jau turi savo atskirą gyvybę. Ir režisieriui pasakyti „ne, neteisingai tu čia supratai, teisinga interpretacija yra tokia” – tai, mano galva, jau yra nesąmonė. Koks filmas yra, toks yra.
Aš manau, kad nesvarbu, kokio lygio būtų pats meistras, vis tiek filmas pradeda atskirai savaime augti, formuotis. Visada bus nenumatytų nutikimų aikštelėje arba montaže: kadrų seka suplanuota, bet ką nors šiek tiek kitaip sudedi, ir tai gali visai pakeisti sceną. Tada jau tas meistriškumas yra atpažinti visus happy accidents (laimingus atsitiktinumus).
Vakar pažiūrėjau Kaliforniją ir tikrai supratau, kad jau ilgai turi savo ryškų stilių. Galbūt yra specifiniai filmai, tam tikri režisieriai, kurie daro įtaką tavo darbams?
Turbūt yra. Bandau per daug neanalizuoti, ką aš paėmiau iš kitų. Turiu, aišku, mėgstamiausią režisierių – ir dabartinį, ir porą ankstesnių. Tarkim Lynne Ramsay – visada noriu pamatyti, ką ji kuria. Andrea Arnold man irgi patinka. Britų režisierės mane žavi.
Taip pat David Lowery, jaunas amerikiečių režisierius – super. Jis sukūrė tokius filmus kaip A Ghost Story (2017) ir Ain’t Them Bodies Saints (2013). Jo filmai turi tokį labai fainą jautrumą.
Iš naujesnių Good Time (2017) padarė įspūdį. Kartais smagu matyt visiškai kitokį filmo stilių. Tarkim, Tarantino filmus pažiūrėti visada smagu – jis puikiai moka įjungti žemiausią gyvulišką žmonių lygį. Tačiau aš niekad nenorėčiau kurti jo stiliumi – manęs tiesiog netraukia. Man Tarantino filmai yra pramoginiai, kuriuos galima žiūrėti valgant popkornus.
Gal turi daugiau tokių guilty pleasures?
Turiu. Dėl šito kaltinu Lietuvą, nes kai buvau mažas, labai domėjausi Lietuvos istorija. Turiu tokią silpnybę, kad jeigu (net gėda pasakyti…) filme yra kadras, kur pievoje iš abiejų pusių atbėga grupės vyrų su kardais – aš tą filmą pažiūrėsiu.
Marvel nežiūriu – lėktuve galiu dvidešimt minučių pažiūrėti ir tada išsitraukti knygą. Deadpool’as ar Thor’as, gal juokingi ir visai faini, bet manęs nelabai traukia.
Serialai yra guilty pleasures: Fleabag labai fainas. Game of Thrones žiūrėjau, bet pabaigoje užkniso. Kai man kas nors pataria pažiūrėti serialą, aš specialiai bandau nežiūrėti. Žinau, kad jeigu jau užkabins, tai darbai nebus atlikti, nebūsiu išsimiegojęs. Vikings žiūrėjau, bet dėl tos pačios kovų scenų priežasties.
Šiaip domiuosi istorija. Universitete studijavau politikos mokslus ir istoriją. Turiu svajonę prisiliesti prie tų gerų viduramžių filmų, bet tai reikalauja milžiniško biudžeto.
Šiaip labai įdomu, nes, kai pagalvoju apie savo bendraamžius ir net šiek tiek vyresnius, filmai apie Žalgirio mūšį bei kunigaikščius daug kam tiesiog asocijuojasi su istorijos pamokom, lyg „o, Dieve, ir vėl…”
Tai taip, bet gal taip yra dėl to, kad visi kino bandymai buvo iš tragedijos pusės. Nežinau, ar tai bus įmanoma pakeisti. Padaryti gerą istorinį filmą yra ne vieno milijono reikalas. Čia jau reikalingi pinigai, kurie Lietuvoje neegzistuoja. Kas gi norėtų investuoti penkiasdešimt milijonų į filmą apie Lietuvos viduramžių istoriją? O padaryti norėtųsi gerą. Nepaleisi poros riterių į miškelį, aliuminio folija apklijuotų.
Tavo IMDB byloja, kad esi dirbęs kaip režisierius, video editor’ius, asistuojantis režisierius, scenaristas… Tai kas vis dėlto labiausiai prie širdies? Ar, tiesiog, kinas traukia kaip bendras darinys?
Ne viskas – asistuojančiu režisieriumi (first AD) būti labai nepatiko. Ne man…
Per daug streso?
Jau režisuojant užtenka streso. O kai nebeturi kūrybinės dalies ir vienintelis tavo darbas yra tas stresas – tai tikrai ne man. Man patinka montažas, nes kino kalboje tai yra artimiausia režisūrai.
Taip pat galėčiau rašyti ir rašyti, bet – sunku. Man rašymas yra ganėtinai trikdantis procesas. Ateina idėjos, kurios atrodo tobulos, per dvi dienas parašai pusę scenarijaus ir galvoji: „Va čia jau viskas – Oskarai, Kanai.” Tada praeina dar viena diena, perskaitai ir supranti, kad „Okay, gal ir ne…” Rašymas yra ir labai fainas, ir sunkus procesas.
Aišku, mano tikslas yra toliau režisuoti. Smagu, kad tai darant vis tiek prisilieti prie visko.
Jau šiek tiek minėjai, bet gal gali plačiau papasakot, kaip tu atsiradai kine? Ar tai visada buvo kažkas, ką norėjai daryt ateity?
Noras buvo nuo pat vaikystės, tikrai. Bet jaučiau spaudimą eiti kitu keliu. Tėvai emigrantai, ne prie kūrybos. Nors ir į muziejus eidavom, tėvai žiūrėdavo labai gerus filmus. Kultūros namuose buvo daug, visa tai buvo tik laisvalaikis, o idėja, kad Amerikoje galima pragyventi iš kino, jiems buvo apskritai crazy!
Tėvai investavo į mūsų išsilavinimą: abu su sese lankėm elitinius universitetus. Įsidarbinau toje minėtoje kompanijoje, tėvams atrodė, jog viskas jau gerai. Tad, kai sugalvojau darbą mesti, jiems kilo šokia tokia panika.
Iš tiesų viskas prasidėjo gimnazijoje, kai su draugu pradėjome sukti video klipus. Iki šiol mano vienas mėgstamiausių kūrinių yra mano pirmasis video: augdamas lankiau berniukų Jėzuitų gimnaziją, kurioje (kaip ir daugelyje Amerikos mokyklų) vykdavo vadinamieji „pep rallies” – amerikietiško futbolo žaidimai penktadieniais ir šeštadieniais.
Likau Niujorke, miegojau praktiškai nelegaliai pas draugą. […] Lengva nebuvo. Užtat pamačiau, kad žmonės iš tiesų gali išgyventi iš kino.
Ten susirinkdavo mokiniai ir rėkaudavo: „Mes laimėsim!” Visokie alfa-patinai išsikabindavo kiemelyje vėliavas ir šūkaudavo, o likusieji kartodavo.
Aš tai nufilmavau, su draugu uždėjom Fight Club garso takelį ir viską paprasčiausiai sukarpėm. Peržiūrėjom dokumentinę Antrojo pasaulinio karo medžiagą ir taip sumontavom: Hitleris, tada kadras iš pep rally, tada Musolinis ir vėl pep rally, tada japonai…
Buvo tokių kadrų, kur keli skirtingi įvykiai atrodė visiškai vienodai – vaizdas atsikartojo puikiai. Atsimenu, pep rally vedėjas stovi, šaukia, rankom mojuoja, ir pamatęs, kad aš filmuoju, sako: „You better film this, this is gonna be fucking great!” Klipe visi mokiniai šūkauja vienodai, tada staigiai parodome japonus, kurie praktiškai daro tą patį. Čia juk paprasčiausi kino pagrindai, bet vaizdas buvo toks stiprus…
Kažkada klipą parodžiau vienam draugui, tai jis liepė šio niekam nerodyti, nes kas tikrai primuš. Galima pasakyti, kad viskas išsivystė nuo šių mūsų žaidimų.
Nors universitete studijavau kitus dalykus, kinas buvo mano laisvalaikis. Universitetas turėjo bendrabučiuose transliuojamą TV stotį, kurios studentų kanalas man davė kamerų ir leido daryti ką norėjau.
Dar po pirmo kurso gavau neapmokamą praktiką pas prodiuseres Niujorke. Tėvai pasakė, jog manęs vasarą Niujorke neišlaikys ir pasiūlė grįžti į Vašingtoną. Likau Niujorke, miegojau praktiškai nelegaliai pas draugą. Jis gyveno koledžo brolijos (angl. fraternity) patalpose, o aš – kitam kambary ant sofutės. Žodžiu, lengva nebuvo.
Kai pabaigiau universitetą ir pradėjau tą ofisinį darbą, kartais sėdėdavau per susitikimus ir googlindavau, kaip pasidaryti savadarbį objektyvą ir pan. Atsimenu momentą, kai vieno tokio susitikimo metu mano bendradarbiai kalbėjo apie kažkokį filmą, o aš apsisukau ir įsiterpiau į jų pokalbį. Neatsimenu, nei ką pasakiau, nei apie kokį filmą buvo kalbama, bet tada bendradarbė man pasakė: „You might be in the wrong industry.” Čia ir buvo tas kertinis momentas: „Ką aš čia iš tikrųjų darau? Nepabandyti juk būtų nesąmonė!”
Mečiau darbą ir atvažiavau čia į Lietuvą, įstojau į foto/video studijas. Mama buvo išsigandusi, kad išėjau iš gerai apmokamo darbo, bet pagalvojo, kad galbūt per anksti pradėjau rimtai dirbti, gal reikia kiek atsipūsti ir vėl grįšiu atgal…
Turiu pasakyti, kad jos strategija nepasiteisino. Studijuodamas Lietuvoje supratau, jog gebu kalbėti kino kalba. Iki tol kino srityje nieko nebuvau studijavęs, montuoti ir filmuoti buvau išmokęs pats.
Grįžęs į Ameriką pradėjau dirbti montaže ir nutariau aplikuoti į penkis geriausius USA kino magistrus. Pagalvojau, kad jei pateksiu – okey, jeigu nepateksiu – vadinasi, ši idėja tikrai nesąmonė. Ir patekau į AFI (American Film Institute) konservatoriją.
Eidamas į kiną turėjau nemažai baimių. Liūdnas faktas yra tas, kad amerikietiška nepriklausomų filmų industrija yra turtingų tėvų vaikų žaidimai. Tačiau yra išimčių, kitaip sakant – exception makes the rule. Aš turėjau viltį, kad galbūt būsiu tarp jų.
Kuo tave žavi kinas?
Kine viskas susieta. Tiek garsas, tiek vaizdas, tiek kalba, tiek pasakojimas. Kai vaikystėje pajutau, kaip stipriai kinas gali mane paveikti, koks tapdavau bejėgis žiūrėdamas gerą filmą, kuris taip griebia ir suspaudžia širdį – jau tada norėjau suprasti, kodėl tai vyksta.
Kinas suteikia galimybę susitapatinti su kitais žmonėmis, pamatyti gyvenimą kitu kampu; jis turi galią perlipti racionalų sluoksnį. Knygos, manau, gali daryti kažką panašaus, tačiau kinas tikslingiau gali pasiekti tam tikrą emociją per neracionalius dalykus. Kai skaitai tekstą, jį vis tiek suvoki per racionalų lygmenį. Bet kai girdi muziką ir matai tikrą jautrumą, nejučiomis tą racionalų mąstymą praleidi.
Nenoriu, kad tai skambėtų kaip kažkoks moralinis pamokslas, bet man atrodo, jog kino kūrėjai yra atsakingi už pilkosios visuomenės dalies tyrinėjimą. Juoda-balta jau visur yra. Viskas aišku, ką daryti galima, o ko – ne. Tuomet pažiūri, tarkim, Todd Solondz filmą Happiness (1998), ir staiga atsiranda empatija pedofilui. Supranti, kaip svarbu yra pažvelgti į pasaulį kitų žmonių akimis.
Visuomenei kinas tai ir leidžia daryti. Pavyzdžiui, Modern Family serialas – iš pažiūros paprastas, kvailas serialas, tačiau dėl gėjų teisių padarė daug daugiau nei kas kitas. Tai byloja apie reikšmingą kino vaidmenį sociume.
Paskutinis klausimas – kas toliau? Minėjai, kad jau dirbi prie kito projekto.
Taip, prieš porą savaičių filmavau testus. Buvo įdomu. Filmas šiuo metu vadinasi „Penkios su puse meilės istorijos Vilniaus bute”.
Yra penki epizodai, penkios visiškai skirtingos istorijos, vykstančios toje pačioje erdvėje, AirBnB bute, Vilniuje. Žmonės mylisi tose pačiose patalynėse, geria iš tų pačių puodelių…
Iš esmės tai yra penkios nevykusios meilės istorijos: audringos, crazy, nutinkančios žmonėms iš įvairių šalių, skirtingo amžiaus. Filme veikia ir tokia valytoja, kuri ateina ir išvalo visas nuodėmes. Ji turi savo mini-istoriją, ir būtent ji suveda visus penkis epizodus.
Šiuo metu filmą vystome – aš ir mano ko-autorė iš Izraelio. Jau turime porą draft’ų. Pradėjau kastingą, ieškau komandos ir truputį žaidžiu su vizualine kalba, darau testus. Bus įdomu.
Mūsų „Gimtinės” filmo apžvalgą rasite čia. Daugiau apie Tomo kūrybinius nuopelnus – čia.