Terapijoje su Toniu Soprano

Sausio 10 dieną, prieš 26 metus, Tonis Soprano visiems laikams, pats to nežinodamas, pakeitė televizijos trajektoriją, kuomet debiutiniame Sopranai: Mafijos kronika (toliau Sopranai) epizode apsilankė pas psichoterapeutę Jennifer Melfi. Nei scenaristas David Chase’as, legendinio serialo autorius, nei „HBO” televizijos tinklo vadovai nenutuokė, kiek ilgai truks Tonio apsilankymai pas daktarę Melfi, ar kiek visas šis projektas bus pasisekęs…

Nežinau, ką veikiau 2007-ųjų birželio 10 dieną – dieną, kuomet beveik 12 milijonų įsiutusių bei suglumusių „HBO” žiūrovų Amerikoje, finalinio Sopranų epizodo („Made in America“) transliacijos metu, bėgo skambinti savo kabelinės tiekėjams, norint įsitikinti, kad su jų TV viskas okay. Žinau tik tiek, kad man tuomet per daug rūpėjo Simpsonai, „MTV” ir kaip neapsikvailinus egzistuoti toje pačioje pamokoje su pernakt į nimfetes pavirtusiomis klasiokėmis, kad suprasčiau kokį kultūrinį šoką tą lemtingą sekmadienio vakarą kolektyviai patyrė kabelinę ir gerą skonį televizijai turintys žiūrovai… Šoką, kurį dar po maždaug 18 metų, nors ir pavėluotai, patirsiu ir aš.

„Klausyk, man neįmanoma atvirauti psichiatrui“, – pirmąjame Sopranai epizode („Pilot“), daktarės Melfi kabinete, priekaištauja savo jėgų žydėjime esantis aktorius Džeimsas Gandolfinis. Jis akivaizdžiai nenori čia būti (jį apsilankyti priverčia netikėtas sąmonės praradimas, kuris, kiek vėliau paaiškėja, yra perduodamas iš vienos Sopranų vyrų kartos į kitą). Savo būsimo seksualinių fantazijų objekto kiek vėliau besilaužydamas klausia: „Kas nutiko su Gariu Kuperiu? [dukartiniu „Oskaro” už vaidybą laureatu bei 1952-tųjų Vesterno High Noon žvaigžde] Va čia tai buvo tikras Amerikonas. Stipraus tylenio tipo. Jis nebuvo vienyje su savo jausmais – jis tiesiog darydavo tai, ką turi daryti“. Juokinga, nes net ir tas pats mucho macho Vesternų legenda 1930-ųjų pradžioje turėjo nelengvą susidūrimą su depresija – nors Didžiosios Depresijos laikais atvirauti dėl tokių psichologinių problemų, ypatingai stipriems, stoiškiems vyrams, buvo tolygu skundimuisi nubrozdintu kelieniu pandemijos metu.

Tačiau aš pilnai suprantu ką Tonis turi omenyje. Jei pirmą kartą į terapiją nebūčiau ėjęs savo noru, raginamas lietuviškos žiemos depresijos bei iš niekur nieko mano viduje apsigyvenusio beviltiškumo jausmo – kuo, pasak Britų konsultacijos ir psichoterapijos asociacijos kasmetinių duomenų, statistiškai skundžiasi 60%, arba trys iš penkių, terapijos lankytojų – ir negyvenčiau laikais, kai tą neakivaizdžiai daro beveik visi mano bendraamžiai, tikriausiai ir aš savo pirmajai terapeutei priekaištaučiau, kaip visa tai yra absurdiška.

Nuo pirmojo Tonio vizito pas daktarę Melfi ir pirmojo mano terapinio „krikšto“ (2023-iųjų pradžioje), psichoterapija ir šį smegenų mokslą supanti stigma, kaip ir visuomenės supratimas apie gėjų santuoką ar gydomųjų savybių turinčių psichotropų, kaipmat patobulėjo. Neilgai truko, kol prisijungiau prie žymiausio mafijozo TV istorijoje ir pradėjau skųstis savo motina. Kad tave skradžiai, Froidai!

Abejoju, kad šį straipsnį skaitys mano mama, kuri dar visai neseniai, nevisiškai juoko forma man siūlė „įsigyti profesiją“ kulinarijoje *giliai įkvepia oro/iškvepia*. Tačiau štai kuo galiu pasidžiaugti: ji niekada nesikėsino į mano gyvybę…

Nemačiusiems Sopranų šis teiginys gali skambėti visiškai beprotiškai, lyg būčiau vienas iš tų tragiškų personažų Ari Aster’io siaubekuose. Dėkui Dievui, mano Froidiškos problemos su mama yra labiau paviršutinio lygio: profesinių pergalių neįvertinimas, vieno ar kito dalyko netaktiškas komentaras, persekiojantis bei netikėčiausiais momentais emociškai parklupdinantis lyg plaktuko smūgis į kojos girnelę, ir panašiai… Kaip pasakytų Dovydo sūnus (Ekleziasto knygoje): „Po šia saule nėra nieko naujo“. Nieko, ko nebūtų patyręs bet kuris iš motinos įsčių išsiritęs žmogus nuo žmonijos istorijos pradžios.

Daugelis to tikriausiai nežinos, bet jei ne iš proto varančios motinos bei natūralus pomėgis jomis skųstis nepažįstamiems profesionalams (už pinigus!), šis tekstas, kaip ir patys Sopranai, net neegzistuotų. Interviu su „The Guardian“ laikraščiu 2019 m., Deividas Chase’as atviravo, jog originali idėja apie mafijozą ir jo problematišką motiną – Tonio „tikrąjį priešą“, kaip jis įvardija – kuri yra išsiunčiama į slaugos namus, kilo iš asmeninių santykių su paties mama.

„Mano žmona neteko savo sesers ir viskas, apie ką galėjau tuomet tekalbėti, buvo mano tėvai ir jų sukurtos problemos. Buvau visiškas savanaudis. Tuomet mano žmona ir pasakė: „Tau reikia pagalbos““.

Sopranų autoriui buvo trisdešimt vieneri, kai jis pradėjo lankytis terapijoje. Kaip ir mano, Tonio – tikriausiai ir milijono kitų mommy issues nuoskaudomis besiskundžiančių vyrukų – taip ir Chase’o mama nevertino šio rašytojo nuopelnų. Kaip pats režisierius teigė, ji tiesiog nesuprato, ką jis veikia televizijoje. Abejoju kad suprastų, net ir pamačiusi, kaip jos sūnelio televizinis šedevras visiems laikams pakeitė žiūrovų supratimą apie TV pramogas; ar išgirdusi, kad paskutinio, šeštojo, Sopranai sezono filmavimo metu jis buvo geriausiai apmokamas rašytojas-režisierius Amerikoje, tikriausiai ir visame pasaulyje, už kiekvieną epizodą namo parsinešantis netoli $1 milijono.

Nors šis atradimas gavosi visai netikėtai, naršant po Sopranų archyvus internete, negalėjau to nepaminėti: pasirodo, Deividas Chase’as nėra vienintelis italų-amerikiečių kilmės rašytojas, pasinaudojęs savo stačiokiškos mamos portretu įkvėpimui. Visiems puikiai žinomas, legendinis mafijozas Don’as Vito Corleonė, novelės „Krikštatėvis“ (1969) bei to pačio pavadinimo Coppola’os ekranizacijos pagrindinis veidas ir širdis, autoriaus Mario Puzo buvo parašytas naudojant savo motiną Mariją kaip „trafaretą“.

(Fun fact: Tikri Sopranai gerbėjai prisimins, jog mėgstamiausia Tonio scena – scena, kurią jisai matė šimtus kartų – yra ne iš kur kitur, o iš to paties Krikštatėvis (1972) filmo. Žmogus turi gerą skonį kinui, ką čia bepridursi.)

Neįsivaizduoju kaip reikėtų mamai pranešti, jog vienas žymiausių visų laikų literatūros-kino capo di tutti capi, norint kam nors „nusiųsti žinutę“, tą padarantis paliekant tavo ristūno galvą lovoje rytinei staigmenai, buvo įkvėptas būtent jos. Tačiau abejoju, kad šiai šaltakraujei, galą su galu tebandančiai Neapolietei tai rūpėjo… Ji ne tik kad nepasitikėjo savo artimaisiais – sužinojusi, kiek Mario gavo už savo būsimo bestselerio premiją, ji apie puikias žinias pasakojant dukrai, rašytojo sesei, iš šešiaženklės sumos išėmė vieną nulį (bruožas, kurį galime pastebėti ir Tonio Soprano machiaveliškoje motinoje); bet, „kaip ir Don’as [Vito Corleonė], ji galėjo būti kaipmat šilta ir tiek pat negailestinga“, – Puzo atviravo „The New York Times“ laikraščiui. „Mano tėvas buvo prirašytas į psichiatrinę ligoninę. Kai jisai galėjo [būti paleistas] ir sugrįžti namo, mano motina nusprendė jo neišleisti. Jis būtų buvęs našta šeimai – tai buvo visiškai mafijoziškas nuosprendis“.

Nenoriu sudaryti įspūdžio, jog viskas ką veikiu terapijoje tai bandau sumesti visą kaltę savo mamai. Aš ir pats, toli gražu, nesu šventasis: dėl tos dienos, kai per mano vaikišką norą ilgiau pasidžiaugti kaimyno Zhiliton’u praleidome Šrekas 2 (2004) premjerą ir Tu labai nuliūdai, aš iki šiol sapnuoju košmarus. Bet pradėjus klampinėti po savo lengvai traumuojančių prisiminimų koridorius, nėra taip sunku suprasti, kodėl 20 amžiuje viskas, pradedant nuo homoseksualumo, baigiant šizofrenija, komunizmu ar netgi skurdu, buvo sumetama vargšėms, tik gero (dažniausiai) norinčioms mamoms.

Grįžtant prie Sopranų: tikriausiai įdomesnis sutapimas su Tonio patirtimi terapeuto kabinete įvyko ne tuomet, kai buvau priverstas gerai pagalvoti, kodėl ir kuo man patiko tiek pirma mano mergina, tiek paskutinė (jei kam smalsu: moters modelyje, kurį pavyko sukonstruoti iš atskirų fragmentų, kaip kokiam psichologiniam Daktarui Frankenšteinui, panašumų su savo motina radau nedaug, kad ir kaip dėl to liūdėtų Jungas) – tai įvyko kapstantis po santykius su tėčiu.

Mano tėtis toli gražu nėra tobulas. Bet jis nekapojo niekam pirštų (bent mano akivaizdoje) ir neturėjo problemų su teisėsauga. Plius, jisai supažindino mane su tokiomis klasikomis kaip Piko valanda (1998) ir televizija, ir už tai visuomet būsiu dėkingas. Antra vertus, jo dažnai nebūdavo mano orbitoje dėl tos pačios priežasties, dėl kurios 17% Gen-Z ir Tūkstantmečio kartos atstovų turi problemų tikint santuokos saitais (ne itin fun fact: nuo 1964-tųjų, santuokų skaičius Europoje sumažėjo vos ne perpus). Nors aš paveldėjau savo tėčio nesugebėjimą atvirai reikšti tas tikras, klampias bei nejaukias emocijas ar užsiauginti padorią, vešlią barzdą, nekaltinau jo dėl tam tikrų dalykų, galiausiai prisidėjusių prie juodo kaip smala gyvenimo periodo, pasodinusio mane į psichoterapeuto krėslą… Bet ir nestačiau ant pjedestalo, ką tuo tarpu darė Tonis Soprano.

Mačiusieji Sopranus prisimins, jog vargšas Tonis apie savo tėvą, Džonį Soprano, daktarei Melfi pasakojo, lyg šis būtų nulipdytas iš neįtikėčiausių legendų – panašiai kaip iki geriau pažįstant Laukinių vakarų Robiną Hudą, Džesį Džeimsą, vos ne mitologiškai pristato Keisio Afleko personažas filme The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford (2007).

Ilgai, bet nesėkmingai Tonio terapeutei bandant „klibinti“ suidealizuotą tėvo paveikslą, šis savaime pradeda trupėti, kuomet penkiasdešimt devintoje serijoje („In Camelot“) Tonis susipažįsta su savo tėčio buvusia ilgamete meiluže. Čia jis ne tik suvokia, kad jo mylimas vaikystės šunelis Tippy iš tiesų buvo padovanotas šiai susiraukšlėjusiai gundytojai (o ne visiems laikams iškeliavo į „fermą“, kaip jam aiškino tėvas); bet ir visus tuos kartus, kai tėčio reikėjo labiausiai, įskaitant ir vos mamos nepražudžiusio persileidimo – jis buvo su savo žavia ir seksualia goomar. Absurdiškiausia, jog epizodo pabaigoje, Tonis, draugų kompanijoje, pasirenka meluoti, išlaikant legendinį tėčio meilužės, turėjusios trumpą romaną su pačiu Džonu Kenedžiu, fasadą.

Neslėpsiu, aš puikiai suprantu, kodėl Tonis taip pasielgė. Kodėl pasirinko legendą vietoj bjaurios tiesos. Kaip ir Karmela, nenustojanti kamantinėti savo vyro-mafijos galvos apie netikėtai dingusią Adrianą LaCerva, Christopher’io nuodėme atsiduodančią sužadėtinę, taip ir mano žingeidžioji ex kartas nuo karto paklausdavo: „O tau neįdomu kodėl tavo tėvai išsiskyrė?“ Man pakako turėti savo įvykių versiją, sulipintą iš atminties fragmentų bei tuzino pusiau patvirtintų faktų, per metus surinktų dalinantis vaikystės prisiminimais su sese. Plius, kas nori turėti tą pokalbį prie kartą per pilnatį įvykstančio pietų stalo?

Žinoma, kaip ir Tonis su teisėsauga ar kraujospūdžiu, taip ir aš visą gyvenimą negalėjau bėgti nuo to, kas neišvengiama. Terapeutui vieną dieną paklausus, kodėl apie tai atvirai nepasikalbu su tėčiu, atsakiau, kad „niekuomet nerandu geros progos“ ir „tikriausiai nenoriu sužinoti tiesos (nes tai galimai pakeistų visą mūsų dinamiką)“. Galbūt, kai turėsiu savo santuokinių problemų ar tiesos nežinojimas neleis ramiai užmigti, ryšiuosi šiam nejaukiam dialogui… Kol kas, man pakanka visų tų beprasmių pokalbių apie Roberto De Niro filmus ir interpretuotiną First Reformed (2017) pabaigą, dėl kurios niekuomet nesutiksim.

Nuo tos dienos, kai 2007-taisiais milijono žiūrovų TV ekranus staiga pasiglemžė tamsa ir Sopranai iškeliavo užtarnautam poilsiui (bent iki tūkstančio būsimų pakartojimų), visuomenės santykis su terapija subrendo taip pat pastebimai, kaip ir serialo tonas ties ketvirtuoju sezonu. Pasak Nacionalinio sveikatos statistikos centro duomenų, 1 iš 5 Amerikiečių per 2023-iuosius kreipėsi į specialistus dėl savo psichinės būklės – padidėjimas per daugiau nei 15 milijonų registruotų pacientų nuo 2002-ųjų. Kol Amerikoje ir Anglijoje šie skaičiai vis auga, Europoje 3 iš 4 piliečių rinksis dorotis su šiomis problemomis be profesionalų pagalbos.

Įdomiausia, kad aš kalbu ne tik apie terapijos išpopuliarėjimą realybėje, kur problemos neišnyksta pasibaigus epizodui – šis santykis taip pat akivaizdus įsijungus TV. Nuo kultinės situacijų komedijos Two and A Half Men iki Ted Lasso, Atlanta ar You, neminint dar visai šviežutėlio Apple+ serialo Shrinking, apie viltį praradusį terapeutą pradėjusį laužyti visas vadovėlines terapijos taisykles – visi šie serialai vienam ar keliems epizodams pasodina personažus ten pat, kur bent kartą į savaitę prisėda milijonai pasimetusių, kartais depresuotų tiesos ieškotojų. Sunku išmatuoti, kiek prie šio pokyčio prisidėjo režisierius David Chase’as ir Sopranai. Tačiau, mano galva, abejonių šiuo klausimu nėra.

Ar aš ką nors supratau visus tuos mėnesius kartu su Toniu besilankant terapijoje? Žinoma, vienas iš jų: mūsų tėvai, kad ir kokie netobuli ar traumuojantys (ar slaptai norintys pakišti mus po velėna), apie mus nežino tiek pat, kiek ir mes apie juos. Nuo to, tikriausiai, visiems tik geriau.

Antras suvokimas: Sopranai iš tiesų, kad ir kiek kartų apie tai girdėjai internete ir bandei hipsteriškai nuo to nusigręžti, yra vienas geriausių visų laikų TV serialų. Iki pat šios dienos, n-tąjį kartą bežiūrint Succession (aka serialas, kuriame super disfunkcionali oligarchų šeima yra tiek atspari terapijai, jog palieka vieną kiečiausių pasaulyje terapeutų be dantų) ar Better Call Saul, kuris ilgą laiką tvirtai bei pelnytai stovėjo pirmoje mano favoritų vietoje, vis susimąstau, jog galbūt atėjo metas užleisti vietą „naujam šerifui“ mano asmeniniame top’e. Tai, jog gerbėjai, kaip kokie kibernetiniai archeologai, analizuoja net ir menkiausius scenų peršokimus – štai geriausias šio fenomeno pavyzdys – o apie serialo finalą rašo „Da Vinčio kodo“ lygio interpretacijas, man iki šiol kelia džiaugsmą. Plius, joks kitas serialas nėra geriau sutvertas romantiškai melancholiškai Tindersticks’ų muzikai („Isabella“ epizodas) – grupei, kurią gali išgirsti beveik visuose Claire Denis filmuose.

Bus įdomu dar kartą sugrįžti prie Sopranų, kai pats kažkada graudinsiuosi dėl reziduojančios ančių šeimynos savo kieme ar tėviškai, pats to nesuvokdamas, traumuosiu savo jaunuosius anarchistus. Šiandienai, kaip pasakytų mano terapeutas: „Sesijos laikas baigėsi. Ties čia ir turėsime sustoti“.